Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-04-29 nr. 3329

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• TOMAS DONELA.
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Apsakymo ir publicistikos arba eseistikos kūrinių konkursai

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POKALBIAI 
• Su ARŪNU GELŪNU ir NIJOLE LAUŽIKIENE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Po audringos diskusijų savaitės Kultūros ministerijoje

POLEMIKA 
 PRANAS KNIŪKŠTA.
Ką skelbia naujieji kalbos ideologai?

KNYGOS 
• GINTARĖ ADOMAITYTĖ.
Tai ar tikiu?
• VIOLETA ŠOBLINSKAITĖ-ALEKSA.
Svarbiųjų aplankymas: neskubi kelionė su stabtelėjimais
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Psichologinis Rimos Urmetzer romanų lyrizmas
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• „Naujasis Baltijos šokis ’11“: „a one m(org)an interview“

KINAS 
• RŪTA JAKUTYTĖ.
Kai išeini, neatsigręžk
• JORĖ JANAVIČIŪTĖ.
„Barzakh“. Iš būtinybės pasakyti

MUZIKA 
• JUOZAS VENCKŪNAS.
Malonios „Sugrįžimų“ nuotaikos
• ALGIRDAS JONAS AMBRAZAS.
Balta dėmė mūsų čiurlionianoje

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Tapytojo L. K. atviravimai ir muzikalumas
• VIOLETA JUŠKUTĖ.
Pastebėjimai apie R. Sližiui skirtą knygą

PAVELDAS 
• AISTĖ MAŽUTYTĖ.
Dramma per musica,
arba Operos pradžia Lietuvoje

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS.
• MEILĖ KUDARAUSKAITĖ.

PROZA 
• JAROSLAVAS MELNIKAS.
Sniego Karalienė

VERTIMAI 
• CESARE PAVESE.
Trumpas kūrinys.
Triptikas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Prisikėlimas
9

IN MEMORIAM 
• ROMUALDAS KULIKAUSKAS
1935 04 05 – 2011 04 15

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• BRONISLAVAS KLIMAŠAUSKAS.
S. Stanevičiaus „Raštai“ pristatyti Kražiuose

DE PROFUNDIS
„Šachar machar – rimas yra, minties
nėra, mintis yra – rimo nėra...“
Nikolajaus Nosovo Nežiniukas
 
• JONAS JAKŠTAS.
Labai eiliuoti pasišnekėjimai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Aidas
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

POLEMIKA

Ką skelbia naujieji kalbos ideologai?

PRANAS KNIŪKŠTA

[skaityti komentarus]


Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos mintys. Akivaizdus pavyzdys –­ „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt). Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai priešinosi „oficialiajai lietuvių kalbos ideologijai“.

Pokalbiui toną duoda L. Vaicekauskienė, paskelbdama, kad oficialioji ideologija yra „iš esmės gynybinė ir puristinė“ ir „ne kartą kritikuota viešųjų autoritetų“, prie kurių, žinoma, priskiria ir pokalbio dalyvius. O kokia jų ideologija? Pamėginkime ją išsiaiškinti iš pokalbio dalyvių nuostatų ir teiginių.

Pirmasis savo nuostatas išsakė N. Šepetys. Jo pozicija aiški ir paprasta – sumenkinti kalbininkus ir kalbos gynėjus, anot paties kalbėtojo, ant jų pavaryti. Kadangi kalbininkai ir kalbos gynėjai yra „išoriniai reiškiniai“, už kurių slypi „kažkokia sistema“, jis žada ją „išvilkti į dienos šviesą“. Didžiausia bėda, kad lietuvių kalba siejama su tautos istorija, laikoma „esmiškai būdinga lietuvių tautai“. Kaltinamas kalbos mokslas, mat tyrinėja kalbą, kuri „niekur neegzistuoja“, tos lietuvių kalbos, kuri yra saugoma, „niekas nematė“. Anot N. Še­pečio, tai „sukurtas stabas“, „panašus į senovės pagonių ir dabartinių pagonių stabus“. Atsirado ne vietoje krikščionis...

Stabmeldystės baidosi ir išsižada ne vien N. Šepetys. A. Bumblauskas aiškina, kad tyra ir graži ikikrikščioniškoji kultūra, taigi ir senoviškoji lietuvių kalba, esanti baltofilų fantazija, kylanti iš tariamos baltų civilizacijos, kurios „per šimtą metų mokslas taip ir nerado“. Tikra teliekanti „sąvoka „dainų ir žodžio“ civilizacija“. Jis nepritaria ir minčiai, kad lietuvių kalba yra daugiau negu komunikacija.

Manau, kad didesnis autoritetas yra ne A. Bumblauskas, o Jonas Jablonskis. Kalbos sąsajas su tauta J. Jablonskis yra nusakęs taip: „Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis – istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia.“ Jei kas netiki žymiuoju kalbininku, galiu priminti Kazimiero Būgos žodžius: „Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atsišviečia tautų gyvenimas, kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais.“

N. Putinaitė kalbą nori atskirti nuo tautinės tapatybės. Remiantis jos filosofija, kalbos griebiasi tauta, „kuri su tapatybe turi problemų“. Atseit, tokia problemiška, kitaip sakant, nenormali yra lietuvių tauta. Viena iš problemų –­ kalba įsivaizduojama „kaip patvarus inkaras iš senienų muziejaus, į kurį įsitveri, tačiau taip pat kuriuo didžiuojiesi“. Normalia tauta esą tapsime, jei tauta „kitaip galvos“, jei „nebesureikšminsim kalbos ir jos labai specifinio pavidalo“. Filosofė apgailestauja, kad visuomenė jos nepalaiko ir kad didelę įtaką turi „neopagoniškos, neo­pseudopatriotinės jėgos“. Taigi N. Putinaitei ramiai gyventi neleidžia visuomenės tautiškumas ir patriotiškumas, esą juos reikia šalinti iš kalbos ideologijos. Ir taip skelbia ne šiaip globalizmą garbinanti filosofė, o Lietuvos Respublikos švietimo ir moks­lo viceministrė!

Kodėl taip keistai nušneka mokslo vyrai ir moterys? Taip jie kovoja su kalbos gynėjais ir oficialiąja lietuvių kalbos ideologija. Naudoja metaforas, hiperboles, nevengia užgauliojimų, perdeda ir kalbėdami apie kalbos ir istorijos sąsajas. Kalbininkai tikrai pripažįsta istorijos įtaką kalbai, bet dabartinės kalbos tvarkybos nesieja nei su pagonybės vaizdiniais, nei su tautinių idėjų abstrakcijomis. Kalbai puoselėti didelių ekskursų į istoriją nereikia, užtenka laikotarpio nuo bendrinės kalbos susiformavimo iki šių dienų. Čia svarbus tampa kitas klausimas – ką ir kaip naujieji kalbos ideologai šneka apie šiuos darbus.

Palyginti nuosaikus pokalbio dalyvis M. Ivaškevičius pripažįsta, kad praeityje kalbos priežiūros reikėjo. Kai tauta kūrėsi, „tuo metu kažkokio diktato reikėjo“. Anuometinius kalbos normintojus jis vadina kariuomene, turėjusia apsaugoti kalbą nuo svetimybių. Tačiau dabartinius kalbos tvarkytojus lygina su rusais, kurie, sumušę nacius, laiku neišėjo, ir norėtų jų atsikratyti, nes dabartinė kalba esanti „labai gryna, per gryna“. Tiesa, vėliau pripažįsta, kad ir dabar „minimalus norminimas turi būti“.

L. Vaicekauskienė kalbos normų taikymo ir netaikymo ribą veda pagal savotišką kalbotyros reikšmės supratimą. Kalbotyra nuo pat pradžių buvusi preskriptyvi ir „tada iš tikrųjų buvo nurodinėjama, kaip ką sakyti“. Bet jai tapus mokslu (o kas buvo iki tol?..), „tiriama pati sistema, bet jau nebeturėtų būti nurodinėjama“. Vadinasi, nebereikia nei žodynų, nei kitų kalbos patarimus teikiančių leidinių, nes jie nurodinėja, kaip ką sakyti ir rašyti.

Anksčiau išspausdintame interviu (2011 m. sausio 26 d., „Lietuvos rytas“) L. Vaicekauskienė teigė kitaip – „kalbos norminimas turi būti neatsiejamas nuo mokslinių tyrimų ir argumentų“, taigi ir nuo kalbotyros. Kodėl ji pakeitė savo žodžius? Matyt, norėdama pradėti pokalbį, pritapti prie bendrosios jo krypties ir visos kompanijos, giedančios, kad lietuvių kalbos nereikia ginti, nereikia norminti, nereikia tvarkyti.

N. Šepečiui nepatinka, kad kalba įsivaizduojama kaip „natūralus augalas“, „natūraliai suaugęs su mumis“. Kliūva ir žmonės, manantys, kad reikia jį „visaip puoselėti“. Jis skatina kirsti „šventąsias kalbos ąžuolų giraites“, tokius kirtėjus vadina savo sugalvotu naujadaru kalbajobas. Priėmę šį žodį, N. Šepetį taip pat turėtume vadinti kalbajobu, nes kalboje jam nėra šventų ir neliečiamų dalykų, jis drįsta pasipuikuoti ir iš lietuvių kalbos pasityčioti: „Kiek mes čia prisirūgojom, prisikoliojom, prisibliuznijom, bausmės nebodami iššaukti.“

N. Putinaitei lietuvių kalba negera, nes per daug logiška: „Su lietuvių kalba yra blogai, kad ieškoma logikos kažkokios“, „dedamos pastangos, kad žodžiai būtų logiški“. Prieš tai puse lūpų užsiminusi apie žaidimą žodžių formomis, sąskambiais, netikėtais „sąryšiais“, užsipuola logiškus, „išmąstytus“ kompiuterijos terminus ir kalbotyrą, mėginančią kalbą „daryti labai labai prasmingą“, kad kiekvienas žodis būtų „tiksliai pasakantis apie tą, ką jis žymi“. Tyčia ar dėl logikos stygiaus painiojama tiesioginės žodžių reikšmės ir metaforinė jų vartosena. Jei logikos pritrūksta kokiam filosofui ar filosofei, nereiškia, kad jos lietuvių kalbai iš viso nereikia.

A. Ramanauskas giriasi pradėjęs „labai principingai žiūrėti savo kalbos netaisymo“, pastebėjęs, kad „ledai truputi pajudėjo“, ir džiaugiasi padaręs „gerą darbą“. Kyla klausimas, ar „pajudėję ledai“ leidžia sakyti ir taip: „Aš norėčiau įsijungti į jūsų pakeltą temą.“ Ar čia tyčia rodomas to „gero darbo“ pavyzdys?

N. Šepetys dar narsesnis – sakosi kiekviename žurnalo numeryje paliekąs po vieną kitą didžiąją kalbos klaidą ir laukiąs – „duokit baudas“. Ir nesulaukiąs. Girtis nėra ko – nepakaltinamiems ir už kriminalinius nusikaltimus bausmės neskiriamos. Bet šiuo atveju norima tyčia išpūsti burbulą –­ jo redaguojamo žurnalo kalba nėra tokia prasta, kad reikėtų prašytis baudų, nereikia įžeidinėti straipsnių autorių.

M. Ivaškevičius, kaip rašytojas, jaučiasi turįs teisę „nebūti norminamas“. Bet tam tikri žmonės – redaktorius, korektorius –­ „pradeda tavęs maldauti“ leisti taisyti klaidas. Į kompromisus jis dažnai neinąs, mat „kūrėjai gali kurti kalbą“. Tikrai gali kurti ir kuria, bet, kaip yra rašęs Balys Sruoga, tai reikia daryti „privalomos gramatikos ribose“: „Kalbos kūrimas, kalbos turtinimas negali prasilenkti su nusistovėjusiais, visiems privalomais, kalbos tradicijomis pateisintais dėsniais.“

Grįžęs prie ideologijos, M. Ivaškevičius rado dar vieną „didelę esminę“ jos klaidą. Tai – tikslas turėti gražią kalbą. Jo paties ideologija: „Kalba neturi būti graži“, gražumas „nepriduoda kalbai gyvybės“. Ginčas apie kalbos gražumą su pokalbio tema nelabai tesusijęs. Kalbos ir jos žodžių gražumas ar negražumas yra ne gramatikos, ne kalbos tvarkybos, o estetikos ir bendrosios kultūros dalykas. Gražius ir negražius žodžius kiekvienas vartoja pagal savo skonį ir supratimą. Antai N. Šepečiui televizijos laidų ir žiūrovų santykį gražu nusakyti taip: „Rodys geresnį daiktą – žiūrės geresnį, rodys šūdinesnį – žiūrės šūdinesnį.“ Kad N. Šepetys su antruoju variantu ir pats eina į viešumą, tai, kaip sakoma, jo prob­lema...

Baigdamas pokalbį, A. Ramanauskas pataria atsisakyti kalbos taisymų ir „palikti kalbos kultūrą vidinės kultūros mechanizmams reguliuoti“. Toks patarimas visų pirma turėtų būti taikomas plačiąja prasme suprantamai kalbos kultūrai, kuri apima ir bend­rąją kalbėjimo bei mąstymo kultūrą. Deja, savo deklaruojamo principo pats A. Ramanauskas nesilaiko. Pagal jo „vidinės kultūros mechanizmus“, su kalba susijusius darbus atliekantys žmonės yra ne kultūros darbininkai, o „chaltūrščikai“ ir kitokie nevykėliai: redagavimo tvarką nustatantys asmenys –­ „spekuliantai ir chaltūrščikai“; „kalbodara užsiimantys“, t. y. kalbą kūrybiškai tvarkantys kalbininkai –­ „beraščiai ir chaltūrščikai“; žurnalistai –­ „dar didesni beraščiai negu kalbininkai“; Valstybinė lietuvių kalbos komisija –­ „tinginčių dirbti, nelabai išsilavinusių žmonių šaika-leika“. Sunormintą ir prižiūrimą dabartinę kalbą vaikams ir anūkams jis netgi pasišovęs pristatyti kaip „smirdančią chaltūrščikų privirtą košę“.

Pokalbio pradžioje paskelbta, kad norima suformuoti „tam tikrą viešojo autoriteto poziciją, kuri galėtų gyvuoti lygiomis teisėmis su oficialiosiomis kalbos planavimo ideologijomis.“ Kitaip tariant, užsimota suformuoti naują kalbos ideologiją. Ar A. Ramanausko kultūros ar chaltūros „mechanizmai“ taip pat rodo viešojo autoriteto poziciją ir naujosios ideologijos ypatybę?


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
22:58:51 May 1, 2011   
10 AM 10 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba