Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-03-16 nr. 3134

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Mantas Gimžauskas.
[ŽAIDIMAI]
122
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS3

SIC! 
 BŪK MAUMO DRAUGAS!2

AKTUALIJOS 
• SUSITARTI TEKS1
• Jurij Andruchovič.
VISO LABO TIK PAMĖKLĖ. BET VIS DAR KLAIDŽIOJANTI
1
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SEPTYNIOLIKA METŲ SU NEPRIKLAUSOMYBĖS VĖLIAVA
9

KNYGOS 
• „KATARŲ SUGRĮŽIMAS“
• „TURINO KOMEDIJA“
• „UGNIS NEPABUDINS“
• „IKI IR PO TELEVIZIJOS“
• Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
KUR IŠSKRIDO JENSENO ŽĄSYS?
2
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
ŠARŪNO NAKO PADAVIMAS
24
• Rita Nomicaitė.
SU POLĖKIU
2

TEATRAS 
• Audronė Girdzijauskaitė.
NERAMUS KOVAS, ARBA NEMĄSTANTI KASDIENYBĖ
15
• LIETUVOS NACIONALINIO DRAMOS TEATRO PREMJERA
• STASIUI RATKEVIČIUI – 90
• TRUMPA ČEKŲ LĖLIŲ TEATRO ISTORIJA2
• Ridas Viskauskas.
TEATRINIAI PASITIKĖJIMO KERAI
1

KULTŪRA 
• Viktorija Daujotytė.
ŽEMAITIŠKIEJI SIELOVAIZDŽIAI
1

DAILĖ 
• ANTANAS KMIELIAUSKAS: APIE SAVE IR KŪRYBĄ
• Jurgita Ludavičienė.
MARATONAS

POEZIJA 
• IEVA ARMALYTĖ37

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
PONIOS
15

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Remigijus Venckus.
LINK MEDICINOS MANIFESTO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Ramūnas Čičelis.
KOMPENSACIJA PAGAL „PRAVDA VIENA MINUTĖ“
• APIE EVALDĄ JANSĄ5
• Evaldas Jansas.
APIE SAVĄSIAS SUBKULTŪRAS
6
• VIENO ŽMOGAUS BALSAS AR NUOMONĖ NIEKO NELEMIA

KRONIKA 
• ŠVENTĖS IR ŠVENTIEJI
• REMIGIJUS AUDIEJAITIS 1972 01 17–2007 03 111
• MANTAS GIMŽAUSKAS 1976 02 06–2007 03 113
• PRIEŠ PAVIRSTANT PAUKŠČIAIS...5
• ROBERTAS VAIDOTAS 1954–20073
• MOTIEJAUS LUKŠIO ŠIMTMETIS

SKELBIMAI 
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• POETO ZIGMO GAIDAMAVIČIAUS-GĖLĖS LITERATŪRINĖ PREMIJA

DE PROFUNDIS 
• APIE MIŠKO GĖRYBES IR PAVASARIO PAVOJUS1
• Tezaurus Vilensis (Visiškas nevykėlis).
AR GALI SIUVĖJAI RAŠYTI EILES?
3
• Petras Motiejūnas.
APIE BRONIŲ JAUNIŠKĮ
5

SIC!

BŪK MAUMO DRAUGAS!

[skaityti komentarus]

iliustracija

Nerimsta aistros dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko išsaugojimo. Lietuvoje yra panašių istorijų, kur kertasi verslo ir bendruomeniniai bei ekologiniai interesai. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje esanti Plinkšių pelkė. Jos istorija paskatino mane sukurti naują kūrinį, kuris šiais metais bus parodytas 4-ojoje „Ars Baltica“ fotografijos meno trienalėje Kylyje, Taline ir Poryje.

Vėlyvą rudenį, kol lapai nenubyrėjo, išsiruošiau fotografuoti ir filmuoti Plinkšių pelkės, esančios Šiaurės Lietuvoje, šalia vaizdingo Plinkšių ežero. Nuo Vilniaus sukorus apie 350 km, mane pasitiko žiema su apsnigtais, sunkiai važiuojamais kaimelių keliukais. Į šią vietą mane nugynė Plinkšių istorija.

Čia sovietmečiu buvo eksploatuojamas durpynas, kurio teritorijos riba nuo turistų pamėgto gamtos kampelio yra nutolusi tik apie kilometrą. Šioje vietoje žadama atnaujinti ūkinę veiklą. Ketinama kasti durpes, esančias rekreacinėje zonoje, kur yra valstybinės reikšmės miškas, kur yra biologinis poligonas su įrašytais į Raudonąją knygą saugomais augalais ir gyviais. Nusausinus pelkę, nebus maitinamas ir ežeras.

„Pelkė – tai neišsemiama biblioteka, informacijos šaltinis, kur užkonservuota visa Lietuvos istorija nuo paskutinio ledynmečio“, – sako biologas, vienas iš Lietuvos žaliųjų judėjimo aktyvistų. Anot jo, panaikinus paskutinę rajono pelkę, būtų sunaikinta ir pas­kutinė rajono istorija, padaryta neatitaisoma biologinė žala. Išnaikintos pelkės į Lietuvą prišauks potvynius. Pelkių problema, pasak biologo, ypač aktuali Vakarų Europoje – milžiniški potvyniai Čekijoje ir Vokietijoje vyksta dėl to, kad pelkės nusausintos ir durpės iškastos.

Kol vyksta kova tarp vietinių gyventojų ir verslininkų, aš bandžiau įamžinti šį gražų gamos kampelį, kurio likimas kol kas neaiškus. Po kelių valandų paieškų šiaip ne taip balto miško glūdumoje radau šią pelkę. Mane pasitiko spengianti tyla. Apėmė jausmas, kad gamta susikaupė, ruošdamasi priimti jai skirtus žmonių iššūkius. Vėjo nebuvo, žemė su visais savo turtais ramiai snaudė. Tačiau netrukus lyg iš po žemių pasigirdo prikimęs, gailus ir truputį piktas balsas. Puoliau bėgti. Jis šiek tiek priminė meškos riaumojimą. Tačiau pagalvojau, – iš kurgi tos meškos Plinkšių pelkėje? Čia kažkokia kita būtybė. Tik grįžusi namo, internete sužinojau, kad šioje pelkėje gyvena Lietuvoje retai aptinkamas pelkių gyvūnas MAUMAS. Į Lietuvos pelkes jis greičiausiai atklydo priešistoriniais laikais iš tolimosios Šiaurės, kadangi maumo išvaizda primena jūrų liūtą (tad galėtų būti vadinamas pelkių liūtu). Jo kailis dažniausiai juodas ar tamsiai rudos spalvos, blizgus, plaukas – trumpas. Akys – didelės, dantys – aštrūs. Puikiai plaukioja, nardo, užtat sausumoje – nerangus. Šis padaras turi stiprų balsą. Tačiau labai atsargus. Visaėdis. Maumai gyvena poromis. Žiemą miega. Įdomi detalė, kad maumas mėgsta alų, jį kartais vagia iš žmonių. Susidariau nuomonę, kad mane pasitiko ne piktas, o veikiau susisielojęs maumas, išgyvenantis dėl savo ateities. Matyt, jis intuityviai jaučia, kad rezgami planai pelkę naikinti.

Maumas žmonių vengia, todėl videofilme jo užfiksuoti nepavyko. Kameros akis lėtai slenka atskleisdama pelkės panoramą. Videofilme „Pelkė“ (2006–2007) šį įdomų gyvūną bandau parodyti pasitelkdama animacijos priemones, bet maumas žaidžia pasislėpęs po samanomis ir net neįtaria, koks jis svarbus personažas.

Kadangi videofilme nepavyksta parodyti maumo, demonstruoju tai, kas su juo susiję, – litrinius alaus bokalus, mat maumas, kaip minėjau, yra didelis alaus mėgėjas. Ant alaus bokalų atspausti Plinkšių pelkės vaizdai su užrašu „Maumo draugas“ byloja, kad gerdamas alų remi maumą, kovoji dėl jo ir pelkės išlikimo. Parodos metu ruošiama maumo palaikymo akcija – parodos lankytojai „Maumo“ bare iš šių bokalų bus vaišinami alumi.

Nors liūdna pripažinti, kad maumas neegzistuoja. Tai populiarios lietuviškos knygos vaikams herojus. Maumą sukūrė mano bendraamžis rašytojas Justinas Žilinskas 2006 metais išleistoje knygoje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“. Nors tai išgalvotas šiuolaikinis personažas, maumai kartais aptinkami lietuvių mitologijoje. Tačiau joje maumas anaiptol ne simpatiškas herojus. Tai namų, sodybų piktoji dvasia, vaizduojama kaip negražus padaras, gąsdinantis ir kenkiantis moterims, o ypač vaikams. Videofilmą apie maumą įgarsino garbingo amžiaus sulaukusi garsi TV režisierė ir rašytoja Galina Dauguvietytė, daugeliui vaikų pažįstama kaip animacinių filmų garsintoja.

Šiandien mūsų sąmonėje vis dar glūdi archetipinių (mitologinių) pasaulio suvokimo modelių likučiai, kuriems būdingas sudvasintas žmogų supančio pasaulio reiškinių suvokimas. Be pagrindinės Dievo sampratos, gausu būtybių, kurios žmogaus sąmonėje ir jo kasdieniame gyvenime užima tam tikrą vietą. Tokios legendos neretai tampa pagrindu kūrybinėms industrijoms, kurios laikomos rinkoje konkuruojančia ir prekybinius santykius realizuojančia įvairių sričių kūryba. Gintaras Mažeikis pažymi, kad mums „trūksta tokių legendų ir istorijų, kurios būtų populiarios Europoje, bent jau Šiaurės Europoje, pagaliau bent jau Baltijos šalyse ir kurias būtų galima paversti filmų, spektaklių, žaidimų scenarijais, žaislų, patentuotų vaizdų, simbolių, logotipų kūrimo pavyzdžiais“. Ar maumas galėtų tapti tuo patraukliu kūrybinių industrijų herojumi? Jei galėtų, tai jo legenda Plikšiuose duotų kur kas didesnį pelną nei tas, kurį ketinama gauti iš durpių gavybos. Pradėjus nuo masinės alaus bokalų gamybos, baigiant ekskursijomis į pelkės teritoriją su šalia esančiais viešbučiais, maumas gal net virstų Lietuvos nacionaliniu simboliu, tokiu kaip troliai Skandinavijoje. Maumas galėtų tapti kovos prieš gamtos resursų niokojimą herojumi. Kūrybinės industrijos galėtų padėti spręsti ekologines problemas. Tačiau kol kas Plinkšių pelkė tėra gražus dievo užmirštas gamtos kampelis.

Videofilmas apie maumą stiliaus požiūriu panašus į ankstesnius mano videodarbus, kuriuose karaliauja tuštuma ir moters balsas už kadro. Juose daug kalbama arba dainuojama, o vaizdai lėtai keičiasi. Tačiau žodžiai – galingas vaizduotę žadinantis ginklas. Panašiai kaip ir legendos – bandoma pamatyti tai, kas nematoma. Viename mano videofilme „Ežerai“ (2004) dvi vyresnio amžiaus moterys – mano mama ir garsi lietuvių aktorė Vaiva Mainelytė – pasakoja apie Lietuvos ežerus, kurie joms padarė didžiulę įtaką gyvenime. Matome tik po storu sniego sluoksniu užklotus ežerus, o jų asmeniniai prisiminimai tirpdo realybės ledą. Plinkšių pelkė taip pat apklota sniegu, o maumas bando pralaužti ledus…

Kristina Inčiūraitė

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 10 
22:36:20 Apr 24, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba