Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-20 nr. 3139

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
UGNIS
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Marcelijus Martinaitis.
VILNIAU, KAIME MANO…
41

POKALBIAI 
• „NEMUNUI“ – 40!13

KNYGOS 
• „GYVENIMO APOLOGIJA: NIETZSCHE’S TEORINĖS INTERPRETACIJOS“1
• „LIETUVOS VALDOVO DVARO PRABANGA XIII A. VIDURYJE–XVI A. PRADŽIOJE“1
• „DŽENTELMENAI IR ŽAIDĖJAI“1
• „LAKŠTINGALŲ NAKTIS“
• SĄŽININGŲ LIUDIJIMŲ KNYGA3
• Paulina Žemgulytė.
KNYGA KAIP TEATRALIŠKAS MOSTAS
• Karolis Baublys.
AR ANTANAS VIENUOLIS TĖRA UŽMIRŠTA KLASIKA
3
• NAUJOS KNYGOS1

LITERATŪRA 
• Dorothea von Törne.
PILKASIS DELFINAS

DAILĖ 
• Rūta Taukinaitytė-Narbutienė.
VILNIAUS MENAS IR MENININKAI GRAFIKO AKIMIS
• Rita Mikučionytė.
NAUJOS IDĖJOS IR PROVOKACIJOS R. NOREIKAITĖS-MILIŪNIENĖS TAPYBOJE
• DAILĖS KONKURSAS „LIETUVOS LAIKAS“
 Beatričė Kleizaitė-Vasaris.
ALBINAS ELSKUS – MISTIŠKŲ VITRAŽŲ KŪRĖJAS
• MIKO J. ŠILEIKIO IR TEOFILIO PETRAIČIO PREMIJŲ DAILĖS KONKURSO „LIETUVOS LAIKAS“ NUOSTATAI

MUZIKA 
• Judita Žukienė.
JERONIMUI KAČINSKUI – 100
1
• Aušra Narvydaitė.
2007-ŲJŲ „SUGRĮŽIMAI“

TEATRAS 
• „BEMBILENDO“ PREMJERA
• IV TARPTAUTINIS LĖLIŲ TEATRŲ FESTIVALIS „KARAKUMŲ ASILĖLIS 2007“1

POEZIJA 
• AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ22

PROZA 
• Justinas Bočiarovas.
PROST A
10

VERTIMAI 
• Ota Pavel.
KAIP AŠ SUTIKAU ŽUVIS

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ8

KRONIKA 
• TIKĖTI AR NETIKĖTI
• KAIP TAPAU ŠŠ1
• LMKA
• PRASIDEDA BIBLIOTEKŲ SAVAITĖ
• EUGENIJUS MINDAUGAS BUDRYS
1925 02 16–2007 04 06

SKELBIMAI 
• KONKURSAS KALBOS PREMIJAI GAUTI
• LITUANISTIKOS TRADICIJŲ IR PAVELDO ĮPRASMINIMO KOMISIJA SKELBIA1

DE PROFUNDIS 
• Vaiva Kuodytė.
PAVASARINĖS NUOSKILOS
39

DAILĖ

ALBINAS ELSKUS – MISTIŠKŲ VITRAŽŲ KŪRĖJAS

Beatričė Kleizaitė-Vasaris

[skaityti komentarus]

iliustracija
A. Elskaus vitražas „Trys Marijos prie tuščio kapo“ (JAV, Gerojo Ganytojo koplyčia-mauzoliejus)
B. Vasaris nuotrauka

Vasario 8 d. JAV mirė vitražų kūrėjas, tapytojas Albinas Elskus. Nors dailininko ir pedagogo A. Elskaus kūryba pripažinta modernios dailės klasika, Lietuvoje jis mažai žinomas. Pastaraisiais metais ji pirmą kartą buvo pristatyta Beatričės Kleizaitės-Vasaris parengtame albume „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ ir Gyčio Lukšo filme „Dieviškoji šviesa“. Balandžio 23 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje rengiamas A. Elskaus atminimo vakaras, kuriame bus aptarta dailininko kūryba, parodyti jo kūriniai iš privačių kolekcijų bei demonstruojamas G. Lukšo filmas.

Reikėtų daug puslapių, norint surašyti Albino Elskaus – menininko, mokytojo, daugelio straipsnių vitražo tema bei anglų kalba kelis kartus išleistos knygos „Piešimo ant stiklo menas“ autoriaus – darbus. Jo kūriniai puošia daugybę šventovių, jie buvo eksponuojami nuo Niujorko iki Vatikano muziejaus. Nemažai jo kūrybos yra įsigiję muziejai, kolekcininkai ir meno mylėtojai. Elskaus religinio meno kūriniai puošia daugiau negu 100 bažnyčių. 1980 m. jis pelnė Nacionalinį menininkų apdovanojimą. 2000-aisiais Amerikos vitražistų sąjungos (ASGA) suvažiavime apdovanotas premija už viso gyvenimo kūrybą. Apie jį daug rašyta amerikiečių ir anglų profesiniuose žurnaluose bei knygose.

A. Elskaus gyvenimo kelionės pradžia buvo panaši į kitų tautiečių, pasitraukusių iš Lietuvos, likimus. Už sunkų darbą, talentą ir atsidavimą menui jam buvo atlyginta sėkme, kolegų pripažinimu. Jo palikimas – šimtai sukurtų vitražų ir mozaikų – puošia Šiaurės Amerikos šventoves.

Albinas gimė 1926 m. rugpjūčio 21 d. Kaune, Petro ir Onos Bielskių-Elskių šeimoje. Tėvas buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas ir su šeima gyveno laikinojoje sostinėje. Dar gimnazijoje mokydamasis Albinas piešė ir liejo akvareles (ant vienintelio tuo metu gaunamo tapetų popieriaus). Meno pagrindų dėstytoja Laura Šlapelienė ragino jį mokytis dailės, todėl jis vakarais ir savaitgaliais lankė Kauno taikomosios dailės institutą.

Šių eilučių autorei Elskus sakė: „Nuėjęs į Meno mokyklą Kaune, pirmiausia pamačiau anksčiau čia studijavusių mokinių padarytus vitražus. Mokytojas buvo Stasys Ušinskas. Tada sau pasakiau, jog vitražai ir yra tai, ką aš darysiu. Vitražai yra man. Tačiau dėl karo tuo metu nebuvo galima gauti spalvoto stiklo nei jokios kitos medžiagos. Visa, ką darėme, buvo ant popieriaus. Ir gana greitai mokykla buvo uždaryta.“

Artėjant Raudonajai armijai, jaunas menininkas pasitraukė į Vokietiją. Ten buvo įdarbintas fabrike, dirbdavo po12 valandų, tad svajones apie meną teko prislopinti.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai ėmėsi atkurti šalį, atidarė aukštąsias mokyklas. Tačiau meno mokyklos, kaip „nepraktiškos paskirties“ institucijos, duris atvėrė tik po kelerių metų. Albinas įstojo į Darmštato aukštąją technikos mokyklą ir keturis semestrus studijavo architektūrą. Šios žinios vėliau pravertė jam, kaip vitražistui. Dailininko Vytauto K.Jonyno iniciatyva buvo įkurta Taikomosios dailės mokykla (Ecole des Arts et Metiere) Freiburge. Albinas buvo vienas pirmųjų jos studentų. Tačiau ir čia noras studijuoti ir kurti vitražą buvo ribojamas. Elskus negalėjo pamatyti garsių Vokietijos vitražų, nes senesni karo metais buvo paslėpti saugyklose, o naujesni XIX–XX a. darbai sunaikinti per bombardavimus. Nors reikėjo atstatyti subombarduotas bažnyčias bei kitus pastatus, vitražo studijų nebuvo galima pradėti dėl spalvoto stiklo ir lėšų stygiaus. Todėl teko pasitenkinti darbu klasėje, kurioje darė vitražų piešinius. Freiburge Albinas mokėsi A. Valeškos ir V. Vizgirdos klasėse ir gavo tapytojo diplomą.

Tuo metu JAV įsigaliojo DP (išvietintųjų žmonių) aktas ir atsivėrė galimybė išvažiuoti iš Vokietijos. Vienas Albino bičiulis gydytojas, stažavęsis Čikagoje, iškvietė Albiną į Ameriką. Ten atvykę karo pabėgėliai privalėjo imtis bet kokio jiems pasiūlyto darbo. Albinas gavo darbą Alexian Brothers ligoninėje; ten vienas kunigas menininkui parašė leidimą, jog gali nebedirbti ligoninėje, jei susirastų su menu susijusį darbą.

Taigi vieną dieną menininkas pasibeldė į Karlo Hackerto vitražų studiją ir buvo apstulbintas, pirmą kartą išvydęs lentynas, apkrautas spalvotu stiklu. Dvylika vyrų dirbo prie stalų. Čia buvo visi vitražo gamybai reikalingi įrengimai ir biblioteka. Albinas sutiko dirbti, gaudamas 90 centų už valandą. „Jie galėjo man mokėti kad ir po 50 centų, ir būčiau sutikęs“, – sakė Albinas.

Prasidėjo vitražo studijos. Tada galiojo griežti vitražistų unijos reikalavimai, tik unijos nariams buvo leidžiama piešti, tapyti ant stiklo. Hackertas unijos atstovams pasakė, jog Albinas – praktikantas, ir jam buvo leista tapyti, prižiūrint stiklo tapytojui, kuris nenoriai dalijosi darbo „paslaptimis“.

Daugumoje vitražo studijų tuo metu buvo daromi neogotikinio stiliaus vitražai. Svarbus darbas buvo dažyti ant stiklo. Albinas kurį laiką daug piešė, lankė gyvų modelių klases.

Hackerto studijos specializacija – bažnyčių interjerai. Reikėjo darbuotojo, turinčio architektūrinį išsilavinimą, todėl Albinas daugiausia darė brėžinius bažnyčių interjerams, vitražams, altoriams, dekoracijoms. Tai ir buvo viena priežasčių, dėl kurių A. Elskus vėliau paliko studiją ir išvyko į Niujorką.

Dvejus su puse metų dirbęs praktikantu, norėdamas toliau tobulėti, Albinas pasiprašė metams nemokamų atostogų ir iškeliavo į Italiją, o po mėnesio – į Paryžių, kad pamatytų vitražo šedevrus, kurie tuo metu buvo grąžinti į bažnyčias. Su eskizų knygele vaikščiodamas, jis studijavo senojo vitražo meną. Nei skaidrės, nei fotografijos, nei reprodukcijos neperteikia vitražo poveikio, nes vitražo stebuklas gimsta stiklo ir šviesos sąveikai kuriant nuolat besikeičiantį efektą. Dėl specifinio stiklo ir šviesos santykio vitražas – unikali meno forma. Tai dinamiškas šviesos menas, priklausantis nuo dienos šviesos ir jos niuansų: kaip jie sužėri įvairiu paros ir metų laiku! Kartais subtilūs, kartais dramatiški. Tai seniausia kinetinio meno forma. A. Elskus dienų dienas praleisdavo Šartre, studijuodamas, kaip veikia vitražus besikeičianti šviesa.

Paryžiuje Albinas dar lankė litografijos kursą Dailės meno mokykloje (Ecole des Beaus Arts). Čia surado ir mergaitę Ann, su kuria keletą metų Čikagoje draugavo. Paryžiuje jie susituokė.

1953 m. Elskus grįžo į Ameriką su žmona ir pilna iliustracijų eskizų knygele. Tačiau nepasiliko Čikagoje, o iškeliavo į Niujorką. Šis miestas tapo jo namais.

Atvykęs į Niujorką, menininkas, nešinas eskizų knygele, nuėjo į vitražo studiją „George’as Durhamas ir sūnūs“ ir pasiūlė savo paslaugas. Ten buvo garsus vitražų meistras 80-metis Johnas Gordonas Guthrie’s, kuris, peržiūrėjęs Albino dosjė, pasakė Durhamui: „Samdyk šį vyriškį.“ Čia Albinas ketverius metus dirbo stažuotoju, čia užsimezgė jo draugystė su J.G.Guthrie’u, kurį jis laiko savo mokytoju.

„Iš jo išmokau daugiau negu iš kurio kito žmogaus. Guthrie’o įtaka ir metai, praleisti Prancūzijoje, atvėrė man akis“, – teigė Elskus. Guthrie’s buvo puikus mokytojas, tad ir Albinas vėliau tapo populiarus mokytojas. 1982–1990 m. jis dėstė Parsono dizaino mokykloje (Niujorkas), 1973–1984 m. – Fordhamo universitete Bronkse (Niujorko valstija). Albinas savo technikos neslėpė nuo studentų: „Kodėl turiu tylėti? Žmogus, kuriam galiu padėti augti, apie mane tik gerai galvos, ir tai suteikia man džiaugsmo. Niekas negali užgniaužti tikro talento. Jei kas nors gali nueiti toliau, pasiekti didesnių dalykų negu aš, tai tik džiaugčiausi. Žmonės negali pavogti mano žinių nei to, kas yra manyje. Jie gali tik prisidėti pasidalydami. Ką aš turėčiau slėpti?“

Bendraujant su J.G. Guthrie’u, A. Elskui atsivėrė naujos vitražo išraiškos galimybės, jis ėmė kurti vitražus šiuolaikiniu stiliumi, laisvu nuo neogotikinių spalvų ir formų suvaržymų.

iliustracija
Dailininkas Albinas Elskus Niujorke 2000 metais
B. Vasaris nuotrauka

Ilgainiui susiformavo savitas A. Elskaus stilius – rimtas, asketiškas, be „pagundų pripildyti drobę“ nereikšmingų detalių ir spalvų. Tiek piešimas popieriuje, tiek ir tapyba ant stiklo Elskui buvo grafikos elementas.

Dirbdamas Durhamo studijoje, A. Elskus baigė privalomą ketverių metų stažuotę, tapo Amerikos piliečiu ir buvo priimtas į vitražistų uniją.

Atėjo metas, kai galėjo kurti savo vitražus. Jį labiausiai žavėjo XVI–XVII a. stiklo tapyba. Tuo periodu jo vitražuose, pavyzdžiui, Šv. Kotrynos Sienietės bažnyčioje Niujorke (1962 –1965), aidi kone iš viduramžių ateinanti dvasia.

1963 m. gaisras sunaikino seną Kristaus Apreiškimo bažnyčią Niujorke. Gaisrininkai, gesindami ugnį, pirmiausia išdaužo pastatų langus. Tad liko tik dalis vitražų, vaizduojančių Mergelę Mariją ir Kūdikėlį Jėzų. 1967-aisiais naujoje bažnyčioje tą nuo gaisro išgelbėtą dalelę Albinas jautriai panaudojo ir apsupo labiau stilizuotomis figūromis. Kiti šventovės langai sukurti abstrakcionizmo stiliumi.

Katedros kolegijos bažnyčia (Douglaston, N.Y.) buvo skirta kunigų seminarijai, todėl 7,62 m aukščio vitražams buvo parinktos atitinkamos temos. Pavyzdžiui, krikštas: viršutinėje panelio dalyje pavaizduotas šv. Jonas, krikštijantis Jėzų Jordano upėje; apatinėje dalyje šių laikų kunigas prie krikštyklos suteikia Krikšto sakramentą kūdikiui, laikomam ant krikšto tėvų rankų. Visuose 12 langų vitražuose vaizduojami siužetai ir temos iš Šventojo Rašto.

Apskritimo formos šventovės viduryje yra kupolas su aplink išdėstytais šviesiai oranžiniais vitražais. Saulės šviesa, skrosdama stiklą, paberia spindulius tiesiai ant altoriaus, kur vyksta svarbiausia katalikų tikėjimo misterija – pakylėjimas; tai momentas, kai Šventoji Dvasia nužengia ant altoriaus ir perkeičia Eucharistijos ostiją ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują.

Nuostabūs langai 1970 m. sukurti Šv. Pilypo Neri bažnyčioje (Northport, L.I.), naudojant tik gelsvą dažą ant skaidraus turtingos tekstūros stiklo. Tas skaidrumas daro savotišką trykštančio spindėjimo įspūdį, kai ištapytuose plotuose žaidžia šviesa. Šviesai keičiantis, keičiasi ir nutapytas vaizdas. Atrodo, jog jis plaukia ant stiklo, o kitoje lango pusėje esantys objektai – medžiai, šešėliai ir debesys – plaukia per vitražą.

Po W. Durhamo mirties (1964) Elskus drauge su dviem kolegomis tapo studijos dalininku. Naujoji studija atliko daug vitražų užsakymų tradicinėms gotikinėms bažnyčioms, modernioms šventovėms, kurių ištisos sienos papuoštos vitražais.

Daugelis bažnyčių, kurioms A. Elskus darė projektus, yra modernaus stiliaus. Šaltos, didžiulės, jų langai kampuoti, nesimetriški, dažnai su negražiais skersiniais bei santvaromis. Pavyzdžiui, 1971 m. pastatyta Šv. Jono Evangelisto bažnyčia (Mohapec Lake, N.Y.). Siužetui rinkdamasis svarbiausius krikščionybės įvykius – Nukryžiavimą ir Kristaus Prisikėlimą – su Dievo Tėvo simboliais, A.Elskus dramatiškomis spalvomis nuspalvina didžiulį langą nuo grindų ligi šventovės lubų. Priešingoje bažnyčios pusėje langai vaizduoja arkangelą Mykolą, nugalintį šėtoną, simbolizuoja gėrio triumfą prieš blogį. Kitoje lango, perkirsto įėjimo durimis, dalyje – keturių evangelistų simboliai ir šv. Jonas, rašantis Apokalipsės knygą. Bažnyčios erdvė – lyg sporto salės, joje telpa 800 žmonių. Būtų nyku ir šalta be vitražų. Jie ne tik puošia šventovę, bet ir verčia susikaupti, pakelia sielą.

Suprantama religinio meno ir liturginių ceremonijų sąsaja. Senovėje maldininkui nereikėdavo aiškinti, ką reiškia paveikslas, vitražai ar altorius. Vitražai buvo vadinami „Biblia pauperum“ („Vargo žmonių Biblija“), nes beraštis žmogus galėjo „skaityti“ Šventąjį Raštą bažnyčių languose. Tačiau dabar dažnai reikia aiškinti, nes žmonės, žiūrėdami atlikimo technikos ir spalvų, nemoka „skaityti“ simbolių, neprisimena šventųjų istorijų.

A. Elskus ir jo studija sukūrė nemažai abstrakčių darbų. Pažymėtini Šv. Juozapo seserų vienuolyno koplyčios langai. Nors jie nepateikia istorijos ir religijos siužetų, bet sukuria nuotaiką ir sustiprina tikėjimo išgyvenimą. Dievo Motinos seserų koplyčioje (Wilton, CT) langų vitražai – nefigūriniai, blyškių spalvų, su stiklo įpjovomis, vingiais išdėstytomis banguojančiomis formomis primenantys lapiją. Jie veikia raminamai.

Piešinys A. Elskui – svarbiausias vitražisto profesijos dalykas. „Kiekvienas piešiantis regi objektą skirtingai. Man piešimas tolygus pažinčiai su gėle ar lapu, žmogum ar obuoliu. Tai ne tas pat, kas fotografavimas.“ Dailininkas yra teigęs, kad jo tikslas – „sugauti grožį tokį, kokį aš matau originalia forma“. Jis pasakojo vieną istoriją: „Kai man atėjo mintis padaryti rožės langą – langą su viena rože, turėjau gauti gyvą rožę. Nuėjau pas gėlininką, peržiūrėjau visas rožes, kurias jis turėjo, tačiau nesuradau tokios, kuri man patiktų. „Ko tau reikia? – paklausė jis. – Aš turiu šimtus rožių.“ – „Jos man neatrodo tinkamos“, – pasakiau ir nuėjau pas kitą gėlininką. Pakeliui supratau, kad ieškau tobulos rožės, o tokios nėra. Tada nusprendžiau ieškoti vien tik gražiausios rožės ir šį kartą ją radau. Buvo tokia, kuri atkreipė mano dėmesį. Nusipirkau ją ir parsinešiau namo nupiešti.“

Prieš užklumpant staigiai ligai (kraujo išsiliejimas į smegenis), kuri pakeitė Elskaus gyvenimą, jis buvo pakviestas suprojektuoti visų meno darbų Dangaus Vartų Valdovės koplyčiai-mauzoliejui (East Hanover, N.J.). Užsakymas pareikalavo aštuonerių kūrybinio darbo metų ir suteikė dailininkui progą atsiskleisti, sukurti ne tik koplyčią-mauzoliejų, bet ir meno galeriją, kurią galima pavadinti Elskaus galerija.

Ansamblis – šviesus, lengvas, gracingas. Rateliu išsidėstęs muzikuojančių skriejančių angelų choras didžiuliame (12,19 x 8,7) plote įrėmina tolumoje šviečiantį pagrindinį Dangaus Vartų Valdovės koplyčios altoriaus vitražą. Ant dešimties įėjimo į atriumą langų skrieja angelai. Koplyčioje yra 52 mozaikos. Įspūdinga Loreto litanija, skirta Mergelei Marijai. Jos refrenas „Melskis už mus“ užrašytas vis kita kalba, tarp jų ir lietuvių. Mozaikoms Albinas paruošė natūralaus dydžio piešinius, ir jos buvo padarytos Italijoje. Ten buvo užbaigta ir arkangelo Mykolo skulptūra. Šventovėje yra dar devyni dideli vitražo langai, kurių figūroms pasirinktas vaizdinis piešinys. Paskutiniame lange, sukurtame prieš ligą, yra „Taikos Karalienės“ vitražas.

Šį projektą Albinas su daugeliu žmonių įgyvendino Niujorke ir Italijoje. Laimė, visi piešiniai buvo sukurti dar prieš insultą, liko tik techniniai darbai ir instaliacijos, kurios užbaigtos vėliau. Niu Džersio valstijoje yra dar dvi panašios paskirties koplyčios-mauzoliejai, kurioms Albinas sukūrė vitražus ir mozaikas. Tai Gerojo Ganytojo koplyčios Šventosios Gertrūdos mauzoliejus (Colonia, N.J.) ir Šventojo Kryžiaus koplyčia-mauzoliejus (North Arlington, N.J.). Nevaldydamas dešinės rankos, Albinas iki mirties dirbo kairiąja. 2001 m. buvo instaliuoti jo kūriniai „Pasirodymas kelyje į Emousą“ ir „Šv. Lukas, tapantis Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus paveikslą“. A. Elskus tikėjosi sukurti ir keletą nuo nieko nepriklausomų kūrinių bei parašyti įspūdžių knygą: 1970 m. su vienu bičiuliu, „lengvai pamišusiu“ dėl jūrininkystės, 10 metrų ilgio burlaiviu perplaukė Atlantą (iš Niujorko iki Airijos).

Man paklausus Albino, kokia jo misija šiame pasaulyje, jis atsakė: „Manau, jog Dievas turėjo ką nors pasakyti, nusprendęs, kad gyvenime mano misija bus kurti religinį meną – vitražus ir mozaiką“. Elskus buvo retas menininkas, kuris savo darbų modernia kalba išreiškė religijos meno atgimimą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 10 
23:36:54 Apr 17, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba