KARŠTA!

Laikraštis išeina atostogauti, palikdamas televiziją per patį karštymetį su "Mango" mergaitėmis (BTV). LTV drabužinėje greta V.Gerulaičio kelnių vasarai prisiglaudė "Stiliaus" kostiumėliai ir net A.Čekuolio švarkas. Aš ir dailininkas J.Varnas iš "Lietuvos ryto" būsimai TV laidai "Trečioji akis" pasirodėme per žydri mėlynam televizijos fonui, todėl laidos redaktorė Beata Sabastinavičiūtė ten pat davė kitus marškinius: jam – baltus, man – vyšninės spalvos. Gaila, kad neparašyta – kieno. Tikiuosi, ne A.Siaurusevičiaus, nes jis tą patį vakarą sėdėjo "Spaudos klube" (LTV), tarsi vasara būtų pasibaigusi, o politika dar nenurimusi. Mat pasigirdo pirmieji brakštelėjimai opozicijoje. Ten, kur braška, A.Siaurusevičius kaipmat kala pleištą. A.Bačiulis sako, kad taip yra visame pasaulyje. R.Rastauskienė mano, kad taip yra tik Lietuvoje.

Kaip yra iš tikrųjų, mėgina atsakyti "Žurnalisto tyrimas" (LTV), pasirinkęs temą – gaisras Šiauliuose. Rusų rašytojas V.Rasputinas apysaka "Gaisras" metaforiškai sumodeliavo "perestroikos" Rusiją. V.Bružas mėgina parodyti Lietuvą po didelio gaisro: namui atstatyti reikia 800 000 litų, o gyventojai – nė krust, laukia valdžios malonės. Belaukdami visi pirštais rodo į kaltininkę, kuri jau trečią kartą užkūrusi čia ugnį, ir trečias kartas nemelavo. Ar Lietuva – ne namas, kuriame gyvename? Po didelio politinio gaisro visi tebebado į V.Uspaskicho diplomą, tarsi šis ir būtų pagrindinis kaltininkas.

Giliau užgriebia tik "Laiko ženklai" (LTV), kai nuo dvarų kultūros staiga pasuka į politiką ir nagrinėja Petro I testamentą – kaip Rusija užkariaus Europą. Keista, kad Stalinas galvojo panašiai ir turėjo rankose pusę Europos. D.Kuolys sako, kad Lietuva su Lenkija iš seno buvo lyg sargybiniai su ietimis, ginantys Europą nuo barbarų. Jeigu tokiu žvilgsniu pažiūrėtume į dramatišką mūsų pokarį? Juk ne vien atominė bomba sprendė tautų likimus. "Laiko ženklai" šiek tiek užkiša spragą, kuri atsirado po "Būtovės slėpinių", bet vis vien europinio mąstymo laidų mums trūksta, o mūsų kaimynai – rusai ar lenkai čia lenkia mus visa galva.

Nelinksma žiūrėti ir daugiaserijinę A.Tapino "Ameriką nematytąją" (LTV). Mūsų vaikų vaikai JAV nenori mokytis šeštadieninėse lietuvių mokyklose, o mūsų Prezidentas tik skėsteli rankomis: "Tokia realybė". Amerikos lietuviai irgi mosikuoja: "Jūs net neįsivaizduojate, kaip veikia mūsų vaikus Amerika!" Įsivaizduoju, nes dar prieš porą dešimtmečių lietuviai Lietuvoj sakydavo: "Būkime realistai!" ir nusileisdavo "internacionalinės kalbos" šalininkams.

Jamaikos juodaodžiai sako: "Tauta be kultūros – tai kaimenė be piemens" (puikus serijinis dokumentinis filmas "Juodaodžių muzikos kelias", LTV). V.Pavilionienė "Radijo žiniose" porina, kad Graikijoje televizija puoselėja nacionalines tradicijas ir šoka ne tik populiarų sirtakį. Mūsų TV kanaluose jau verda ir kepa pačių įvairiausių tautų virėjai, beveik kaip JAV, kur trys kanalai nuo ryto iki vakaro rodo, kaip galima gyventi skaniau. Skaniausia visgi buvo pas Pašvitinio (Pakruojo rj.) vidurinės mokyklos virėjas, kai viešėjome su ekspedicijos dalyviais, ruošiančiais "Versmės" leidyklai knygą apie Pašvitinio valsčių. Jos iš vakaro pasiteiravo, kokių vaikystės valgių norėtume paragauti. Ir prasidėjo prisiminimai beveik pagal M.Proustą! Arba pagal mano praeitą kartą minėto romano "Televizija" autorių J.P.Toussaintą, tik šįkart pagal kitą jo romaną – "Fotoaparatas": "Geriausia mąstyti, ir mintis laisviausiai vingiuoja įprasta vaga, kai nustoji laikinai priešintis neįveikiamai tikrovei (...)".

Beveik taip teka veiksmas ir sename A.Puipos filme "Žuvies diena" (L2), kuris nesugadino apetito ir po daugelio metų atrodo net geresnis, negu tais laikais, kai režisierius visus žavėjo "Amžinąja šviesa" ar "Moterimi ir jos keturiais vyrais". Dabar geriau matyti, iš kur atsirado J.Lapinskaitės, I.Kurklietytės, O.Burajos ir kitų mūsų režisierių temos, o gal net ir moteriško kino stilius, sulaužantis griežto ir nuoseklaus vyriško mąstymo ir matymo dėsnius. Mūsų moterys kuklesnės ir nekudakuoja po kiekvieno filmo kaip vištos, padėjusios kiaušinį. O.Burajos "Dienoraštis" važiuoja iš vieno tarptautinio festivalio į kitą, autorė kupina naujų užmojų, bet neskambina apie tai varpais ant kiekvieno kampo. Galbūt visam lietuviškam kinui labiausiai ir trūksta savireklamos?

Jis garsėja, kai reikia kovoti dėl vietos po saule. Tą daro "Lietuvos" kino teatras, švenčiantis jubiliejų, nes žiūrovui reikia gyventi dabar, o ne tada, kai A.Zuokas pastatys Vilniuje pasaulinį kultūros centrą. "Coca Cola Plaza" ėmėsi ilgalaikės lietuviško kino retrospektyvos, todėl, L2 pasitikrinę žinias iš lietuviško kino istorijos, visada galime pažiūrėti, kaip atrodo puikiu operatorių darbu garsėjantis lietuviškas kinas didžiajame ekrane.

Tas pats pasakytina apie skandinavų kiną. BTV rugpjūčio mėnesį galime dar kartą pažiūrėti danų režisieriaus B.Augusto filmus "Dvasių namai" ir "Panelės Smilos sniego jausmas", o rudenį kino teatre "Coca Cola Plaza" vėl matysime šiandieninio skandinavų kino panoramą.

Būsimo kino festivalio "Geismai ir grožis" siužetus dar kartą pasitikrinau "National Geographic" laidoje "Žvėrių meilinimosi periodas". Ne veltui kino režisierius S.Eizenšteinas aktoriams patardavo: jeigu norite ką tikresnio sužinoti apie žmogų, eikite į zoologijos sodą. Žmona prapliupo juoku, kai išvydo, kaip šimpanzė pučia krūtinę prieš savo haremą. Aš stebėjausi, kaip 9 gyvatės net kelias dienas susipynusios šoka ir raito meilės šokį. O jau vėžlio su vėžliene lėtumas! Ir jokių klausimų, kaip LNK laidoje – myli ar nemyli vasarą.

SKIRMANTAS VALIULIS