Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-29 nr. 3059

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Dalia Jazukevičiūtė.
VIENAS EILĖRAŠTIS
57
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Edmundas Gedgaudas.
IŠTVERTI CUNAMIO PAŠONĖJ
12
• NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS SUDĖTIS9

LITERATŪRA 
• Sigita Bartkutė.
KNYGA, KURI PRASIDĖJO NUO MIRTIES
 Karolis Baublys.
ŠIANDIENINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS TYRINĖJIMAI
4

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
"TIK SIELOS AKIMIRKŲ SPINDĖJIMAS…"
• TRYS METRAI UŽ NIEKAD
• PIRMOJI MOTERŲ SEKLIŲ AGENTŪRA1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
RUSIŠKAS FESTIVALIS PRANCŪZIJOS PROVINCIJOJE

DAILĖ 
• Danutė Zovienė.
NESUINTERESUOTO ŽIŪROVO PASTABOS
3

FOTOGRAFIJA 
• Janušas Bulhakas.
MANO TĖVAS
1

PAVELDAS 
• Ėrika Striškienė.
VALSTYBĖS DIENAI ATNAUJINTA VALDOVŲ RŪMŲ RADINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ1

PROZA 
• Rimantas Juodvalkis.
ŽŪKLONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ IR IŠEIVIŲ KRONIKOS
2

ESĖ 
• Christopher Howse.
O VIS DĖLTO KRYŽIAUS ŽYGIŲ DALYVIAI BUVO TEISŪS
2

VERTIMAI 
• Tommy Jaud.
VISIŠKAS IDIOTAS
10

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Natalija Šrom.
"NEXT KARTOS" MENTALINIAI ŽEMĖLAPIAI

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JONI MITCHELL BOMBA: DIEVAS – BUGIO FANAS15
• LEDI, NESAKYKITE "GALBŪT"6

KRONIKA 
• KARŠTA!1
• IŠSKIRTINIAI PROJEKTO "VIZUALINIAI IR KULTŪRINIAI TYRIMAI: DALYKAS, METODAI IR MOKYMO STRATEGIJOS" SEANSAI
• DRUSKININKAI TEATRO MĖGĖJUS PAKVIES Į FESTIVALĮ
• Algimantas Žižiūnas.
DAILININKŲ PALETĖS – DRUSKININKUOSE
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA
• KULTŪRA, MENAS IR PYRAGAI IŠ RYTŲ EUROPOS
• STOVĖSENA. BŪSIU ATVIRAS KAIP SPINTA13

DE PROFUNDIS 
• Kęstutis Navakas.
Į EL PASO
17

LITERATŪRA

ŠIANDIENINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS TYRINĖJIMAI

Karolis Baublys

[skaityti komentarus]

"Darbai ir dienos" – Vytauto Didžiojo universiteto leidinys, skelbiantis filosofijos, etnologijos, istorijos, filologijos (kalbotyros ir literatūrologijos), menų, komunikacijos ir informacijos krypčių studijas. Naujausiame (42-ame) numeryje pateiktos publikacijos, skirtos šiandieninei literatūrai.

Aušros Tamaliūnaitės-Tamošiūnienės studijoje "Tylos skambėjimas", nagrinėjančioje Nijolės Miliauskaitės gyvenimą ir poeziją, dėmesys sutelkiamas į tylią, po giliais sąmonės klodais slepiamą žmogaus sielos šneką. Akcentuojamas kūrybos autobiografiškumas (pati poetė stengdavosi pabrėžti, jog jos tekstuose užfiksuoti svarbiausi biografijos momentai). Pasak A. Tamaliūnaitės-Tamošiūnienės, N. Miliauskaitės poezija, jei ji būtų skaitoma neturint omeny pačios autorės gyvenimo, prarastų mažiausiai pusę savo žavesio. Argi? Ar kūrinys vertingas, jei jo kokybė priklauso nuo autoriaus biografijos? Mano manymu, kūrinys turi didelę meninę vertę, kai yra pats sau pakankamas. Iš tokios perspektyvos galima pažvelgti ir į N. Miliauskaitės tekstus. Vakarų Europos literatūrologija jau seniai palaidojo autorių. (Verta prisiminti 1968 m. pasirodžiusią R. Barthes’o esė "Autoriaus mirtis".) Ar biografijos ir kūrybos santykio tyrinėjimai – pakankamai svarus objektas rimtai mokslinei studijai? Ar studijos autorė nepiktnaudžiauja gausybe poetinių ekskursų, ar nestokoja mokslinio diskurso? A. Tamaliūnaitės-Tamošiūnienės studijoje bandoma parodyti, kaip N. Miliauskaitės kūryboje susipina skirtingos pasaulėjautos (senoji baltų, Rytų ir vakarietiškoji), nemaža dėmesio skiriama verlibrui (juo parašyti visi poetės eilėraščiai), nagrinėjama savita moteriško ir vaikiško pasaulio jungtis, kasdienybės ir transcendencijos santykis.

Audinga Peluritytė straipsnyje "Dygstančios sėklos ritmu" gilinasi į istorijos sampratą Kornelijaus Platelio poezijoje. Viena svarbiausių teorinių atramų pasirenkamas Jeano Baudrillard’o veikalas "Simuliakrai ir simuliacija", skirtas šiuolaikinės tikrovės problematikai. Iš K. Platelio poezijos stiliaus bruožų išskiriamas eilėraščio siužetiškumas. Pasak literatūros tyrinėtojos, siužetas, pasakojantis įvairias šios poezijos istorijas, ne tik grindžia ypatingą, epinių savybių turinčią pasaulėvaizdžio struktūrą, bet ir formuluoja svarbiausias poetinės istoriosofijos gaires: istorija yra netvari kaip praeities sapnai ir nesuvokiamų dėsnių valdoma, prieštaringa. Daug dėmesio straipsnyje skiriama kalbai, kuri suvokiama kaip "svarbiausias pažinimo pretekstas ir instrumentas".

Jurgitos Libonaitės straipsnyje "Sugrįžimai į save (Donaldo Kajoko eseistikos formos ir prasmės)" teigiama, jog esė – geriausiai XX a. pabaigą–XXI a. pradžią atspindintis žanras. Publikacijos autorė gilinasi į D. Kajoko kalbos filosofiją, Rytų (dzen) estetiką.

Kaip savo pasirinkimą tyrinėti Renatos Šerelytės kūrinių veikėjus motyvuoja Loreta Jakonytė straipsnyje "Žmonės po ledu"? "(…) personažų lygmuo gali atskleisti svarbias atskiro teksto (ar visos autoriaus kūrybos) atramas, pasaulio, žmogaus ir žmonių bendruomenės koncepcijas, – teigia publikacijos autorė. – Šerelytės atveju tai ypač tikėtina, nes ji priklauso rašytojams, kurie į pasakojimo centrą iškelia ne įvykį, o veikėjų vidinę patirtį". Straipsnyje laikomasi Seymouro Chatmano požiūrio, kad personažai nėra gyvos, bet į gyvas panašios pasakojimo konstrukcijos; jie nėra tikri žmonės, tačiau yra daugiau negu vien formali agento funkcija, todėl juos įmanu apibūdinti vartojant žmogaus patirtį įvardijančias psichologines, moralines sąvokas. L. Jakonytės teigimu, vyraujantis vienaplanis veikėjų vyrų tipas R. Šerelytės prozoje konstruojamas, remiantis trimis veiksmažodžiais – gerti, muštis ir miegoti. Reta išimtis yra novelė "Yrimasis nesaugiais vandenimis", kurioje mėginama įsižiūrėti į vyro vidų ir įsiklausyti į jo mintis. Pasak straipsnio autorės, R. Šerelytės moterys, kurios sudaro veikėjų daugumą, labiau varijuojamos.

Straipsniai, skirti lietuvių literatūrologijai, dažnai kritikuotini dėl per menko rėmimosi tam tikra literatūros mokslo metodologija (semiotika, dekonstrukcija, intertekstualumu, psichoanalitine kritika, naratologija). To negalima būtų prikišti Elenai Žukauskaitei-Mažeikienei, kuri studijoje "Kai žvilgsnis tampa balsu (pasakotojo ir fokusuotės problematika Jono Biliūno ir Jurgio Kunčino kūryboje)" remiasi kruopščiomis naratologijos (naratyvo teorijos) studijomis: J. Cullerio, G. Genette’o, M. Bal, o ypač Shlomith Rimmon-Kenan veikalais. Pasirinkimą tyrinėti du skirtingo laikotarpio lietuvių prozininkus lėmė šios priežastys: abiejų autorių kūrybai būdingi neįprasti pasakotojai (pavyzdžiui, antro asmens pasakotojas) bei veikėjai (vaikai, ligoniai, šunys); jų kūriniai priklauso skirtingoms literatūros kryptims (J. Biliūnas paprastai priskiriamas psichologinio realizmo tradicijai, o J. Kunčino proza turi postmodernizmo bruožų). Pasak E. Žukauskaitės-Mažeikienės, šios dvi ypatybės leidžia atskleisti įvairesnius fokusuotės ir pasakotojo atvejus bei tipus. Autorės išsikeltas tikslas – "susieti pasakotojo ir fokusuotės problematiką su teksto analize bei interpretacija: kokias papildomas prasmes fokusuotės ir pasakotojo analizė suteikia teksto suvokimui".

Vitos Tamoliūnaitės straipsnis "Tarp cinizmo ir ilgesio (Sigito Parulskio paradoksai)" susideda iš trijų pagrindinių dalių: pirmojoje analizuojami žmogaus tapatumo kontūrai, žvelgiant į juos pro psichologinę, filosofinę, sociologinę, istorinę, kultūrinę prizmę; antrojoje nagrinėjama S. Parulskio "tarpo filosofija"; trečiojoje parodoma, kokias tapatumo tyrinėjimo galimybes atveria romanas "Trys sekundės dangaus". Straipsnyje nuodugniai įsigilinta į teorinius tekstus (remiamasi psichoanalitike Julia Kristeva, religijotyrininku Mircea Eliade, sociologu Anthony’u Giddensu ir kitais).

Aurelija Mykolaitytė stabteli prie nedaugelio kritikų tyrinėtos Kęstučio Navako kūrybos. K. Navakas suvokiamas kaip "šiuolaikinio žmogaus dvasios metraštininkas, į savo kūrybą sudėjęs XX–XXI amžių sandūros ištarmes". A. Mykolaitytė teigia, jog K. Navako kūryba raiškiai atskleidžia postmodernistinio meno prigimtį – savojo "aš" ištirpimas tuštumos nirvanoje, įsitraukimas į dionisiškąjį chaosmosą ir priartėjimas prie kalbos ribų. Tuštuma ir tyla – centriniai straipsnyje gvildenami aspektai.

Indrės Žekevičiūtės tyrimo objektas – 2003 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas Tomo Staniulio romanas "Herbas ir varlės". Pasitelkiant kūrinį, bandoma iliustruoti Lietuvoje dar naujo reiškinio – ekokritikos – idėjas.

Jūratės Sprindytės straipsnio "Debesų Lietuva (Marius Ivaškevičius – mitų perkūrėjas)" sumanymas – "brėžiant Ivaškevičiaus literatūrinio portreto kontūrus, pristatyti jo kūrybos esmines nuostatas ir kūrybiškumo savivoką kaip integralią visumą". Literatūrologė detaliai analizuoja visą rašytojo kūrybą – nuo pirmosios knygos "Kam vaikų" (1996) iki garsiosios pjesės "Madagaskaras" (2004). Straipsnio pabaigoje J. Sprindytė teigia: "Susiduriame su naujo tipo rašytoju profesionalu, kuris nesaistomas boheminės aplinkos, kūrybiniam darbui ruošiasi tikslingai, nuosekliai, sugeba motyvuoti ir apginti idėjas, nesibaido rašyti pagal užsakymą ir neaimanuoja nei dėl adresato stygiaus, nei dėl finansinės padėties. Galiausiai tiesiog daug dirba".

Dalia Satkauskytė straipsnyje "Įvykis, iššūkis ar senų tiesų patvirtinimas? (Keletas pastabų apie Neringos Abrutytės poeziją su teorinėmis digresijomis)" gilinasi į autokanonizacijos aktą, sakymo strategijas, nuoširdaus rašymo simuliaciją, poezijos "be gelmės" klausimą. Remiamasi J. Lotmano, R. Jakobsono, T. Eagletono, P. Bourdieu mintimis.

Leidinyje esama ir bendresnio pobūdžio straipsnių – Vijolės Višomirskytės "Kaip šiandien maištauja rašytojai?" (autorė analizuoja M. Ivaškevičiaus, H. Kunčiaus, A. Fominos kūrinius) ir Aleksandro Žalio "Šiuolaikinės literatūros spindesys ir skurdas" (čia nagrinėjama J. Erlicko, H. Kunčiaus ir G. Grajausko kūryba); pateikiamas ir nemažas pluoštas mokslo veikalų recenzijų.

 

Skaitytojų vertinimai


18068. pilke :-( 2005-08-06 21:20
O kas tuomet turėtų rašyti biografijas? Gal jų visai nereikia? Na, skonio reikalas.Bet kas yra šioje recenzijoje, ko negalima pasakyti vien PERVERTUS leidinį? Neapleidžia toks įspūdis, kad gerb. recenzentas tik su keliais straipsniais susipažinęs IŠSAMIAU. Antraip gal netaptų pagrindiniu vertinimo kriterijumi kritikų pavardės? Autoriaus mirtis BUVO, subjekto mirtis - taip pat, bet viskas ratu.

18078. Korra to pilke2005-08-08 14:45
Čaia ne recenzija, pilke, tu, plike, čia tik anotacija. Apie žurnalus, kad ir akademinius niekas nerašo recenzijų.

18119. pilke2005-08-14 09:34
... atlesikite mėgėjai. Betgi ar anotacijose - kas nors ką nors kritikuoja? Mano prastomis žiniomis anotacija - tai apžvalga. ...?

18147. Danguolė2005-08-19 13:44
O man visai įdomu, kai apžvalgoje dar ir jos autoriaus poziciją matai. Ir gerai, kad saikingai, nes anotacija - ne recenzija. Daugiau tokių apžvalgų!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
23:33:13 Apr 17, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba