Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-29 nr. 3059

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Dalia Jazukevičiūtė.
VIENAS EILĖRAŠTIS
57
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Edmundas Gedgaudas.
IŠTVERTI CUNAMIO PAŠONĖJ
12
• NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS SUDĖTIS9

LITERATŪRA 
• Sigita Bartkutė.
KNYGA, KURI PRASIDĖJO NUO MIRTIES
• Karolis Baublys.
ŠIANDIENINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS TYRINĖJIMAI
4

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
"TIK SIELOS AKIMIRKŲ SPINDĖJIMAS…"
• TRYS METRAI UŽ NIEKAD
• PIRMOJI MOTERŲ SEKLIŲ AGENTŪRA1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
RUSIŠKAS FESTIVALIS PRANCŪZIJOS PROVINCIJOJE

DAILĖ 
• Danutė Zovienė.
NESUINTERESUOTO ŽIŪROVO PASTABOS
3

FOTOGRAFIJA 
 Janušas Bulhakas.
MANO TĖVAS
1

PAVELDAS 
• Ėrika Striškienė.
VALSTYBĖS DIENAI ATNAUJINTA VALDOVŲ RŪMŲ RADINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ1

PROZA 
• Rimantas Juodvalkis.
ŽŪKLONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ IR IŠEIVIŲ KRONIKOS
2

ESĖ 
• Christopher Howse.
O VIS DĖLTO KRYŽIAUS ŽYGIŲ DALYVIAI BUVO TEISŪS
2

VERTIMAI 
• Tommy Jaud.
VISIŠKAS IDIOTAS
10

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Natalija Šrom.
"NEXT KARTOS" MENTALINIAI ŽEMĖLAPIAI

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JONI MITCHELL BOMBA: DIEVAS – BUGIO FANAS15
• LEDI, NESAKYKITE "GALBŪT"6

KRONIKA 
• KARŠTA!1
• IŠSKIRTINIAI PROJEKTO "VIZUALINIAI IR KULTŪRINIAI TYRIMAI: DALYKAS, METODAI IR MOKYMO STRATEGIJOS" SEANSAI
• DRUSKININKAI TEATRO MĖGĖJUS PAKVIES Į FESTIVALĮ
• Algimantas Žižiūnas.
DAILININKŲ PALETĖS – DRUSKININKUOSE
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA
• KULTŪRA, MENAS IR PYRAGAI IŠ RYTŲ EUROPOS
• STOVĖSENA. BŪSIU ATVIRAS KAIP SPINTA13

DE PROFUNDIS 
• Kęstutis Navakas.
Į EL PASO
17

FOTOGRAFIJA

MANO TĖVAS

Atsiminimai

Janušas Bulhakas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Janušas Bulhakas. "Žmona su sūnumi"

"Tėvekliukas"

Pirmas mano vaikystės prisiminimas – nuostaba ir susidomėjimas, kurį sukėlė kažkoks veidas, su meile ir geranoriška šypsena žvelgiantis į mane ir sekantis kiekvieną mano judesį. Tos keistos būtybės išvaizda veikė mane padrąsinamai ir žadino pasitikėjimą bei simpatiją, todėl ir aš įdėmiai įsistebėjau į tą mielą, gerą veidą. Staiga pasijutau iškeltas į viršų ir išgirdau žodžius: o pa pa! o pa pa! Supimas man patiko. O pa pa! o pa pa! – linksmai šūkavo nepažįstama miela būtybė, sūpuodama mane aukštyn žemyn. Paskui priglaudė prie savęs ir pradėjo meiliai kalbinti. Tada dar nesupratau, ką sakė, nežinojau, kas yra tėvas, nesuvokiau jo reikšmės, tik instinktyviai jaučiau, kad žodžiai buvo nuoširdūs, ištarti su meile. Sėdėdamas ant tėvo kelių ir žvelgdamas į jo žydras akis, buvau labai laimingas ir susijaudinęs kartojau: tėvekliukas... tėvekliukas... Tokie tad buvo mano pirmieji, migloti prisiminimai, po jų – tuštuma. Tik sulaukęs šešerių metų pradėjau viską atsiminti.

Visi mažyliai ankstyvoje vaikystėje susikuria savo žodyną. Įdėmiai įsiklausydami į vyresniųjų tariamus žodžius, vaikai juos iškreiptai atkartoja ir sukelia tėvams bei aplinkiniams džiaugsmingą juoką. Aš taip pat turėjau savo mažybinių žodžių, kuriais apibūdindavau asmenis, daiktus, įspūdžius ir jausmus.

"Tėvekliukas" – pirmasis mano prabėgusios saulėtos vaikystės žodis, kuriuo, išreikšdamas džiaugsmą ir karščiausią meilę, vadinau tėvą... Mat tėvo nuoširdumas ir švelnumas greitai pažadino man meilę jam. Pamilau jį iš visos vaikiškos širdies, sekiojau akimis, kur tik pasirodydavo, ir bėgdamas pas jį ištiestomis rankomis meiliai šaukdavau: "Tėvekliuk! Tėvekliuk!" Kiekvieną kartą "tėvekliukas" meiliai į mane pažvelgdavo ir, paėmęs ant rankų, glamonėdavo, bučiuodavo, glausdavo prie savęs. Jausmų pagautas, vadindavo mane: sūneliuku... sūnaitėliu... kikiliuku... (šį žodį ištardavo, kirčiuodamas pirmąjį skiemenį). Linksmumo valandėlėmis ar užėjus geram ūpui vadindavo mane "snargliuku".

Grįždamas iš kelionės į Minską, tėvas visada parveždavo daugybę žaisliukų. Ak, kiek būdavo džiaugsmo... Didžiausia mano svajonė buvo spalvoti "patys į orą kylantys" balionėliai, paskui maži "patys įsižiebiantys" elektriniai žibintuvėliai, dar vėliau – pupelės formos šokoladiniai saldainiai su įdaru, mano vadinti "meškiukais". Mielos rūpestingo "tėvekliuko" dovanos ir jo meilė bei gerumas – brangiausi mano laimingos vaikystės prisiminimai.

Tėvas ir motina mylėjo mane vienodai. Buvau jų vienturtis, su kuriuo siejo visas savo viltis. Tačiau tėvų elgesys kai kuo ir skyrėsi. Tėvas – jautrus, supratingas, švelnus, bet griežtas, mokėjo prisitaikyti prie mano vaikiškos psichikos ir visada surasdavo bendrą kalbą. Nusikaltus nemušdavo, bet nuoširdžiu įtikinėjimu sukeldavo mano gailestį ir atgailą, todėl iškart įgijo mano meilę ir pasitikėjimą. Motina panašiose situacijose tuoj pat plakdavo rykšte – laimėdama tik mano baimę ir nepasitikėjimą. Jausmus man parodydavo rečiau, nors mylėjo ne mažiau nei tėvas. Auklėjimo reikaluose ji buvo "tvirtos rankos" šalininkė, ypač todėl, kad buvau berniukas. Motina buvo energinga karšto būdo moteris, dėl ūkinių rūpesčių dažnai susinervinusi ir suirzusi, todėl aš, išsiblaškęs, nerangus, išdykęs vaikas, dažnai sukeldavau jai pyktį, už tai pelnydamas niuksą ar timptelėjimą už ausies, o smarkiau nusižengus – ir beržinės košės. Rykštės labiausiai vengdavau, žinodamas motiną turint stiprią ranką. "Po egzekucijos" nueidavau verkdamas, o vėliau, nutaisęs nuskriaustojo miną, demonstratyviai laikydavausi nuošaliai. Tai matydama motina po kurio laiko suminkštėdavo, prieidavo prie manęs, paimdavo ant rankų, bučiuodavo vis priekaištaudama ir primindama mano neklusnumą. Lupt gaudavau dažnai. Nesakau, kad nepelnytai, tačiau bausmė būdavo pernelyg griežta ir didelė. Gal todėl iš pradžių nejaučiau meilės motinai, tik jos bijojau. Vėliau suvokiau ją turint auksinę širdį. Meilę man ji slėpė po išorinio šiurkštumo ir griežtumo kauke. Motina buvo silpnos sveikatos, dažnai blogai jausdavosi, kentėjo dėl skausmingų asmeninių išgyvenimų ir graužaties, kurią stengėsi nuslopinti kasdieniu darbu, o būdama karšto būdo greitai netekdavo kantrybės.

Tačiau pasitaikydavo akimirkų, kurias prisimenu kaip prošvaistes pro debesų tumulus giedrą vasaros dieną, kai motina meiliai mane priglaudusi glamonėdavo ir, žiūrėdama į akis, kuždėdavo švelniausius meilės žodžius: "Niusiukėli... Niusiuk... sūneli..." Būdavau laimingas ir, rankomis apkabinęs motinos kaklą, atsakydavau švelniausiu, tik jai vienai skirtu žodžiu: "...mamyteee... mamyteee..." (ilgai ištęsdamas paskutinę raidę). Tomis abipusės meilės akimirkomis gero ūpo apimta "mamytėėė" supanašindavo tuos ištęstus meilės garsus su karvės baubčiojimu lankoje. Mes juokdavomės iš tokio palyginimo, o aš, mėgdžiodamas karvę, mūkdavau ir šliaužiodavau keturpėsčias. Motina linksmai nušvitusiomis žydromis akimis stebėdavo mano juokingą strapsėjimą ir, pasisodinusi ant kelių, vėl myluodavo, bučiuodavo ir jausmingai šnibždėdavo: "Niusiukėli... Niusiuk... sūneli..."

Tą atmintiną dieną vystančių pradalgių kvapo apgaubti sėdėjome lankoje atsišlieję į šieno kupetą, dangus nusigiedrino, tik kur ne kur plaukė pavieniai purūs debesėliai, iš apačios apkraštuoti rausvu besileidžiančios saulės atšvaitu. Mums buvo gera... Supratau, kad myliu motiną taip pat stipriai kaip tėvą, ir tas jausmas išliko visiems laikams.

Raudoni langų stiklai ir "kopidakai"

Tėvų namuose Peresekoje buvo vienas kambarys su įstatytais į langus tamsiai raudonais stiklais, kuris kėlė ypatingą susidomėjimą. Radęs jį atidarytą, įslinkdavau ir, priplojęs nosį prie lango stiklo, stebėdavau kieme vaikštinėjančius, išdidžiai prieš antis ir vištas besipučiančius kalakutus, medkirčius, pjaunančius ir kapojančius malkas, bei, sodybos šunims ambrijant, rėksmingai kalbančias ir guviai rankomis mostaguojančias kaimo moterėles. Už raudonų stiklų buvo tarsi užkerėtas, paslaptingas, vaizduotę žadinantis pasaulis. Ypač mėgau būti čia popiečio saulės spinduliams krintant stačiai į langą. Tada įdėmiai stebėdavau nuo vandens atsispindinčius purpurinius šviesos dryžius, kurie blėsčiodavo ant sienos ir suguldavo įvairiomis žėrinčiomis dėmėmis, formomis ir raštais, traukiančiais mano žvilgsnį. Tamsaus kambario prieblandoje boluojantys daiktai įgaudavo keistas formas, tačiau per raudonus stiklus keisčiausiai atrodė saulė. Tai buvo milžiniškus, grėsmingus slibinus primenančiais tamsiai violetiniais kamuoliniais debesimis apsuptas baisingas, kruvinas, nespinduliuojantis rutulys. Siaubūnai vis labiau pampdami šliaužė artyn prie saulės, tarsi norėdami ją užgulę užgesinti ir paskandinti visą pasaulį tamsoje. Apimdavo baimė vien tik pagalvojus, kad taip gali atsitikti. Vaizdas baugino, tačiau drauge žavėjo ir traukė akį purpurinių violetinių spalvų sodrumu. Spoksodavau lyg užhipnotizuotas. Tie fantastiniai regėjimai naktį sugrįždavo neramiais košmarais, dar sapnuodavau įvairiausius siaubūnus iš vyresniųjų sekamų pasakų apie žaliaakius vaiduoklius ar milžinus trikampėmis galvomis, raudonomis akimis ir žieduotomis kuokomis rankose.

Ilgais žiemos vakarais bijodavau pereiti tamsiu koridoriumi, kad kokia nors baidyklė neiššoktų iš slėpynės ir nesugriebtų manęs už skvernų. Naktį nebūčiau drįsęs įžengti į tą paslaptingą kambarį su raudonais stiklais, tačiau dieną kažkokia nenugalima jėga mane ten traukė. Pastebėjau, kad tėvas įeidavo į tą kambarį ir ilgai išbūdavo užsidaręs. Tada tyliai prisėlindavau prie durų ir klausydavausi. Girdėdavau popieriaus šlamėjimą, stiklo skambčiojimą ir pilamo vandens čiurlenimą. Vieną dieną neištvėriau, atsargiai pravėriau duris ir... klausiausi nustėręs... Tėvas suriko baisingu balsu ir užtrenkė duris. Negalėjau suprasti, ko jis taip staiga pasikeitė, nes iki tol visada maloniai ir meiliai su manimi kalbėdavo, ir verkdamas pasileidau bėgti. Nubėgau į saloną ir pasislėpiau kampe už fortepijono. Girdėjau, kad motina manęs ieško ir šaukia. Suneraminta tėvo balso ir numanydama mano išdaigas, ji greitai mane surado ir griežtu balsu paklausė: "Kas nutiko?" Matydama mano išgąstį ir verksmingą miną, pradėjo švelniau klausinėti. Kūkčiojau, drebėjau ir negalėjau ištarti nė žodžio. Tuo tarpu atskubėjo kaip visada besišypsantis ir meilus tėvas. Jis papasakojo motinai, kas įvyko, atsisėdo ant sofos, pasisodino mane ant kelių, priglaudė prie savęs ir ilgai aiškino, kad negalima be leidimo atidaryti durų ir įeiti į tą kambarį. Klausydamas malonių tėvo žodžių nusiraminau ir, jo gerumo padrąsintas, pradėjau smalsiai klausinėti, kodėl to kambario langų stiklai raudoni, ką "tėvekliukas" ten veikia ir kodėl negalima atidaryti durų? Nedaug ką supratau iš tėvo pasakojimo, tačiau įsisąmoninau: "Kai "tėvekliukas" daro "kopidakus", negalima įeiti, nes "kopidakai" suges".

Tėvas prižadėjo, jei būsiu paklusnus, paimti mane į tamsų kambarį su raudonais stiklais ir parodyti, kaip daromi tie "kopidakai". Dabar jie nebedavė man ramybės. Kas tai? Kaip atrodo? Kam juos daro?

"Kopidakai" – tokiu sugalvotu žodžiu apibūdinau nežinomą, nuostabią paslaptį, kuri mane viliojo ir žadino pažinimo troškulį.

Pagaliau atėjo išsvajota diena. Tėvas nusivedė mane į paslaptingą tamsų kambarį ir gerai uždarė duris. Iš pradžių regėjau tik gerai pažįstamus raudonus langų stiklus. Vėliau, akims prie tamsos pripratus, ant stalo išvydau kažkokias pailgas lėkštes ir lėkšteles, kurias tėvas vadino vonelėmis, bei keletą kažkokio skysčio pilnų butelių. Klausiausi tėvo paaiškinimų, o pavadinimus, žaismingai perversdamas savaip, kartojau, sukeldamas jam linksmą juoką.

Supratau, kad "kopidakai" bijo dienos šviesos, todėl iš baimės net "sugenda". "Tėvekliukas" įdėdavo "kopidakus" į ryškalą ir supdavo, supdavo..." Supimą prieš užmiegant gerai atsiminiau, todėl stebėdamas tėvo darbą suvokiau, kad "kopidakai", kaip ir vaikai, nori būti supami.

Tėvas išėmė iš vonelių stiklinius "kopidakus", kuriuos vadino klišėmis, ir, prikišęs prie raudonos šviesos, rodė man tuos stiklo gabalus. Stiklai iš pradžių buvo šviesiai matiniai, vėliau kai kurios vietos pradėjo tamsėti, kol pagaliau išvydau ryškėjančius mūsų namo ir pažįstamų medžių kontūrus. Stebuklas! Tačiau viskas atrodė kažkaip ne taip! Baltas mūsų namas "kopidakuose" buvo juodas, o juodame danguje matėsi baltos medžių viršūnės! Kodėl? Negalėjau suvokti. Iš pradžių buvau nustebintas, vėliau pajutau nusivylimą ir apgaulę, tačiau smalsumas skatino mįslę įminti. Atlaidžiai mano samprotavimų klausęs tėvas garantavo, kad kai darysime "kopidakus" ant popieriaus, tai namas bus baltas, o visa aplinka įgaus natūralią išvaizdą. Paskui išleido mane iš tamsaus kambario, uždarė duris, o pats liko darbuotis.

Išėjęs iš kambario, išgirdau tolumoje tęsiamai šaukiant motiną – "Niusiauu! Niusiauu!" (taip mane vadino tėvai). Linksmai šokinėdamas, nubėgau pas motiną ir, apkabinęs jos kaklą, pasigyriau, kad drauge su "tėvekliuku" darėme "kopidakus". Susijaudinęs pasakojau įspūdžius iš tamsaus kambario su raudonais stiklais. Ji meiliai šypsojosi ir atlaidžiai pritarė mano žodžiams. Prisiminęs mūsų baltą namą, kuris "stikliniuose kopidakuose" buvo juodas, nepamiršau pareikšti, kad "tuose stikliniuose "kopidakuose" viskas atrodo ne taip, kaip reikia". Tada dar nesuvokiau skirtumo tarp negatyvo ir pozityvo, o žodis "kopidakai" mano vaikiškame žodyne reiškė ir vieną, ir kitą. Tas mano išsigalvotas pavadinimas patiko tėvui, kuris visada jį vartojo šaipydamasis iš manęs.

Po keleto valandų tėvas vėl mane pašaukė. Paėmė ant rankų, pabučiavo ir, meiliai mėgdžiodamas mano balsą, pasakė, kad dabar darysime "popierinius kopidakus". Dar patikino su šypsena žvelgdamas į mane: "Mūsų namas dabar nebebus juodas, bet tiktai – baltas, toks kaip tikrovėje!" Tada abu nuėjome į priebutį. Saulėje ant laiptų išvydau stovinčius medinius įvairių dydžių rėmelius su juodomis klišėmis. Tėvas retkarčiais tuos rėmelius atidarydavo iki pusės, žvilgteldavo vidun, vėl uždarydavo ir pastatydavo ant laiptų. Taip darė daug kartų, vis aiškindamas, kad po klišėmis yra popierius, ant kurio šviesa daro "tikrus kopidakus", ir kad dabar "viškas bus kaip leikiant!" – linksmai mėgdžiojo mano kalbą. Po kurio laiko tėvas nunešė visus rėmelius į tamsų kambarį, išėmė iš jų popierius ir ilgai mirkė prie raudonos šviesos. Pagaliau atvėrė langus ir dienos šviesoje parodė man "tikrus kopidakus", kuriuose išvydau, kad mūsų namas pagaliau buvo baltas – "toks kaip leikiant!". Labai apsidžiaugiau ir prašiau leisti pačiam daryti "kopidakus" rėmelyje saulės šviesoje. Tėvas mane pataisė, kad reikia sakyti ne rėmelyje, o kopijavimo rėmelyje, ir liepė atnešti sode nuskintą gėlytę. Netrukus sugrįžau gėlyte nešinas. "Tėvekliukas" padėjo gėlytę ant popieriaus, prispaudė stiklo gabalėliu ir viską kartu įstatė į kopijavimo rėmelį. Tada padavė man ir liepė, išėjus kieman į dienos šviesą, stebėti, kas bus. Nuėjęs kieman, atsisėdau ant laiptų, pasidėjau kopijavimo rėmelį ant kelių ir pradėjau įdėmiai jį stebėti. Po akimirkos baltas popierius pradėjo palengva tamsėti, pradžioje įgavo šviesiai rožinį atspalvį, kuris pamažu stiprėjo ir perėjo į intensyvesnį rožinį-violetinį, paskui – į violetinį, o galiausiai tapo tamsiai violetiniu su auksiniu atspalviu. Tėvas, stovėdamas netoliese, kimšosi pypkę ir šypsodamasis viena akim mane stebėjo. Pagaliau jis paėmė kopijavimo rėmelį, išėmė popierių ir padavė man. Buvau nustebintas! Tamsiame popieriaus fone išvydau aiškų baltos spalvos gėlytės atspaudą! "Tėvekliuk!" – sušukau susižavėjęs, – parodysiu "mamyteeei", kad jau pats darau "kopidakus". Puoliau bėgti pas motiną, kad pasigirčiau savo "laimėjimu", tačiau niekur jos neradau.

Veikiai pilnomis ašarų akimis sugrįžau pas tėvą ir pranešiau, kad gėlytė išnyko... Laikiau rankoje tik tamsaus popieriaus gabalėlį, o gėlytės atspaudo jame jau nebuvo... Tėvas, geraširdiškai šypsodamasis ir tariamai užjausdamas, šaipėsi iš manęs. Tada gėlytę padėjo ant kito balto popieriaus gabalo. Po pakartotinio eksperimento, tamsiame kambaryje keliasdešimt minučių jį mirkė kažkokiame tirpale, paskui nuskalavo vandenyje, padavė man ir pasakė: "Dabar tavo gėlytė niekada neišnyks, o pasiliks visam laikui, nes atvaizdą užfiksavome!" Vėl išvydau savo susidomėjimo objektą, į kurį žvelgiau su džiaugsmu kaip į surastą pradingusį daiktą. Po fiksavimo jau ne violetiniame su auksiniu atspalviu, o tamsiai rudame fone matėsi aiškus baltos spalvos gėlytės atspaudas. Tėvas liepė man skalauti tą popierių vandenyje, vandenį pakeisti šešis kartus, o paskui išdžiovinti. Jo paliepimą įvykdžiau uoliai.

Kada jau prisidžiaugiau nauju žaisliuku, tėvas paslėpė jį prie šeimos relikvijų kaip pirmą "mano darbo fotografiją". Man suaugus, dažnai ją rodydavo.

Prisiminiau laikus, kada mano tėvas tik pradėjo fotografuoti. Dirbo tada su nedidelio jautrumo albumininiu popierium, kurio nereikėjo ryškinti, o tik fiksuoti, nes vaizdas atsirasdavo, negatyvą kopijuojant specialiame rėmelyje. Dėl menko jautrumo tą popierių reikėjo eksponuoti dienos šviesoje ar saulėje nuo keleto iki kelių dešimčių minučių arba dar ilgiau, atsižvelgiant į negatyvo sodrumą ir šviesos intensyvumą. Todėl jį šnekamojoje kalboje vadindavo "dieniniu", kad atskirtų nuo vėliau atsiradusio daug jautresnio sidabro bromido "naktinio" popieriaus.

Tą atmintiną mano ankstyvos vaikystės dieną pirmą kartą mačiau negatyvų ryškinimą ir nuotraukų kopijavimą dienos šviesoje. Tėvas visa tai rodė man savo pirmojoje fotografijos laboratorijoje. Tada pirmą kartą susidūriau su fotografija, kuri netrukus tapo mėgstamu mano tėvo darbu, o vėliau ir viso kūrybinio gyvenimo esme.

1972.II.5

Iš lenkų kalbos vertė STANISLOVAS ŽVIRGŽDAS

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
23:33:12 Apr 17, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba