Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-29 nr. 3059

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Dalia Jazukevičiūtė.
VIENAS EILĖRAŠTIS
57
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Edmundas Gedgaudas.
IŠTVERTI CUNAMIO PAŠONĖJ
12
• NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS SUDĖTIS9

LITERATŪRA 
• Sigita Bartkutė.
KNYGA, KURI PRASIDĖJO NUO MIRTIES
• Karolis Baublys.
ŠIANDIENINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS TYRINĖJIMAI
4

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
"TIK SIELOS AKIMIRKŲ SPINDĖJIMAS…"
• TRYS METRAI UŽ NIEKAD
• PIRMOJI MOTERŲ SEKLIŲ AGENTŪRA1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
 Eglė Kačkutė.
RUSIŠKAS FESTIVALIS PRANCŪZIJOS PROVINCIJOJE

DAILĖ 
• Danutė Zovienė.
NESUINTERESUOTO ŽIŪROVO PASTABOS
3

FOTOGRAFIJA 
• Janušas Bulhakas.
MANO TĖVAS
1

PAVELDAS 
• Ėrika Striškienė.
VALSTYBĖS DIENAI ATNAUJINTA VALDOVŲ RŪMŲ RADINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ1

PROZA 
• Rimantas Juodvalkis.
ŽŪKLONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ IR IŠEIVIŲ KRONIKOS
2

ESĖ 
• Christopher Howse.
O VIS DĖLTO KRYŽIAUS ŽYGIŲ DALYVIAI BUVO TEISŪS
2

VERTIMAI 
• Tommy Jaud.
VISIŠKAS IDIOTAS
10

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Natalija Šrom.
"NEXT KARTOS" MENTALINIAI ŽEMĖLAPIAI

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JONI MITCHELL BOMBA: DIEVAS – BUGIO FANAS15
• LEDI, NESAKYKITE "GALBŪT"6

KRONIKA 
• KARŠTA!1
• IŠSKIRTINIAI PROJEKTO "VIZUALINIAI IR KULTŪRINIAI TYRIMAI: DALYKAS, METODAI IR MOKYMO STRATEGIJOS" SEANSAI
• DRUSKININKAI TEATRO MĖGĖJUS PAKVIES Į FESTIVALĮ
• Algimantas Žižiūnas.
DAILININKŲ PALETĖS – DRUSKININKUOSE
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA
• KULTŪRA, MENAS IR PYRAGAI IŠ RYTŲ EUROPOS
• STOVĖSENA. BŪSIU ATVIRAS KAIP SPINTA13

DE PROFUNDIS 
• Kęstutis Navakas.
Į EL PASO
17

MUZIKA

RUSIŠKAS FESTIVALIS PRANCŪZIJOS PROVINCIJOJE

Eglė Kačkutė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Filipas Jurjevas
Nuotrauka iš F.Jurjevo asmeninio archyvo

Kolmaras yra viena svarbiausių turistų lankomų vietų Elzase. Tai jaukus, trijų upių juosiamas viduramžių miestelis, esantis Prancūzijos rytuose. Jame akį traukia ornamentuoti žalių čerpių stogai, keletas įspūdingais vitražais išpuoštų gotikinių bažnyčių ir "Unterlindeno" muziejus – kone žymiausias Prancūzijos provincijoje. Čia galima paplaukioti gondola "mažojoje Venecijoje", pamatyti ne vieną laisvės statulos autoriaus Augusto Bartholdi skulptūrą, aplankyti gimtajame jo name įrengtą memorialinį muziejų bei, žinoma, atsipūsti vienoje iš daugybės miestelio terasų arba ištaigingai pavalgyti prabangiame restorane. Šiuo tikslu žmonės į Kolmarą atvyksta iš visos Lotaringijos, Elzaso, o gal ir iš dar toliau. Kolmaras sykiu yra turistinis ir buržua miestas, todėl jo savivaldybei tenka rūpintis abiem žmonių grupėmis. Akivaizdu, kad šiuo atžvilgiu itin svarbus yra klasikinės muzikos vasaros festivalis. Tarptautinį Kolmaro muzikos festivalį miesto savivaldybė rengia nuo 1980-ųjų. Devynerius metus jam vadovavo maestro Karlas Munchingeris, tačiau, jam sunegalavus, atsirado laisva vieta, kurią netrukus užėmė Vladimiras Spivakovas. Nepaisant laiko stokos ir didžiulės įtampos festivalio metu, maestro sutiko pasišnekėti, nors pats buvo nekalbus. Paklaustas, kaip ir kodėl jis nusprendė tapti naujuoju festivalio meno direktoriumi, sakė: "Kaip ir daugelis dalykų gyvenime, tai – atsitiktinumas. Prieš beveik dvidešimt metų į šį miestą atvažiavau groti solo koncerto smuikui. Ir po koncerto tuometinis šio miesto meras, filosofijos mokslų daktaras ponas Edmondas Gerreras, didelis meno mylėtojas ir globėjas, man pasiūlė tapti šio festivalio meno direktoriumi".

Maestro Spivakovas pasiūlė pavartyti Kolmaro savivaldybės darbuotojo, istoriko Gabrielio Brauenerio knygelę "Spivakovo metai"*, kurioje rašoma, kad tais laikais, kai Rusija prancūzams asocijavosi tik su žodžiais "glastnost" ir "perestroika", Spivakovas ne tik paįvairino žodyną, bet ir skleidė gaivią dvasią. Jam vadovaujant, prasidėjo nauja festivalio era, kurios skiriamasis bruožas – koncertai, skirti žymiems muzikams ar tam tikrai muzikinei temai. Pirmasis festivalis, skirtas Glennui Gouldui, pelnė vietinį festivalio pripažinimą. Minėtoje knygelėje pasakojama istorija, kaip po pirmojo festivalio koncerto sena Kolmaro gyventoja (turtinga ir kilminga dama, kurios vardas neminimas), susižavėjusi Spivakovo talentu, norėjusi su juo susipažinti; jis pakerėjo ją, kaip, matyt, ir daugelį kitų miestelio gyventojų. Nors Vladimiro Spivakovo vardas Prancūzijoje nėra plačiai žinomas, Kolmare jis nepaprastai gerbiamas vietos valdžios bei verslo atstovų. Pradžioje maestro programą rengė atsargiai, klausytojams siūlydamas gerai žinomus J.S.Bacho, J.Haydno, A.Vivaldi, G.F.Händelio kūrinius, tačiau, pamažu pelnęs rengėjų, rėmėjų ir klausytojų pasitikėjimą, ėmėsi mažiau populiarios bei Prancūzijoje retai girdimos muzikos: D.Šostakovičiaus, S.Prokofjevo, L.Bernsteino ir kitų. Spivakovui vadovaujant iki šiol surengta šešiolika festivalių, dedikuotų Glennui Gouldui, Davidui Oistrachui ir Rusijos smuiko mokyklai, Jacqueline du Pré ir kitoms menininkėms, Vladimirui Horowitzui, Yehudi Menuhinui, Arthurui Rubinsteinui, Pablo Casalsui, Fiodorui Šaliapinui, Rusijos dainininkams ir muzikai, Arturo Benedetti Michelangeliui ir daugeliui kitų muzikų.

Maestro Spivakovo paklausiau, kaip jis renkasi asmenybes bei temas? "Groju tai, ką noriu, – štai ir viskas, – atsakė jis. – Atėjo laikas, kai galiu sau leisti daryti, ką tinkamas. Nebereikia klausti nei partijos, nei valdžios. Pagrindinis principas – prisiminti žmones, kurie kitiems nušvietė kelią mene arba yra susiję asmeniškai su manimi".

Septynioliktasis, šių metų, festivalis dedikuotas Dmitrijui Šostakovičiui. Kodėl? "Man labai patinka Šostakovičius. Su visomis asmenybėmis, kurioms festivalis dedikuojamas, mane sieja arba gyvenimas, arba ... nebūtina juk žmogų pažinoti, keliai į žmones gali būti kitokie, dvasiniai – be vardo, be gatvės, be buto numerio", – kalbėjo maestro. Straipsnyje "Balsas tų, kurie neturi balso" – Solomono Volkovo knygos "Šostakovičius ir Stalinas" įžangoje (straipsnio vertimas į prancūzų kalbą pateikiamas didžiajame šių metų festivalio buklete) – maestro pasakoja apie savo ryšį su kompozitoriumi. Spivakovo motina Leningrado blokados metu klausėsi žymiojo Šostakovičiaus koncerto, kuriame jis dirigavo savo Septintąją simfoniją. Tai buvo viena labiausiai įsimintinų jos gyvenimo akimirkų, apie kurią su akyse žibančiomis ašaromis dažnai pasakodavo sūnui. Pirmą kartą, dar būdamas vaikas, Spivakovas Šostakovičių matė ir girdėjo skambinant mažojoje Leningrado filharmonijos salėje, kur buvo atliekamas vokalinis ciklas "Iš žydų liaudies poezijos". Šis kūrinys baigiasi fortissimo. Paskutinė jo eilutė – "Mūsų sūnūs tapo daktarais" – tuo metu nuskambėjo kaip labai atvira užuomina apie vieną sunkiausių Stalino planuojamų nusikaltimų. Įtampa salėje buvo tokia didelė, kad niekas nedrįso ploti. Nors šio įvykio reikšmės Spivakovas tuomet gerai nesuprato, tas vakaras amžiams liko jo atmintyje. Antrą kartą smuikininkas ir dirigentas kompozitorių susitiko jau būdamas konservatorijos studentas. Jis gavo leidimą dalyvauti vienoje Šostakovičiaus repeticijoje, į kurią atėjo su Aleksandro Bloko eilėraščių tomeliu rankose. Muzikams susidūrus kaktomuša, kompozitorius paklausė: "Jūs mėgstate Bloko eiles?" Į tai Spivakovas atsakė poeto eilėraščio citata. Tuomet jis dar nežinojo, kad būtent tą eilėraštį kompozitorius išsirinks kūriniui "Septyni romansai pagal Aleksandro Bloko eiles".

iliustracija
Vladimiras Spivakovas ir jo orkestras
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Šių metų festivalio programa atrodo itin "rusiška". Svarbiausi festivalio atlikėjai – Spivakovo vadovaujami orkestrai: kamerinis – "Maskvos virtuozai" ir simfoninis – Rusijos nacionalinis filharmonijos orkestras. Paklaustas, ką šis festivalis jam reiškia ir kokias galimybes suteikia, maestro kalbėjo: "Tai savotiška laboratorija. Čia pirmą kartą atlieku daugelį kūrinių. Pavyzdžiui, čia pirmą kartą grojau Pirmąją ir Penktąją Mahlerio simfonijas. Be to, čia labai didelė koncentracija. Per dvi savaites atlikti šitiek programų yra nežmoniškas darbas, tačiau kartu ateina pasitikėjimas savo jėgomis, žinojimas, kad galiu tai padaryti". Šiais metais daugiausia atlikta Šostakovičiaus kūrinių, tačiau girdėjome ir Bacho, Wagnerio, Britteno, Haydno, Beethoveno. Kaip visada maestro Vladimiras Spivakovas – pagrindinė festivalio žvaigždė. Iš dvidešimt vieno šio festivalio koncerto keturiuose jis grojo smuiku, o aštuoniuose dirigavo savo orkestrams. Į klausimą "Ar daugiau jaučiatės esąs smuikininkas, ar dirigentas?" jis atsakė: "Nežinau, vakar buvau ir smuikininkas, ir dirigentas. Grojau Albano Bergo koncertą – buvo nelengva, bet kol kas, manau, dar groju neblogai. Vadinasi, reikia groti. Paskui dirigavau Čaikovskio Penktąją simfoniją. Na, jei turiu ką pasiūlyti orkestrui, tai kelia pagarbą. Matėte, kaip vakar elgėsi orkestrantai, kaip mane sutiko? Manau, kad per dvejus metus sukūriau gerą orkestrą. Tikiuosi su juo atvažiuoti ir į Lietuvą..." Iš tiesų orkestro garso ir muzikavimo kokybė aukšta. Tiesa ir tai, kad orkestrantai nepaprastai vertina dirigentą. Kiekvieną jo lazdelės mostą seka ne tik įdėmiai, bet ir su pasigėrėjimu, net su pagarbiu nusižeminimu. Jau nekalbant apie tai, kaip dėkingai po koncerto jam spaudžia rankas. Kiti festivalio dalyviai – Tel Avivo, Šostakovičiaus, Debussy kvartetai, Jeruzalės trio, Rusijos nacionalinio filharmonijos orkestro violončelių kvartetas bei nemažas būrys solistų – dainininkų, pianistų, violončelininkų, kitų instrumentalistų. Įspūdingiausi jų – jaunieji talentai. Šių metų publiką ypač sužavėjo vienuolikmetė pianistė – maskvietė Anna Denisova, kuri pagrindinėje festivalio scenoje, didžiulėje XIV amžiaus Šv. Mato protestantų bažnyčioje, su kameriniu orkestru "Maskvos virtuozai", diriguojant Vladimirui Spivakovui, skambino Josepho Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.11.

Maestro yra Spivakovo labdaros fondo, remiančio jaunus menininkus instrumentais, pasirodymų ir išsilavinimo galimybėmis, įkūrėjas. Šio fondo skyrių yra visose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse – Lietuvoje taip pat. Nemažam būriui jaunųjų muzikantų šis festivalis – pasirodymo galimybė. Jų dieninis kamerinės muzikos koncertas paliko neišdildomą įspūdį. Vienas po kito į sceną lipo jaunučiai, kartais instrumentus vos nulaikantys muzikantai. Sužavėjo jų sąmoningumas – mokėjimas būti artistais, šypsotis prieš pasirodymą, flirtuoti su publika ir kartu susikaupti. Iš tvankios, garso neizoliuojančios salės, į kurią brovėsi dienos miesto šurmulys, jie persikėlė kitur, į atliekamos muzikos žemę. Neįtikėtina, kaip brandžiai ir atsakingai vaikai suvokia atliekamą muziką. Dvylikametis Filipas Jurjevas už save didesniu fagotu atliko Balio Dvariono Temą ir variacijas fagotui ir fortepijonui (akompanavo Olga Korobova). Po koncerto jį pakalbinau. Pasirodo, Filipas yra gimęs ir augęs Lietuvoje. Gavęs Spivakovo fondo stipendiją bei įstojęs į Gnesinų muzikos mokyklą Maskvoje, su tėvais persikėlė gyventi ten. Maestro paklausiau, kaip ir kas tokiems renginiams atrenka vaikus. "Vaikai patys viską randa. O ką daryti, jei gyvenimas toks sunkus?.. Aš pats vaikų neatrinkinėju, tam yra pasamdyti žmonės, kuriais aš visiškai pasitikiu. Kartais tų vaikų klausausi", – sakė fondo steigėjas. Po koncerto baltarusiui Ivanui Karyznai pats Spivakovas įteikė fondo dovaną – naują violončelę. Buvo matyti, kad jam malonus geradario vaidmuo. Tai irgi tam tikras jo galios įrodymas.

Festivalio metu maestro nuolat lydėjo gražuolė jo žmona ir vadybininkė Sati Spivakova bei dvi iš trijų dukterų. Nors nemažą dalį laiko Spivakovas praleidžia Maskvoje, jis taip pat gyvena Paryžiuje, kur mokosi visos trys jo dukterys. Paklaustas apie jo santykius su Lietuva, maestro minėjo savo draugystę su Sauliumi Sondeckiu, sakė mėgstąs Lietuvą. "Aš visuomet, ir sunkiais laikais, pasisakiau už laisvą žmogaus pasirinkimą. Džiaugiuosi, kad Lietuva tapo laisva šalimi. Tačiau tam, kad žmonės galėtų tinkamai ja pasinaudoti, reikia nepaprastai aukštos kultūros. O ir nelaisvoje Lietuvoje tai visuomet buvo. Svarbiausia – vertinti bei padėti savo talentams". Pasiklausius dvi savaites trukusio Spivakovo festivalio koncertų, pamačius, kiek daug jame rusiškos muzikos, publikos ir rusų arba su Rusija susijusių atlikėjų, sužinojus, kad kitų metų tarptautinis Kolmaro muzikos festivalis dedikuotas Emiliui Gilelsui, peršasi mintis, kad maestro Vladimiro Spivakovo žodžius lydi veiksmai. Sulaukęs laiko, kai gali daryti tai, ką nori, jis vertina savus ir jiems padeda.

___________________

* Brauener G. LES ANNÉES SPIVAKOV. Strasbourg: La Nuée bleue, 2004.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
23:33:04 Apr 17, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba