Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-29 nr. 3059

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Dalia Jazukevičiūtė.
VIENAS EILĖRAŠTIS
57
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Edmundas Gedgaudas.
IŠTVERTI CUNAMIO PAŠONĖJ
12
• NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS SUDĖTIS9

LITERATŪRA 
• Sigita Bartkutė.
KNYGA, KURI PRASIDĖJO NUO MIRTIES
• Karolis Baublys.
ŠIANDIENINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS TYRINĖJIMAI
4

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
"TIK SIELOS AKIMIRKŲ SPINDĖJIMAS…"
• TRYS METRAI UŽ NIEKAD
• PIRMOJI MOTERŲ SEKLIŲ AGENTŪRA1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
RUSIŠKAS FESTIVALIS PRANCŪZIJOS PROVINCIJOJE

DAILĖ 
• Danutė Zovienė.
NESUINTERESUOTO ŽIŪROVO PASTABOS
3

FOTOGRAFIJA 
• Janušas Bulhakas.
MANO TĖVAS
1

PAVELDAS 
• Ėrika Striškienė.
VALSTYBĖS DIENAI ATNAUJINTA VALDOVŲ RŪMŲ RADINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ1

PROZA 
• Rimantas Juodvalkis.
ŽŪKLONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ IR IŠEIVIŲ KRONIKOS
2

ESĖ 
• Christopher Howse.
O VIS DĖLTO KRYŽIAUS ŽYGIŲ DALYVIAI BUVO TEISŪS
2

VERTIMAI 
• Tommy Jaud.
VISIŠKAS IDIOTAS
10

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Natalija Šrom.
"NEXT KARTOS" MENTALINIAI ŽEMĖLAPIAI

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JONI MITCHELL BOMBA: DIEVAS – BUGIO FANAS15
• LEDI, NESAKYKITE "GALBŪT"6

KRONIKA 
• KARŠTA!1
• IŠSKIRTINIAI PROJEKTO "VIZUALINIAI IR KULTŪRINIAI TYRIMAI: DALYKAS, METODAI IR MOKYMO STRATEGIJOS" SEANSAI
• DRUSKININKAI TEATRO MĖGĖJUS PAKVIES Į FESTIVALĮ
• Algimantas Žižiūnas.
DAILININKŲ PALETĖS – DRUSKININKUOSE
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA
• KULTŪRA, MENAS IR PYRAGAI IŠ RYTŲ EUROPOS
• STOVĖSENA. BŪSIU ATVIRAS KAIP SPINTA13

DE PROFUNDIS 
• Kęstutis Navakas.
Į EL PASO
17

AKTUALIJOS

IŠTVERTI CUNAMIO PAŠONĖJ

Devintasis Thomo Manno festivalis Nidoje

Edmundas Gedgaudas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Krzysztofas Zanussis
Autoriaus nuotrauka

Vėl aštuonios kasmetinio Thomo Manno festivalio Nidoje dienos. Unikalus renginys išsiugdė jo kaitą inspiruojantį vidinį dinamizmą, drauge saugodamas savo struktūros kertinius akmenis. Praėjus 50 metų po Nobelio premijos laureato mirties, jo vardą šventės afišose matome šalia žodžių "Menininkas ir visuomenė". Tai – šių metų festivalio devizas. Jis gal labiau primena intelektualų konferenciją, negu daugiausia muzikai skirtą šventę. Bet Thomo Manno laikais muzikos bei kitų menų ir gal ypač filosofijos sambūvis buvo kur kas glaudesnis, natūralesnis bei reikšmingesnis kultūrai negu mūsų dienomis (nekalbu apie dažnai šiandien aptinkamas apgailėtinas kultūros imitacijas). Dar tebešvytėjo muzikocentrinių romantizmo apraiškų žaros, veikusios mąstytojų bei menininkų darbus, dar tebebuvo tikima filosofinės intuicijos galia, įkvepiančia kompozitorius ir muzikos interpretatorius. Ją jaučiame ir Thomo Manno knygose – minčių tėkmėse, sąvokų bei išvadų kristaluose. Svarbieji motyvai grįžta nelyginant muzikos partitūroje, rašytojo darbą veikia kompozitoriams būdingas mąstymas.

Bet, prisimindami Thomo Manno pažiūras ir jų evoliuciją, rasime dingsčių pamąstyti ne tik apie specifinius meno klausimus. Pacituosiu festivalio globėjo – Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalbos, pasakytos (be raštelio, tuo nustebinant vokiškąją auditorijos dalį, – pas juos taip nebebūną) liepos 9-ąją atidarant šią šventę prie Nidos merijos, ištraukas: "Šių metų festivalio devizas "Menininkas ir visuomenė" tarsi tęsia vieną svarbiausių Thomo Manno kūrybos temų XXI amžiuje, kai sienų atsisakiusiam pasauliui tenka atremti globalius iššūkius, kai demokratijos plėtra susiduria su tarptautinio terorizmo pavojais. Remdamasis savo didžiuliu tarptautiniu autoritetu, Thomas Mannas kadaise ryžtingai pasisakė prieš nacizmą ir visokias totalitarizmo formas, visada buvo tvirtas demokratijos gynėjas. Atsakomybė visuomenei, tvirta menininko pilietinė pozicija nepaprastai svarbi ir dabarties pasauliui. Čia susirinkusiai auditorijai nereikia aiškinti, kiek daug gali nuveikti aiškiai savo misiją visuomenėje suvokiantis menininkas. Menas keičia žmogų, skaidrina jo sielą. (…) Thomo Manno festivalis mums atveria naujus, kerinčius dvasios horizontus. Tai – tarptautiniai horizontai. Šiemet meno magiją Nidoje skleis jau dviejų kontinentų – Europos ir Amerikos – menininkai. Skirtingų epochų, įvairių stilių ir žanrų muzika, praeities ir dabarties dailininkų kūryba, žmogaus gyvenimo prasmę apmąstantys susitikimai – tai puiki Nidos dovana Lietuvai ir mūsų krašto svečiams".

Romualdo Gražinio vadovaujamas "Aidijos" choras (ką tik grįžęs iš Japonijos) čia pat aikštėje surengė trumpą koncertą. Seniai tapęs vienu festivalio "kertinių akmenų", choras šiemet kruopščiai parengė didelę, labai įvairią ir gerokai netikėtą programą, kuri besiskaidydama jungėsi tiek į monografinius, tiek į kitokius muzikinius vakarus.

Po iškilmių aikštėje bendruomenės namų salėje, esančioje prie katalikų bažnyčios (salės vieta buklete nenurodyta, teko vieniems kitų klausinėti), buvo atidaryta iš Dresdeno atvežta paroda "Richardas Birnstengelis ir Georgas Gelbke – paveikslai iš Nidos menininkų kolonijos". Iš ten ėjome į evangelikų bažnyčią, kurioje aštuonis vakarus paeiliui vyko visi festivalio koncertai. Tada dar nežinojome, kad netoliese, Juodkrantėje, tuo pat metu prasidėjo "Bitės GSM" dešimtmečiui skirtas siautulys, į kurį sukviesti tūkstančiai svečių vaišinosi ir gėrė, o stokojant biotualetų traukė į mišką, kur tuos reikalus sprendė tradiciškai. Nesugebėsiu perteikti vieno vasarotojo iš Vokietijos įspūdžio – jis apie tai pasakojo kitą dieną, dar neatsigavęs nuo laukinio triukšmo, vandališko siautulio, į žolynus ir gėles varomų mašinų bei viską "vainikavusių" vaizdų miške. Cunamis! Nesunku įsivaizduoti, kad greta vienas kito sutūpę naujalietuviškos aukštuomenės nariai nuo Juodkrantės pasiektų Nidą ir taip įsirašytų į mūsų tautiečių didžiai vertinamą pasaulio rekordų knygą. Slėpkis, UNESCO! Į mišką!

Bet Nidoje tuo pat metu aplink raudonąją bažnytėlę krykštaudamos skraido kregždės, maloniai įsiliedamos į Franzo Schuberto muziką. Tai pirmasis koncertas – "Dedikacija Thomui Mannui". Pianistas Daumantas Kirilauskas tarsi atkuria kompozitoriaus improvizavimo akimirkas (ekspromtas As-dur op.92, trys muzikiniai momentai op.90). Jos artimos dabar bemaž pamiršto namų muzikavimo atmosferai, o kad toks neįmantrus nuoširdumas įkvėpė pernai čia virtuoziškumu žėrėjusį pianistą, rodo jo nemenkas menines aspiracijas. Taip interpretuojamas Schubertas – širdies reikmė, kurią girdim ir šešių dainų iš "Žiemos kelionės" akompanimentuose. Gražus Igno Misiūros-Tumanovo balso tembras – supaprastintas (lyginant su Kirilausku) namų muzikavimo principas. Misiūrai, sakytum, gera dainuojant būti šalia Schuberto muzikos, stebėti ir kitiems rodyti jos išorės grožį. Tiesa, Thomas Mannas "Žiemos kelionę" pavadino gražiausiu dainų ciklu. Tik abejoju (ir, manau, ne aš vienas), ar "burtininkas" čia parinko tinkamiausią žodį. Kita vertus, jo laikais žmonėms gal buvo aišku, kad kalbama apie katarsinio tragizmo grožį, šiandien retokai besuvokiamą ir deramai vertinamą. Iš "Žiemos kelionės" tada lieka kevaliukas (kaip, tarkim, iš Jono Vaitkaus režisuotos Friedricho Schillerio "Marijos Stiuart"). Kitame koncerte panašų požiūrį į Schuberto dainas parodė ir vokiečių dainininkė Verena Rein. Daug kur lavinta, dailutė ir elegantiška. Jai akompanavęs Axelis Bauni’s – įžymybių koncertų partneris, tačiau jo klausydamasis neaptikau dingsčių, kurios tuos vardus patraukia. Bet štai dailutė "subretė" su M.K Čiurlionio kvartetu (Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Gediminas Dačinskas, Saulius Lipčius) interpretuoja belgo Guillaume’o Lekeu "Noktiurną" ir prancūzo Ernesto Chaussono "Amžiną dainą", įsitraukdama į išmintingą mūsų stygininkų koncepciją, užsikrėsdama jų sugestyvumu. Ir jau patikiu, kad, tikram meistrui diriguojant, ji operos scenoje gali tapti labai neprasta Mikaele ("Karmen"), bet ar ir Violeta ("Traviata")? Tai – jos repertuaro vaidmenys.

M.K.Čiurlionio kvarteto įtaiga neatsietina nuo artistinio temperamento, nuo lankstumo ir įžvalgumo interpretuojant, nuo inteligencijos, vienaip talkinusios Eduardo Balsio jaunystės kūriniui, kitaip – Edvardo Griego Kvartetui op.27.

E.Balsiui buvo skirtas monografinis vakaras. Kūrybos ištakos – vaikaitės Indrės Baikštytės virtuoziškai paskambinta Sonata fortepijonui ( kokie negirdėtai veržlūs tempai, kaip jie tai muzikai palankūs!). O viena meistro pasiektų viršūnių, be abejo, yra jo paskutiniais gyvenimo metais parašytas Koncertas smuikui solo. Į jį Ingrida Armonaitė pažvelgė savitai (lyginu su Raimundu Katiliumi), kaip ir dera jos masto interpretatorei. Nežinojau, jog, kūrinį ką tik išmokusi, išgyveno premjeros emocijas.

Balsio muzikai svarbi ne tik mintis, bet ir įkvėpimas, polėkis; ne tik kalkuliacija, bet ir invencija; ne tik intelektas, bet ir intuicija. Taigi seniai nusistovėjusiu požiūriu – visavertės muzikos (kaip ir kito gyvybingo meno) būtinos prielaidos. Jos natūraliai siejasi su mums įprastu pasaulio suvokimu. Balsio Sonatoje fortepijonui dar jaučiama tų vertybių paieška, jo paskutinis Koncertas – kristalas, kur jau viskas preciziškai parinkta ir susieta priežastingumu. Kiekvienas žingsnis, kiekviena kūrinio stadija. Viską sutvarko žodžiais nenusakoma būtinybė.

Baletas "Eglė žalčių karalienė"– tarsi graži kūrėjo pusiaukelė. Keturis jo fragmentus Ingrida Armonaitė smuikavo akompanuojant Daliai Balsytei, kompozitoriaus dukrai.

Vaizdingose priekalnėse – Balsio išplėtotos liaudies dainos chorui. "Aidija" jas taip dainavo, kad klausydamasis "Laduta to" pagalvojau apie Carlo Orffo oratoriją "Carmina Burana". Ne dėl formalaus panašumo, o netikėtai ir Balsio opuse pajausdamas amžino gyvybės rato kasmet sugrąžinamą pavasarėjimo svaigulį.

Dar kitaip jį per festivalio pabaigos koncertą priminė Igorio Stravinskio "Šventasis pavasaris" (baleto ištraukas, autoriaus pritaikytas fortepijonui keturioms rankoms, atliko Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai). Spalvų ir ritmų gausybė, neišsakomas juslingumo protrūkis, orkestru tampanti fortepijono klaviatūra – vienas stebuklas keičia kitą. Verta dar ir žvilgsniu stebėti, ko kompozitorius iš pianistų reikalauja, kad visa tai iš tiesų įvyktų. Įvyksta, dar ir kaip! Kontrastingai nuskamba po šešerių metų (1919) to paties kompozitoriaus parašytos Trys pjesės klarnetui solo. Per Šveicarijai skirtą koncertą jas atliko Antanas Taločka. Tai Stravinskis, panūdęs būti išoriškai santūrus, savo kalbėsenai suteikti intelektualią distanciją (gal labiau tik kurti tokią iliuziją?), žavėti nuoširdžiu, žmogišku, mažumėlę šelmišku šypsniu, – ir to pakanka. Viskas šia tik jam būdinga aristokratiškai elegantiška forma pasakoma. Klarnetininkas tą pajautė, pelnydamas per trumpą pauzę tarp paskutinio garso ir aplodismentų mikliai iš publikos mestelėtą žodelį "Mensch!". Suprask – esi žmogus. Tą vakarą manasis "Mensch!" (mintyse šūktelėtas) teko Gabrielei Kondrotaitei ir jos pasirinkto autoriaus Franko Martino (1890–1974) keturiems preliudams. Meditatyvi, dvasios galiūno parašyta ir jį suprantančios (ne supratimą vaidinančios!) pianistės perteikta muzika. Su jau minėtu klarnetininku ji ėmėsi ilgokos (keturių dalių) Paulio Hindemith’o Sonatos. Lietuviai sako – ne kurortui toks kūrinys, bet vokiečiai džiaugiasi, nes muzika graži ir retai girdima. Akompanuojant Daumantui Kirilauskui, tris Othmaro Schoecko (1881–1957) dainas iš ciklo "Tylus švytėjimas" padainavo Ignas Misiūra-Tumanovas, o "Aidija" – šešetą dainų (negirdėtais šveicarų dialektais!) ir porą nuo to krašto neatsiejamų jodlerių.

Net penketą kūrinių (Franzo Schuberto, Arvo Pärto, Jurgio Juozapaičio, Peterio Vasko, Dmitrijaus Šostakovičiaus), kurių kiekvienas savaip sudėtingas, festivaliui kruopščiai parengė Armonų trio – Ingrida Armonaitė, Rimantas Armonas, Irena Uss. Smuikas, violončelė, fortepijonas. Prireiktų atskiros recenzijos, norint bent prabėgom panagrinėti tokias skirtingos stilistikos apraiškas, kokias aptinkame vėlyvame Schuberto Trio B-dur ir Šostakovičiaus Trio e-moll, taip pat tai, kaip patyrę, savą požiūrį subrandinę interpretatoriai jas suvokė ir perteikė.

R.Armonas ir I.Uss parengė labai nelengvo atlikti Ramūno Motiekaičio kūrinio "Pušų klausymasis" premjerą. Tai – festivaliui užsakytas opusas. Klausytojas vedamas gilaus susikaupimo link, tai muzika, kuriai labiau palanki ne į koncertą susirinkusi ir drauge su tavim į kūrinį įsijaučianti (arba nelabai to siekianti) publika, o vienatvė namuose, gal parodoje ties tikru meno kūriniu tuščioje, baltoje sienoje. Spoksodamas į devynias Nerijaus Ermino (paroda V. ir K. Mizgirių menininkų namuose) iš muilo nulietas kičines Dievo Motinos statulėles arba į juodą vinį ant baltos sienos, sąsajų su Motiekaičio kūriniu ieškoti nebandyčiau.

Renesanso ir baroko muziką dainavo Vilniaus vokalinis ansamblis. Tai sekstetas (R.Pažusienė, D.Mačiukaitė, M.Čiužaitė, R.Gražinis, D.Skramtai, N.Masevičius), kurio vyriškoji dalis nemažai kur pirmauja suvokiant, perteikiant įvairuojančio, neretai rafinuoto stiliaus ypatumus. Programoje – devyni, gerokai skirtingi autoriai. Antrojoje koncerto pusėje dainininkų džiaugsmas po tą muziką nardant darėsi vis įtaigesnis, belieka linkėti, kad jis be atvangos stiprėtų, kad panašų grakštumą klausytojai patirtų nuo pirmo programos kūrinio – labai nelengvo Johanno Sebastiano Bacho moteto "Jesu, meine Freunde".

Pabaigos koncertą Ibelhauptai pradėjo Schuberto Divertismentu e-moll keturioms rankoms, o užbaigė irgi jie, drauge su "Aidija" labai nuotaikingai atlikdami Johanneso Brahmso Keturias meilės dainas.

Ir dar keli žodžiai apie vieną festivalio itin įsimintinu įvykiu tapusį koncertą, skirtą dviem autoriams, Thomo Manno bičiuliams: muzikologui, filosofui Theodorui W.Adorno (labai retai jo vardas siejamas su muzikos komponavimu) ir Arnoldui Schönbergui. Pamirškim, kad tų draugysčių takeliais pašmėžuodavo ir juodos katės. Verta pamiršti ir tai, jog Stefanas George nenorėjo, kad pagal jo eiles būtų rašoma muzika, nes visi aštuoni Adorno kūriniai balsui tą vakarą buvo to poeto tekstais. O pamiršti, kad Adorno yra "antraeilis kompozitorius", mus nuo pirmų fortepijono garsų privertė Rimantas Vingras. Jam svarbi muzikos esencija, todėl pianistas taip delikačiai siekia būti kiek galima arčiau jos esmingiausių klodų. Tarsi ir klausytojus kviestų tekstą drauge skaityti, neaplenkiant nė vieno garso prasmės. Atsiranda, sakytum, užburta erdvė mintims, refleksijai. Tobulas stiliaus suvokimas ryškina vertybes. Taip muziką interpretuojant aiškėja detalių prasmė, atgyja epochos dvasia. Ir visa tai pažodžiui galima pakartoti, apibūdinant nuostabaus soprano Audrey Lunos dainavimą, tik priduriant, jog ir žodį ji valdo ne mažiau magiškai. Po trijų trumpų Adorno pjesių fortepijonui – aštuonios Schönbergo dainos iš "Kabančių sodų knygos" (vėl George’s žodžiais). Į festivalį vertėjo atvažiuoti vien dėl tokių akimirkų. O kadangi Schönbergas 1901–1903 metais bendradarbiavo su Berlyno kabaretu "Brettl", tai išgirdome ir to žanro dainų. Artistės menas persikūnyti be mažiausio dirbtinumo stulbina. Puikiai valdydama turtingą balsą, ji be jokių pastangų žėri inteligencija, humoru. Nujauti, kokio tai masto asmenybė, koks galingas ir tikras jos artistinis temperamentas. Tarsi banalu tą konstatuoti, bet juk tie dalykai šiandien nyksta. Iš kur ji? Niekaip neatspėčiau, kad iš JAV, iš Cincinačio. Vingras iš to miesto (kur apgynė antrą magistro diplomą) šiuo metu keliasi į Londoną. Gal Dievas pakuždės jam ten ilgai neužsibūti – kad ir tie nelemti sproginėjimai… Vilniuje kol kas ramiau.

Koncertus pasikeisdamos komentavo Ona Narbutienė ir Vytautė Markeliūnienė. Šių patikimų festivalio dvasios ir turinio generatorių sumanumas veikė ir sudarant programą – vis kitokią, tačiau neprarandančią nusistovėjusio savitumo. Festivaliais besidomintys žino, kokia tai šiandien vertybė, nes turi progų palyginti.

Evangelikų sekmadieninės pamaldos festivalio koncertus priglobusioje bažnyčioje. Klausaus vargonų ir vargonavimo – nejau tai tas pats, Vilniaus meistrų dar sovietmečiu pagamintas instrumentas, kurį girdėjau per pernykščio festivalio koncertus? Vargonininko ir vargonų dialogą tada galėjau kildinti iš žodžio "vargas". Kaltę suverčiau vargonams, tuos žodžius dabar turiu atsiimti. Įgudusiai naudojami tembrai, dinamikos skalė – juk tai ne tik kuklus liturginis, o ir nedidelis koncertinis instrumentas. Po pamaldų pastoriaus klausiu, iš kur toks geras vargonininkas. Vargonininkė, atsako jis. Iš Potsdamo.

Ką mes žinome apie prieškario Nidą? Sklandytojų kopa, nudistų pliažas… Dieviško grožio egzotinis užkampis, įkvėpęs vieną kitą mūsų fotografijos meistrą, bet labai menkai integruotas į anuometinio lietuvio sąmonę. Maža kam buvo įdomu, jog Nidoje, tapusioje mūsų valstybės dalim, toliau veikė viena garsiausių vokiečių dailininkų kolonijų, kad čia, kaip ir ankstesniais dešimtmečiais, dailininkai burdavosi į glaudų bohemišką ratą, veikdami vieni kitus bei visi drauge (ir kiekvienas skirtingai) pasiduodami Nidos kerams. Rasdami čia harmoniją, dvasios ir kūno palaimą, kūrė Nidos inspiruojamą meną. Per du šimtus dailininkų ši vieta formavo, buvo neatsiejama tų kūrėjų savastis. Jiems nepalyginamai reikšmingesnė, negu trumpam Uošvės kalne jaukų prieglobstį radusiam Thomui Mannui. Žinome, kaip ir kada Nobelio laureato apsilankymai Nidoje baigėsi. Bet joje, naciams atėjus į valdžią, toliau lankėsi su "žemės rojumi" augte suaugę kūrėjai. Nidoje vasarodavo ir daugybė vokiečių literatų, aktorių, režisierių, profesorių, kunigų, žurnalistų. Iš Karaliaučiaus, iš Berlyno. Jų kontingentas kito, kai prieš nacius nusiteikusiems arba "pagal kraują" režimo netoleruojamiems gyventi Vokietijoje darėsi vis sunkiau. Apie tą laikotarpį šiemet Thomo Manno namuose kalbėjo profesorė, daktarė iš Getingeno Helga Grebing. Jos pranešimas glaudžiausiai siejosi su laikotarpiu, kai Mannų šeima paliko Nidą, ji taip pat prisiminė vėlesnius ketvirtojo dešimtmečio bei karo metus. Profesorė teigė Nidą prieškariu buvus reikšmingesnę už paprastą kurortą. Tai buvo vieta, įgalinanti ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme peržengti Tylos slėnį. Žmonės čia galėjo "politiškai atostogauti", susitikti su bendraminčiais, būti tarp savų. Nevaržomai kalbėti, ginčytis, dainuoti, gerti… Iš Karaliaučiaus į Nidą tuomet buvo vykstama ne vien dėl to, kad ji buvo arti. Michaelis Wieckas, kurio motina buvo garsi Karaliaučiaus smuikininkė, savo prisiminimuose rašė, jog "atostogos čia ir geri prisiminimai apie Nidą padėjo neprarasti vilties ir gyvenimo meilės". Apie profesorių iš Karaliaučiaus Wilhelmą Worringerį ir jo žmoną, vėlyvąją ekspresionistę Marthą Worringer, nuo 1928-ųjų susitelkė intelektualų bei meno žmonių, nekentusių nacionalsocializmo, ratas (profesorė plačiau apie tai rašo savo knygoje "Worringeriai"). Jame buvo ir Lisa von Küchler, generalinio feldmaršalo, vadovavusio Leningrado blokadai, Georgo von Küchlerio žmona. Daug to rato žmonių dažnai buvodavo Nidoje, kur rasdavo bendraminčių. Čia jų laukdavo iškilus dailininkas Ernstas Mollenhaueris, garsaus viešbučio, kurio veranda virš marių buvo nukabinėta ten gyvenusių dailininkų paveikslais, savininko Hermanno Blode’s žentas. Jo meną nacistai paskelbė išsigimusiu.

Šiemet vėl veikia atnaujinta parodėlė buvusio "dailininkų tėvo" Hermanno Blode’s viešbučio arklidžių pastate. Viename stende – šešios dabar Vokietijoje išleistos knygos apie anuometinius Nidos dailininkus. Daugybė įrašų lankytojų knygoje, bet stebėtinai mažai lietuviškų. O festivalio proga – jau minėta paroda iš Dresdeno, kuri vėliau bus eksponuojama Klaipėdoje ir Vilniuje.

Toliau "Žodžio" programoje (ją sudarė Antanas Gailius) susitikome su Krzysztofu Zanussiu. Vienas kitas vyresnės arba gal ir vidurinės kartos kino žiūrovas tebepamena jo kino juostas "Apsauginės spalvos", "Kristalo struktūra", "Ramios saulės metai". Šis kadaise fiziką studijavęs lenkų režisierius ir dabar tebekuria, tai – kitokie darbai. Neabejodamas renkuosi ankstesnius. Po mažytes esė primenančio monologo tarpsnių tapo aišku, kodėl taip yra. Užuot statęs ir rodęs gerus filmus, Zanussis jau gal senokai (taip įtariu) surežisavo "viešam naudojimui" save. Išdailino tarsi giminės rūmų salei skirtą savo portretą, parūpino jam puikius rėmus. Pasakoja, kaip vaikystėje pamatęs tėvą skaitantį "Užburtą kalną", panūdo pats jį perskaityti, bet tėvas neleido. Tada perskaitė nedelsdamas. Aišku, ne viską suprato. Toliau pasakoja apie "Mirtį Venecijoje", kur senstantis vyriškis įsimyli berniuką Tadzio. Taigi, istorija iš puikaus Thomo Manno apsakymo ir nemenkesnio Lucino Visconti filmo. Bet svarbu tai, kad Tadzio yra lenkų grafienės sūnus, o tos literatūrinės grafienės prototipas – Zanussio žmonos prosenelės sesuo, tikra grafienė. Giminėj tebekalbama, jog, "patekusi į novelę", ji buvo nepatenkinta. Jos sūnų, gana garsaus personažo prototipą, Zanussis pažinojo asmeniškai. Su žmona režisierius mėgsta nuvykti į Veneciją ir apsistoti viešbutyje, kur buvodavo Thomas Mannas. Gretina dabartį su praėjusiais laikais, jiems nostalgijos nejaučia, nes dabartis nepalyginamai daugiau žmonių gali aprūpinti gėrybėmis, kurios anksčiau tik menkai mažumai buvo prieinamos. Tačiau ilgisi į užmarštį nuslenkančios anų dienų gyvensenos, rafinuoto meno gyventi. Įsivyrauja naujųjų barbarų primetamas gyvenimo stilius. Iš Paryžiaus pastaruoju metu plinta filosofinė nuostata, neigianti meilę, prieraišumą, raginanti tų dalykų atsisakyti, nes didesnė vertybė esanti laisvė. Kadaise jam buvo pasiūlyta statyti "Mefistą" pagal Klauso Manno romaną. Nesiryžo, bet pasiūlė savo vieton vengrą Istvàną Szabó. Gimė garsusis filmas, Szabó gavo "Oskarą", kurio Zanussis jam iki šiol pavydi. Prisipažįsta stokojąs kuklumo. Bet kalba apie kūrėją (nuolat kitų stebimą) įpareigojančius etikos principus, kuriuos jis apmąsto ir kino juostose, ir poroje savo knygų.

VU docentas, Pilietinės visuomenės instituto bendradarbis Mantas Adomėnas savo pranešime gvildeno intelektualo atsakomybės temą, klausdamas, kodėl ji tokia svarbi. Kalbėjo apie aimanas, intelekto reikšmei menkstant, apie sovietmečiu buvusią kitokią situaciją, jos ilgesio dingstis. Apie rinkos poveikį, sugebėjimą arba nesugebėjimą jos sąlygomis išlikti. Priminė Thomo Manno "Apolitiško žmogaus apmąstymus", nuo kurių rašytojas vėliau nusigręžė. Pranešėjas stabtelėjo prie Sokrato ir Platono minčių, jų svarstytos atsakomybės valstybei bei Dievui. Akcentavo tiesos paieškų menkumą vykstant postmoderniems žaidimams ir įsivyraujant etiniam reliatyvizmui. Ragino neužmiršti antikos laikais sukurtų intelektualių Europos politikos pamatų. Minėjo to nepaisančias, aklas ir nemąstančias jėgas, įsivyraujančias šiandienos politikoje. Teigė, jog intelektualai yra visuomenės veidrodžiai. Pranešėjo manymu, kol nuo politikos atsitveriantys Lietuvos kultūros žmonės tai realybei neatsivers, tol šis veidrodis Lietuvoj bus iškreiptas ir įskilęs.

Vokiečių rašytojo Michaelio Krügerio pranešimo tema – "Menininkas ir visuomenė". Pažėręs stulbinančių duomenų apie šiandienos Vokietijoj teikiamą milžinišką paramą menui, konstatavo, jog ten meno kūrimas, vadyba, diskusijos apie meną ekonominiu požiūriu lenkia anglių ir plieno pramonę. Taigi menininko visuomeninis statusas labai pakito. Darydamas ekskursą į praeitį, priminė palėpėje kūrusius poetus, bet ir prašmatniai gyvenusį, iš savo darbo milijonus pelniusį Thomą Manną. Kalbėjo apie menininkus, tapusius tautos sąžinės balsu, – juos mes ypač prisimenam, nes dvidešimtame amžiuje tokie kūrėjai visuomenės arba jos dalies buvo nuožmiai engiami. Sakė, jog praėjusio šimtmečio menininkų ir visuomenės santykių istorija dar neparašyta. Sugrįždamas į šiandieną, konstatavo, kad dabar menininko profesija sureikšminta, o pašaukimas tapo antraeiliu dalyku. Dingo ankstesnė tikro meno kūrinio samprata, o menininkų savojo "aš" atsisakymas progresuoja. Didingas įsitikinimas, jog menas yra tik menas, – jau praeitis. Estetikos, galinčios tapti šio praradimo atsvara, nėra. Rašytojo nuomone, meno kūrinio aurą dar kartais galima pajusti muziejuje. Ją aptinkąs ties neįprastu paveikslu arba nenorinčiu atsiverti eilėraščiu. Didžioji šiandienos meno produkcijos dalis – atskleista, išaiškinta, paruošta vartoti. Pranešėjas atkreipė dėmesį meno norą tarnauti pramogai, o ne žmogų ugdančiam katarsiui. Europos menas nuo seno buvo krikščionybės veikiamas žmogaus dialogas su Absoliutu, bet naujoje Europos Sąjungos konstitucijoje nėra nuorodos į krikščioniškąjį elementą – kultūros pagrindą, kurio dėka iki šiol susikalbame vieni su kitais. Krügeris tvirtino, jog dvidešimtojo amžiaus meno istorijoj pilna išdavysčių, pažeminimo, izoliacijos ir pripažintų vertybių atmetimo apraiškų. Išrasta "kultūros plačiąja prasme" sąvoka, nes nebetikima menu, turinčiu aurą. Estetinė būtis, kaip priešprieša miesčioniškam pasauliui, nebeįmanoma. Tačiau baigdamas prelegentas ragino pavojaus nuotaikoms be atodairos nepasiduoti, nes menas gal ir yra vienintelė likusi priemonė, galinti mus apsaugoti nuo ekonominių veiksnių įsiviešpatavimo.

Glaustai perteikęs pranešimų mintis informuoju, jog jie po metų (gal ir ankstėliau) bus išspausdinti antrame "Nidos sąsiuvinių" numeryje. Labai vertos dėmesio ir karštokos diskusijos, kurioms vadovavo Antanas Gailius. Pirmajame sąsiuvinyje jau paskelbta pernykščio festivalio "žodžio" programos medžiaga.

Per kino naktis prie švyturio lietuvių dokumentikai atstovavo Giedrės Beinoriūtės "Vulkanovka. Po didžiojo karo" ir Agnės Marcinkevičiūtės "Beveik laimingas". Krzysztofo Zanussio filmų naktį – "Savaitgalio istorijos: Moters reikalai. Paslėpti turtai". Paskutinę naktį – Istváno Szábo "Mefistas".

 

Skaitytojų vertinimai


18021. Jucunda :-) 2005-08-02 01:04
Aciu uz straipsni. Tarsi priartejo Nida su Thomo Mano nameliu, kuriame sukuriami tokie zmogiskojo bendravimo stebuklai.

18050. varna2005-08-04 03:12
Siaubas. Tie degradavę nevispročiai "šiko" ir "myžo" miškelyje. Kai tuo tarpu Elitas leido į kelnes nuo aukštojo meno. Tame ir skirtumas tarp kultūros ir antikultūros. Jo, Manas niekada nešiko. Jis tik spinduliavo .... Ak. Ir tikrai, broliai, kaip mums atsilaikyti prieš tą Cunamį? Argi lietuviai niekada taip ir nesugebės pasakyti griežtą NE šikimui? Miške? Nerijoje? O gal tikrai atėjo laikas, kad visose miestų ir miestelių gatvėse pasirodytų geriausių Lietuvos menininkų sukurti plakatai: "Lietuvi, nešik." gerai Gedgaudui ir jį panašiems - jie jau nustojo šikti. Na, gal išskyrus burna... Šiaip nuostabus straipsnelis, bet viską sušiko šikantys lietuviai. Ot vokiečiai, pavyzdžiui, nešika. Ir nšiko niekada. Ir Šubertas niekada nešiko. O štai "naujalietuviškos aukštuomenės nariai" vis dar šika. ne, jie pradėjo šikti, nes "senalietuviškos aukštuomenės nariai" niekad nešiko ir nešiks. Vienu žodžiu, sušikta šventė gavosi. Ir tikrai, kaip gali klausyti Bramso Nidoje, kai Juodkrantėje kažkas šika miške? Cunamis. Bukumo cunamis, šikniau Gedgaude. Ane?

18054. Zosė2005-08-04 14:10
Oi, Tu, varna, ir pikčiurna! Aš tai nesuprantu, ko lietuviai tą Manną įsikando: na, papoilsiavo žmogelis kelias vasaras Nidoj, ar tai priežastis pūstis ir kitiems arabus pūsti? "Menininkas ir visuomenė" - irgi mat tema Manno atveju (prisiminkit jo šiemos narių istorijas ir likimus)! Apskritai kaip cirkuliuoja šio renginio finansavimas: netikiu, kad biednas inteligentas toj suburžuazėjusioj Nidoj išgyventi galėtų, tad kas renginio adresatas?

18057. Klevas2005-08-05 07:28
Manna yra puikus rašytojas. Kodėl tad jo ne minėti, kad ir papoilsiavusio Nidoj tik kelias vasaras? Mes dabar europiečiai ir visi jų rašytojai yra mūsų.

18096. be vardo2005-08-09 16:11
Ale kad ir "užvažiavo" Gedgaudas Jūratei Landsbergytei!!! Juk visi žinom, kad tik ji vienintelė pernykščiame Manno festivalyje vargonavo - "vargo", anot Gedgaudo.

18136. Ernestas Lukosevicius2005-08-16 17:13
Puikus straipsnis.Perskaiciau su malonumu...O komentarai-pikti,tulzingi...Deja,esame tokie,kokie esame,tik ar visi suvokiame-kodel?Pamastykim!

18162. Porgy2005-08-22 15:09
Hmz,nors ir esu choro Aidija narys,Japonijoje pabuvoti man neteko...Matyt kad autorius su Brevio kolektyvu bus mus sumaishes..:)

18166. varnai2005-08-23 11:05
Pats tai paskutiniu metu tik sh.. ir raitai. Viena paskui kita. Pasiciumpi kokia detale ir pirmyn - megaujiesi kompo klavisu barskejimu. Tu man ne varna primeni, o barsuka, kencianti nuo hemorojaus. Nenusedi vietoje.

29731. Barsukai :-( 2006-07-18 16:59
Nes CIA NERA DAINU APIE BARSUKA! :(((((((((((((((((( Kodel siuksles net ka negalit ideti dainu apie barsuka? :( ka?

45969. zara :-( 2008-03-29 17:40
visu pirma gedgaudas yra nukrioses senis priklausantis klanui.jam moka pinigus uz tai kad jis juodintu neitikusius.jaigu artistas gerai atrodo ir gerai atlieka savo darba tai yra neintelektualu.tikras sovietizmas-buti pilka pele.ko vertas zmogus kuris nieko nedaro o dergia kitus.tam kad kritikuoti jaunus menininkus reiktu pasidometi kaip dirba muzikos akademijos profesura.jie ismoko interpretacijos meno.tegu jis pats uzlipa i scena.ir dar prie visu intrygu is jo liks kruva meslo.bravo.tikras litovcas/

45970. zara :-( 2008-03-29 20:39
ernestui.turbut esi gedgaudo mafijos narys.bijai kad prarasi pinigus.gedgaudas baige pijonina.tegu iseina o mes pakritikuosim.

56097. Samanta :-) 2009-12-04 17:18
Istikro as noriu suzinoti misko gywentoju pawadinimus kurie butu panasus i smuiko,fortepijono ir klarneto skleidziamus garsus... ;/

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
23:32:58 Apr 17, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba