Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-29 nr. 3059

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Dalia Jazukevičiūtė.
VIENAS EILĖRAŠTIS
57
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Edmundas Gedgaudas.
IŠTVERTI CUNAMIO PAŠONĖJ
12
• NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS SUDĖTIS9

LITERATŪRA 
• Sigita Bartkutė.
KNYGA, KURI PRASIDĖJO NUO MIRTIES
• Karolis Baublys.
ŠIANDIENINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS TYRINĖJIMAI
4

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
"TIK SIELOS AKIMIRKŲ SPINDĖJIMAS…"
• TRYS METRAI UŽ NIEKAD
• PIRMOJI MOTERŲ SEKLIŲ AGENTŪRA1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
RUSIŠKAS FESTIVALIS PRANCŪZIJOS PROVINCIJOJE

DAILĖ 
 Danutė Zovienė.
NESUINTERESUOTO ŽIŪROVO PASTABOS
3

FOTOGRAFIJA 
• Janušas Bulhakas.
MANO TĖVAS
1

PAVELDAS 
• Ėrika Striškienė.
VALSTYBĖS DIENAI ATNAUJINTA VALDOVŲ RŪMŲ RADINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ1

PROZA 
• Rimantas Juodvalkis.
ŽŪKLONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ IR IŠEIVIŲ KRONIKOS
2

ESĖ 
• Christopher Howse.
O VIS DĖLTO KRYŽIAUS ŽYGIŲ DALYVIAI BUVO TEISŪS
2

VERTIMAI 
• Tommy Jaud.
VISIŠKAS IDIOTAS
10

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Natalija Šrom.
"NEXT KARTOS" MENTALINIAI ŽEMĖLAPIAI

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JONI MITCHELL BOMBA: DIEVAS – BUGIO FANAS15
• LEDI, NESAKYKITE "GALBŪT"6

KRONIKA 
• KARŠTA!1
• IŠSKIRTINIAI PROJEKTO "VIZUALINIAI IR KULTŪRINIAI TYRIMAI: DALYKAS, METODAI IR MOKYMO STRATEGIJOS" SEANSAI
• DRUSKININKAI TEATRO MĖGĖJUS PAKVIES Į FESTIVALĮ
• Algimantas Žižiūnas.
DAILININKŲ PALETĖS – DRUSKININKUOSE
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA
• KULTŪRA, MENAS IR PYRAGAI IŠ RYTŲ EUROPOS
• STOVĖSENA. BŪSIU ATVIRAS KAIP SPINTA13

DE PROFUNDIS 
• Kęstutis Navakas.
Į EL PASO
17

DAILĖ

NESUINTERESUOTO ŽIŪROVO PASTABOS

Danutė Zovienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Naglis Rytis Baltušnikas. "Atmink! Kalėdos nėra žaidimas!". 2004

Nuo birželio 27 iki rugpjūčio 14 d. Vilniuje vyksta pirmosios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės renginiai. Kalbant apie šį projektą, žodį "pirmas" reikėtų vartoti net kelis kartus: pirmosios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės iniciatorė ir rengėja – Lietuvos dailininkų sąjunga; pirmą kartą Lietuvos dailės parodą kuruoja kviestinis kuratorius iš Lenkijos – Krzysztofas Stanisławskis (žinomas lenkų meno kritikas ir parodų kuratorius); pirmąsyk dailės projektas išsiplėtė į tokį didžiulį parodų tinklą, kuris apėmė ne tik didžiausios ir prestižiškiausios Lietuvoje parodų salės – Šiuolaikinio meno centro erdves, bet ir keliolika galerijų, priklausančių LDS ir privačių. Taip pat pirmą kartą taip kryptingai buvo "okupuotos" ir viešosios erdvės – Vilniaus oro uostas, Vilniaus geležinkelio stotis bei Vilniaus autobusų stotis.

Ir visa tai per pusę metų atliko trijų žmonių komanda: minėtas kuratorius Krzysztofas Stanisławskis bei projekto kuratorės iš Lietuvos pusės – LDS Taikomosios dailės skyriaus pirmininkė Aušra Petroškienė ir menotyrininkė Rita Mikučionytė. Pats projektas ir koncepcija buvo kuriama dvejus metus.

Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalėms dar teks įteisinti savo prestižinį statusą – LDS turi ambicijų tokio tipo šiuolaikinio meno apžvalgas rengti kas ketverius metus (apie tai byloja ir vykęs renginio logotipas, kurį sukūrė žinomas Lietuvos dizaineris Audrius Klimas), o šiandien turbūt įdomiausia svarstyti, kodėl lietuviai pasikvietė kuratorių iš kaimyninės šalies ir kaip jam pavyko suvokti bei pristatyti mažai žinomą, nors ir kaimynystėje esančią meno teritoriją.

Iki sovietų okupacijos po Antrojo pasaulinio karo lietuviai ir lenkai gerai pažino vieni kitų kultūrą, tačiau geležinė uždanga patikimai "apsaugojo" ir atskyrė kaimynus. Kita vertus, nors lenkų ir lietuvių kultūros kontaktai nuo seno buvo labai glaudūs, tačiau galbūt dėl to artumo, panašios istorijos bei pasaulėjautos – ir sudėtingi. Regis, neblogai pažįstame bendrą abiejų šalių istoriją, plėtojame tarptautinius ryšius, tačiau, deja, beveik visai nebuvome matę vieni kitų šiuolaikinės dailės. Pirmieji naujo suartėjimo požymiai pasirodė tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę: 1998 m. Varšuvos šiuolaikinio meno centre "Zachęta" surengta didelė tarptautinė paroda "Asmeninis laikas", kurioje buvo eksponuojamas ne tik lietuvių, bet ir latvių bei estų menas, o Gdanske – festivalis "Jauna Lietuva".

Šiuolaikinė Lenkijos dailė Lietuvoje pirmą kartą rimtai pristatyta 1997 metais. Tada Šiuolaikinio meno centre surengta paroda, kurioje eksponuota lenkų dailė po 1945-ųjų. Joje buvo sutelktas dėmesys į istorinio proceso analizę. Paskui vėl petrauka, ir tik 2004 m. pradžioje, minint Lietuvos ir Lenkijos gerų kaimyninių santykių 10-metį, ten pat buvo pristatytas naujasis Lenkijos menas – surengta paroda "Po baltai raudona vėliava. Naujasis menas iš Lenkijos". O Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lenkijos dailininkų sąjungos Varšuvos skyrius tais pačiais metais įgyvendino pirmąjį dvišalį projektą "Vilnius Varšuvoje–Varšuva Vilniuje". Taip užsimezgė LDS ir Krzysztofo Stanisławsko kūrybinė pažintis. Tuomet apie vieni kitų šiuolaikinę dailę daugiau sužinojome ne iš žurnalų, reprodukcijų, fragmentiškų susitikimų didžiuosiuose pasauliniuose šiuolaikinio meno forumuose Venecijoje, Kaselyje ar kitur, o tiesiogiai – "Arkos" galerijoje Vilniuje, kur šešiasdešimt keturi lenkų menininkai parodė 150 paveikslų, skulptūrų, grafikos darbų ir instaliacijų.

Ir štai po metų 1-osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės rengėjai, siekdami naujai pažvelgti į šiuolaikinį savo šalies meno procesą, nusprendžia pasikviesti kuratorių iš šalies. Kodėl to reikėjo? Manau, iš dalies lėmė skeptiškas mūsų dailės kritikų ir šiuolaikinių parodų rengėjų požiūris į apžvalgines parodas – mat Lietuvos dailininkų sąjunga nenuleidžia rankų kasmet organizuodama apžvalgines savo narių kūrybos parodas. Kartais jos pavyksta geriau (pvz., 2000-ųjų kuruojamoji paroda "Tradicija ir ateitis"), kartais prasčiau (pvz., "Kolekcija 2002", kurią žurnalistai šmaikščiai pavadino "rudens gėrybėmis"), tačiau apžvalginių parodų poreikis išlieka. Rengiant kasmetines parodas, pastebėta, kad tų "gerųjų", originalių, stebinančių ar kuo nors išsiskiriančių kūrinių nėra gausu – iš ekspozicijos į ekspoziciją keliauja tie patys autoriai, o neretai ir tie patys darbai. Todėl nuspręsta organizuoti kvadrienalę – pažvelgti, kas įvyko nuo XXI a. pradžios. O kas gi yra geriau nei žvilgsnis iš šalies! Kita vertus, kviestinio kuratoriaus dalyvavimas rengiant Lietuvos meno parodas nėra naujas dalykas – Šiuolaikinio meno centras (labiausiai nusistatęs prieš suneštines apžvalgines parodas) tai praktikuoja jau seniai. Rengiant meno projektus, čia nuolat talkina nepriklausomas Švedijos kuratorius, buvęs NIFCA (Helsinkis) direktorius Andersas Kreugeris, dabar darbuojasi menotyrininkas Simonas Reesas. Andersas Kreugeris 2001 m. kuravo parodą "Savigarba. Lietuvos dailė 01", inspiravusią įvairius vertinimus. Tuomet kuratorius sudarė daugiau nei 40 menininkų, atstovaujančių įvairioms kartoms, naujų ir senų darbų kolekciją. Parodoje taip pat buvo rodoma nemažai archyvinės medžiagos (kinas ir fotografija) bei kūriniai, paskolinti Lietuvos muziejų.

Pakvietusi rengti pirmosios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės žinomą lenkų meno kritiką ir parodų kuratorių Krzysztofą Stanisławskį, LDS suteikė jam veiksmų ir pasirinkimo laisvę. Pusę metų kursuodamas maršrutu Vilnius–Varšuva, jis susipažino su daugiau nei 200 Lietuvos dailininkų kūryba – lankėsi studijose ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje ir atrinko 77 autorių kūrinius. Žinant, kad LDS vienija per 1300 narių (o kiek dar yra jai nepriklausančių menininkų), regis, daug kūrėjų "liko už borto". Tačiau šiuo atveju reikėtų kaltinti juo pačius. Visomis LDS prieinamomis informacijos priemonėmis menininkai buvo kviečiami dalyvauti šioje pirmojoje kvadrienalėje. Visi, kurie atsiliepė, turėjo galimybę kuratoriui, jo pagalbininkėms Aušrai Petroškienei, Ritai Mikučionytei bei LDS kūrybinių padalinių atstovams pademonstruoti savo siūlomus darbus. Vadinasi, nors viešai daug kas deklaruoja būtinybę rengti visuotines apžvalgines parodas, kur visi rodo viską, tačiau, atėjus lemiamam momentui, neria į šoną. Kodėl? Todėl, kad kai kam parankiau rengti personalines parodas, kai kam sekasi pačiam rasti savo meno pirkėjų, kai kas dar nesukūrė geriausio kūrinio ir taip toliau. Taigi turime pripažinti, kad realiai menininkų, galinčių reprezentuoti šiandieninį meno vyksmą, nėra daug. Kalbų apie meną visada yra daugiau...

Krzysztofas Stanisławskis, pristatydamas savo kuruotą Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalę, ir spaudos konferencijoje, ir per atidarymus tarsi apsidrausdamas kalbėjo apie šoką, kurį patyrė, kai buvo pakviestas dirbti šio darbo. Kvadrienalės kataloge ir žurnale "Dailė 2005/1", kur išspausdintas jo straipsnis "Kuratoriaus išpažintis", jis pateikia pavyzdį, kai 2000 metais, minint "Zachęta" galerijos 100-metį, parengti apžvalginės lenkų meno parodos buvo pakviestas žinomas šveicarų kuratorius Haraldas Szeemannas. Tuomet viskas baigėsi skandalu, ir dalį parodos teko uždaryti, o "Zachęta" direktorė Anda Rottenberg neteko darbo. Lietuvoje ramu, nes apskritai kvadrienalės ekspozicijas galima apibūdinti kaip santūrią ir subalansuotą pirmųjų ketverių XXI a. metų Lietuvos dailės panoramą, kurioje nesunkiai rasime praėjusio amžiaus ženklų. Nė viena šio projekto ekspozicija nesukėlė ir tokio skandalo, kaip, pavyzdžiui, 2004 m. ŠMC surengta paroda "Olandų biuras". Manau, kad rengėjai to ir nesiekė.

Kvadrienalės kataloge K. Stanisławskis rašo: "Jei paroda bus teigiamai įvertinta, praras prasmę rašymas apie akivaizdžius dalykus, o jei ji bus įvertinta neigiamai, nepadės ir pasiteisinimai". Kultūrinėje lietuvių spaudoje kvadrienalė vertinta santūriai. Ir tai lėmė keli dalykai: pirma, renginys vyko vasarą, antra, organizatoriams pritrūko jėgų sukurti deramai "piarai", trečia, šiuolaikiniai lietuvių meno kritikai Lietuvos dailininkų sąjungos, kaip meno institucijos, turinčios 70 metų istoriją, renginius a priori vertina dažniau neigiamai nei teigiamai. Imdamasis darbo, Krzysztofas Stanisławskis to nežinojo...

Tačiau, nepaisant minėto spaudos santūrumo ir išankstinio meno kritikų skepsio, mano galva, kvadrienalė pavyko. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad kuratorius iškėlė sau labai aiškius atrankos kriterijus: meno kokybė, originalumas, drąsa ir įtaigos jėga, vizualinis patrauklumas ir atrakciškumas (gal dėl to kai kurie geri, bet labai rimti ir liūdni menininkai nebuvo pakviesti dalyvauti kvadrienalėje). Antra, jis nenutolo nuo šių kriterijų, nes nepamiršo, kad šiuolaikiniame lietuvių mene, be taip geidžiamo europietiškumo, ne mažiau svarbus ir tautinis tapatumas. Šį tapatumą jis rado tapyboje, fotografijoje ir fluxus tradicijoje, prisimindamas, jog šios tradicijos pradininkas buvo lietuvis Jurgis Mačiūnas (kaip čia nepaminėsi Kęstučio Grigaliūno, pelniusio vieną kvadrienalės premijų "Už bendradarbiavimą su Jurgiu Mačiūnu"). Pagaliau trečia – kvadrienalė peržengė "baltojo kubo" ribas, nes visos iki tol LDS surengtos apžvalginės parodos šventai laikėsi galerinio parodų modelio. Čia komplimetus dera sakyti projekto koordinatorei Aušrai Petroškienei, kuri surado Vilniaus geležinkelio stoties erdves, kažkuo primenančias Varšuvos galerijos "Zamek Ujazdowski" sales. Prie sėkmės prisidėjo ir dar vienas žmogus, kuris sutvarkė pagrindines kvadrienalės ekspozicijas ŠMC ir Vilniaus geležinkelio stotyje. Tai puikus menininkas ir žinomas parodų aranžuotojas, Lietuvos paviljono 2002 m. Frankfurto knygų mugėje architektas Saulius Valius.

Nors, apėjusi visas kvadrienalės žemėlapyje (žr. katalogą) nurodytas parodas, ir vėl pamačiau ne vieną jau žinomą kūrinį ir tuo nusivyliau, tačiau šiokių tokių atradimų būta. Pavyzdžiui, visiškai naujai suskambo lietuvių ekspresionistinės tapybos atstovų kūriniai, eksponuoti Vilniaus geležinkelio stotyje. Pilkos betoninės sienos ir "statybų estetika" tapo puikiu fonu "lietuvių laukiniams" Ričardui Bartkevičiui ir Arvydui Baltrūnui. Lino Liandzbergio "Vėliavos", pernai rodytos Palangoje per A. Mončio dienas, čia įgavo visai naują prasmę. Į Vilniaus geležinkelio stoties erdvę organiškai įsikomponavo Stasio Juraškos objektas "Salve", o Vlado Urbonavičiaus "Sąrama", stovinti miesto erdvėje prieš stalinistinės architektūros stiliaus stoties pastatą, kelia asociacijas su Dievo akimi – trikampiu, pro kurį tarsi prakošiama agresyvi šio miesto rajono aura. Panašiai veikia ir Žydrės Ridulytės instaliacija "Į visus keturis vėjus" prie Vilniaus oro uosto. Gigantiški vėjo malūnėliai priverčia pamatyti senojo oro uosto pastato "puošmenas" – socialistinio realizmo stilistikos skulptūras.

Atradimų būta ir daugiau. Man visada atradimas Eglės Gandos Bogdanienės kūryba. Gal ir teisi Dovilė Tumpytė ("7 meno dienos", 2005.VII.8), kvadrienalėje įžvelgusi moteriškąją liniją, o gal tai šiųmetinės Venecijos bienalės atgarsiai. Man regis, apskritai šiuolaikinėje lietuvių dailėje "pagadą daro" moterys. Jokiu būdu nenorėčiau skirstyti meno pagal lytis, tačiau, galvojant apie šiuo metu aktyviai ir sėkmingai kuriančius menininkus, žvilgsnis krypsta į moteriškąją giminę... Pavyzdžiui, prisiminkime Kauno tapytojas Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę, Eglę Balsiukaitę, Editą Budriūnaitę, tekstilininkes Liną Jonikę (jų darbai eksponuoti lydinčioje parodoje "Žvilgsnis į Kauno meną", LDS galerija), Laimą Oržekauskienę ("Arka"). Arba pernykštės Talino grafikos trienalės laureatę Eglę Kuckaitę (ŠMC ji sukūrė sienos instaliaciją), puikią menininkę Aistę Kirvelytę, kurios darbai rodomi Vilniaus geležinkelio stotyje ir "Vartų" projekte "Kita erdvė" Šv. Kotrynos bažnyčioje. Turbūt ir kvadrienalės lauretų tarpe – neatsitiktinai Dianos Radavičiūtės ir Benignos Kasparavičiūtės vardai. Matyt, menininkėms Lietuvoje padeda kurti Mao teiginys: "Kuo blogiau – tuo geriau".

K. Stanisławskis mums turbūt nepritartų, nes atidarymo metu jis vardino kitus atradimus – Petrą Mazūrą, Saulių Vaitiekūną... Nesiginčysiu. Daug svarbiau, kad rengėjai sugebėjo kvadrienalėje atskleisti platų šiuolaikinio lietuvių meno spektrą – suderinti klasikinę tapybą, objektus, tekstilę, keramiką, juvelyriką, fotografiją, videomeną. Nuo Old New Master Augustino Savicko iki videomenininko Kęstučio Šapokos. Ir dar puiku, kad ekspozicija neskirstoma pagal meno šakas bei žanrus, o autoriai pristatomi ne vienu ar dviem kūriniais, o didesnėmis kolekcijomis (pvz., Šiuolaikinio meno centre – Adomo Jacovskio, A. Savicko, Algio Griškevičiaus, Stasio Eidrigevičiaus, Alvydo Lukio, Remigijaus Treigio, Gintauto Trimako kolekcijos, Sauliaus Vaitiekūno, Vladimiro Tarasovo instaliacijos; Geležinkelio stotyje – Roberto Bliujaus, Vytauto Dubausko, L. Liandzbergio tapyba, galerijoje "Meno niša" – jaunos juvelyrės, šiųmetinės VDA premijos laureatės Beatos Zdramytės-Sietinšienės, Eglės Čėjauskaitės modernios juvelyrikos rinkiniai. Tai ir padeda kvadrienalei išvengti apžvalginės parodos, kaip "rudens gėrybių", įvaizdžio.

Ir savo straipsniuose ("Dailė", 2005/1, katalogo įžanga), ir rinkdamas kūrinius kvadrienalei, K. Stanisławskis akcentavo tapybos, kaip meno, nemarumą. Čia jis pataikė kaip pirštu į akį – tik įsivaizduokim Lietuvos dailę be tapybos! O ar ji šiuolaikinė? Pamatysime kitoje kvadrienalėje.

Pabaigoje, kad rašinys nepasirodytų pernelyg optimistinis (labai nelietuviška), – viena pastaba. Kvadrienalės renginių sąrašas tikrai nemenkas. Po parodas galėjai vaikščioti nuo ryto iki vakaro. Ir man pasirodė, kad visko yra lyg ir per daug. Todėl antrą kartą eičiau tik į Šiuolaikinio meno centrą, Geležinkelio stotį ir Šv. Kotrynos bažnyčią. O jūs?

 

Skaitytojų vertinimai


18056. skeptikas2005-08-04 23:28
Kazkodel aptarinejama lenku menotyrininko privalumai,o ne lietuviu dailes problemos.Su kai kuriais ponios teiginiais drysciau nesutikti,opati paroda negali pretenduoti i visaapimancia lietuviu meno retrospektyva uz 4 metus.Geriausiu atveju -tai gana nebloga grupine burelio bendraminciu ekspozicija.

18066. suinteresuotas ziurovas2005-08-06 12:52
nerealiai p.Danutes suinteresuotas textas, pagerbt savo organizacija ir pan. netiketai nerealiai per daug. norejau sukalt dideli savo texta, bo irgi susiduriau su DS organizavimo negabumais ir atsainumu, bet kazkaip ranka nekyla. nomenklatura. blogai. juk 2005ieji

18156. kaip pavadinsi2005-08-21 14:20
Bet juk kūrybos procesą nuolat "stumia" būreliai. Arba bendraminčiai, nelygu kaip pavadinsi. Būna kitaip?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
23:32:56 Apr 17, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba