Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-07-29 nr. 3059

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Dalia Jazukevičiūtė.
VIENAS EILĖRAŠTIS
57
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Edmundas Gedgaudas.
IŠTVERTI CUNAMIO PAŠONĖJ
12
• NAUJA LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS SUDĖTIS9

LITERATŪRA 
• Sigita Bartkutė.
KNYGA, KURI PRASIDĖJO NUO MIRTIES
• Karolis Baublys.
ŠIANDIENINĖS LIETUVIŲ LITERATŪROS TYRINĖJIMAI
4

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
"TIK SIELOS AKIMIRKŲ SPINDĖJIMAS…"
• TRYS METRAI UŽ NIEKAD
• PIRMOJI MOTERŲ SEKLIŲ AGENTŪRA1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Kačkutė.
RUSIŠKAS FESTIVALIS PRANCŪZIJOS PROVINCIJOJE

DAILĖ 
• Danutė Zovienė.
NESUINTERESUOTO ŽIŪROVO PASTABOS
3

FOTOGRAFIJA 
• Janušas Bulhakas.
MANO TĖVAS
1

PAVELDAS 
• Ėrika Striškienė.
VALSTYBĖS DIENAI ATNAUJINTA VALDOVŲ RŪMŲ RADINIŲ PARODA
1

POEZIJA 
• TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ1

PROZA 
 Rimantas Juodvalkis.
ŽŪKLONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ IR IŠEIVIŲ KRONIKOS
2

ESĖ 
• Christopher Howse.
O VIS DĖLTO KRYŽIAUS ŽYGIŲ DALYVIAI BUVO TEISŪS
2

VERTIMAI 
• Tommy Jaud.
VISIŠKAS IDIOTAS
10

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Natalija Šrom.
"NEXT KARTOS" MENTALINIAI ŽEMĖLAPIAI

AKTYVIOS JUNGTYS 
• JONI MITCHELL BOMBA: DIEVAS – BUGIO FANAS15
• LEDI, NESAKYKITE "GALBŪT"6

KRONIKA 
• KARŠTA!1
• IŠSKIRTINIAI PROJEKTO "VIZUALINIAI IR KULTŪRINIAI TYRIMAI: DALYKAS, METODAI IR MOKYMO STRATEGIJOS" SEANSAI
• DRUSKININKAI TEATRO MĖGĖJUS PAKVIES Į FESTIVALĮ
• Algimantas Žižiūnas.
DAILININKŲ PALETĖS – DRUSKININKUOSE
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA SKELBIA
• KULTŪRA, MENAS IR PYRAGAI IŠ RYTŲ EUROPOS
• STOVĖSENA. BŪSIU ATVIRAS KAIP SPINTA13

DE PROFUNDIS 
• Kęstutis Navakas.
Į EL PASO
17

PROZA

ŽŪKLONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ IR IŠEIVIŲ KRONIKOS

Rašomos knygos ištrauka

Rimantas Juodvalkis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

...pagimdė Motą.

Lietuva didelė šalis. Nežinia, kas darėsi kitose vietose, tačiau Utenos krašte antrąją Naujųjų – 1800-ųjų – metų naktį stipriai šalo. Giedrame žvaigždėtame danguje kabėjo apypilnis mėnulis. Šaudė tvoros. Eglynės miškelyje, kuris driekėsi gal per varstą nuo kaimo, kartkarčiais aidu atkeliaudavo vilkų staugimas.

Žūklonių kaimas miegojo giliu girtu miegu. Taip išrėžė baudžiauninkų lupėjas prievaizdui, negalėjęs prisišaukti kirsti miško nė vieno baudžiauninko.

– Sakiau, užteks po vieną gorčių, – vilkdamas kailinius pyko Vajasiškio dvaro prievaizdas. – Po du, užsispyrė ponas. Kurgi ne! Amžiaus pradžia! Mat derlius buvo geras. Jau rugių tai visiems metams per akis. Po du, po du, – nusispjovė prievaizdas, – pats mačiau, kaip gudresni kaimiečiai po skvernais iš bravoro tempė po tris ir daugiau. Nieko, truputį rimbelio, ir pagirių kaip nebūta.

Lupėjas, žinodamas bjaurų prievaizdo būdą, nepratarė nė žodžio. Laukė, kad šis greičiau išjotų iš dvaro kiemo, nes jo jaknos irgi reikalavo skysčio. Labiau nei įkaitę pirties akmenys.

Vienoje iš dvidešimt šešių kaimo trobų, kuri stovėjo arčiausiai Pelėkio ežero, pro langelio sklendės plyšį mirgsėjo švieselė. Į diedo trinkeles įspraustos spragsėjo dvi pušinės balanos. O tai buvo daroma tik didžiausių švenčių proga. Šiaip degdavo viena.

Ant šiaudinio čiužinio suvyniotas į baltą drobulę ir užklotas nauju maišu, kartkarčiais kukčiodamas spardėsi naujagimis. Apglėbusi rankomis vaiką, šalia lovos ant plūktos aslos klūpėjo priėmėja. Ji tyliai sau po nosim kažką niūniavo. Tarp krosnies ir lovos ant ilgo suolo aukštielnika gulėjo gal devyniolikos dvidešimties metų moteris. Jos šviesūs plaukai siekė net aslą.

Lauke gal jau pradėjo aušti, nes jaučiai už pertvaros maurodami beldė kanopomis į sienojus, primindami, kad ir jie ėsti nori. Jiems bliovimu pritarė ir avelės.

Taip, jau aušrinė buvo ištirpus danguje, kai į dūminę lyg viesulas įsiveržė dvaro prievaizdas, įleidęs paskui save ir šalto oro gūsį.

– Kas čia dabar per Betliejus?

Užupečkyje sublizgėjo dvi žalios akys. Paskui ir baltos iltys. Šuo urzgė, bet bijojo išlįsti iš savo kampo, nes ne kartą ragavo prievaizdo bizūno.

– Kur klopas? Kodėl neina į mišką. Slepiasi?

Priėmėja, atsisukusi ir liūdnu žvilgsniu nužvelgusi prievaizdą, sumemleno:

– Išeje miškan... link maskolijos, link Petrapilia...

– Ką čia paistai, gal ir pati neatsipagiriojai?

Prievaizdas priėjo prie suolo ir rimbu ėmė baksnoti šviesiaplaukę moterį.

– Ir ši girta?

– Panuli,bijok Dievą. Vakar ana gimdydama numira.

Prievaizdas visai neteko kantrybės.

– Kas gi čia darosi? Žmoniškai paaiškink pagaliau.

Priėmėja prijuoste nusišluostė ašaras.

– Saulai laidžiantis gimė vaikas...

– Merga ar benkartas?

– Pamatys, kad žmona numira, šeiminykas susijeme už galvas. Pažiūrejis vaiką tarpukajan pasake vieną žodį: "Motas’’.

– Kas tas Motas?

– Iš kur man žinot. Gal narėja pavadint Matiejum, a gal švintu Matu.

– Toliau, – netekdamas kantrybės klausė prievaizdas.

– Ku taliau? Atspjove pusį skilunždia, atslauže duonas, užsidėja išeiginę pilka mila sermėgų ir trinke a dveriju.

– Ką daugiau pasakė?

– Nieka. Pasake, kad neaugins dvarpane binkartą.

Prievaizdą lyg žaibas trenkė. Ištraukęs iš trinkelės vieną bebaigiančią degti balaną, lėtai prisiartino prie vaiko.Ilgai žiūrėjo į jo rusvą veidą.

– Nuimk ryzus, – liepė priėmėjai.

Ši atsargiai išvyniojo vaikelį.

– Paguldyk ant pilvo.

Ilgokai tyrinėjo nugarą. Prievaizdas atsitokėjo tik nuo ugnies karščio, kuris pradėjo svilinti jo pirštus, ir sviedė balaną į vis dar urzgiantį šunį. Pastovėjo minutėlę. Po to ištraukė iš komzolo kišenės odinį kapšelį. Išbėręs ant maišo, į kurį buvo susuktas kūdikis, saują auksinų, atsisuko į priėmėją.

– Užkasi bobą ir… – prievaizdas nutilo. Gal išsigando to, ką norėjo pasakyti. Tik ištiesė pirštą į mažylį. – Viską supratai? – Paskui smarkiai trenkė durimis.

– Supruntu, supruntu. Vienas karalius pažėra auksų, kad vaikų ugdyčiau, kitas pažėra auksų, kad pakavočiau. Devuli, – krito priėmėja kryžiumi ant juodos šaltos aslos. – Devuli, padek susimt rakundoj...

V

Ir štai nuo didingo Brandenburgo vartų ansamblio padvelkia šiltas, ramus pietvakarių vėjelis. Užuodi pažįstamą kvapą. Tegul pasijuokia iš tavęs kas tik nori. Ir Paryžius, ir Niujorkas turi savo kvapsnį: kur miestas kvepia keptais kaštonais, kur Ramiojo vandenyno medūzomis. Kartais ankstyvą, melsvu dūmeliu užtrauktą, saulėtą rytą Vilnius tau primena Los Andželo aromatą. Tuo metu vėjo kvapas nuo Brandenburgo vartų priminė vaikystę Kaune. Tu žiūrėjai į ketvertą bronzinių žirgų su žygio deive. Galvojai, ar neprasimanė prancūzas, Napoleono artilerijos karininkas Žakas, teigdamas, kad jis savo rankomis nukėlė visą tą milžinišką bronzinę kvadrigą ir išgabeno į Prancūziją. Tokia legenda gyveno tavo šeimoje nuo proprosenelio Moto ir prosenelio Juzos laikų. Jų žemės driekėsi nuo Vajasiškio dvaro pagal Žūklonių kaimą tarp Utenos ir Zarasų. Šioje žemėje ir atgulė prancūzas Žakas, atklydęs į tuos kraštus su besitraukiančia Napoleono kariuomene. Šimtmečio vėjai nugludino sulig žeme ir Vajasiškio dvarą.

Penkios masyvios Brandenburgo vartų kolonų angos priminė didelę penkių durų spintą, kuri užėmė visą galinę didžiojo senelos kambario sieną. Joje kabėjo keturi tavo tėvo kostiumai. Vienas jų visiškai baltas. Ant skersinukų buvo išsirikiavę gal tuzinas linksmų spalvų kaklaraiščių. Šalia už maišo "suchorių", paruoštų ateinančiam karui (amerikonai jau prie Garliavos, kuždėdavo senelos didžiajame kambaryje susigūžę prie apvalaus stalo seniai), gulėjo paslėptas tavo turtas. Laiko sulankstyta, bet dar su geltonai blizgančiais medalių piešiniais, didoka kiniškos arbatos skardinė dėžutė. Joje stulpeliais sudėlioti ant dugno puikavosi įvairių nominalų sidabriniai litai su Vytauto, Basanavičiaus, Vyties atvaizdais, du sidabriniai dar caro laikų rubliai su Nikalojaus keistai per kaklą nupjauta galva ir dar viena nuo Petrogrado laikų užsilikusi auksinė moneta, kuria senela leido tau žaisti su sąlyga, kad saugosi ją kaip savo akį. Kodėl ne ranką, koją, o akį, – galvodavai tu.

Už kitų spintos durų kabojo milžiniškas tamsiai mėlynos gelumbės tėvo paltas su solidžia pasišiaušusių rudų plaukų apykakle ir prisegamu kailiu viduje. Kaip sakė rimtai ar juokaudama senela, buvo susiūtas iš šimto gal sprindžio didumo beždžionių kailiukų. Kodėl beždžionių?

Vėliau ir paltas, ir apykaklė keliavo per Kauno komisus, lombardus ir supirktuves. Liko tik prisegamas kailis. Gal tikrai jis buvo beždžionių, nes niekur jo nepirko. Tu džiaugeisi, užsivilkdavai tą kailį plaukais į viršų ir strykinėdavai prieš vaikus keturiomis. Tikra beždžionė.

Tiesa, dar anksčiau dingo ir tavo turtas su ta auksine moneta. Keturiasdešimt septintaisiais metais tu jau ėjai į pirmą skyrių, naktį pasigirdo beldimas į duris. Senela, nors jai buvo per septyniasdešimt, mikliai pašoko iš lovos ir griebėsi už durų. Tik ne lauko, o ąžuolinės spintos. Sugrabaliojusi ir atvėrusi kinišką skardinėlę, subėrė pinigus į krosnį ir užžarstė pelenais. Tik tada atidarė priemenę. "Syn objavilsia?" – išrėkė karininkas, ranka stumdamas senelą į virtuvę. Iš Petrogrado laikų gerai mokėdama rusiškai, senela traukė pečiais. Nesupranta. "Syn, syn, etot bolvan", – kartojo karininkas ir mostelėjo dviem jį lydintiems kareiviams. Tikri "mongolai", kaip juos vadino žmonės. Ir akys siauros, ir galifė plačios, ir blauzdos apvyniotos skudurais, panašiais į purvinus tvarsčius. Nieko įtartino neradę, "mongolai" pradėjo kuistis stalčiuose, spintoje. Tu nustėrai. Vienas kareivis atidarė krosnies dureles ir su ilgu šautuvo "štyku" ėmė maišyti pelenus. Netrukus monetos buvo paskandintos į plačias karininko galifė kišenes. Tu pradėjai verkti. Senela priėjo prie pakabinto ant sienos kryželio, persižegnojo, padėkojo, "kad dingo tik pinigai, o ne vaikai".

Ne tik kvapas, bet ir vienišas vyras, pasirodęs kilmingų Brandenburgo vartų kolonų viduryje, tau kažką priminė. Jis stovėjo toje vietoje, kur spintoje buvo įtaisytas didžiulis veidrodis, kuriame galėjai matyti save visu ūgiu. Tu supratai. Vyras priminė tėvą. Lygiai tokio šviesumo kostiumas, kuris kabėjo senelos spintoje. Tas pats ilgas kaklaraištis įstrižomis melsvai rudomis juostelėmis dabar plaikstėsi Berlyno vasaros vėjyje. Tu atpažinai jį iš nuotraukos, kuri buvo padaryta prie Brandenburgo vartų. Kai tėvas žengė savo trisdešimtuosius metus.

Ar neapsirikai?

Keturiasdešimt devinti. Gal pūtė toks pat vėjelis. Tu prisimeni, nes su kaimyno vaiku žaidėte bulių kautynes. Susirėmimas vyko laukuose už Grigaliūno balos, kurioje žiemos saulėtą dieną, atsigulus ant skaidraus kaip stiklas ledo, galima buvo matyti įšalusias varles ištiestom kojom. Ožkos įkaito. Kaimyno garsiai bliovė. Suskaičiavę iki trijų, atleidote virves. Ožkos įsibėgėjusios trenkė viena kitai ragais. Žiežirbų dar nesimatė. Tu viena akimi stebėjai darže prie naujo tėvo namo triūsiančią senelą. Kad tik nepamatytų. Senela stovėjo nugara į kautynių lauką. Tu puikiai žinojai, kad dabar ji, pakėlusi per sprindį nuo žemės ilgąjį sijoną, atlieka mažąjį didžiosios gamtos reikalą.

Tu mylėjai ožką už narsumą ir šiltą pieną. Ožka mylėjo senelą už glėbelius džiovintų dobilų, kurias kiekvieną sekmadienį lauktuvių parnešdavo eidama iš bažnyčios. Senela mylėjo tave, našlaitį, kaip sakydavo, – vienintelę jos paguodą. Ir gyventi jums trise buvo smagu.

Ožkų ragai brakštelėjo jau kelintą kartą, o senela vis stovėjo ir stovėjo. Tau pasidarė neramu: gal ką pamatė? Senela susilenkė, lyg toliau ravėti daržo, ir sukniubo ant žemės. Tu bėgai tarsi patrakęs rėkdamas: "Senela! Senela!" Paskui susigriebei ir uždengei ranka burną. Prisiminei jos prisakymą: "Nerėkit ir neaimanuokit, kai tai atsitiks. Leiskit man ramiai išeiti".

Kaimynai tempė kopėčiomis nuo aukšto jau antrąjį senelos karstą. Pirmąjį prieš metus padovanojo savo geriausiam bičiuliui, kaip visi erzino, "kavalieriui", devyniasdešimtmetį atšventusiam senukui. Žinoma, šis jau nebegalėjo atsidėkoti.

Nebeliko nei senelos, nei mamos, nei tėvo. Reikėjo keltis gyventi į kitą vietą. Tavo teta, tikra tėvo sesuo, senelos duktė, nusivedė tave į aplūžusią malkinę. Uždariusi duris, dar pažvelgė pro plyšį, ar nėra kieme pašaliečių. Paėmusi kastuvą atsargiai šalia akmeninių pamatų pradėjo kasti žemę. Žeme gal tai ir nepavadinsi. Tai buvo sudūlėjęs pjuvenų, skiedrų, šiaudų ir ožkos spurų mišinys.

Po dešimties minučių atrado reikiamą vietą ir ištraukė iš duobės nuo laiko pajuodavusį maišą. Virvės net nereikėjo atrišti. Prisilietė – trūko pati. Iš maišo ištraukė krūvą skudurų, kuriuose buvo suvyniotos dvi didžiulės knygos. Didelį albumą, tautiškais raštais austu medžiaginiu viršeliu ir storą, daugiau kaip kilogramą sveriančią, tamsiai ruda oda aptrauktą knygą, ant kurios puikavosi sprindžio didumo sidabriniai Gedimino stulpai.

– Čia tavo turtas. Elkis su juo kaip tinkamas. Tik slėpk nuo piktų akių, – pasakė teta ir su tokia meile nuo turto nušluostė šiaudus ir žemių likučius, lyg tai būtų jos ketvirtas vaikas.

Godžiai atverti pirmąjį knygos lapą. Ne ką jis tau sakė. Dabar, po daugelio metų, supratai, koks tai turtas. Prezidento Antano Smetonos faksimilė. Linkėjimai geros kelionės po pasaulį. Ir ne bet kam, o tavo tėvui! Toliau Juozo Tubelio ir kitų valstybės vyrų palinkėjimai. Lietuvos Respublikos ambasadorių įrašai. Daugybė dokumentų, laikraščių straipsnių iš kraštų, per kuriuos tėvas keliavo. Tau tuo metu toje knygoje svarbiausi buvo blizgantys pasiuntinybių spaudai, padaryti iš auksinės ar sidabrinės folijos, ant kurių buvo įspausti herbai.

Tačiau albumas virto tavo maldaknyge. Laikei paslėpęs jį po sofute, ant kurios miegojai, kad kiekvienu momentu galėtum pasiekti jį ranka. Tai buvo pirmas langas į didelį margą pasaulį. Gal du šimtai fotografijų. Pradedant lenkų okupuotu Vilniumi, baigiant Amerikos vakarais "Ten, kur amžina vasara", Berlyno zoologijos sodu su drambliais, Aleksandro aikšte ir tais pačiais Brandenburgo vartais.

Dabar, Berlyne pamatęs vyrą tarp kolonų, jo baltą kostiumą, melsvai rudą kaklaraištį besiplaikstantį vėjyje, norėjai bėgti pas jį, šaukti:

– Tėve!

Tu taip įsijautei į prisiminimus, jog nė sekundės nesuabejojai, kad tarp didingų Brandenburgo vartų kolonų stovi tavo tėvas. Paskutinį kartą matei jį, kai tau buvo ketveri.

– Tėve!

Deja, bėgti negali. Tu stovi per kelis šimtus metrų nuo Brandenburgo vartų, prie tvorelės, kurios peržengti nevalia. HALT! Rytai – Vakarai. O ir ta dviejų šimtų žingsnių erdvė išsidėsčiusi šešiasdešimties metų laiko tarpe. Tėvui tada buvo trisdešimt – tau dabar tiek pat.

Pajutai didžiulį nuovargį. Rankos pasidarė kaip kaladės. Švininėmis kojomis sutrini vieną po kitos dvi cigaretes. Kolegos (ir ne kolegos), pamatę tave tokį paklaikusį, traukia už rankovės:

– Kas atsitiko?

Žmogaus baltu kostiumu tarp kolonų jau nebematyti.

Nusiimi nuo peties aparatą ir prašai, kad tave nufotografuotų Brandenburgo vartų fone.

Grįžęs namo, net nenusimetęs rūbų, puoli prie lentynos. Ištrauki tautiniais raštais padabintą albumą ir skubiai verti lapus. Štai tarp Brandenburgo vartų kolonų stovi tavo tėvas. Tuo pačiu baltu kostiumu ir melsvai rudų juostų kaklaraiščiu iš senelos spintos.

Kiek aprimęs išryškini juostą. Spausdini nuotraukas. Sudedi greta su tėvo. Ilgai žiūri. Kažkas ne taip, kažko trūksta. Tėvo nuotraukose bronzinė žygio deivė su ketvertu žirgų lekia į vieną pusę, tavo – į priešingą. Galų gale supranti. Tėvas stovi anoje pusėje Brandenburgo vartų – vakaruose, o tu rytuose. Jus skiria geležinė uždanga. Berlyno siena, kuri puikiai matyti fotografijose.

Tu praradai miegą. Nerūpestingas gyvenimas baigėsi, pats sau nėrei ant kaklo kilpą. Ilgomis naktimis galvojai, kaip peržengti Rubikoną, prakeiktą geležinę uždangą? Prisiminei, kad tavo proprosenelis, būdamas net katorgoje, Sibiro platybėse, atkakliai ieškojo savo tėvo. O tu gyveni dvidešimtajame amžiuje, civilizuotame pasaulyje. Vienas protingas žmogus sakė: "Turi tikslą – surasi ir kelią". Tu žinojai, jog tau reikės ne dienos, ne mėnesio, o gal neužteks ir metų...

 

Skaitytojų vertinimai


34183. Distressful :-) 2007-01-16 19:08
Man labai patiko , kaip suprantu čia autobiografija kaip ir "DVIRATIS BE VIENO RATO"

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
23:32:55 Apr 17, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba