SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-10-17 nr. 819

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Aplinkos gadinimas versus kita kokybė1

Muzika 
• Goda Rupeikaitė
Išausta muzika
• Lina Stankevičiūtė
Įvykis žiūrovams
• KONCERTAI

Dailė 
• Santa Lingevičiūtė
Garo mašinos papėdėje
19
• Rudens dvelksmas
• Eglė Jaškūnienė
Keturi mitai apie Kezimantą
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Šokis 
• Prokofjevas ir norvegiško peizažo garsai

Kinas 
• Vertimo atradimai1
• Paprastumo mįslė
• Živilė Pipinytė
Kvailumas yra užkrečiamas
1
• Pašaukimas – fokusai ar politika?
• Savaites filmai
• KINO REPERTUARAS

Festivaliai 
• „Tindirindis 2008“

Anonsai 
• Daiva Šabasevičienė
Alessandro Baricco „Šilkas“ – teatro kalba
• „Ad Hoc: nepatogus kinas“
• „Eraritjaritjaka – frazių muziejus“

Bibliografija 
• Bibliografijos žinios

In Memoriam 
• Netekome Vlado Česo
• Mirė arfininkė Liudmila Chetagurova1

Pirmasis

Aplinkos gadinimas versus kita kokybė

Pokalbis su Europos parko įkūrėju Gintaru Karosu

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Neatpažinto augimo erdvė“. 1998 m.
Magdalena Abakanowicz

Teko girdėti, kad turite ambicingų planų, kokie gi jie?

Jei viskas klostysis taip, kaip planuojame, pagrindinis planas – Magdalenos Abakanowicz projektas, angliškai pavadintas flyer, o lietuviškai – skrajūnas arba skraidantysis, bet ne paukštis. Šiemet planuojame įgyvendinti Abakanowicz kūrinį, o jau kitais metais dalyvaujant ir pačiai autorei projektas būtų pristatytas visuomenei, įtrauktas į bendrą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ programą. Kadangi menininkė yra viena iš gyvų klasikų, kurie vis dar aktyvūs ir visur geidžiami, manyčiau, kad tai būtų iš tiesų didelis įvykis ir vietiniu, ir pasauliniu mastu. Juolab kad turime darbo su ja patirties. O be to, ši menininkė yra ta geroji Lietuvos ambasadorė, kuri progai pasitaikius nuolat mus pristato, skleidžia informaciją. Labai svarbu, kad anksčiau sukurtą kūrinį Abakanowicz vertina kaip vieną iš savo geriausių gyvenimo darbų. Mano įsitikinimu, Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio proga nėra svetima menininkei, nes ji išgyveno labai artimą istoriją. Lenkui Lietuvos istorija yra kur kas suprantamesnė nei kuriam nors kitam europiečiui.

Galima sakyti, kad menininkė turi šiokių tokių sentimentų mūsų šaliai. Labai gyvas stereotipas, kad Abakanowicz gana uždara ir sunku prie jos prieiti. Kaip galima buvo įsitikinti vienos Niujorko parodos atidarymo metu, paminėjus Lietuvos vardą ir Europos parką menininkė reaguoja šilčiau. To renginio metu Abakanowicz vengė bendrauti su publika ir atsakinėti į klausimus, tačiau kai viena menininkė priėjo ir pasisakė dirbusi Europos parke, Magdalena sutiko skirti jai daugiau dėmesio. Tai iš tiesų labai pamalonina.

Kodėl Jūs manote, kad Abakanowicz į Lietuvos istoriją gali pažvelgti ne kaip svetimšalė?

Vertėtų papasakoti apie ją pačią, nors jau nemažai prirašyta. Jos praeitis gana įdomi. Abakanowicz kilusi iš kilmingų totorių, kurie kadaise carinėje Rusijoje turėjo didžiulę įtaką. Magdalenos tėvas buvo lakūnas ir į valdžią atėjus bolševikams savo mažu lėktuvėliu (koks jis galėjo būti 1917 metais...) išskraidino iš šalies šeimą. Menininkės šeima yra gyvenusi skirtingose šalyse, Lenkijoje taip pat. Šią istoriją Abakanowicz papasakojo ne iš karto, o po dviejų susitikimų, kai mes kartu važinėjome po Lietuvą. Įsikalbėjom apie Vilnių, apie istoriją. Pasirodo, ji yra puiki istorijos žinovė ir interpretuotoja. Nustebino tai, kad kalbėdama apie mūsų, kaimyninių šalių, istoriją ji palaiko Lietuvai palankesnę versiją. Lenkų istorikų nuomone, Lietuvoje dominavo lenkų bajorija, tuo tarpu Abakanowicz pozicija priešinga: jos nuomone, kilmingos lietuvių šeimos, pavyzdžiui, Radvilų, sudarė viduramžių valstybės pagrindą.

Taip išeina, kad naujasis užmanymas skraidančiojo tema yra kiek susijęs ir su menininkės biografija?

Galbūt giluminiame lygmenyje. Galų gale skrydžio motyvas yra vienas iš jos kūrybinį gyvenimą lydinčių motyvų. Jis būtų plėtojamas. Tačiau numatomas kūrinys turi savus, visiškai originalius bruožus.

Ar numatytas projektas yra skulptūra, ar kraštovaizdis, pritaikytas konkrečiai vietai?

Mes kalbėjom apie galimą skulptūros vietą. Ji dar turėtų atvažiuoti pasižvalgyti. Tai nėra kraštovaizdis ir nėra toks didelis kūrinys kaip ankstesnis, gali būti maždaug penkių metrų dydžio. Mąstėme apie arčiau centro esančią parko vietą, kadangi kūrinys skirtas konkrečiai progai, tai jo ir kita funkcija nei ankstesniojo. Paprastai Abakanowicz kurdama kovoja prieš stereotipus. Ji sako: „Aš savo miniomis sprogdinu minias“. Menininkė vengia minios sindromo. Tačiau šįkart įvardijama svarbi proga, taigi iškyla visai kitas santykis su erdve ir skulptūros funkcija.

iliustracija
„Išvykimas: mano senelės atminimui“. 2003 m.
Beverly Pepper

Jau dveji metai Abakanowicz kūryboje – naujas etapas. Menininkė dirba su jai nauja medžiaga ir estetika, kurios prieš tai niekada nebuvo jos darbų istorijoje – nerūdijančiu plienu.

Kai lankiausi jos dirbtuvėse, Magdalena minėjo, kad tai, ką anksčiau ji išreikšdavusi tik piešiniuose, dabar gali įgyvendinti plastiškai naudodama nerūdijantį plieną. Atviros ir išnykstančios suvirinimo linijos yra atskiros raiškos (piešinio) dalys. „Skraidantysis“ būtų atliktas nauja maniera, taip jau atlikti keli sėkmingi darbai. Menininkės požiūriu, šie nauji darbai reikalauja tiesioginės priežiūros ir statant, ir vėliau, nes kiekviena linija yra svarbus kūrinio dėmuo, kurio negalima patikėti atlikti kitiems asmenims. Tai autoriniai, labai suasmeninti darbai.

Ar apibrėžtos temos buvimas menininkės neerzina?

Aš jos paklausiau, ar ji imtųsi kurti būtent šia tema, ir ji sutiko. Šįkart buvo kuriama būtent šiai konkrečiai temai ir progai. Abakanowicz šio darbo netraktuoja kaip užsakymo. Jei tema erzintų, paprasčiausiai būtų nesutikusi.

Paprastai taip būna – kuo menininkas brandesnis, kaip rodo ir Solo Le Witto patirtis, tuo didesnis noras iš labai svarbių muziejų ir centrų jį prisivilioti. Skubama išnaudoti galimybes, nes žmogus neamžinas. Taip ir su Abakanowicz – ji graibstoma. Todėl šiuo metu jos sutikimas dalyvauti yra geras šansas, kurio nereikėtų praleisti. Juolab kad mes niekuo nerizikuojame. Tokie stambūs projektai nedažni.

O pats ar galvojate apie savo autorinį projektą?

Mano didžiausias projektas visada buvo ir yra Europos parkas. Aš rūpinuosi bendru kraštovaizdžio kūrimu. Tai nuolatinis ir nesibaigiantis procesas. Norisi, kad būtų kuo daugiau erdvės, ir ne bet kokios, o maksimaliai integruotos. Visa parko raida – tai, kas matoma aplink, reikia pripažinti, iš esmės yra kraštovaizdžio gadinimas. Kol nėra objekto, aplinka nebūna sugadinta. Mano tikslas – kad aplinka būtų kuo mažiau teršiama arba kad objekto atsiradimas duotų kitą vertę. Tam reikia daugybės pastangų.

Palaukit... Tai ką, visą gyvenimą užsiimat kraštovaizdžio teršimu?

Iš esmės taip. Bet jei kraštovaizdis pasiekia kažkokią naują kokybę, įgyja tam tikrą rezonansą su erdve, atsiranda netikėtumo momentas, tuomet kitas reikalas. Tačiau perdėtai kalbant, bet koks įsikišimas į aplinką yra teršimas.

Grįžtant prie Abakanowicz – prieš 11 metų važinėjome po Vilnių ir ji sako: „Žinai, lietuviai protingesni už lenkus. Turit senamiestį ir jo nesugadinot, o Varšuvoj tie dangoraižiai labai bjauroja vaizdą.“ Kai ji atvažiavo praėjus 9 metams, nusivylė pamačiusi, kaip senamiestis atrodo dabar. Palyginti su dangoraižiais, skulptūros gana mažai įsiterpia į aplinką. Skulptūrų parko po atviru dangumi dimensija dar kitokia. Čia ypač svarbus kūrinio ir aplinkos santykis, nes labai lengvai vienas kūrinys gali sunaikinti kitą. Ir pajutimas, kaip elgtis su objektais, atsiranda (gal dėl to, kad aš toks negabus) tik po daugelio metų. Nes iš pradžių esi tik aklas kačiukas. Galima pasiimti planą ir formaliai išdėstyti kūrinius. Galima net kiekvienam veiksmui išrasti įtikinamą koncepciją. Tačiau rezultato nebus. Geras rezultatas būna tada, kai atsiranda dalykų, kurių negali įvardyti, bet žinai, jauti, kad radai tinkamą vietą ir santykį. Tuomet kūriniai vienas kito nenustelbia, o aplinkos atžvilgiu nei dominuojama, nei išnykstama. Vertė atsiranda dėl daugelio elementų tarpusavio santykių. Šiaip daug kas yra labai nevertinga. Turi atsirasti kažkas daugiau nei aplinkos dekoracija.

iliustracija
„Neatpažinto augimo erdvė“. 1998 m.
Magdalena Abakanowicz

Ar Abakanowicz „Neatpažinto augimo erdvė“ yra vienas iš tų kūrinių, kuris įgijo Jūsų minimą vertę erdvės atžvilgiu?

Taip, tai yra vienas iš tų kūrinių. Aš visą laiką žinojau, kad ji yra iš tų menininkų, kurie nedaro formalių sprendimų. Ji turi tiesiogiai išgyventi aplinką. Kai Abakanowicz čia pirmą kartą atvažiavo, jai parodžiau keletą galimų vietų. O ji išsirinko būtent labiausiai nutolusią, mažiausiai matomą vietą. Ji yra iš tų, kurie puikiai jaučia erdvės ypatybes.

Dažnai menininkai būna dideli egoistai, kai galvoja apie kūrinio vietą. Yra net nusistovėję stereotipai. Prie edukacijos centro stūkso toks gerai matomas kalnelis, kurio savo kūriniui statyti pageidavo apie 70 procentų Europos parko menininkų. Mano nuomone, tokioje stereotipinėje vietoje neturėtų stovėti jokia skulptūra. Todėl šis kalnelis yra tuščias ir tikriausiai toks pasiliks. Rytiečių menininkai stereotipiškai linkę rinktis daubas savo skulptūroms, nes taip jas galima apžiūrėti įvairesniais rakursais. O Abakanowicz kūrinio vietą lėmė ovalios kūrinio formos. Kita vertus, jos sukurtame kraštovaizdyje daug netikėtumo – mažesnės formos pasislėpusios, o žvelgiant tam tikru kampu gali rasti beveik taisyklingą kolonadą.

Kartą ji atvažiavo vėlų rudenį, jau buvo pradėję snigti. Menininkė sutriko, nes apie komponavimą ji buvo galvojusi be sniego. Jau buvo tiek įsigyvenusi į vienokį vaizdą, kad šiam pasikeitus turėjo atidėti darbo planus ir išvyko pirmu lėktuvu atgal į Varšuvą. Magdalena savo kūryboje griežtai atskiria, kur yra skulptūra, kur yra landšaftas.

Ar Abakanowicz yra patenkinta tuo, kaip prižiūrimas šis kūrinys?

Labai patenkinta. Samanos, kurios apaugo objektus, buvo nenumatytos. Formos yra dirbtinės, nors ir gamtiško pobūdžio. Gamta dirbtinius objektus integravo. Kūrinys tapo dar gyvesnis, pulsuojantis. Rezultatas labai gyvas. Kai drėgna, samanos būna ryškiai žalios, kai sausa – gelsvos. Abakanowicz yra pasakojusi, kad jai labai patinka, kai bronza natūraliai pažaliuoja. O betoninius riedulius ištiko dar gyvesnis efektas.

Nereikia įrodinėti, kad tai didelė sėkmė, jei gyvi klasikai sutinka pas mus atvykti, o kuo Europos parkas yra patrauklus tokioms žvaigždėms?

Geriems menininkams yra neįdomu dirbti labai apribotoje erdvėje. Jie nenori kurti dekoracijų šalia kokio nors, pavyzdžiui, banko, nors šis ir turi tam pakankamai pinigų. Menininkams patrauklu tai, kad jų kūriniai būtų erdvėse, skirtose menui. Kita vertus, svarbu būti šalia panašaus kalibro autorių. Tai labai gerai iliustruoja bendravimas su Beverly Pepper. Buvo akivaizdus noras nenusileisti Abakanowicz kūrinio užmojo ambicingumui. Šios menininkės visuomet konkuravo, čia jokia paslaptis. Pepper irgi turi sąsajų su Lietuva. Apie 1850 metus jos žydų kilmės šeima pabėgo iš Lietuvos, nes jų pažiūros nesutapo su caro politika. Dabar ji laikoma Amerikos menininke.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino
Monika Krikštopaitytė

 

Skaitytojų vertinimai


15240. buvau parke2008-10-18 23:46
Nuosirdi pagarba ponui Karosui, taip entuziastingai ir nenuilstamai kurianciam parka. Taip issijuosus dirbti gali tik "pamiselis" (pacia geriausia prasme) Labai palaikau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 134 iš 152 
23:26:51 Apr 17, 2011   
Aug 2008 Dec 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba