Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
 Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
• Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

DAILĖ

KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS

Lijana Šatavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Martinaitienė G. M. Kontušo juostos Lietuvoje. – V.: Kultūros, filosofijos ir meno instituto leidykla, 2006.

Spalio 10 d. Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3a) buvo pristatyta menotyrininkės Gražinos Marijos Martinaitienės knyga „Kontušo juostos Lietuvoje“. Vasarą išleistą solidžią, geros poligrafinės kokybės monografiją galima laikyti vienu reikšmingiausių dailėtyros leidinių, pasirodžiusių per nepriklausomybės laikotarpį. Kaip įvertino menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė („Kultūros barai“, 2007, Nr. 9, p. 99), knyga atlieka keleriopą funkciją: išsamios monografijos, kruopščiai sudaryto katalogo, šaltinių publikacijos ir puošnaus albumo, kurio nusipelnė šis išskirtinis dirbinys.

Kontušo (dar vadinamosios Slucko) juostos labiau nei kas kitas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aukso fondo simbolizuoja praėjusių amžių didybę, prabangą, Rytų ir Vakarų skonio samplaiką, bajorijos etninės tapatybės dvilypumą. Tai viena iš nedaugelio sričių, kuria galima pasauliui pristatyti savo elitinę meninę kultūrą. Sarmatiškoji apranga, kurios ansambliui buvo būtina šilko ir aukso siūlais atausta juosta, skatino juostų audyklų atsiradimą. Didelius turtus valdę LDK magnatai, apimti merkantilizmo idėjų ir troškimo turėti pačių jėgomis gaminamą prabangą, savo latifundijose steigė privačias šilko audinių, kilimų ir kontušo juostų audyklas. Jos tapo savotišku vietinės pramonės katalizatoriumi –­­ ten, kur buvo audžiamos juostos, atsirasdavo ir kitų prabangos prekių (šilkinių audinių, nėrinių, dekoratyvinių apvadų) įmonės.

Iš Rytų perimtas prabangus aksesuaras, išpuoselėtas kunigaikštystės pari­biuose – Slucke ir Gardine, iki šiol pasaulio tekstilės istorijos knygose pateikiamas kaip lenkiškojo paveldo dalis. Dar prieškariu rusės Lidijos Jakuninos pradėti kontušo juostų tyrinėjimai, apvainikuoti 1941 m. pasirodžiusia jos knyga „Slucko juostos Valstybiniame istorijos muziejuje“, o 1960 m. – „Slucko juostos“, pavertė Abiejų Tautų Respublikos kostiumo puošmeną „baltarusių rankų darbo audiniu“.

Lietuviams buvo pikta, matant, kaip jų dailės paveldą dalijasi Lenkija ir Baltarusija, tačiau iš XX a. antrosios pusės lietuvių menotyrininkų teatsirado keletas, pasišventusių šių dirbinių studijoms. Bene labiausiai nusipelnė muziejininkė Jadvyga Katinaitė-Matuliauskienė, kuriai autorė paskyrė savo knygą, užsibrėžusi tikslą suaktualinti ir pratęsti pirmtakų darbus.

Knyga „Kontušo juostos Lietuvoje“ neatsirado tuščioje dirvoje. Galbūt sumanymą surinkti šias juostas į vieną knygą paskatino tris dešimtmečius trukęs autorės darbas, sisteminant sakralines vertybes – Lietuvos kaimų ir miestelių bažnyčiose inventorizuojant senus, iš kontušo juostų pasiūtus bažnytinius drabužius, po siūlelį narstant jų sudūlėjusius audinius? Dar iki knygos pasirodymo G. M. Martinaitienė mokslinėje spaudoje paskelbė straipsnių, kuriuose pirmą kartą Lietuvoje visapusiškai aptarė šių juostų vietą Lietuvos kultūroje, jų išvaizdą, kilmę, gamybos istoriją, taip pat svarbiausių ir mažiau žinomų manufaktūrų veiklą. Rengdama parodos „Krikščionybė Lietuvos mene“ katalogą „Bažnytinė tekstilė XV–XX a.“ (2004), G. M. Martinaitienė įrodė esanti didžiausia senosios tekstilės specialistė Lietuvoje.

Perskaitęs knygą „Kontušo juostos Lietuvoje“, tampi tikru juostos žinovu. Autorė supažindina su dirbinio paskirtim, audimu, paplitimu ir, deja, nunykimo istorija. Turėdama galvoje skaitytojų atotrūkį nuo istorinės praeities, ji aiškina įvairiais istoriniais etapais funkcionavusius dirbinio pavadinimus, juostos kompozicijos struktūrą, jos motyvus, audimą, simboliką. Kontušo juosta – ir sarmatiškojo didikų kostiumo dalis, bylojanti savininko luominę priklausomybę. Todėl knygoje aptariama sarmatizmo ideologija, skatinusi „rytietiškojo skonio“ plitimą, lėmusį didikų kontušinio kostiumo ypatybes. Jei Lietuvoje anksčiau būtų išleista knygų apie kontušo juostas, panaši informacija skaitytojams būtų žinoma. Tuo tarpu šiandien dėl prigesusios istorinės savimonės būtina priminti skaitytojams istorinius asmenis ir jų socialinio statuso atributus.

Kontušo juostų audimo pradžia, įvežtinių ir vietinio darbo gaminių santykio problema, į LDK žemes atvykusių persų, armėnų, turkų audėjų prisitaikymas prie vietinio skonio – itin intriguojantis monografijos aspektas, kurį G. M. Martinaitienė analizuoja plačiame LDK tekstilės raidos fone, pateikdama daug faktų, atskleidžiančių elitinės lietuvių tekstilės užuomazgas, jos plėtotę kartu su stiprėjančia LDK didikų Radvilų, Oginskių ir Potockių finansine bei politine galia. Kontušo juostų struktūra, motyvai, spalvų deriniai – tai ir dailės objekto „migravimo“, jo prisitaikymo prie kitų kultūrinių sąlygų pavyzdys, šiais laikais itin dominantis kultūrologus ir menotyrininkus. Autorė siekė paskleisti kuo daugiau vertingos pirminės archyvinės medžiagos iš to laikotarpio, kai juostos dar buvo audžiamos. Istorinis kontekstas ir juostų pramonės raidos panorama piešiama remiantis archyviniais (Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje, Minsko valstybinio archyvo, bibliotekų rankraštynų, bažnyčių inventorių ir kt.), taip pat rašytiniais šaltiniais, tapybos ir grafikos kūriniais.

Atskirai analizuojama audyklų veikla, daugiausia vietos skiriant LDK pasididžiavimui – Slucko manufaktūrai, kuri darė įtaką kitoms Respublikos audykloms ir dėl kurios garso visos kontušo juostos dažnai vadinamos Slucko vardu. Plačiai aptariamos „prancūzišką skonį“ visoje Respublikoje platinusios juostos, išaustos Antano Tyzenhauzo įsteigtame Gardino karališkajame šilkinių audinių ir juostų fabrike. Neaplenktos ir iš Rusijos atkeliavusios juostos kušakai, kurių taip pat yra mūsų muziejuose, apibūdinta Lenkijos Karalystės manufaktūrų (Kobylkos, Varšuvos, Lipkuvo, Krokuvos) produkcija.

Nevengiama ir intrigos – mažai žinomos Oginskių Sokolovo audyklos, palikusios tik dvi juostas (viena – Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita –­ Lenkijoje), veiklos aptarimo, aiškinimosi, ką reiškia signatūra „F S“, kuri iki šiol klaidingai buvo siejama su prancūzo François Selimand’o vardu. Keliama hipotezė, kad greičiausiai taip žymėtos Lione išaustos juostos, skirtos LDK; tai įrodo jau mūsų laikais Liono archyvuose rasti dirbinių pavyzdžių albumai. Monografija užbaigiama kontušo juostų nykimo istorija, kurią galima laikyti jų atgimimo pradžia, – būtent XIX a. pradėta šiuos dirbinius kolekcionuoti, dovanoti bažnyčioms; tai suteikė juostoms antrą gyvenimą jau liturginėje aprangoje.

Paminėjimo nusipelnė graži ir žodinga knygos kalba, minties išsakymas taikliais lietuviškais apibūdinimais, pasveriant kiekvieną žodį, išlaikant individualų, neskubrų pasakojimo toną. Vaizdingi ir informatyvūs skyrelių pavadinimai, patrauklus iliustracijų (nuotraukas darė Antanas Lukšėnas, Vytautas Balčytis, Aloyzas Petrašiūnas, Svetlana Poligienė) pateikimas, darantis pasakojimą įdomų ne tik specialistams, bet ir eiliniams meno vartotojams. Rusų ir lenkų leidiniuose apie kontušo juostas susidurdavome su lietuvių kalboje nefunkcionuojančiais terminais. G. M. Martinaitienė kontušų leksiką ėmė norminti daugiau nei prieš dešimtmetį, išplatindama lietuviškus iki tol nevartotų žodžių analogus (lenk. złotogłów – liet. auksaviršis; lenk. persjarnia – liet. persinė [audykla] ir kt.).

Pagrindinį pasakojimą pagyvina leidinyje publikuojamas pluoštas autentiškų dokumentų: didikų sutartys su meistrais, dovanotų juostų sąrašas, laiškai, teikiantys papildomų žinių apie užsakovų ir audėjų santykius, dirbinių pobūdį, jų žaliavas, amato organizavimą ir taip toliau. Itin vertinga knygos dalis – kruopščiai sudarytas Lietuvoje esančių juostų ir iš jų pasiūtų liturginių drabužių bei reikmenų (arnotų, kapų, bursų, stulų etc.) katalogas, aprėpiantis ne tik Lietuvos didžiųjų miestų, bet ir krašto muziejus bei privačius rinkinius, bažnyčias. Autorė Lietuvoje suskaičiavo iš viso per 130 objektų (79 juostos ir kiti dirbiniai, pasiūti iš kadaise ryšėtų juostų). Ne itin daug, nes šie prabangūs aksesuarai buvo grobstomi ir išvežami karų bei suiručių metu, lydomi dėl siūlams naudoto aukso. Gal knyga „Kontušo juostos Lietuvoje“ paskatins išsaugoti šį neįkainojamą dailės paveldą ir sudarys prielaidas toliau jį tyrinėti?

 

Skaitytojų vertinimai


53924. Zofija :-) 2009-07-15 18:38
Labai sudomino

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 8 
1:20:42 Apr 11, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba