Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-10-26 nr. 3162

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AUDRIUS DZIKARAS60
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• SPALVOTOS KOLONIJOS

ESĖ 
• Stasys Stacevičius.
ŽYMĖTOS KNYGOS (4)
4

KNYGOS 
• „VILNIUS UNIVERSITY“
• „KŪNO RAIŠKA ŠIUOLAIKINIAME SOCIALINIAME DISKURSE“
• „POKALBIAI TĖVO STANISLOVO CELĖJE“
• „LITHUANIAN AMBER“
• (PA)SKAITINIAI17
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jadvyga Bajarūnienė.
TRYS DIENOS GDANSKE SU GÜNTERIU GRASSU
5

DAILĖ 
• Saulius Kruopis.
NIDOS TAPYBOS PLENERAS NUTIESĖ TILTĄ IKI „BRÜCKE“ MUZIEJAUS BERLYNE
3
• Lijana Šatavičiūtė.
KONTUŠO JUOSTOS – LIETUVOS DIDYBĖS LIUDININKĖS
1

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
VITALIJAUS MAZŪRO ATGIMIMAS
1
 Ridas Viskauskas.
SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
TARP GRAŽIŲ GESTŲ IR MEILĖS
2
• Laima Slepkovaitė.
„VILNIUS JAZZ 2007“ INTRODUKCIJA IR FINALAS
44
• Andrius Kairys.
LOVOJE SU DAKTARE KVIN
21

POEZIJA 
• Agnė Klimavičiūtė.
NUORAŠAI IŠ bio-GRAFIJŲ
68

PROZA 
• Nijolė Kliukaitė.
SAULĖ AFELYJE
3

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
PARABOLĖS. PROZINĖS MINIATIŪROS
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
...(NE)PALIKDAMAS PĖDŲ...

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• DIAGNOZĖ: POETAS?1

KULTŪRA 
• DAINŲ ŠVENTĖS AIDAI IŠ KALNŲ PARKO4

KRONIKA 
• SALOS
• JONAS KAVALIAUSKAS 1920 12 10–2007 10 19
• PREMJERŲ SAVAITGALIS KAUNO LĖLIŲ TEATRE
• LIETUVIŲ KALBAI ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE IŠSAUGOTI – MOKSLEIVIŲ KONKURSAS
• ŠIS TAS APIE „MEDĖJĄ“

DE PROFUNDIS 
• PATARIMŲ IR PAKLYDIMŲ RETRO1

PARK@S 
• ROLANDAS ANDRIJAUSKAS: PASAULIS NETURI RIBŲ4
• Gintautas Mažeikis.
PILIETINIŲ ALTERNATYVŲ FRONTAS
• Arūnas Uogintas.
MINTYS PO KELIONĖS Į VENECIJĄ
• Vigmantas Butkus.
KURTUVĖNAI: LITERATŪROS IR ASMENINĖ ISTORIJA
3
• Julija Karavajeva.
ŽVILGSNIS Į LIETUVOS SINAGOGAS

TEATRAS

SPEKTAKLIO SĖKMĖ – KŪRĖJŲ ASMENYBĖS

Ridas Viskauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Tigriukas Petrikas“
Zenono Šilinsko nuotraukos iš festivalio archyvo

Spalio 18–20 d. Alytuje VIII kartą vyko tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Aitvaras“. Rengėjas – Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“ – šiuo metu gyvena keistą laikotarpį. Dėl nesibaigiančių daugiamečių statybų, remontų (sunku iš šalies suprast – statomi, perstatomi ar rekonstruojami rūmai, kuriuose susibūrę įvairūs meno kolektyvai) lėlių teatras toks dabar pusiau „benamis“ – be salės, repertuaro, publikos ugdymo tradicijų. Mačiau kambarį, kuriame numatoma įrengti kamerinę salikę: turbūt nei kulisų, nei viršutinių scenos mechanizmų (nesvajojant apie kitas technologines gudrybes) čia nebus galima turėt. Bet Loreta Skruibienė, teatro vadovė, išradinga – gal ką nors sugalvos...

Į Alytaus festivalį stengiuosi nuvažiuoti kasmet. Matau, kaip auga aktorių vaikai, kaip varguoliai lėlininkai (dažniausiai privačių teatrų) iš paskutiniųjų kabinasi „į gyvenimą“, šiaip taip gyvuodami ties socialinio skurdo riba (čia lėlininkai ir kultūrinės spaudos žmonės labai panašūs...). Kartais festivalyje išvysti ir rimtų spektaklių, net eksperimentų. Alytiškiai vieninteliai Lietuvoje mėgina įtvirtinti festivalio-konkurso formą, bet tai padaryti dėl mažų lėšų jiems sekasi sunkiai (ekspertai – ne kvailiai, už 1 litą nevažiuos...). Reikėtų dalykiškai apgalvoti konkurso nuostatus, bet... ką čia vargsi su nuostatais, kai apskritai nežinai, ar po mėnesio kito dar būsi, dirbsi... Taip pat ir festivalio „viešuosius ryšius“ reikėtų sutvarkyti, bet vėl – reikia samdyti specialistus. („Viešųjų ryšių“ netvarko ir Panevėžio lėlių vežimo teatras, organizuojantis festivalį „Lagaminas“, – neužtenka nusiųsti redakcijoms spektaklių siužetų aprašymus! O kaip dirbti, reikia mokytis iš OKT / Vilniaus miesto teatro reklaminių kampanijų.)

iliustracija
„Gimimo diena“

Tenka pasitikėti Vitalijaus Mazūro autoritetu ir patikėti jo žodžiais, kad pačių alytiškių spektaklis „Imperatorius Jonas beširdis“ (pagal O.Milašių; inscenizacijos autorė, dailininkė, režisierė – Loreta Skruibienė) sustiprėjo per metus nuo premjeros (man vaidinimo šįkart neteko matyti).

Beje, alytiškis aktorius Žydrius Gorelčenkas teisus: lėlių animavimu pagrįstų spektaklių festivalyje buvo reta. Žavėjomės dramos aktorių scenine partneryste ir humoru spektaklyje „Auksinė žuvelė“ („Kukly i liudi“, Rusija), bet lėlė čia – tik personažo ženklas. Aurelijos Čeredaitės spektaklio „Ketvirtoji kišenė“ (pagal Vytautės Žilinskaitės humoreskas; lėlių dailininkė Ligita Skukauskaitė) vyrų ir moterų lėlės – minkštos, charakteringos, plastiškos, bet vaidinimą nudaigojo proza – šitiek teksto, o veiksmas – kur?!

Šiaulių lėlių teatrui „Avilys“, paro­džiusiam vaidinimą „Tikroji Pelenės istorija“ (pagal N.Saimininkienės pjesę; režisierius – Arūnas Pakulevičius), reikėtų atkreipti dėmesį į sceninio bendravimo problemą, kai kurių vaidintojų polinkį imituoti emocijas. Spektaklyje bemaž su publicistiniu įkarščiu Juokdarys siekia demaskuoti „tikrąją Pelenės istoriją“, kibina publiką. Dailininkė Neringa Keršulytė sumanė įdomią medinių „karališkų krėslų“ konstrukciją (ji keičiasi, jos dėka sukuriamos naujos scenos aikštelės lėlėms), bet ar ne per daug detalizavo, susmulkino kostiumus? Beje, dėmesį patraukė „pasiutusi“ Vainiaus Sodeikos spektaklio muzika – gal turėsime ateityje naują teatro kompozitorių?

iliustracija
Nijolė ir Vitalijus Mazūrai spektaklyje „Ožka su septyniais ožiukais Paryžiuje“

Vienas vaidinimas – „Peliukas gitaroje“ („Stalo teatras“; režisierė ir aktorė –­ Saulė Degutytė, kompozitorė –­ Snieguolė Dikčiūtė) – man pasirodė absoliutus „neformatas“: ne vien dėl valdymo precizijos reikalaujančios Vladimiro Zacharovo Peliuko lėlės, aktorės Saulės Degutytės motiniškos šilumos savo personažui, bet ir dėl gitaristo Valdo Narkevičiaus veikimo spektaklyje. Kaip išsirutulios šis „Peliukas...“ ateityje, įdomu. (Gal aktorės ir muzikanto santykiai taps tikslesni? Gal Peliuko istorija virs sakme, kaip V.Zacharovo monospektaklyje „Vienos lėlės istorija“?) Šiaip ar taip, kaip V.Mazūras sako apie repeticijų procesą, čia „sudėtos mielės“ įdomiam vaidinimui. S.Degutytė taip pat vaidino spektaklį „Gimimo diena“ (pagal P.Trevers) – savotišką nuobodžiauti nemokančios moters fantaziją „gimimo dienos“ tema. Aktorės čia įdėtos fantazijos užtektų keliems spektakliams. O pokštas, kai kompozitorė ir muzikantė S. Dikčiūtė, vaidinime muzikavusi įvairiausiais instrumentais, buvo pristatyta publikai kaip „Radijas“, vertas aplodismentų!

Kartais dailininko įdomiai sumanyta, bet stokojama aktorių pajėgų. Štai Poltavos srities lėlių teatras (Ukraina) parodė „Tigriuką Petriką“ su Nikolajaus Danko kaukėmis, „objektais“ (ne vienas iš karto pagalvojome apie Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį „Vienintelė“, kur veikė keistos moterų kaukės – ?). Bet vyrai aktoriai tik nešiojo kaukes be jokios vaidybinės užduoties. Spektaklis išsiskyrė emociniu patosu dėl bailiuko Tigriuko virsmo „tikru žvėrimi“, kurio mūsų teatre jau nė su žiburiu nerastum. Su ukrainiečių trupės vadove vėliau pasikalbėjome. Jų teatre apie 120 darbuotojų, trupėje apie 30 aktorių (kodėl mūsų valstybinių lėlių teatrų tokios mažos trupės?). Dėl mažų atlyginimų sunku trupėje išlaikyti jaunimą. Beje, kaip tikra egzotika man pasirodė žinia, kad teatras turi savo bendrabutį! Repertuare –­ ir spektakliai suaugusiems.

iliustracija
„Krištolinė pasaka“
Nuotrauka iš teatro „TriLika“ archyvo

Festivalyje šįkart kolegų dėmesį patraukė teatro „TriLika“ (Rusija) vaidinimas „Krištolinė pasaka“. Išmintingi maskviečiai Viktoras Dragunas ir Jelena Martynova neturi režisūrinių pretenzijų (ką daro kai kurie mūsų aktoriai lėlininkai, gerokai pervertindami savo kuklias galimybes), o ieško lėšų režisūrai, dailei, muzikai. Ko nesugebi pasidaryti pats –­­­ turi nusipirkti. „Krištolinė pasaka“ – tarsi bežodė Moters svaja apie meilę… Vaidinami tarytum du siužetai: daiktais, lėlėmis –­ Pelenės istorija, dramos aktorių santykiais – realios moters, taip pat savotiškos „Pelenės“, fantazija, kuriai nelemta išsipildyti (scenarijaus autorė ir režisierė –­­­ Ewa Piotrowska). Kiek pažįstu šį aktorių duetą, „Krištolinė pasaka“ pareikalavo iš jų didesnio plastiškumo (choreografė Svetlana Bandaletova), elegantiško lengvo žaidimo su trapiais Julijos Skuratovos sukurtais daiktais (bent jau iliuzija, kad visi tie buteliukai, flakonėliai –­ tikri, neabejotina), ne tokio buitiško vaidybos stiliaus. Emocinę vaidinimo giją subtiliai „verpė“ Snieguolės Dikčiūtės muzika.

Privatūs lėlių teatrai retai kada imasi tarptautinių projektų. Šįsyk akivaizdu, jog toks bendradarbiavimas pasiteisino su kaupu, sukurtas originalus spektaklis, kilstelėjęs „TriLika“ į naują kokybę. Pažymėtina, jog spektaklis – harmoningas visais komponentais.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 8 
1:20:28 Apr 11, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba