Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Rutinos gedimai ir taisymai


Paroda „If it's Part Broke, Half Fix it“ Šiuolaikinio meno centre


Dovilė Aleksandravičiūtė

Taaniel Raudsepp, Sigrid Viir. Instaliacijos „Dar vienas koridorius“ fragmentas. 2011 m.
Šiuo metu ŠMC vyksta dvi parodos: individuali Carsten Nicolai „Pionier“ ir drauge su Estijos Šiuolaikinio meno centru organizuota „If it's Part Broke, Half Fix it“ („Jei pusiau sugedo, iš dalies sutaisyk“).

 

Parodos labai skirtingos, bet šis kontrastas tik išryškina pagrindinius jų bruožus. Šalia Carsten Nicolai, „If it's Part Broke, Half Fix it“ atrodo itin sociali, gausi, o jos temos, glaudžiai susijusios su šiuolaikinės visuomenės problemomis, greta monumentalių Carsten Nicolai temų atrodo smulkios ir kasdieniškos.

 

Kūrinys, geriausiai išskleidžiantis platų parodos problemų lauką bei ryškius motyvus, mano manymu, yra Carinos Gunnars ir Annos Kindgren videodarbas „Koordinatorė“. Jame pinasi socialinės neteisybės, kovos už savo teises, pažeminimo, skausmo, nusivylimo, pasiaukojimo, žlugusių svajonių, prarasto ir vėl atrasto tikėjimo ir kitos panašios temos, išsitenkančios kasdienybės naratyve, bet darančios ją „nepatogią“ ir taisytiną.

 

O Pilvi Takala darbo „Lošėjai“ personažai gyvena visiškai priešingai. Jie neliūdi, kai pralaimi, visas problemas sprendžia traukdami burtus, dėl visko lažinasi, vieni prieš kitus puikuojasi lengvai gaunamomis merginomis bei prabangiais pirkiniais ir nieko daugiau nedaro, tik žaidžia. Tačiau kad ir koks geras, lengvas ir hedonistinis būtų jų gyvenimas, logika sufleruoja, kad tai negali būti realu, tai fiktyvu ir laikina. Linksmas jaunuolių pasakojimas, tarsi pasityčiojimas iš koordinatorės, verkiančios už sienos, išryškina socialinę nelygybę ir neteisybę.

 

Kūrinys, siūlantis būdą kažką keisti bei „raktą“ į socialinę gerovę ir idilę, yra Annos Shkodenko „Idelialistiška“. Tačiau tas „raktas“ atrakina ne tik idealistinės visuomenės vaizdą, bet ir neigiamą pusę: sąmoningą, dvasingą, intelektualią, vieningą visuomenę galima pasiekti tik klausant ir sekant karaliumi Utopu, o tai jau byloja apie savotišką diktatūrą bei galios struktūras. Juolab kad nelabai aišku, kas tas karalius? Keista abstrakti forma idiliškame žydrame fone ar net neegzistuojanti idėja, iliuzija?

 

Galios struktūrų problematika nagrinėjama ir Taanielo Raudseppo bei Sigrid Viir darbe „Dar vienas koridorius“. Čia parodos lankytojas patenka į siaurą koridorių, kurio abiejuose galuose stovintys kompiuteriai bei vaizdo kameros kuria šaltą technokratinę aplinką. Tuo tarpu greta esančiuose monitoriuose transliuojamas vaizdas iš koridoriaus, taigi kūrinio lankytojas visą laiką yra stebimas. Taip sukonstruojamas tam tikras panoptikumas, ir žmogus yra baudžiamas, net (dar) nenusikaltęs.

 

Parodoje eksponuojama nemažai kūrinių, kurie koncentruojasi į tam tikrą socialinę problemą ar problemas. Pavyzdžiui, Epp Kubu darbas „Raudos ir dejonės“ atskleidžia visuomenės susvetimėjimą. Įvairiose vietose verkiančia moterimi susirūpina ir jai padėti mėgina tik banko darbuotojos, kurių pareiga yra rūpintis klientu, o jai pravirkus bibliotekoje ar netgi prie vyro kojų aplinkiniai yra abejingi ir palieka moterį kentėti vieną. Kūrinyje yra ir beviltiškumo kulminacija, kai moteris ima mazochistiškai vėl kankinti save - verkdama žiūri vaizdo įrašus, kuriuose verkia, ir taip vėl iš naujo išgyvena nemalonias situacijas. Abejingumą ir tylą tepasiūlo butaforinė Timo Tootso „Informacijos linija“ - telefonu nepaskambinsi, o ragelyje negirdėti jokio signalo, nors parodos lankytojas vis dėlto raginamas pakelti ragelį ir įtraukiamas į fiktyvų beprasmišką žaidimą.

 

Visuomenės vartotojiškumas apmąstomas „Johnson & Johnson“ kūrinyje „Vartojimo sluoksniai“, atliepiančiame dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje išsakytas Richardo Hamiltono mintis: „Miestietiško gyvenimo menininkas neišvengiamai yra masinės kultūros vartotojas ir jos bendrininkas.“ Taigi darbe rodomas ir balerinos šokis, ir daiktas (meno kūrinys - automobilis), ir muzikuojantis styginių kvartetas, o šis videodarbas gali būti ir bus suvartotas tam tikros tikslinės auditorijos. Tuo tarpu Triin Tamm tiesiogiai ragina vartoti kūrinį, siūlydama įsigyti knygą iš „Knygų rietuvės“ .

 

Ekonominė krizė ir su tuo susijusios socialinės problemos vaizduojamos Flo Kasearu videodarbe „Galiojimo laikas pasibaigė“, tik jame visuomenės vartotojiškumas jau nebe toks gajus - paprasčiausiai beveik niekas nieko neįperka. Kūrinyje ironiškai parodoma apgailėtina šiandieninė situacija, kai žmonės netenka darbo, o kažką dar turinys turi suktis kaip tik išmanydami. Darbas nagrinėja pažeminimo (buvęs verslininkas slepiasi nuo pirkėjų, kasininkė pagauta vagiant), apgaulės (parduotuvės savininkė nesumokėjusi atleidžia žmones, sakydama, kad jiems nepavyko bandomuoju laikotarpiu) ir fikcijos (žmonės apsimeta pirkėjais, nors nieko neperka) temas.

 

Didingai raudonu kilimu pasitinkanti ir išlydinti Deneso Farkaso ir Neemo Külmo instaliacija „Vytautas Didysis“ lyg ir neišsitenka kasdienybės naratyve, bet pratęsia fiktyvumo temas. Kūrinys kalba apie dvi Lietuvoje ir Vengrijoje gajas legendas apie praeityje egzistavusį valstybių „aukso amžių“, kai jos buvo galingos ir didžiulės: Lietuva nutįsusi iki Juodosios jūros, kurioje Vytautas Didysis girdė savo žirgus, o Vengrija skalaujama net trijų jūrų. Tačiau pakankamų įrodymų, patvirtinančių šias legendas, nėra. Taigi klausiama, ar iš pažiūros tokie pamatiniai dalykai kaip tautinis identitetas, didžiavimasis savo valstybe, savęs susiejimas su bendra tautos istorija nėra paremti legendomis ir fiktyviais pasakojimais?

 

Nors paroda daugiausia koncentruojasi į šiuolaikinės visuomenės problemas, ir, kaip teigiama parodos anotacijoje, su tuo susijusiu spekuliavimu, rizikavimu, nusivylimo ir gėdos jausmais, kartu ji kalba apie esmingesnes problemas, verčia abejoti, kas yra tikra, o kas ne. Greta skleidžiasi ir sunkiai apčiuopiama amžinos kasdienybės tema. Cituojant Auksuolę Čepaitę: „Kasdienio gyvenimo tikrovė yra sutvarkyta tikrovė. [...] Tai yra kultūrinė tikrovė, kur dėmuo „savaime suprantama“ yra reikšmingas organizuojantis principas, o gyvenimo rutiniškumas yra neišvengiama duotybė ir imperatyvas“. Tačiau nors kasdienybė dažniausiai banali arba tiesiog jokia, žmogui, išmuštam iš rutinos, ji tampa pagrindine siekiamybe bei svarbiausiu organizuojančiu principu. Taigi šioje parodoje jaučiami kiek sugedusios ir truputį taisomos kasdienybės atgarsiai.

 

Paroda veikia iki kovo 13 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius) dirba antradienį-sekmadienį 12-20 val.


„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai


Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti
















Rodoma versija 6 iš 19 
9:32:31 Apr 4, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba