Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-12-06 nr. 2928

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Gražina Martinaitienė.
LOBYNAS KIEKVIENIEMS NAMAMS
2
• TRUMPAI1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI2
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT 
• Valentinas Sventickas.
KVIEČIU KALBĖTIS
• ĮŽANGINIAI KŪRYBINIAI POKALBIAI
• LRS
• LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMAS
• NUO SUVAŽIAVIMO IKI SUVAŽIAVIMO
• PAGERBTI MOKSLININKAI IR MOKSLEIVIAI

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
TIE IR ANIE
1

LITERATŪRA 
• Dalia ČIočYtė.
PASIKALBĖJIMAS SU LIETUVA
3

PROZA 
 BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS
• MARIJA LAŠIENĖ2

POEZIJA 
• LAURYNAS KATKUS15

KNYGOS 
• Renata Šerelytė.
GELTONOS DURYS
1
• Neringa Mikalauskienė.
METAS GYVENTI
1
• NAUJOS KNYGOS3

DAILĖ 
• Jurgita LudavičIenė.
SIRTAKIS LAPKRIČIO NAKTĮ
2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Dalius Baltranas.
GRYTĖS PINTUKAITĖS MAŽIEJI PAVEIKSLAI
2

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
VIENMETĖS
1
• SPAUDOS AKIRATYJE - OPERA14

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičienė.
GIMININGŲ SIELŲ JUNGTIS
• Ridas Viskauskas.
PUBLIKOS DŽIAUGSMUI
5

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
GRĮŽTA PUIPA, ATVYKSTA AZIJIETIŠKAS ŽIAURUMAS
1

KRONIKA 
• Paulina Žemgulytė.
ATSISKAITO RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS SPAUDA
• Alfas Pakėnas.
PROZOS MARATONAS KAUNE
• Alfredas GuščIus.
DAINA NENUSKAMBĖJO, BET ŠIRDYS DAINAVO
• LITERATŪRINĖ SOSTINĖS ŽIEMA2
• KALENDORIAUS KLAIDŲ TUNTAI4

SKELBIMAI 
• KNYGOS MENO KONKURSAS1

DE PROFUNDIS 
• PREZIDENTO RINKIMAMS ARTĖJANT1

PROZA

BENEDIKTAS JANUŠEVIČIUS

SMAGUS RUDENS VAKARAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alio Balbieriaus nuotrauka

Smagus rudens vakaras. Kad jį kur devynios, kiek tokių vakarų vakarėlių jau buvo! O kiek dar bus? Jau nedaug. Nelabai daug, tikriausiai. Bet gal dar kokį vieną kitą praleisiu. Vis tiek smagu, tik kažko truputį spaudžia krūtinę. Gal prisiminimai nebetelpa mano senam kaily? Visą savaitę vienas jų man neduoda ramybės – tai pirmosios santuokos prisiminimas. Pirmoji žmona… Na, ką ten žmona, tik pamirštas užkasti lavonas, man jau seniai mirusi, bene prieš keturiasdešimt metų, moteris, su kuria mus tesieja sūnus ir dukra, prieš savaitę galutinai nusibaigė.

Koks vakaras… Tik maudžia… Ir akys apsiblausia… Nieko, prisėsiu, turėtų praeiti. Ir nėjau į laidotuves. Ko man ten eiti pas svetimą, nepažįstamą, galima sakyti, žmogų. Pažįstamą, nepažįstamą, ar ne vis tiek. Tos bobos – jos visos vienodos. Net aitru gerklėj daros, pagalvojus, kiek jos man kraujo išgėrė. Kad ne sesė, nežinau, kur būtų reikėję dėtis.

Todėl spjaut man į… Ar aš ašarų nematęs? Ar aš neprisimenu, kaip verkė mama su sese, karo pradžioj išprašiusios, išmeldusios iš vokiečių mane, pasmerktą myriop komjaunuolį. Tąkart jaučiausi, tarsi būčiau iš naujo prisikėlęs gyventi. Gyventi dar šešiasdešimt metų.

Mirė. Nieko. Visi mirsim. Visų ta pati perspektyva. Nepraeina. Vis spaudžia krūtinę. Ir akys kaži kaip apsiblausė. Ir baldai kaži kaip ėmė tirpti, lubos – kristi, o grindys pašoko. Dabar lubos ir grindys sukas nuostabiu tango ritmu, o, rodos, buvo toks smagus vakaras, vos ne vos įžiūriu telefoną, apgraibom suku 0, apgraibom – 3, -evičius, Statybininkų… dvidešimtais, gerai, lauksiu… A, durys. Reikia atrakinti, jei kartais nebesulaukčiau.

Seselė dar bando perkalbėti, sako, kas šiandien, penktadienį, jį pažiūrės, bet gydytojas griežtai nukerta, jokių pirmadienių, tuoj pat vežam į Šiaulius, ar tu "Amžiną atilsį…" kojūgaly atsistojus nori vapėti? Nežinia, iš kur staiga tvenkiasi debesys, pykina, lietus, vanduo kaip pasiutęs ima pliaupti iš lietvamzdžio. Ką gali žinot, gal tikrai pirmadienio nebesulauksiu. Mat jį bala tą pirmadienį, greitoji lekia, nesulauksiu – tai nesulauksiu.

Prisimenu babą, ji vis stengdavosi užtvot lazda kuriam iš mūsų, bet mes vikriai sprūsdavom pro šalį. Prisimenu tetę. Tai gražiai armonika plėšdavo. Bet armoniką subadė ožys. Gavau į kailį, kad pamiršau sandėliuko duris uždaryti. Prisimenu mamą. Išvijo ji tėvą, po karo išvijo, mat kartiožnikas buvo užkietėjęs. Visą karą pralošė. Ir pinigus, ir vokiečius su rusais. Mama mūsų prie biznio. Užtat kiek pinigų jai pražuvo, kiek pinigų. Litų, markių, červoncų.

Lekia greitoji. Šiaulių pusėn. Abipus kelio medžiai. Vieno nėr. Autobusas kadaise nuskynė. Autobuse – sesė. Susidaužė kaip obuolys, bet liko gyva. Užtat vargsta dabar, kankinasi, kaip ir mama prieš trisdešimt penkerius. Ir kaip jai padėti. Kuo čia bepadėsi. Niekas negali. Šiek tiek, rodos, geriau. Gal dar suspės greitoji. Gal dar suspės…

Palata. Palatoj – penkiese. Visi pagyvenę. Visiems bemaž tas pats. O kas dar galėtų būti sulaukus tokio amžiaus? Vienas kažkur matytas. Petras. A, sako, čia jūs, pirmininke. Mat kur matytas. Koks ten iš manęs pirmininkas. Sumautas teisybės ieškotojas.

Petras jau trečią dieną ligoninėj. Bet, sako, vis taip pat, vis taip pat. Ne geriau, bet, ačiūdiev, ne blogiau, sako. Geras buvo vyras. Darbštus. Kodėl buvo? Vis dar… Nu va, sako Petras, dar vieno šeštadienio sulaukiau. Šeštadieniais su boba pirtin, sako, pastatydavau, tai po to būdavo kaip šilkinė. Po to į kokią vakarušką naidavom. Nebeliko nei vakaruškų, nei bobos. Pala, pala, ar ne Agota vardu. Agota, Agota, linkteli Petras. Jau dešimt metų, kai nėr. Ar gali būt kas durniau? Ėjo plika pas karvę šertis, gripą pasigavo, po to ant plaučių… Prieš pat Kalėdas pakasėm. Daktarai sakė, kad nebūtum durnas, galėjom išgelbėt. Bet kad viskas labai greit. Nespėjau nė pirstelt. Sakiau jai, prisižiūrėk, vaistų kokių išgerk ar ką. Paduosiu aš karvei. Tai kur tau. Vis tiek eina, valandas dvi šnekas. Suprantu, vienkiemis, sušnekt nėr su kuo, tik per šventes bažnyčioj, bet ir tai kada ne kada išsikrapštydavom. Darbai vis, kad juos kur galas. Dabar nieko nebereik.

Kiti trys – nepažįstami. Bet ir jiems tas pats. Ir jie dar tikisi pagyventi. Juos šiandien aplankė vaikai. Šurmulys, triukšmas. Galvoj lyg ir šviesiau, bet visai ramybės nė. Manikiai gal ryt atsilankys. Gal ras laiko ir sveikatos.

Pirmadienis. Gydytojas pasakė, jog anaten, matyt, dar nesu labai reikalingas. Dar pagyvensiu. Tik kur anaten, štai klausimas koksai. Visus žemė pasiima, ir baigta. Jokių anaten nė. Petrui vis taip – nei geriau, nei blogiau. Tie trys tik gulinėja, stena ir aimanuoja, nelabai ką suprastami. Ką jie gali suprasti, jei nieko negalvoja. Tik šveičia tai tiek, jog atrodo, tarsi visą gyvenimą būtų neriję. Bara vaikus, kad neša tiek daug, ir šveičia, sako, gaila, suges, ir šveičia. Ką jiems daugiau veikti? Va arkliui tai reikia galvoti, - jo galva didelė, o jiems…

Visą dieną lyja. Pranešė iki plius penkių. Grįžus namo, reiks paltą nunešt išvalyti. Jei kandys dar nesukapojo, žinoma.

Antradienio ryto Petras nebesulaukė. Atsibudau anksti, gal penktą, guliu, staiga dingt, ogi Petras neknarkia… Dar truputį pagulėjau, atsikėlęs žiūriu, po viskam. Pašaukiau budintį gydytoją. Tas pažiūrėjo, pastoviniavo, pakraipė galvą ir išėjo, atseit sanitarų. Tiek jį ir temačiau. Matyt, pamiršo. Kas jam. Jaunas dar. Kokią sesutę kur kampe užspeitė, ir baigta. "Kol jaunas, o broli…" Petro man pagailo. Tiek metų nemačiau, buvau net pamiršęs, kad toks iš viso yra, o dabar jis man rodės toks savas, ir še tau, kad nori…

Įdienojus nusibaigė dar du. Vienas - nesulaukęs pietų. Kitas – ką tik prišveitęs. Ketvirtas irgi neatrodė labai gyvas, bet retsykiais dar pūškavo. Įsiutęs nuėjau pakviesti gydytojo, bet jo niekur nebuvo. Grįžau į palatą. Tas pats ir manęs laukia, pamaniau. Tuoj ir aš mirsiu. Jie specialiai mane paliko. Jie taip visus senukus po biškį galabija. Tokia mat valstybės programa. Kol jaunas, sveikas, – dirbk, krauk kaži kam turtus, o pensininkas – kam jis reikalingas? Gydyk tokį, mokėk pinigėlius, nesvarbu, kad mažus. Vienas vargas. Vieni nuostoliai. Taip, pensininkus reikia išnaikinti. Bent dalį.

Mane apėmė panika. Nuo minties, kad tuoj mirsiu, susuko vidurius. Ėmė pykinti. Rodos, tuoj tuoj apsivemsiu vien nuo lietaus lašų, įkyriai tyškančių į lango skardą. Užkaito kakta. Smilkiniai tuoj tuoj sprogs.

Jau visai per rūką išvydau atėjusį gydytoją. Jis dvejodamas žvalgėsi tai į mane, tai į numirėlius, tai į ketvirtąjį. Netrukus susigaudė, nusišypsojo ir tarė: "Nebijokit, tuoj viską sutvarkysim ir jus sulopysim. Viskas bus gerai". Kas čia gero, pamaniau, bet iš tikrųjų sulopė. Davė vaistų. Nustojo pykinti, viduriai susitvarkė, nukrito temperatūra. Galop ir spaudimą numušė. Tiesa, buvo gerokai nustebę. Viršutinis 240. Labai retas atvejis. Dar tą patį vakarą sulopė. Aprimau. Išgėriau migdomųjų. Prieš užmigdamas prisiminiau jaunėlį brolį. To irgi jau dešimt metų nė. Širdis. Nieko nuostabaus, mėgo čierką. Gal ir gerai, plumpt, ir baigta, o ne kaip, va, sesė. Kankinasi, antrus metus iš lovos nesikelia. Vaikai ją globoja. Beje, ketvirtąjį taip pat išgabeno. Kiek supratau iš kalbų, reanimuoti.

Trečiadienį pasitikau, išgirdęs ratelių dardėjimą. Neapsikentęs žvilgt pro duris. Kas gi čia dabar po antklode? Netekau žado. Jūsų kolega, ketvirtasis, ramiai paaiškino sanitaras.

Jaučiausi pakankamai žvalus. Supratau, jog reikia nešdintis, kuo greičiau nešti kudašių, kol neatėjo mano eilė. Pats grįšit, ar pakviesti ką iš artimųjų, paklausė gydytojas, pildydamas popierius. Velnias negriebs, grįšiu. Baisus čia atstumas – keturiasdešimt kilometrų. Per karą sesela pėsčia parėjo, tai ko man negrįšti. Juk autobusų visų dar nenuėmė. Tikiuosi. Nenuėmė, linktelėjo gydytojas.

Kitą dieną šiurpiai suspigo telefonas, tarsi įspėdamas, kad žinia, kurią jis praneš, bus baisi. Mirė sesuo.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Balandžio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 9 
1:05:25 Apr 4, 2011   
Apr 2010 Apr 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba