Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-03-25 nr. 3324,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=17883

MUZIKA

Jeano Sibelijaus muzikos koncertas

GEDMINTĖ SAMSONAITĖ

[skaityti komentarus]

Kovo 5 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo šiaurietiškos melodijos – buvo griežiama suomių muzikos klasiko Jeano Sibelijaus muzika orkestrui. Koncertas skirtas Suomijos ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui, jį rengė Suo­mijos Respublikos ambasada ir J. Sibelijaus draugija. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Dainius Pavilionis, koncerto solistas buvo suomių smuikininkas Petteris Iivonenas.

Pirmas atliktas koncerto intenciją pabrėžęs kūrinys –­ 1899 m. sukurta simfoninė poema „Finlandia“. Ypač suomių rusifikacijos metais (Suomija Rusijai priklausė 1809–1917 m.) sustiprėjusios pasipriešinimo dvasios ir pergalės nuotaikų kupina poema (kai kurie tyrinėtojai ją vadina L. van Beethoveno „Egmonto“ uvertiūros idėjų analogu) dabar yra meninis patriotizmo simbolis. Vėliau kompozitorius poemą aranžavo fortepijonui. Daininga pabaigos melodija tokia graži, kad jai imta kurti žodžius, šitaip atsirado dainų ir giesmių Suomijoje ir užsienyje. Iš kitur kompozitoriaus panaudotos melodijos išsiskiria choro daina „O, Suomija, žiūrėk, jau švinta tavo diena“, kurios žodžius parašė Veiko Antero Koskenniemis. Ji sukurta 1940 m., pasibaigus Žiemos karui. Suomija atsilaikė prieš ją 1939 m. užpuolusią galingesnę Raudonąją armiją, jos neištiko mūsų ir kitų Baltijos valstybių likimas (nemaža Suomijos dalis liko užgrobta, bet Nepriklausomybė išsaugota). „Finlandijos himnas“ šalia tikrojo valstybės himno suomiams yra reikšminga patriotinė daina, kaip ir mums „Lietuva brangi“.

Kiekvienas svečias ne tik papildo patį kūrinio atlikimą, bet ir supažindina su susijusiomis kultūros ir gyvenimo aplinkybėmis ir įvykiais. J. Sibelijaus koncertą smuikui griežęs P. Iivonenas yra pernykščio, dešimtojo, J. Sibelijaus konkurso II vietos laimėtojas ir antrasis jo laureatas suomis (šie aukščiausio tarptautinio lygio smuikininkų konkursai kas penkeri metai rengiami nuo 1965 m., Raimundas Katilius antrajame laimėjo VII vietą). Koncerto programėlėje rašoma svečią griežiant 1732 m. Carlo Bergonzi pagamintu smuiku, kuriuo „yra griežęs legendinis I. Sternas“. Isaacas Sternas (1920–2001), iš Ukrainos kilęs JAV smuikininkas, vienas garsiausių XX a. virtuozų, turėjo ne vieną italų baroko meistrų instrumentą. 1960 m. jis koncertavo Lietuvoje. Lietuvių kūryba pasidomėjusiam svečiui prof. S. Sondeckis paminėjo B. Dvariono pjesę „Prie ežerėlio“, atnešė natas ir I. Sternas ją pagriežė (Guarnerio smuiku) koncerto bisui... Minėtame konkurse I vietą laimėjo daugelio kitų konkursų laureatas rusas Nikita Borisoglebskis. Jam skirta premija ir už geriausią J. Sibelijaus Koncerto smuikui atlikimą. Spaudai jis sakė esąs dėl to nustebęs –­ premija turėjusi atitekti P. Iivonenui. Tokia varžovo nuomonė – geriausia recenzija, tinkanti ir P. Iivoneno koncertui Vilniuje: santūri laikysena, taurios kantilenos, jokio išorinio efekto techniškai itin sudėtinguose virtuoziškuose epizoduose.

Televizijos renginiuose nedalyvaujantis koncerto dirigentas D. Pavilionis visuomenei berods žinomas mažiau, negu nusipelno. Marijampolės muzikos mokyklos mokinys, pianistas 1989 m. tapo B. Dvariono konkurso laureatas, baigė choro dirigavimo (prof. P. Gylio klasė, 2002) ir orkestro dirigavimo (prof. J. Domarko klasė, 2006) magistro studijas Muzikos ir teatro akademijoje, dirigavo Operos studijos spektakliams. Yra dviejų tarptautinių dirigentų konkursų Lenkijoje laureatas, todėl dažnai kviečiamas diriguoti tenykščiams simfoniniams koncertams. Ne sykį dirigavo mūsų Nacionaliniam ir Valstybiniam orkestrams, nuo 2007 m. yra Lietuvos kariuomenės orkestro antrasis dirigentas, šįmet paskirtas Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, o Muzikos ir teatro akademijoje šio meno moko dvidešimt šešis Pučiamųjų, Liaudies instrumentų ir Akordeono katedrų studentus. Nemaža patirtis ir repertuaras. Koncerto smuikui orkestras – ne solisto akompanuotojas, o dialogo partneris (beje, atlikėjai turėjo vieną repeticiją). Penktosios simfonijos dramaturgija netradicinė, visuma formuojama plėtojant skirtingų tembrų ir įvairuojančios išraiškos motyvus. Dirigentas sėkmingai vedė kartais gana įnoringai vinguriuojančią minties giją kulminacijų link (čia gal labiausiai tiko jo maksimalių amplitudžių mostai), nuosekliai skleidėsi toji savito stiliaus J. Sibelijaus partitūrų galia, kuri jam pelnė vieno svarbiausių simfoninės muzikos kūrėjų vardą.

Koncertas buvo gražus istorinių įvykių meninio paminėjimo pavyzdys.


 
Rodoma versija 2 iš 2 
0:19:48 Apr 4, 2011   
Mar 19 Apr 18
Sąrašas   Archyvas   Pagalba