Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-03-25 nr. 3324

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
stuburinis
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mieli skaitytojai,

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kūrėjai bus apdrausti
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Pakelta galva žengiant į Boloniją

POLEMIKA 
• JONAS PALIONIS.
Nekraipykime mūsų bendrinės kalbos istorijos!

PUBLICISTIKA 
 RIMANTAS ŠALNA.
Vienas iš paskutiniųjų jėzuitų – Juozapas Mickevičius
1

KNYGOS 
• PRANĄ BIELIAUSKĄ kalbina RAMINTA VAŽGĖLAITĖ.
Tobulas magiško skausmo realizmas
• EGLĘ BIELSKYTĘ kalbina RŪTA BURBAITĖ.
Įstabiai gyvas Stambulo paveikslas
• JANINA SURVILAITĖ,
Ciurichas (Šveicarija).
Kai atsiveria reikšmingos praeities vartai
• Mieli Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai,
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• Klaipėdos pilies teatro režisierių ALVYDĄ VIZGIRDĄ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
„Niekada nelaikiau mūsų profesijos sunkia...“
• Dailiosios lyties ypatumai ir juodojo humoro klasika
• RIMA POCIŪTĖ.
Istorinės dramos vieta šiuolaikiniame teatre ir istorizmo ilgesys

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Apie „nemandrius“ dalykus – mirtį ir gyvenimą

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-LUPEIKIENĖ.
Metafizinė egzistencijos erdvė
• KRISTINA STANČIENĖ.
Atsargiai, degtukai!
• JULIJA MUŠINSKIENĖ.
Dailės konkursas „Lietuvos sakmė“
• Parodos „Lietuvos sakmė“ konkurso nuostatai
• Projektas „Grafikos kontekstai: Deklaracija“

MUZIKA 
• JAV muzikų viešnagės Lietuvoje
• GEDMINTĖ SAMSONAITĖ.
Jeano Sibelijaus muzikos koncertas

POEZIJA 
• RASA GELEŽINYTĖ3

PROZA 
• DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ.
Laiškai Tau
2
• JONAS VAICEKAUSKAS.
Lieptas
• STASYS BABONAS.
Apšviesta naktis

VERTIMAI 
• XAVIER FARRE
• PATRIZIA CAVALLI

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ribos
14

FOTOGRAFIJA 
• TOMAS PABEDINSKAS.
Pastelinių spalvų kontrastai

DE PROFUNDIS
„O dabar visi kartu pagalvokime:
ką man išgerti?“ Venedikt Jerofejev
 
• IEVA GUDMONAITĖ.
būviniai
• ANATOLIJ TRUŠKIN.
Pavojingas panašumas

PUBLICISTIKA

Vienas iš paskutiniųjų jėzuitų – Juozapas Mickevičius

RIMANTAS ŠALNA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Profesorius
Juozapas Mickevičius

Bene gausiausiai iš mažųjų Lietuvos muziejų yra lankomas siauroje Vilniaus senamiesčio gatvelėje įsikūręs VU bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejus. Ne vien smalsūs atvykėliai domisi Lietuvoje ir Lenkijoje mylimu poetu – muziejus jau seniai yra tapęs daugelio vilniečių traukos centru. Ypač populiarūs literatūriniai trečiadieniai. Idėja juos rengti kilo su žinomu Lietuvos lenkų kultūros žinovu, poetu, rašytoju ir žurnalistu Voicechu Piotrovičiumi lankantis Varšuvoje, Adomo Mickevičiaus literatūros muziejuje (čia su kolega pristatėme naują, mūsų kartu su daktaru Sauliumi Špokevičiumi parašytą knygą „Stanislovas Moravskis. Moterų fizionomika“). Tąsyk salėje buvo nemažai rašytojų, poetų, Lietuvos ir Lenkijos bendrojo kultūros paveldo puoselėtojų, mūsų muziejaus mecenatų (buvusi Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Eufemija Teichmann su vyru Ježiu Teichmannu, buvęs Lenkijos Respublikos generalinis konsulas Vilniuje Voldemaras Chudzikas Lipka), taigi nenuostabu, kad gimė idėja tęsti gražią literatūrinę trečiadienių tradiciją. Tokie trečiadieniai buvo labai mėgstami Vilniaus inteligentijos 1927–1939 m. laikotarpiu, kai Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai. Čia debiutavo Česlovas Milošas, čia diskutuota apie Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio kūrybą, lietuvių ir baltarusių rašytojų veikalus, organizuoti muzikos vakarai, teatro spektaklių aptarimai.

2011 m. literatūriniai trečiadieniai mūsų muziejuje ir toliau bus organizuojami. Juose kalbėsime apie VU dėstytojus, padėjusius išugdyti didžiojo romantizmo pradininko Lietuvoje Adomo Mickevičiaus genijų. Prisiminsime žmogų, dėl kurio kaltės jis netapo garsus dėstytojas, –­­ Andžejų Tovianskį. Vienas iš renginių bus skirtas Nobelio premijos laureatui Česlovui Milošui, be galo mėgusiam ir vertinusiam A. Mickevičiaus kūrinius.

Vasario 23 d. įvyko pirmasis šiais metais literatūrinis trečiadienis, skirtas A. Mickevičiaus globėjui – profesoriui Juozapui Mickevičiui. Šis žmogus, vienas iš paskutiniųjų jėzuitų, pažinojo A. Mickevičių, kai šis dar nebuvo pakilęs į poezijos žvaigždyną.

J. Mickevičius gimė 1743 m. Gardino apskrityje, mirė 1817 m. Vilniuje. Literatūrinio vakaro metu kilo diskusija, kur palaidotas šis profesorius. Į tokį klausimą tiksliai negalėjo atsakyti net pagrindinis mūsų vakaro pranešimo autorius dr. Juzefas Šustakovskis. Galbūt J. Mickevičius atgulęs amžinojo poilsio Šv. Jono bažnyčioje, gal kur kitur Vilniuje.

J. Mickevičius Vilniaus universitete studijavo filosofiją, matematiką ir teologiją. Nuo 1775-ųjų daugiau kaip dvidešimt metų vadovavo Vilniaus universiteto Fizikos katedrai, buvo Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas, 1794-aisiais, 1806-aisiais ir 1807-aisiais dirbo rektoriaus pavaduotoju. 1781-aisiais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Šis gabus pedagogas, skaitydamas eksperimentinės fizikos kursą, labiau rėmėsi konkrečiais bandymais, negu nagrinėjo teorinius klausimus. Nebuvo linkęs naudotis matematiniais skaičiavimais. Vilniaus miesto amatininkams laisvalaikiu dėstydavo elementariąją matematiką ir mechaniką, su jais sukonstravo daugelį įrenginių fizikos eksperimentams. J. Mickevičius tyrė Stakliškių mineralinius šaltinius, nagrinėjo pramonės technologijos problemas. Itin domėjosi meteorologija: Vilniaus apygardoje įsteigė 60 meteorologijos stočių, joms parengė stebėjimo programas, oro pokyčius bandė sieti su mėnulio judėjimu, ieškojo oro masių judėjimo atmosferoje ir jūros potvynių bei atoslūgių analogijos. Apie meteorologiją ir meteorologinius stebėjimo būdus parašė nemaža mokslinių darbų. Pas šį įdomų žmogų ir apsigyveno būsimasis poetas. J. Mickevičius garsėjo kaip dosnus studentų globėjas. Jo butas buvo Pilies ir Skapo gatvių kampe, su įėjimu iš universiteto kiemo pusės (dabar šis kiemas vadinamas Adomo Mickevičiaus vardu). Tikriausiai J. Mickevičius nebuvo giminė Adomui, bet mielai sutiko padėti bendrapavardžiui. Poetas, matyt, turėdamas rekomendaciją, vos atvykęs į Vilnių skubėjo jam prisistatyti. Gretimas butas priklausė Simono Malevskio, po dvejų metų išrinktam VU rektoriumi, šeimai. Adomas greitai susidraugavo su rektoriaus sūnumi Pranciškumi (1800–1870), vėliau tapusiu Adomo svainiu, mat jie abu vedė žinomos kompozitorės Marijos Šimanovskos (1789–1830) dukras. Globėjo patartas, jaunuolis sėkmingai dalyvavo konkurse valstybinei stipendijai gauti ir nuo 1815 iki 1819 m. studijavo Vilniaus universitete (iš pradžių – fizikos ir matematikos, vėliau – filologijos skyriuje).

Pas J. Mickevičių Adomas gyveno nuo 1815-ųjų rugsėjo vidurio iki 1817-ųjų gegužės. Spėjama, kad poetas išsikraustė, nenorėdamas būti įtarinėjamas, kad tyko jau sergančio globėjo palikimo.

J. Mickevičius tuo metu paskaitų jau neskaitė, bet ir toliau ėjo dekano pareigas. Būdamas įpareigotas sekmadieniais ir švenčių dienomis vesti šviečiamuosius užsiėmimus amatininkams, vaišindavo juos alumi, kad pagerintų kursų lankomumą. Apskritai buvo ne itin mėgstamas studentų, nes jį laikė fanatiku ir keistuoliu. Kurgi ne – juk buvo linkęs itin kontroliuoti, kad studentai nuolatos eitų išpažinties. Kas mėnesį kiekvienas studentas privalėdavo pateikti kortelę, kurią išduodavo išpažintį išklausęs kunigas, be to, paduodamas ją fakulteto dekanui, turėdavo pabučiuoti jam ranką, o tai jaunimui labiausiai nepatikdavo. Kitų fakultetų dekanai taip stropiai savo studentų nekontroliuodavo. Bet studentai lieka studentai – jie neretai atkeršydavo profesoriui, pateikę suklastotas korteles.

Tačiau Adomui pavyko įtikti senam įnoringam globėjui. Ko gero, jaunuolis nesidrovėdavo pabučiuoti jo ištiestos rankos ar ištarti vienišam žmogui keletą malonių žodžių. J. Mickevičius tuo pat metu globojo ne tik Adomą, bet ir kitą kartu gyvenusį studentą Ferdinandą Rabiną, domėdavosi, ką jie skaito, leisdavo į teatrą, klausydavosi jų ataskaitų.

Prieš Jėzuitų ordino veiklos pabaigą J. Mickevičius vadovavo jėzuitų gimnazijai Vilniuje, kur dėstė filosofiją ir poetiką. Panaikinus mokyklą, jis išpirko turtingą jos biblioteką, kuria vėliau sėkmingai naudojosi jo globojami studentai, tarp jų –­ ir Adomas, ir padarė karjerą tiksliųjų mokslų srityje. Bibliotekos rinkinyje būta Petro Skargos (1536–1612), Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640), Stanislavo Trembeckio (1739–1825) kūrinių. Galimybė susipažinti su tokiais autoriais, domėtis teatru turėjo teigiamos įtakos Adomo kūrybiniams užmojams. Deja, šios bibliotekos likimas nėra aiškus.

Kai A. Mickevičius gyveno Paryžiuje, jo kambaryje ant sienos kabojo buvusio globėjo portretas, kuriame jis pavaizduotas su tabokine po pažastimi ir skarele rankoje. Po žmonos Celinos mirties portretą poeto svainė padovanojo tarnaitei, bet poetas jį išsipirko kaip brangią jaunystės prisiminimų relikviją.


 

Skaitytojų vertinimai


67062. ?2011-03-27 21:44
Visi istorikai ir visi gidai sakydavo, kad L. Mickevičius yra Adomo dėdė. Nuo kada giminystė nuimta?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 7 
4:52:35 Mar 28, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba