Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-10-23 nr. 3256

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROMAS DAUGIRDAS.
Alkūnės gatvė 2
19

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• MIKALOJUS VILUTIS.
Vienis. Romas Orantas ir jo kūryba
1
• SIGITAS BIRGELIS.
Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose
2

LITERATŪRA 
• ELINA NAUJOKAITIENĖ.
Keturvėjininkai: šiandienos paralelės ir Vakarų literatūros kontekstai
5

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Su prievole vertinti...
40
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• KORNELIJA AUKŠTRAKYTĖ.
Lietuviški festivalio „Baltijskij dom“ akcentai

DAILĖ 
• JOLANTA SEREIKAITĖ.
Vieta, kurios nėra. Menas, kurio gali nepastebėti
4
• KRISTINA STANČIENĖ.
Slidi jaunystės riba ir tradicijų monstrai
5

MUZIKA 
• ŽIVILĖ STONYTĖ.
Muzikinė kelionė į Romą drauge su karalaičiu Vladislovu Vaza
8
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Kur bakūžė samanota

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Kol šokome, dainavome, idėjomis gyvenome...

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Atgal į ateitį

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Moterys
12

POEZIJA 
• ARNAS DUBRA.

PROZA/Apsakymo konkursas 
• GITANA GUGEVIČIŪTĖ.
Keletas jos aš
7
• ANĖ BRYDĖ.
Žuvėdra
2

VERTIMAI 
• ILSE AICHINGER.
Eliza Eliza

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 RŪTA ŠALNAITĖ.
Antišokėjiškos choreografijos festivalis

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• Konkurso „Jazz improvizacija 2009“ nugalėtojas: Andrejus Polevikovas1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• RIMA KASPERIONYTĖ.
Kur dingo Mikė Pūkuotukas?
17

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• ANTANAS STUGYS.
Suaugę vaikai
1
• BARBĖ BARBAITĖ.
Iš dėlių gyvenimo
• MINDAUGAS KIRKA.
Mentalinės bombos
3
• Iš kronikų: Stebuklai
• Labai pasiklydęs7
• res ludentes / žaidžiantis paštas1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Antišokėjiškos choreografijos festivalis

RŪTA ŠALNAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„NN. Dovana Vaclavui Nižinskiui“
Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

Šiųmetis XIX tarptautinis modernaus šokio festivalis buvo konceptualus –­ pradedant programėlėmis ir baigiant trupių pasirodymais. Nežinau, ar tokia buvo išankstinė festivalio organizatorės Kauno šokio teatro „Aura“ vadovės Birutės Letukaitės užmačia, ar taip susidėjo netyčia, bet beveik visi festivalio pasirodymai balansavo ant menų sintezės ribos ir kėlė klausimą –­ ar tikrai į šokio festivalį patekome?

Kad susidarytum festivalio vaizdą, buvo būtina apsilankyti visuose spektakliuose. Ne veltui ir programėlė buvo sudaryta iš keturių dalių. Kiekvienos dalies viršelį puošė ketvirtadalis afišose nufotografuotos šokėjos kūno, o B. Letukaitė šį dizainą aiškino paprastai: jei pamatysi tik vienos dienos pasirodymus, pamatysi tik festivalio ranką ar koją. Jei nori pamatyti visą festivalio kūną, ateik kasdien.

Tiesa, pirmasis festivalio pasirodymas „atplyšo“ nuo tradicinio festivalio laiko ir vietos – pirmutinio spalio savaitgalio Kaune – įvyko rugsėjo 27 d. Menų spaustuvėje Vilniuje. Visi kiti buvo parodyti spalio 1–4 d. Vytauto Didžiojo universiteto koncertų salėje, o vienas – Kauno kameriniame teatre. VDU salė nepritaikyta tokiems renginiams, tad norisi paantrinti B. Letukaitės padėkos žodžiams, kad festivalio organizatoriai ir vykdytojai padarė viską, kad atlikėjai parodytų, ką gali.

Beveik visus spektaklius siejo videomeno panaudojimas (be jo apsiėjo tik „Aura“) ir choreografijos neįgalumas („Aura“ ir Liublino šokio teatras buvo malonios išimtys). Žodį „neįgalumas“ šiuo atveju vartoju kaip apibrėžimą, reiškiantį, kad choreografijos arba visai nebuvo, arba jos vieta spektaklyje buvo veik nepastebima, t. y. ji negalėjo paveikti. Veiklesni buvo kiti faktoriai –­ kalbėjimas, videovaizdai, muzika.

Todėl, vertindama festivalio pasirodymus, norėčiau pradėti nuo geriausiųjų –­ Kauno šokio teatro „Aura“ ir Liublino šokio teatro (Lenkija). Pastarasis festivalyje parodė du spektaklius –­ jauno choreografo ir teatro vadovo Ryszardo Kalinowskio „NN. Dovana Vaclavui Nižinskiui“ ir šokėjo Wojciecho Kapronio „Kosmosas“. Pirmasis spektaklis – tikras šokio teatras, kuriame šokis, grafiniai videovaizdai ir teatriniai elementai sudarė vienovę. Žavėjo šio spektaklio apipavidalinimo santūrumas ir atlikimo energija.

Du atlikėjus buvo galima traktuoti ir kaip dvi psichinės negalios suskaldytos asmenybės puses, ir kaip meilužius, ir kaip gydytoją ir pacientą. Juos siejo prieštaringi ryšiai. Ant atokiai kabančios baltos juostos besikryžiuojančios grafinės linijos kelioms sekundėms sudarė kryžiaus vaizdą, ant kurio Nukryžiuotojo poza „pakibo“ sustingęs W. Kapronio kūnas, simbolizuojantis kūrėją, negalintį išsivaduoti iš jo sąmonę kaustančios ligos gniaužtų. Šį kūną pradžioje negailestingai tąsantis, o paskui iki išsekimo ant peties nešantis R. Kalinowskis buvo visa tai, kas smerkė ir garbino puolusį ir vėl pakilusį Kūrėją, jis buvo Kūrėjo gelbėtojas, siela, negalinti atsikratyti nepaklusnaus kūno, ir juoda depresija, niokojanti tą bejėgę sielą.

Nedažnai pasitaiko pamatyti tokį daugiareikšmį šiuolaikinio šokio kūrinį, sukurtą minimaliomis priemonėmis, bet prisodrintą gyvų minčių.

W. Kapronio „Kosmosas“ buvo skirtas dailininkui Vasilijui Kandinskiui, abstrakcionizmo pradininkui. Šiame monospektaklyje dominavo santūrumas – toks pat, kaip ir vėlyvojoje V. Kandinskio kūryboje, kurioje jis derino linijas ir taškus. Šokėjo kūnas ieškojo savo vietos nedidukėje baltomis plokštėmis apibrėžtoje scenos erdvėje, jis buvo pulsuojantis taškas ir vienu brūkštelėjimu nubrėžta linija. Svarbus šio spektaklio „veikėjas“ – Aleksanderio Jano ir Roberto Zajaco vizualinis dizainas, pripildęs erdvę šešėlių ir apšvietimu paverčiantis ją tai plokštuma, tai kubu. Savo koncepcija ir atlikimo maniera W. Kapronio spektaklis priartėjo prie to modernaus – būtent modernaus, o ne šiuolaikinio – šokio stiliaus, kuris vyravo V. Kandinskio kūrybos laikotarpiu. Tad šis spektaklis vienintelis atitiko festivalio apibūdinimą – „modernaus šokio“.

Šokio teatras „Aura“ festivalyje paro­dė naują darbą – spektaklį „Interjerai“, sukurtą Vokietijoje kartu su čekų choreografu Karelu Vaneku. Ir čia tiktų žodis „santūrumas“. Apsieidami be didesnių vizualinių efektų, penki „Auros“ šokėjai visą energiją, susikaupimą ir meilę geram, techniškai stipriam, ne efektingam, bet švariam ir tiksliam judesiui atskleidė tik šokiu. Duetai, trio, bendras šokis – viskas buvo paveiku, ir net kiek energijos praradusi improvizacinių solo dalis nė kiek nesuprastino „Interjerų“ vientisumo.

Kiti festivalio dalyviai paliko blankesnius įspūdžius. Daugiausia ažiotažo sukėlęs ir žiniasklaidos dėmesio sulaukęs, N-18 ženklu pažymėtas Ispanijos trupės „Manantiales“ spektaklis „Spekuliacijos“ pasirodė esąs vaikų žaidimas. Du atlikėjai – moteris ir vyras – iš pradžių komiškai vaipėsi, paskui nutarė žiūrovams pademonstruoti, kas tai yra „Tomatina“ –­ šventė, kurios dalyviai Valensijoje mėtosi pomidorais. Jiedu pasimėtė konservuotais pomidorais –­ tikėjausi, kad ir toliau ironizuos visuotinį pamišimą. Tačiau čia pat nuogai nusirengė, sceną aplaistė šampūnu, alumi ir vandeniu ir įspūdingai slydinėjo jos paviršiumi. Šokio nebuvo, net jei manytume, kad jo apibrėžimas platus, o humoras nepakilo aukščiau pomidorų vyriškose trumpikėse ir muilo burbulų, besipilančių iš atlikėjos burnos. Visas menas susitelkė „dailiajame slydime“. „Spekuliacijos“ ir buvo spekuliacijomis –­­ nuogu kūnu ir gruboku humoru.

Amerikoje ir Vokietijoje dirbančio choreografo Johanneso Wielando ir šveicaro Marcelo Leemanno spektakliai man pasirodė panašūs ištęstumu ir dideliu noru kalbėti apie socialines vienatvės, tarpusavio nesusikalbėjimo problemas. Panašūs jie buvo ir tuo, kad abiejuose šokio tebuvo užuominos, o choreografija atrodė tik trukdantis suvokti spektaklį elementas. M. Leemanno spektaklis „100 m2“ palietė savižudybės temą, o J. Wielando „newyou“ („naujas tu“) – melo pačiam sau laimės surogato vardan klausimą. Kiek padriką pastarojo spektaklio struktūrą gelbėjo agresyvus atlikėjos Evos Mohn kalbėjimas, verčiantis nekęsti mikrofono jos rankose ir tuo pat metu žavėtis šios trapios šokėjos artistiškumu, gebėjimu komunikuoti su žiūrovu ir teigte įteigti pagrindinę spektaklio mintį – kad melas sau yra puiki savigydos priemonė. Tai buvo bene įspūdingiausia festivalio asmenybė, užgožusi jai neprilygstančius kitus „newyou“ atlikėjus.

Tuo tarpu M. Leemanno spektaklyje du šokėjai, besiblaškantys tuščioje scenoje prieš videoekrane vykstantį vaizdą, nepaliko jokio įspūdžio. Jų glaustymasis vienas prie kito, matyt, teigiant amžinąją tiesą „mylėkime vienas kitą“, man panėšėjo į kartkartėmis ant reklaminių stulpų pasirodančius savižudybių prevencijos plakatus –­ viskas aišku ir suprantama, bet neveikia. Šiame spektaklyje įdomus pasirodė tik videofilmas, kurio kadrai aitrino nepatogumo, kai esi priverstas stebėti kito dvasines kančias ir negali padėti, jausmą ir skatino nuojautą, kad jau tuoj tuoj... Bet tas „tuoj tuoj“ taip ir neįvyko –­ nei scenoje, nei ekrane.

O mįslingiausias pasirodė B. J. Riepes spektaklis „Amour espace“ („Meilės erdvės“). Mįslingas buvo spektaklio aprašymas programėlėje, mįslinga buvo koncepcija ir jos realizavimas. Pristatydama šį spektaklį, B. Letukaitė pacitavo choreografo teiginį, kad jis nekenčia nei baleto, nei šiuolaikinio šokio, nei šokio apskritai. O kodėl šis žmogus vadinasi choreografu ir ar verta buvo jį kviesti į šokio festivalį? Jei dailininkas teigs, kad jis nekenčia šokio, ar pulsime operos teatro koridoriuose eksponuoti jo kūrinius?

B. J. Riepes spektaklis panėšėjo į sudraskytą kokio nors transformerio kūną, kur kiekviena detalė dar rodo gyvastį ir juda, bet visos jos niekaip neprimena originalios struktūros ir net neleidžia įsivaizduoti, kaip šis daiktas/padaras atrodė iki jo ištaškymo į gabalus. Tipenančios ir klykaujančios pilkos figūros, griuvinėjantys vyrai ir moterys, niekaip pasibučiuoti negalintys meilužiai, kojų kilnojimas – tai buvo choreografinių lego detalių rinkinys, iš kurio kiekvienas žiūrovas galėjo susidėti savąjį transformerį. Jei būtina prikabinti etiketę, pavadinčiau šį spektaklį „judesio teatru“. Žaviosios spektaklio pusės buvo trys: choreografo drąsa versti žiūrovus nuobodžiauti, nuolat kylantis klausimas „kas, po galais, čia vyksta“ ir tai, kad spektaklis baigėsi.

Kartais pažvelgdavau į mūsų eilėje sėdinčius žiūrovus – nuobodžiavo visi be išimties. Keli snaudė, keli įnirtingai maigė telefonų klavišus, likusiųjų veiduose matėsi dygus abejingumas. Pasibaigus spektakliui, visi draugiškai pašoko iš vietų ir ėmė ploti. Iš džiaugsmo, kad baigėsi? Sekdami mada? Bijodami parodyti, kad nieko nesuprato?

Taip buvo kasdien. Šiurpą keliantis Lietuvos žiūrovų įprotis šokinėti iš vietų plojant po bet kokios kokybės spektaklio žemina ne tik gerus menininkus, bet ir gerus renginius.

Šiųmetis Kauno festivalis atspindėjo kadaise įsižiebusią, net savo nišą ir žiūrovus susiradusią šiuolaikinio judesio meno kryptį, kuri dabar atlieka tą patį vaidmenį, kokį baleto atžvilgiu atliko modernusis šokis, neigęs klasikinio šokio reikšmę ir jo galimybę išlikti. Menų sintezės kūriniai nedažnai būna pavykę, nes kiekvienos srities menininkas siekia dominuoti. Atrodo, šiemet dominavo ne choreografai, tad B. J. Riepes deklaracija apie šokio nekentimą buvo pakylėta į XIX festivalio moto rangą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 12 
5:39:36 Mar 21, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba