Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
 Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

VERTIMAI

LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

Jan Baudouin de Courtenay

[skaityti komentarus]

iliustracija
"Senas auksa altorius" (Wilnius, 1876)

Baudouinas de Courtenay (Jonas Ignas Necislovas; 1845–1929), žymiausias lenkų kalbininkas ir plataus masto visuomenės veikėjas, lituanistas. Kilęs iš XVIII a. atsikėlusių Lenkijon prancūzų. Eruditas, neužsisklendęs vien mokslinių kalbos tyrinėjimų celėje, aktyviai reagavo į leidybos bei kultūrinės raiškos problemas, uždraudus Lietuvoje spaudą lotyniškais rašmenimis. Visą spaudos draudimo keturiasdešimtmetį jo dėmesys krypo į lituanistiką ir mūsų etnokultūrinį paveldą. Skelbiame jo įdomų ir aktualų tekstą, kaip ne lietuvių tautybės žmogus suvokė problemas, anuomet užgriuvusias tautos kultūrą ir visuomenę.

Geriau vėlai, negu niekada

Ir spauda, ir valdininkai lietuvių raidyno klausimą paprastai klaidingai nušviesdavo.

Štai, pavyzdžiui, buvo laužomos galvos, klausiant: ar įmanoma rusų abėcėlės ženklais perteikti lietuvių kalbos garsus? Tai tuščias ir menkavertis klausimas. Nekyla abejonių, jog ne tik rusų, bet ir kiekvienos kitos abėcėlės raidės tinka įvairių kalbų garsams daugiau ar mažiau tiksliai žymėti. Šiandien, nusistovėjus asociacijoms, iš papratimo mums atrodo, jog rusų raidynas yra pats tinkamiausias rašyti rusiškai, o lotyniška lenkų abėcėlė – rašyti lenkiškai. Tačiau galėjo susiklostyti ir visiškai priešingai, ir nė viena minėta kalba nebūtų nieko praradusi. Tad ir lietuvių kalbą puikiausiai įmanoma perteikti rusiškomis raidėmis. Tačiau ne apie tai kalbame. Problemos esmė yra ta, ar pati tauta norėjo naujojo raidyno. "Geradarystė", primetama prieš apdovanojamojo valią, prilygsta didelei skriaudai. Tautai, jau turinčiai raštijos tradiciją, susijusią su kitų kultūrinio gyvenimo reiškinių istorija, niekas neturi teisės primesti svetimo raidyno. Visi bandymai primesti lietuviams rusišką raidyną buvo tokia pat nevykusi chimera, kaip kad būtų noras primesti rusams lotyniškąjį raštą.

Klaidinga gaida skamba ir lietuvių bei jų gynėjų bandymai atsižegnoti nuo lenkų–lotynų rašto ir tvirtinimas, jog lietuvių abėcėlėje nesama nė vienos lenkiškos raidės. Tokie teiginiai yra akivaizdžiausia nesąmonė. Kita vertus, net jei lietuviai ir perimtų visą lenkų raidyną, tai yra lotynų raidyną su lenkiškomis pataisomis ir papildymais, jų kalba dėl to nevirstų lenkiška. Nei absoliuti rašto, nei pačios kalbos vienovė nelemia nei draugystės, nei priešiškumo. Juk anglai ir Šiaurės amerikiečiai, Italijos karalystės ir Šveicarijos italai, Prancūzijos ir Šveicarijos prancūzai vartoja ne tik tą patį raštą, bet ir tą pačią kalbą, tačiau nesijaučia viena tauta. Dar daugiau – net toje pačioje tautoje vyksta partijų kovos, klesti tarpusavio priešiškumas ir taip toliau. Nepainiokime sąvokų ir negaiškime laiko nenuoširdžiai keliamiems beprasmiams klausimams.

Klaidingai ši problema nušviečiama ir tuomet, kai tvirtinama, neva lietuviams turėtų būti suteikta teisė į savo raidyną, atsidėkojant už jų romumą ir klusnumą. Jei lietuviai būtų visiškai nejautrūs įvairioms nūdienę visuomenę drebinančioms srovėms ir jei tarp jų nebūtų įvairių nuotaikų žmonių, nuo aršiausių atžagareivių ir klerikalų iki aršiausių radikalų bei revoliucionierių, visa tai būtų labai keista ir liudytų kažin kokį sociologinį luošumą. Nepaisant to, koks būtų įvairių partijų įtakos santykis, niekas negali nustatinėti individams ar socialinėms bendruomenėms jų natūralių, prigimtinių teisių, nes šios egzistuoja žmonių sielose be niekieno malonės, ir lygiai taip pat niekas neturi teisės į šias teises kėsintis. Šis reikalas toks paprastas ir aiškus, kad neverta gaišti laiko jam detaliau aiškinti.

Tačiau ne visi atsižvelgia į savo laikmetį. Nors šiandien į pirmą vietą iškilę lemtingiausi ekonominiai motyvai, tačiau neretai ištisos socialinės grupės ir organizacijos be jokio reikalo ir net darydamos sau žalą eikvoja savo laiką, jėgas ir pinigus. Jei pažvelgsime į ekonominį lietuvių raidyno klausimo aspektą, tikrai nusistebėsime ryžtu ar greičiau nesupratingumu tų, kurie beprotiškai švaistė vertingas pajėgas ir lėšas.

Juk net keturios teisingumo tarnybos (muitinė, policija su visa administracija, teisingumo bei švietimo ministerijų valdininkai), suvienijusios jėgas, visiškai nesėkmingai kovojo su kontrabandos ir įstatymų laužymo hidra. Kontrabanda nugalėjo, nors akyla šių keturių valdžios šakų priežiūra nuolat darė skaudžius plyšius kontrabandininkų gretose. Didžiulės valstybės energijos atsargos buvo eikvojamos, vaikantis chimeriškų, iliuzinių užduočių, o rimtoms ir svarbioms užduotims spręsti šios energijos nepakako.

Kita vertus, kiek laiko teko sugaišti protingiesiems ir teisingiesiems, kad įtikintų, kokia žalinga ir beprasmė ši situacija, nesulaikomuosius bei tuos, kurie viena ausimi klausosi, o pro kitą išleidžia! Kiek naudos būtų buvę, jei šie žmonės būtų galėję visą tą laiką iš tiesų produktyviai dirbti! Mokslininkų suvažiavimai (pvz., sjezd predstavitelej pečatnogo dela, t.y. spaustuvių verslo atstovų suvažiavimas, 1895 m.) skyrė ištisus posėdžius diskusijoms ir nutarimams dėl kovos su lietuvių raidynu didžiulės ekonominės ir kultūrinės žalos. Kuriamos komisijos, daugelį mėnesių vyksta pasitarimai šiuo kiekvienam iš anksto nenusistačiusiam aiškiu lyg krištolas klausimu.

O pinigų nuostoliai? Gera leisti pinigus, jei už tai kas nors gaunama. Šia paprasta tiesa privalo visuomet vadovautis ne tik asmeninis ūkis, bet ir, – o gal net dar labiau, – valstybė. O dabar kas matyti? Pirmaisiais metais, paskelbus draudimą, privačia iniciatyva pasirodė gal dvi ar trys lietuviškos knygos rusiškais rašmenimis, o visos likusios, t.y. keliolika leidinių, slėgė valstybės iždą. Nuo 1884 iki 1896 m. apskritai išleista vos keturios lietuviškos knygos rusiškais rašmenimis – siuvimo amato vadovėlis (spausdintas Mintaujoje) ir trys trumpi iš rusų kalbos versti apsakymai. Iš šių keturių leidinių du buvo išleisti privačiai, o kiti du – Vilniaus apskrities mokslo skyriaus lėšomis (nota bene – ir privačios leidyklos, matyt, neapsiėjo be valstybės pagalbos). Šiai apgailėtinai leidybai skirti tūkstančiai rublių. 1865 m. iš kredito "liaudies mokykloms gausinti" net 7 tūkstančiai rublių duota lietuviškoms knygoms rusiškomis raidėmis leisti, tai yra paremti kelioms tokių mizantropiškų parsidavėlių sieloms kaip a.a. Mikuckis ir a.a. Petkevičius. Vėliau buvo reikalaujama skirti dar daugiau lėšų, t.y. dar didesnio pinigų švaistymo. Galų gale po keturiasdešimties šios apverktinos kovos metų turime keletą dešimčių bibliografinių numerių, daugiausia maldynų ir kalendorių, kurių niekas net veltui nenori imti, o jei ir ima, tai arba prakuroms, arba parankinėms namų ūkio reikmėms.

Kita vertus, nepamirškime, jog per šiuos keturiasdešimt metų kontrabandos būdu, laužant įstatymus, į Rusiją pateko keletas milijonų užsienyje leistų lietuviškų leidinių, o už tai į užsienį iškeliavo keletas milijonų rublių. Su šiuo blogiu buvo kovojama ir konfiskacijomis, ir baudomis, ir kitomis administracinėmis priemonėmis. Vien muitinėse nuo 1891 iki 1893 m. konfiskuota 37 718 egzempliorių, nuo 1894 iki 1896 m. – 40 335 egzemplioriai, nuo 1897 iki 1899 m. – 39 024 egzemplioriai, nuo 1900 iki 1902 m. – 56 182 egzemplioriai. Nežinia, kiek dar konfiskavo policija turguose ir privačiuose namuose. Apytiksliai iš viso konfiskuota iki pusės milijono egzempliorių. Tačiau šios konfiskacijos, sulaikiusios tik nedidelę dalelę kontrabandinių knygų, kėlė kovotojų ryžtą ir visiškai nemažino ekonominių visuomenės, o kartu ir valstybės, nuostolių, nes vis tiek ir už konfiskuotus, ir už nekonfiskuotus egzempliorius teko mokėti užsienio leidėjams bei jų agentams. Tad draudimo spausdinti lietuviškas knygas lietuviškomis-lotyniškomis raidėmis iniciatoriams turėtų būti visų pirma dėkingi Tilžės ir kitų miestų leidėjai bei kontrabandininkai, visai neblogai iš jo uždirbdavę.

Sunku paneigti ir tai, jog abipusis literatūros vaisių naikinimas, – viena vertus, pati liaudis naikino rusiškomis raidėmis spausdintas knygas, kita vertus, valdžia naikino kontrabandinius leidinius, – šis atkaklus karas dėl raidyno nedavė jokios ekonominės naudos. Juk buvo eikvojama gausybė žmogaus proto jėgų ir galybė svarbių vertybių.

Nederėtų pamiršti ir lietuvių emigracijos į Ameriką, kur šiuo metu jų gyvena nuo 250 iki 300 tūkstančių, tai yra apie 12 procentų visos tautos, ir kur, neskaičiuojant knygų, leidžiama berods apie 20 lietuviškų periodinių leidinių. Tiesa, emigraciją daugiausia lemia gyventojų perteklius ir ekonominės šalies sąlygos – ji daug mažiau susijusi su šiuo rašto ostrakizmu. Tačiau sunku paneigti, jog gana nemaža lietuvių inteligentų dalis paliko Rusiją ir išsikėlė į Ameriką ar nors į Prūsiją, kad galėtų nevaržomai dirbti literatūrinį ir publicistinį darbą, nes galėjo ten leisti į pasaulį nors maldynus, giesmynus, elementorius, sentencijų knygas, knygas jaunimui, kalendorius, poeziją, liaudies dainų rinkinius, populiarias istorines ir ūkines knygas, gramatikas ir kitus visiškai nekaltus leidinius, kurių leidybos didelė dalis dabar, atšaukus šį nevykusį draudimą, galės būti perkelta į gimtąją lietuvišką žemę ir paklus tik bendrosios valstybinės cenzūros priežiūrai.

Pagaliau negalime pamiršti, jog vien už pačią simpatiją lietuvių literatūriniam judėjimui, už lotyniškomis raidėmis spausdintų lietuviškų knygų laikymą ne vienas nusipelnęs ir narsus žmogus neteko galimybės siekti karjeros ir dirbti viešajam labui. Pakanka paminėti p. Jablonskį, Juškų lietuvių kalbos žodyno, kurį leido Imperatoriškoji mokslų akademija Peterburge, redaktorių. Tokios pasekmės turbūt taip pat nelaikytinos ekonominiais šio karo privalumais.

Na bet a la guerre comme a la guerre1. Per visus karus prarandama pinigų, laiko, jėgų, žmonių… Tikra teisybė, tik dėl ko buvo kariaujama? Ar tik dėl to, kad abi kariaujančios pusės patirtų milžiniškus nuostolius, kad sustotų jų tolydi moralinė bei ekonominė raida ir pažanga, kad vis labiau smuktų jų gerovė ir moralė? Išties apgailėtini rezultatai!

Dabar pažvelkime į teisinį šio klausimo aspektą. Kiekvienas geros valios pilietis ir valdininkas turėtų stengtis palaikyti ir skatinti teisingumo jausmą ir pagarbą įstatymui – tiek baudžiamajai, tiek civilinei teisei. Leisiu sau teigti, jog su raidyno draudimu tiesiogiai susiję veiksmai ne tik nepalaikė ir neskatino teisėtumo, bet priešingai – griovė pačius jo pamatus. Štai vienas pavyzdys.

1865 m., remiantis skundu prieš Zawadzkio knygyną Vilniuje, jog šis platinąs Lietuvoje lenkų ir lotynų kultūrą, t.y. parduodąs lenkiškas ir lietuviškas knygas, šiame knygyne atlikta krata, ir iš tiesų surastos tos baisiosios knygos – visiškai cenzūrinės ir nekalčiausio turinio – ir iškelta itin didelio masto sudėtinga byla. Tiesa, nebuvo įmanoma įrodyti, jog knygyno savininkai atliko kokį nors nusikalstamą veiksmą, nei patraukti jų teisminėn atsakomybėn, tačiau, užkertant kelią "žalingai veiklai" ir "didžiulei įtakai, kurią daro lenkų ir lotynų kultūros platinimas", buvo konfiskuotas visas lietuviškų knygų tiražas ir sunaikintas be jokios kompensacijos, o lenkiškos knygos taip pat konfiskuotos ir išsiųstos į Varšuvą, pagaliau savininkams nurodyta per metus likviduoti verslą. Prie šios rezoliucijos prirašyta pastaba, jog Zawadzkiai turėtų būti patenkinti tokiu švelniu sprendimu. Tačiau šiandien jau galime sau leisti suabejoti, ar šis nutarimas apskritai derėjo su kokia nors teisės samprata.

Nuosprendis nebuvo taip griežtai vykdomas. Zawadzkiui pavyko rasti raktą į rūsčias teisingumo atstovų širdis, berods padedant advokatams ir įsikišus Senatui, ir po keleto mėnesių jam buvo leista pardavinėti ne tik lenkiškas knygas, bet ir iki 1864 m. išleistas lietuviškas.

(...)

Koks būtų šios kankinystės dėl raidyno moralinis aspektas?

Jos padariniai moralės sferai buvo patys pražūtingiausi. Tai buvo, viena vertus, melas, apgavystė, klasta, antra vertus, – kyšininkavimas ir tikras neteisingumo puoselėjimas. Pridurkime dar, kad klestėjo tarpusavio nepasitikėjimas, nuoskaudos ir neapykanta.

Tuojau pat po sukilimo kai kurie jo dalyviai lietuviai stengėsi reabilituoti save ir savo šeimas, pirkdami rusiškomis raidėmis spausdintas lietuviškas knygas. Tokio "Aukso altoriaus" turėjimas reiškė "lojalumą".

Nuolat plūsdavo ir visokių "sąžiningųjų" skundai dėl lietuviškos literatūros. Nors cenzūra bei policija ir taip buvo pajėgios nuolat kontroliuoti raštijos kryptingumą, šie skundai būdavo išklausomi, ir neretai tvirtinama, kad geriau būtų apskritai užkirsti kelią tokiai literatūrai, uždraudžiant lietuvišką raidyną. Deja, pasekmės buvo visiškai priešingos. Vietoje kontroliuojamos legalios raštijos Lietuvą užliejo nelegali ir nekontroliuojama kontrabanda.

Argi gali žmonių moralę ugdyti nuostata, kai noras lavintis ir šviestis laikomas beveik nusikaltimu?

Įstatymo apeidinėjimas, vienas iš apgavystės būdų, taip pat turbūt nelaikytinas moralę stiprinančiu veiksniu.

Kartais žmonės būdavo įkalbinėjami skųsti kitus. Kaimynas turėdavo sekti kaimyną ir skųsti jį laikant namie ir skaitant lotyniškomis raidėmis spausdintas maldaknyges.

Žodžiu, visa ši tvarka sąlygojo "demoralizaciją, didesnę nei didžiausios jėzuitų įtakos metais".

Tad valdžios organuose neišvengiamai ėmė siautėti kyšininkavimas ir kiti su juo susiję įstatymo pažeidimai, kita vertus, negalėtume sakyti, jog vienas ar kitas valdininkas nepripažino, kokia neteisybė yra visas šis draudimas, ir nejautė, koks apgaulingas jo paties santykis su viršininkais ir "galiojančiais nuostatais".

(...)

Pagaliau suvokėme, jog tik valstybės priešai ar žmonės, nežinantys, ką daro, galėjo paversti raidyno problemą aitriu klausimu, sukurstydami aistras ir supriešindami valstybę ir jos kitataučius piliečius. Šiandien jau į archyvus padėtas lietuvių raidyno klausimas tapo vienu iš pavyzdžių, kaip blogų žmonių ar doktrinierių ir svajotojų valia ilgus metus gali trukti sąvokų sumaištis ir skleistis valstybei bei visuomenei kenksmingas neteisingumas.

Pagaliau įsitikinome, jog, nepaisant knygų brangumo, kontrabandos pavojų, konfiskacijų, baudų už knygų laikymą, šias knygas pardavinėjančių žmonių areštų, užsienyje spausdintos lietuviškos knygos platinamos dešimtimis tūkstančių egzempliorių, o valstybės lėšomis spausdinamos knygos rusiškomis raidėmis, net dykai dalinamos, dažniausiai arba metamos liepsnoms suryti, arba su jomis elgiamasi be menkiausios pagarbos, lyg su pačia prasčiausia makulatūra.

(...)

Padėkos ir šlovės verti yra vyrai, švietę ir tiesinę kelią į šio apverktino klausimo sprendimą. Šiandien šis sprendimas atrodo toks paprastas, o pats klausimas toks nereikšmingas, kad tarsi neverta net jo svarstyti. Tačiau jei prisiminsime, kaip ištisos komisijos gaišo laiką ir laužė galvas, nežinodamos, iš kurios pusės imtis spręsti reikalą, jei suskaičiuosime, kiek popieriaus prirašyta argumentams pro et contra, kiek rašalo buteliukų sunaudota ir kiek plunksnų sudilo, mūsų atsainumas virs pagarba ir nuostaba. Pilkame šių dienų gyvenimo fone tai buvo tikri veiksmai – tylūs, šurmulio nekėlę, bet visuomet veiksmai.

1904 m. balandžio 24-oji (gegužės 7-oji), kai, remiantis teisingumo reikalavimais bei protingai suvokiama valstybės nauda, aukščiausiu lygiu buvo patvirtintas Ministrų komiteto nutarimas, bus atmintina diena ne tik visos Rusijos valstybės kultūros ir minties istorijoje, bet galbūt ir visuotinėje kultūros istorijoje. Šią dieną buvo paimta viena iš tų daugybės tvirtovių, kurias saugojo prietarai, sąvokų sumaištis ir nesusipratimai, žalingi visai valstybei bei įvairioms joje gyvenančioms socialinėms grupėms. Šią dieną buvo suvokta gili principo leben und leben lassen2 prasmė.

Turime sąžiningai pripažinti, jog visi veikėjai, lėmę šio klausimo išsprendimą, drąsiai išsklaidė vieną didžiausių nūdienę visuomenę smaugusių rūpesčių ir pašalino vieną iš amžino nepasitenkinimo bei demoralizacijos priežasčių.

Peterburgas, 1904 m. birželis

______________________

1 Kare kaip kare (pranc.).

2 Gyventi ir leisti gyventi (vok.).

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 10 
0:53:05 Mar 14, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba