SMAGIAUSIOS AKIMIRKOS

Kokios smagiausios akimirkos televizijoje po pralaimėjimo „Eurovizijoje“? Nacionalinis pasididžiavimas Nacionaline pažangos premija per LNK. Iškilmingumo gal per daug, bet pompastiką sušvelnino muzikiniai intarpai, ypač Deivis, grojęs rašomąja mašinėle, pritariant Gintaro Rinkevičiaus diriguojamam orkestrui. Padėjo ir interviu su nominantais. Iš humanitarų trijulės (Arvydas Šliogeris, Viktorija Daujotytė, Domas Kaunas) paradoksaliais atsakymais išsiskyrė filosofas. Žurnalistė jį paerzino: ką manąs apie realybės šou? A. Šliogeris stojo piestu: jis esąs didesnis net už Shakespeare’ą, nes šį įveikia visokie ekranizuotojai, o jo filosofijos perkelti į ekraną negalima. Prisiminiau režisierių Sergejų Eizenšteiną, kuris ne tik pirmas parašė scenarijų pagal J. Joyce’o „Ulisą“, bet ir buvo pasišovęs ekranizuoti K. Marxo „Kapitalą“. O „Kino pavasaryje“ parodyta Slavojaus Žižeko paskaita „Perversinis kino gidas“? Beje, šią savaitę „21-as kanalas“ pradeda rodyti režisieriaus Martino Scorseze’s daugiaserijinį amerikietiško kino gidą.

Filosofo pasipurtymas dėl televizijos veikiau primena dabartinį reklamos „neigiamąjį“ stilių. „Kultūrinė revoliucija“ (RTR „Planeta“), svarsčiusi reklamos įtaką mūsų gyvenimui, pacitavo užrašą virš Maskvos universiteto: „Geriausias išsilavinimas – užsienyje“. Ar suprastų kas tokią reklamą, jei ji iškiltų virš Vilniaus universiteto? Universiteto rektorius B. Juodka per premijų teikimo ceremoniją galėjo didžiuotis: tarp humanitarų laimėjo universiteto kalbininkas Zigmas Zinkevičius, o mokslo ir verslo ryšių premiją gavo universiteto fizikai lazerininkai. Kultūros premiją laimėjo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, nes dainininkas Virgilijus Noreika yra garsus arijomis ir pedagoginiais sugebėjimais. Po visų mūsų nacionalinės televizijos pasididžiavimų angliškai atliekamomis dainomis V. Noreikos išdidumas – ir Lietuvoj, ir užsienio salėse dainavęs ir lietuviškai – atitiko Nacionalinės pažangos premijos vardą. Dar vaizdžiau pamokė, ką reiškia balsas į mikrofoną ir ką – iš visų plaučių – visam pasauliui. Laimėjo dvigubai: pernai negavęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos, dabar ir pinigų turi dukart daugiau.

Ilgesnis už šią ceremoniją buvo amerikiečių klasikinis filmas „Tautos gimimas“ per LTV2. Pagaliau sulaukiau finalo, nes viename ankstesniame naktiniame seanse kabelinė TV buvo iškrėtusi pokštą: nutraukė filmą ir nuėjo miegoti. Kaip tik antra filmo pusė yra įdomiausia, nes vaizduoja įvykius po pilietinio karo pabaigos 1865 metais. Ar žinojote, kad į pirmuosius JAV atstovų rūmus buvo išrinkta keliskart daugiau afroamerikiečių (tada vadintų negrais) negu baltųjų ir kad pirmasis reikalavimas buvo – į posėdžius visi turi ateiti apsiavę? Dabar – kitokie laisvės rūpesčiai. BTV parodė filmą „Nepadorios nuotraukos“, kuriame menotyrininkas, Cincinačio meno galerijos direktorius, traukiamas teisman už fotografo Roberto Mapplethorpo aktus su vyriškais „daikčiukais“. Įdomus interviu su autoriumi, mirusiu 1989 metais: norėjęs patenkinti savo smalsumą, išreikšti grožio suvokimą ir nemanęs, kad jis viešumoj sukels tokį skandalą. Herojaus kolegė, menotyrininkė, svarsto, nuo ko prasideda demokratijos ribojimas, jei ne nuo žodžio ir išraiškos laisvės uždraudimų? Lietuvoje šiokį tokį skandaliuką (ir televizijoje, pvz., „Savaitėje“, TV3) sukėlė Aušrinės Marijos Povilionienės pareiškimas apie homofobiją. Lyg pritardama šiai nuomonei pasirodė nauja Artūro Tereškino knyga „Esė apie skirtingus kūnus“. Bent trys straipsniai – ir apie televiziją, kaip vyro baimės ar net krizės išreiškėją. Autorius aiškina demokratiją: „Kadangi lesbietės, gėjai, biseksualai ir transeksualūs asmenys sudaro tik nedidelę heteroseksualios visuomenės dalį, būtina informuoti platesnę auditoriją apie šių žmonių reikmes ir siekimus.“ Jis mėgina apibrėžti, kas yra „postpatriarchalinė“ šeima, bet vargu ar džiaugiasi vaikai, kurie auga tik su mama arba tik su tėčiu. Nuomonė, kad JAV „branduolinė“ šeima jau subyrėjo, yra per ankstyva, kitaip kam JAV prezidentas ir kongresas tiek rūpintųsi tradicinės šeimos išsaugojimu?

Apie tradicijas kalbėjo ir Pranė Dundulienė LTV2 „Retrospektyvoje“. Jos nebėra, o knygos etnografijos temomis tebeleidžiamos. Po Alytaus rajone suorganizuoto kino festivalio „Etnokinas“ dabar laukia vilniečių projektas „Lietuva savaip. Istorinės žinutės“. Moksleiviai ir studentai kurs mini filmus mūsų etnokultūros temomis, nes, kaip rašoma projekte, „globalių ir kosmopolitiškų vertybių pasaulyje svarbu suvokti savo etnines šaknis“. Gaila, kad fotografai, kadaise turėję B.Buračo vardu pavadintą etnografinės fotografijos konkursą, dabar turi tik B.Buračo premiją, teikiamą už fotografų meninius laimėjimus. Nustebau, kokių lobių turi Lietuvos liaudies kultūros centras – 996 vaizdajuostes etnografijos temomis. 2005 m. Nijolė Marcinkevičienė išleido DVD „Lietuvių kalendorinės šventės: filmų ciklas“. O gal ir daugiau archyvo įmanoma pateikti šiuolaikine forma?

Antropologas B. Malinovskis rašė: „Sunaikinę tradicijas, nuplėšite apsauginį socialinio organizmo sluoksnį ir pasmerksite jį lėtai, neišvengiamai mirčiai.“ PBK rodė filmą apie įsibrovėlius į naują socialinę – internetinę – erdvę. Jiems gaudyti netrukus bus steigiamas internetinis interpolas. Erdvėje su ženklu „inter“ nuostabu tai, kad ir Vakarai (Vokietijos kanclerė A. Merkel) jau painioja Latviją su Lietuva.

Skirmantas Valiulis