ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-10-04 nr. 671

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Motinų tylėjimas (128) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Kas pasakė "ŠA!" (24) • SŁAWOMIR MROŻEK. Vidaus politika (10) • SŁAWOMIR MROŻEK. Paminklas (8) • JERZY HARASYMOWICZ. Paryčiais atsikėlus (3) • JERZY HARASYMOWICZ. Liepos naktis (3) • VYGANTAS VAREIKIS. Vilniaus žydai (14) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (28) • MATAS DŪDA. Vladimiro Tarasovo palapinė (9) • RŪTA BIRŠTONAITĖ. O kada rodys kiną? (9) • RIIKA ALA-HARJA. Literatūra yra klaida (6) • RIIKA ALA-HARJA. Tomai Tomai Tomai (9) • DALIA NAVIKAITĖ. Gyvenimas su menu: visą parą (6) • AURELIJA DAGILYTĖ. Ar folkloras gali būti modernus? (8) • JUOZAS ŠORYS. Dinamiškai slystant į tamsą (9) • GERMAINE GREER. Banalybės šou (9) • -vp-. Proza (8) • JURGIS JANAVIČIUS. Laikraštis ar baltas gaidys? (11) •

Vilniaus žydai

VYGANTAS VAREIKIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jan Bułhak. Mėsinių gatvė (dabar M. Antokolskio). Apie 1915

Vilniaus, didžiausio žydų dvasinės kultūros centro Rusijos imperijoje, žydų gyvenimas smarkiai skyrėsi nuo sterilaus Vakarų Europos žydų gyvenimo. Žydų istoriografijoje Vilnius labiausiai žinomas kaip Vilniaus Gaono miestas ir ortodoksijos centras. Tačiau ir maskiliai čia skleidė emancipacijos idėjas, veikė žydų spaustuvės, plėtojosi literatūra ir spauda hebrajų bei jidiš kalbomis, veikė mergaičių ir berniukų pasaulietinės mokyklos. Vilniuje buvo įkurtas YIVO institutas, čia susikūrė žydų socialistų judėjimas (Bundas), o nuo 1905 iki 1912 m. Vilnius buvo Rusijos sionizmo centras – čia veikė Centrinis sionistų komitetas. Šiandieninio Izraelio šaknys yra Rytų, o ne Vakarų Europoje – žydų valstybingumo idėjos tapo realybe lyderių iš Odesos, Varšuvos ir Vilniaus dėka. Niekur kitur Rusijos imperijoje taip plačiai nebuvo vartojama hebrajų – ortodoksijos, o vėliau sionizmo – kalba kaip Vilniuje. Per 1905 m. rinkimus į Rusijos Valstybės Dūmą Vilniaus žydai parodė politinį susitelkimą ir organizacinius gebėjimus.

Vilniuje susipindavo priešingybės – tradicinis ortodoksų religingumas ir jaunimą traukiančios modernios idėjos; surusėjusių žydų verslininkų sluoksnis, gyvenantis aukštuomenės gyvenimą, ir, anot Cz. Miłoszo, "vos alsuojanti dauguma". XIX a. žydų bendruomenė Vilniuje turėjo stiprias ortodoksines tradicijas, tačiau ir ją ardė modernizacijos iššūkiai bei asimiliacija, kurią skatino carinė valdžia. Europos miestuose, tokiuose kaip Paryžius, Berlynas ar Viena, po Prancūzų revoliucijos žydai tapo ir tautine, ir religine grupe, turinčia pilietines teises, o Vilniaus žydai kentėjo dėl suvaržymų, buvo persekiojami.

XIX a. žydų skaičiaus didėjimo dinamika Vilniuje įspūdinga: 1836 m. Vilniuje gyveno 56 tūkst. gyventojų – iš jų 20,6 tūkst. žydų (36 proc.), o 1875 m. iš 82,7 tūkst. Vilniaus gyventojų žydų buvo jau 38,9 tūkst. (47,5 proc.). Vilniuje gyvenančių žydų gyvenimo būdas ir puoselėjamos tradicijos skyrėsi nuo žydų, gyvenančių Lietuvos miesteliuose. Skyrėsi ir žydų kontaktų su nežydais intensyvumas. Vilniuje, kuriame buvo didelis žydų procentas, žydai gyveno uždaroje bendruomenėje ir ekonominiai kontaktai su nežydais buvo riboti. Tuo tarpu Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, štetliuose, žydai buvo priversti palaikyti ekonominius santykius su dvarininkais ir kaimo gyventojais. Lietuvos žydų vertybės, gyvenimo būdas ir verslas smarkiai skyrėsi nuo juos supančių lietuvių vertybių ir užsiėmimų. Nors įprasta manyti, kad Lenkijoje antisemitizmas visada turėjo gilesnes šaknis, lenkų literatūroje žydo paveikslas geriau atspindi procesus, vykusius tarp žydų. Lenkų literatūra vaizdavo Haskalos idėjų įtaką žydų bendruomenei ir maskilių integracinius siekius. Vilnietis filosemitas Adomas Mickevičius "Pone Tade" (1834) pavaizdavo idealų žydą – smuklininką Jankelį, kuris išpažįsta judėjų religiją, laikosi tradicijos ir kartu yra Lenkijos patriotas. Lenkų rašytojai pozityvizmo atstovai (Józefas Ignacy Kraszewskis, Eliza Orzeszkowa, Bolesławas Prusas) vaizdavo žydų bendruomenės kaitą lenkų visuomenėje, skelbė kultūrinės ir socialinės asimiliacijos būtinybės idėjas siekiant harmonijos tarp lenkų ir žydų. Lietuvos inteligentija XIX a. antroje pusėje tokių klausimų net nekėlė, nes lietuvių ir žydų kultūriniai kontaktai buvo minimalūs. Rusų, lenkų ar vokiečių kultūroje skelbiamos pozityvistinės pasaulio pertvarkymo idėjos buvo patrauklios žydų jaunuoliams ir skatino asimiliaciją, tuo tarpu valstietiška lietuvių kultūra objektyviai buvo orientuota ne į platesnį europietiškąjį, o į siauresnį nacionalistinį turinį. Tačiau kartu savanoriškas užsidarymas gete neleido žydams užmegzti artimesnių santykių su nežydais.

Sunkiausiais ne tik Vilniaus, bet ir visos Rusijos imperijos žydams laikotarpis buvo 1827–1855 m., kada Nikolajaus I įsaku buvo įvesta kantoninė sistema ir mažamečiai žydų vaikai buvo pradėti imti į rekrūtus 25 metams. Kariuomenėje jie dažnai būdavo pakrikštijami, nes caro valdžia realizuodama misionieriškus tikslus stengėsi integruoti žydus į Rusijos visuomenę. Kartu tai buvo didelis išbandymas žydų bendruomenėms – į rekrūtus buvo atrenkami neturtingų žydų vaikai. Tai skaldė bendruomenę – ištikimi tradicijai žydai protestavo prieš prievartą, tuo tarpu dauguma maskilių pritarė tokiai priverstinei emancipacijai. Vargšai piktinosi, kad nuo tarnybos atleidžiami turtingųjų vaikai. Lietuvius taip pat palietė rekrūtų ėmimas, tik ne taip ryškiai, nes dauguma jų, būdami žemdirbiai, priklausė vadinamajai naudingų gyventojų kategorijai.

Po Krymo karo ir Nikolajaus I mirties prasidėjo reformos. 1856 m. kantoninė sistema buvo panaikinta. Panaikinus baudžiavą Rusijoje (1861) nedideliam žydų skaičiui buvo leista kurtis vidinėse Rusijos gubernijose. Susilpnėjus cenzūrai Vilniuje suklestėjo žydų periodinė spauda hebrajų, rusų, lenkų ir jidiš kalbomis. Pasaulietinė žydų literatūra gyveno aukso amžių.

Padėtis pasikeitė po Aleksandro II nužudymo – buvo įvesti griežtesni sėslumo zonos įstatymai (1882), papildomi suvaržymai žydams užsiimti tam tikra profesine veikla (1886–1889), prasidėjo pogromų bangos ir masinė žydų gyventojų emigracija.

Asimiliacijos paveiktuose Vakarų Europos miestuose XIX a. žydai užimdavo aukštas pozicijas bankininkystės, žurnalistikos, medicinos srityse, universitetuose. Vakarų Europos žydų (Westjuden) inteligentija, kilusi iš turtingųjų klasių, buvo linkusi integruotis. Tuo tarpu Lietuvoje žydų dauguma kentė skurdą ekonominės depresijos apimtuose miesteliuose. Žydų haute bourgeoise buvo mažai, tad dominavo liumpenproletariatas, gyvenantis iš nereguliarių pajamų. Vilniuje tokie žmonės buvo apibūdinami populiariu Luftmensch terminu.

1910 m. Lvovo žydų laikraštyje "Allgemeine Zeitung des Judentums" Theodoras Lessingas, remdamasis savo įspūdžiais, aprašė užburtą ratą, kuriame gyveno dauguma Rytų Europos žydų (Ostjuden). Prastos žydų gyvenimo sąlygos ir bloga mityba sąlygodavo neigiamus fizinius pokyčius, sudarydavo prielaidas epidemijoms ir ligoms plisti. Tai neleisdavo nei normaliai dirbti, nei normaliai užsidirbti, o be šių komponentų nebuvo įmanoma pagerinti bendruomenės higienos sąlygas ir asmenines fizines savybes. Sėslumo riba užkirto kelią judėti į rytus ieškant uždarbio, o daugybė žydus liečiančių potvarkių uždarė juos perpildytuose štetliuose, kone getuose, kuriuose vyko visų karas su visais stengiantis išgyventi.

Vilniaus žydų padėtį XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje iliustruoja 1911 m. anoniminio autoriaus raštas, skirtas Rusijos Valstybės Dūmos deputatui J. Montvilai. Čia rašoma apie būtinybę panaikinti sėslumo zoną, stumiančią žydus į skurdžią ir beviltišką egzistenciją. 1897 m. surašymo duomenimis, Vilniaus gubernijoje gyveno 204 261 žydas (apie 13 proc. gubernijos gyventojų). Vilniuje žydų skaičius nuo 1836 iki 1897 m. padidėjo nuo 20 646 iki 63 841, t. y. 40 proc. Didžioji jų dalis buvo ne vilniečiai, o atvykėliai iš kitur. Iš viso Vilniaus gubernijos miestuose gyveno 83,6 proc. žydų, išstūmus iš kaimų 1908–1911 m. jų skaičius pakilo iki 90 proc.

Vilniuje susikoncentravusi žydų masė, neturėdama nuolatinio darbo, kvalifikacijos ir profesijos, norėdama užsidirbti griebdavosi bet kokio pragyvenimo būdo. Masiškai buvo steigiamos parduotuvės ir įmonės, kurių pagrindinis kapitalas buvo nuo 100 iki 1000 rublių: Vilniuje turbūt nebuvo nė vieno žydams priklausančio namo, "kuriame nebūtų keleto įvairaus tipo krautuvėlių, prekiaujančių bakalėja, vaisiais ir panašiai". Nors į Vilnių apsipirkti atvykdavo aplinkinių kaimų gyventojai, konkurencija buvo didelė ir tokiai gausybei prekiautojų neužtekdavo pirkėjų. Be to, tekdavo mokėti didelius procentus už kreditą.

Žydų prekiautojai, amatininkai, kurių mieste ypač pagausėjo išstūmus žydus iš kaimų, norėdami išgyventi konkurencinėje kovoje, buvo priversti mažinti kainas ir pasitenkinti minimaliu pelnu. Operacinis žydų prekybininkų veiklos laikas dėl šeštadienio poilsio (šabo) dienos buvo trumpesnis negu krikščionių, o tai dar labiau sumažindavo pelną. Didelė žydų masė mieste nuolat kęsdavo nepriteklius. Bet koks atsitiktinumas, liga, invalidumas, šeimos galvos senatvė, ekonominė krizė pasmerkdavo šeimas badui. Nelengva buvo ir katalikams, kurių politinės teisės buvo ribojamos, bet jie turėjo galimybę išvykti į kaimo vietoves arba persikelti į vidines Rusijos gubernijas. Vilniaus žydų bendruomenės atsakas į tokią padėtį buvo: 1) labdaros ir savišalpos draugijos (habura); 2) diplomų, leidžiančių apsigyventi vidinėse Rusijos gubernijose, paieškos; 3) emigravimas. XX a. pradžioje labdarai Vilniuje per metus buvo išleidžiama milžiniška 300 000 rublių suma, tačiau skurdo tai nemažindavo, nes Vilnius tapo traukos centru, į kurį suplaukdavo beturčiai, ligoniai ir elgetos iš kitų vietovių. Pagalba nebuvo efektyvi, nes potencialios paramos netekdavo Vilniaus žydai – patys habura aukotojai.

Nuo 1859 m. aukštąjį mokslą baigusiems žydams buvo suteikta teisė apsigyventi visoje Rusijos teritorijoje. Siekį įgyti diplomą, suteikiantį teisę gyventi Rusijos imperijos vidinėse gubernijose, anoniminis autorius vadina "urodlivaja forma". Kai kurios mokyklos, turinčios teisę išduoti diplomus, Vilniuje būdavo išlaikomos tik žydų mokinių, kurie siekdami išsiveržti iš sėslumo zonos aukodavo ir pinigus, ir sveikatą.

Emigracija, kuri ypač sustiprėjo po antisemitinių pogromų ir 1882 m. išleistų įstatymų, skurdino žydų tautą. 1876–1914 m. iš Lietuvos emigravo 33,8 tūkst. žydų. Išvykdavo geriausi ir sveikiausi žydai, o neturtėliai ir silpnieji likdavo dar labiau gramzdinti žydus į skurdą. Anot memorandumo autoriaus, vien Vilniuje vargšai sudarė ketvirtadalį visų žydų gyventojų. Žydų sąlygas sunkino caro valdžios ribojama katalikų gyventojų teisė gauti valstybinę tarnybą ir įsigyti žemės. Negalėdamas gauti valstybinės tarnybos, vidurinis katalikų sluoksnis, neturintis žemės arba negalintis persikelti į vidines gubernijas (dėl pinigų stygiaus ir dėl konservatyvumo – nenoro išvykti iš gimtosios vietos), buvo priverstas pragyvenimo šaltinio ieškoti prekyboje ir amatuose.

Verta atkreipti dėmesį į stereotipų kaitą – per 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymą oficialūs surašinėtojai, nuo vaikystės įpratę girdėti apie žydų eksploatatoriškus instinktus, buvo apstulbę, kai pamatė, kokiomis sąlygomis gyvena dauguma žydų.

Rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmas metais (1906–1912) pastebimos pirmosios žydų ir lietuvių politinio bendradarbiavimo užuomazgos. Lietuviai ir žydai susitardavo remti bendrus kandidatus ir sudarydavo lietuvių ir žydų rinkikų kurijos bloką prieš lenkų dvarininkų bloką. Taip buvo pradėtas kurti pamatas žydų ir lietuvių politinio elito suartėjimui, tuo labiau kad po 1905 m. sustiprėjo politinis lenkų antisemitizmas. Tačiau žydų ir lietuvių inteligentijos suartėjimą per rinkimus į Dūmą lėmė politinis išskaičiavimas qui pro quo. Koalicija buvo sudaryta tik Kauno gubernijoje, o Vilniaus mieste ir gubernijoje bei Kauno mieste, kur galėjo apsieiti be kitų tautinių grupių paramos, žydai iškėlė tik savo kandidatus. Nusivylęs tuo įtakingas Lietuvos tautinio atgimimo veikėjas Jonas Basanavičius konstatavo, kad žydai kaip buvo, taip ir liko "visai svetima mums tauta".

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuotame Vilniuje žydai jautėsi saugiai. Vokiečių okupaciją žydai sutiko kaip mažesnę blogybę. Dėl vokiečių ir jidiš kalbų artumo ir ekonominių gebėjimų jie tapo sėkmingais vokiečių tarpininkais. Tačiau karui pasibaigus Vilniaus žydams reikėjo rasti naują geopolitinę orientaciją. Žydams buvo sunku identifikuotis su 1918 m. atsikūrusia Lietuvos valstybe, nes žydų gyvenamoji teritorija – Lite – neapsiribojo vien etnografine Lietuva, o apėmė Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų ir Vitebsko gubernijas. Buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje gyvenę žydai dabar buvo išskaidyti po tris valstybes. Litvakai demografiškai buvo padalyti tarp Lenkijos, Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Vilniuje žydai, kalbantys rusiškai ir jidiš, buvo laikomi ne tik ekonominiais konkurentais, bet ir keliančiais pavojų lenkiškai dvasiai.

Santykiai su lietuviais Vilniaus žydams iš pradžių neatrodė perspektyvūs, bet vėliau politinės simpatijos pakrypo lietuvių pusėn. Lietuviai atstovavo provokiškai linijai, o tai žydams buvo priimtiniau negu lenkų antisemitizmas. Toks vienos pusės rėmimas ir antilenkiškos žydų nuotaikos sukėlė įtampą tarp lenkų ir žydų – per 1919 m. balandžio pogromą Vilniuje, anot žydų šaltinių, žuvo apie 60 žydų, vyko masiniai plėšimai.

Kovoje dėl Vilniaus lietuviai sėkmingai pasinaudojo žydų parama, pažadėdami plačias pilietines teises ir tautinę autonomiją. 1919–1920 m. dėl žydų gyventojų paramos rungtyniavo lenkai ir lietuviai. Lenkai svarstė galimybę patraukti į savo pusę "plebiscitinius" Vilniaus ir Gardino žydus: suteikti kultūrinę autonomiją, įtvirtinti pilietinį lygiateisiškumą ir taip paralyžiuoti Kauno Lietuvos kūrimą. 1920 m. Vilniuje anoniminio memorandumo autorius siūlė Lenkijos vyriausybei projektą, kaip būtų galima patraukti Vilniaus žydus į Lenkijos pusę. Anot jo, po įvairias valstybes išblaškytiems žydams yra reikalingi Vilnius ir Gardinas, kad susikoncentruotų vienoje erdvėje ir galėtų plėtoti prekybinius ryšius didelėje teritorijoje. Teoriškai Vilniaus krašto žydams priimtinesnė buvo orientacija į Didžiąją Rusiją arba Didžiąją Lenkiją negu į Lietuvą. Po bolševikų revoliucijos Rusija prarado patrauklumą, tad Lenkija siekė patraukti Vilniaus krašto žydus į savo pusę pasinaudodama vieninga ir stipria sionistų partija. Kita priemonė, anot autoriaus, tai pasiekti – suteikti Vilniaus žydams kultūrinę tautinę autonomiją. Vilniaus žydų patraukimas į Lenkijos pusę, anot autoriaus, paralyžiuotų Kauno Lietuvos kūrimą. Tačiau šios idėjos nebuvo realios ir negalėjo būti realizuotos – įtampa tarp lenkų ir žydų Vilniuje buvo permanentinis reiškinys iki pat Lenkijos valstybės žlugimo.

Lietuva sėkmingiau pasinaudojo Vilniaus žydų korta. Abiem pusėms naudingi santykiai tarp Lietuvos delegacijos, kuriai vadovavo A. Voldemaras, ir Žydų delegacijos komiteto (Comite des Delegations Juives) buvo užmegzti 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. Žydų komitetas pažadėjo remti Lietuvos delegacijos poziciją (taip pat ir dėl Vilniaus) taikos konferencijoje mainais į specialias teises žydų mažumai Lietuvoje.

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, norėdami užsitikrinti tarptautinę žydų paramą dėl Lietuvos pripažinimo de jure ir kovoje dėl Vilniaus krašto, Lietuvos politikai garantavo žydams nacionalinę kultūrinę autonomiją. 1920 m. sausio 5 d. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos žydų bendruomenių (kehile) suvažiavimas. Jis išrinko tautinę tarybą (Nasional-rat, Va-ha-arets) demokratiškai reguliuoti santykiams žydų bendruomenės viduje. Žydų reikalų ministras M. Soloveičikas išreiškė apgailestavimą, kad dėl lenkų okupacijos Vilniaus žydai negali dalyvauti suvažiavime, ir pareiškė viltį, kad ateityje Lietuvos žydų suvažiavimas vyks Vilniuje – "Lietuvos sostinėje ir žydų kultūrinio, dvasinio ir visuomeninio gyvenimo centre".

Pragmatinį abiejų pusių bendradarbiavimą vainikavo unikalaus darinio – Žydų tautinės autonomijos – sukūrimas. Natūralu, kad prof. Simono Dubnovo iškelta autonomijos idėja buvo realizuota šalyje, kurioje iki XVIII a. pabaigos buvo stiprios autonominių institucijų tradicijos.

Tarpukariu Lietuva reaguodavo į Vilniuje vykdomus žydų persekiojimus. Po 1931 m. lapkritį Vilniuje įvykusių susidūrimų bei lenkų ir žydų riaušių Lietuvos diplomatai pasinaudojo proga "paspausti" lenkus Tautų Sąjungoje.

Neabejotina, kad žydų padėtis tarpukario Lietuvoje buvo geresnė negu Vilniuje. Vienas Lietuvos sionistų lyderių Jokūbas Vygotskis rašė, kad Kauno Lietuva buvo rojus žydams, palyginti su Vilniaus Lietuva. Aplankęs Kauną, kitas sionistų veikėjas Chaimas Bialikas konstatavo: "Jeigu Vilnius yra pagarsėjęs kaip Yerushalayim de Lita, tai visa Lietuva turėtų būti žinoma kaip Eretz-Yisrael de Galuta (Izraelio žemė tremtyje)". Nors Kaune žydai politiškai ir ekonomiškai jautėsi saugiau, tačiau tik Vilnius galėjo pretenduoti į dvasinio Lietuvos žydų centro vardą.

"Žydų kvartale Vilniuje gali pajusti tikrąją žydų dvasią. Kaune tik blankus jos atspindys", – patvirtindamas Lietuvos Jeruzalės įvaizdį, rašė VDU švedų kalbos lektorius Lennartas Kjellbergas 1939 m. lapkritį. Kartu į akis jam krito nuolatiniai Vilniaus žydų palydovai – skurdas ir nešvara geto gatvėse.

Skurdas stūmė ne vieną žydų jaunuolį siekti socialinio teisingumo ir skatino simpatijas Sovietų Sąjungai, valstybei, kurios propaganda sudarydavo įspūdį, kad visos socialinės nelygybės ir pilietinio lygiateisiškumo problemos yra išspręstos. Anot vilnietės Rachelės Margolis, jos simpatijos Sovietų Sąjungai kilo matant skurdą Vilniaus gatvėse: "Dar ankstyvoje jaunystėje pradėjau piktintis tuo, kad yra vargšai, yra turtuoliai. Skurdas Vilniuje buvo ypač akivaizdus, visur pilna elgetų, daugiausia moterų ir vaikų; aš negalėjau to pakęsti. Namie sunku būdavo kąsnį nuryti, kai pagalvodavau, jog tiek žmonių neturi nė trupinėlio duonos". Anot Lietuvos žydų laikraščio "Apžvalga" reporterio, "tokių skurdžių kaip smulkieji pirkliai Vilniuje nebuvo visoje Lenkijoje. Nebent kur Nelevkų gatvėje Varšuvoje. Ten skurdas buvo gal kompaktiškesnis negu Vilniuje, bet ne didesnis". Jauną amerikiečių istorikę Lucy S. Dawidowicz, atvykusią studijuoti YIVO institute, 1938 m. taip pat sukrėtė žydų skurdas: "Vilniaus skurdas visur badė akis, aš prie jo taip ir nepripratau. Susidūrusi su purvinu ir negailestingu Vilniaus žydų skurdu, krūptelėdavau, nes jis slėgė mane labiau negu antisemitizmas, irgi supęs Vilniaus žydus. [...] Bjauri Vilniaus žydų tikrovė išsklaidė mano sentimentalias jidiš karalystės iliuzijas. Viskas, ką Vilniuje mylėjau, buvo pastatyta ant supuvusių trūnijančių pamatų".

Lenkiškasis Vilnius buvo ekonomiškai uždara provincija. 1920–1930 m. Vilniaus žydų skaičius padidėjo atvykus Galicijos žydams, taip pat todėl, kad iš aplinkinių miestelių ėmė plūsti deklasuotas elementas, ieškantis pragyvenimo mieste. "Vilnius buvo provincijos miestas, nors gyventojai manė, kad tai tikrų tikriausias metropolis. Jis kaip magnetas traukė daugybę jaunuolių, bėgančių nuo Dievo užmirštų miestelių ir kaimų stingulio. Jaunimas plūdo į Vilnių dirbti arba mokytis, manydamas, kad tai didžių galimybių miestas" (Lucy S. Dawidowicz).

Nuo 1930 m. natūralus žydų prieaugis Vilniuje pamažu ėmė mažėti ir 1937 m. jau buvo neigiamas. Jis mažėjo dėl emigracijos (ypač į Palestiną) ir sukeldavo mieste tas pačias ekonomines pasekmes kaip ir XIX a. pabaigoje – emigruodavo produktyviausia, energingiausia amžiaus grupė, o likusieji toliau grimzdavo į skurdą. Carinės Rusijos laikais būdavo galimybė klajoti po sėslumo zoną ieškant pragyvenimo šaltinio, o dabar šios ribos susiaurėjo. Ką reikėdavo daryti dviem batsiuviams – tėvui ir sūnui – po vienu stogu? Jaunimas gyvendavo iš tėvų uždarbio. Savišalpos brolijos, ant kurių nuo seno ekonomiškai laikydavosi Vilniaus žydų pasaulis, negalėdavo patenkinti visų poreikių.

Kiekvienam ekonomiškai aktyviam (turinčiam darbo) žydui tekdavo du ekonomiškai neaktyvūs – darbo ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio neturintys žydai. Dėl Lenkijos taikomų apribojimų valstybinėje tarnyboje Vilniuje dirbo vos 1,5 proc. žydų, Vilniaus savivaldybės institucijose – 5 proc. Ambicingi vidurinės klasės žydai stengdavosi realizuotis liberaliose profesijose – žydai sudarė 75 proc. Vilniaus gydytojų ir 30 proc. advokatų.

Tiksli Vilniaus žydų socialinė struktūra tarpukariu nėra aiški, nes po 1931 m. Lenkijoje nebuvo visuotinio gyventojų surašymo. Vilniaus žydų bendruomenė buvo susiskaldžiusi į keletą sluoksnių – nuo labai negausios pasiturinčios aukštuomenės iki gausaus žemiausio luomo, kurį sudarė darbininkai, smulkieji krautuvininkai, prekiautojai išnešiojamomis prekėmis, liumpenproletariatas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse apie 1 proc. Vilniaus žydų gaudavo pajamas iš žemės ūkio ir daržininkystės, 5,5 proc. – iš keleivinio ir krovininio transporto (vežikai), 10 proc. – iš smulkiosios prekybos ir prekių išnešiojimo, o 75 proc. – iš pramonės, prekybos ir amatų. Žydai Vilniuje sudarė penktadalį stalių, ketvirtadalį kalvių, trečdalį šaltkalvių, 50 proc. siuvėjų, 89 proc. skardininkų, 90 proc. kepurininkų, tačiau vos 29 proc. jų užsiėmė profesija, tradiciškai priskiriama žydams, – batsiuvyste. XIX a. viduryje vilnietis dailininkas Markas Antokolskis sukūrė horeljefą "Žydas siuvėjas", remdamasis Vilniaus žydų tipažu. Po šimto metų šioje profesijoje Vilniuje tebedominavo žydai – drabužių siuvėjų koncentracija siekė net 90 proc. Žydai vyravo ir Vilniaus smulkiojoje prekyboje – 73 proc. Apie 25 proc. Vilniaus darbininkų sudarė žydai, tačiau vos 25 proc. jų turėjo kvalifikaciją.

1939 m. spalį įvykęs Vilniaus krašto sugrąžinimas Lietuvai sukėlė tiek žydų, tiek lietuvių euforiją. Nepaisant prasidėjusio karo, abiejų tautų nuotaikos buvo pakilios: lietuviai atgavo Gedimino miestą, o Lietuvos žydai – Gaono miestą ir intelektualią Vilniaus litvakų bendruomenę. 1939 m. Lietuvos žygį į Vilnių pasveikino prof. S. Dubnovas – "po 19 metų abi tautos – lietuviai ir žydai – gali pasveikinti išvaduotąjį miestą ir dalintis Vilniaus prisikėlimo džiaugsmu". Anot "Idiš štimme" redaktoriaus Ruvimo Rubinšteino, kalbėjusio Vilniuje 1940 m. vasario 16 d. Lietuvos nacionalinės šventės proga, Vilniaus žydų bendruomenė išlaikė prolietuvišką orientaciją Vilniaus klausimu ir liko ištikima Lietuvai. Dr. J. Vygotskis savo kalboje pabrėžė dėkingumą Lietuvai už suteiktą prieglobstį tūkstančiams Lenkijos žydų. Šios ištikimybės Lietuvai deklaracijos buvo teigiamai įvertintos lietuvių spaudoje.

Kaune padėtis skyrėsi, nes laikinojoje sostinėje įtampa tarp žydų ir lietuvių, pradėjusi stiprėti ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, neaprimo ir karui prasidėjus. Komunistinis aktyvumas tarp Kauno žydų jaunimo taip pat buvo ryškesnis. Vilniaus žydų darbininkai nebuvo taip komunistiškai nusiteikę kaip Kauno ir turėjo didesnį imunitetą bolševikinei propagandai. Jie ne tik atsimindavo antisemitinius lenkų ekscesus, bet ir buvo patyrę trumpalaikę sovietų okupaciją. Be to, didžioji dalis komunistiškai nusiteikusių žydų paliko Vilnių kartu su sovietų kariuomene. Vilniaus žydus teigiamai nuteikė pirmieji Lietuvos Respublikos žingsniai. Prasidėjus karui ekonominė padėtis Vilniuje pablogėjo dėl žaliavų bazės ir rinkų praradimo. Dėl Lenkijos zloto žlugimo mažėjo apyvarta, pradėjo trūkti maisto produktų, o Lietuvos pramonė sėkmingai sugebėjo užpildyti Vilniaus rinką ir išspręsti maisto stygiaus problemas.

Vilniaus žydų Lietuvai rodomi lojalumo ženklai (žydai net tarpusavyje kalbėdamiesi stengdavosi įterpti kelis lietuviškus žodžius) galėjo sudaryti prielaidas nepasitikėjimo ir antisemitizmo nuotaikoms silpnėti. Pirmą kartą po 1918–1920 m. taip artimai sutapo abiejų tautų interesai, buvo galima kurti prielaidas įtampai sumažinti. Tačiau taip neįvyko – ilgametė priešprieša ir įsišaknijęs stereotipinis mąstymas įveikė racionalų požiūrį. Vilniaus žydai puoselėjo iliuzijas, kad Lietuvos vyriausybei jie bus strateginiai partneriai depolonizuojant Vilnių, tačiau ji naudojosi lietuviais lituanizuodama Vilnių.

Padėtis Lietuvoje 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pradžioje buvo nestabili. Lietuvos valdančiajam elitui nerimą kėlė žydų tautybės pabėgėlių iš vokiečių okupuotos Lenkijos gausėjimas. Dėl ekonominių priežasčių nerimauti nebuvo pagrindo. Priešingai – žydų pabėgėliai, gaudami paramą tvirta valiuta (doleriais) iš Amerikos "Joint", buvo naudingi Lietuvos finansams ir ekonomikai, kurios eksporto galimybės buvo apribotos dėl Britanijos rinkos praradimo ir Klaipėdos netekties. Dolerio kursas, nustatytas Lietuvos vyriausybės, buvo palankus "Joint", – 9 litai už vieną dolerį, o oficialus keitimo kursas buvo 6 litai (juodojoje rinkoje doleris kainavo 15 litų). Lietuviai baiminosi Lenkijos žydų antplūdžio dėl politinių ir tautinių kultūrinių aplinkybių. Du dešimtmečius Lietuvos valdžia aktyviai vykdė antilenkišką lituanizacijos politiką. Lenkijos žydų pabėgėlių masės Kauno priemiesčiuose kalbėdamos lenkiškai kartais nustelbdavo lietuvių kalbą. Kol lietuviai planavo lituanizuoti Vilnių, pabėgėliai iš Lenkijos polonizavo Kauną.

Lietuvių visuomenę įaudrino keleto žydų komunistų dalyvavimas kairiojo inteligento Justo Paleckio organizuotoje manifestacijoje "išreiškiant dėkingumą" prie Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Kaune, kai 1939 m. spalio 11 d. visuomeninės organizacijos surengė eitynes nuo karo muziejaus iki prezidentūros Vilniaus grąžinimo proga. "Apžvalga" paskelbė straipsnį kviesdama žydų jaunuolius susilaikyti nuo komunistinių nuotaikų reiškimo.

Kitas incidentas įvyko Vilniuje – 1939 m. spalio 30 d., praėjus trims dienoms po lietuvių įžengimo į miestą, įvyko antisemitinės riaušės. Lenkų ir žydų jaunuolių susirėmimai buvo sąlygoti sunkios ekonominės gyventojų padėties, duonos trūkumo, aukštų kainų. Lenkų jaunuoliai puldinėjo žydų tautybės asmenis, buvo skleidžiami gandai, kad žydai nužudė katalikų kunigą, kad jie organizavo komunistinę demonstraciją. Žydai kaltino lietuvių policiją, kuri, užuot prižiūrėjusi tvarką, šių incidentų metu laikėsi pasyviai, skleidė provokacinius gandus ir neužkirto kelio smurtui, labiau palaikydama lenkų chuliganų pusę. Aistros aprimo tiek Vilniuje, tiek Kaune atsiprašius žydų bendruomenės atstovų už šiuos įvykius ir garantavus, kad panašūs incidentai nebepasikartos. Ir jie nepasikartojo. Neramumų Vilniuje kurstymas prieštaravo Lietuvos politikai žydų atžvilgiu. Vilniaus įvykių liudininkas Moshe Kleinbaumas konstatavo, kad lietuviai netoleravo lenkų antisemitizmo, o lenkiška ir lietuviška spauda, kontroliuojama valstybinės cenzūros, nepraleido jokių antisemitinių straipsnių. Anot jo, lietuviškasis antisemitizmas Vilniaus krašte buvo išimtinai ekonominio pobūdžio: "Ekonomika yra pamažu nacionalizuojama, o tai reiškia, kad iš ekonomikos greitai bus jėga išstumti žydai". Stambios komercinės Lietuvos bendrovės – "Lietūkis", "Maistas", "Pienocentras" – išstūmė iš Vilniaus prekybos smulkias ir vidutines žydų įmones, kurioms trūko apyvartinio kapitalo. Šios bendrovės nesamdė vietos gyventojų, nemokančių lietuvių kalbos. Jos atsiveždavo savus arba samdė vietos lietuvius.

Padėtis aprimo 1940 m. pavasarį – didžiausia prolietuviška demonstracija Vilniuje buvo žydų, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, suvažiavimas balandžio 4–5 d. Žydų kariai su lietuviškomis uniformomis ir medaliais žygiavo Vilniaus gatvėmis darydami didžiulį įspūdį Vilniaus žydams, kurie stebėjo šią eiseną. Didžiojoje sinagogoje vyko pamaldos, buvo meldžiamasi už Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, Lietuvos vyriausybę ir kariuomenės vadovybę. Kantorius kartu su choru giedojo Lietuvos himną. "Užtenka prisiminti, su kokia panieka Vilniaus žydai žiūrėjo į žydus lenkų nepriklausomybės karius, kaip vengė su jais net bendrauti, ir tinkamai suprasime Vilniaus žydų nusistatymą bei nuotaikas", – rašė "Apžvalga". Vilniaus žydai retai kada išgyveno tokį kultūrinį pakilimą kaip 1940 m. pavasarį lietuviams valdant miestą.

Tačiau 1940 m. birželio mėnesio sovietų okupacija iš esmės pakeitė lietuvių ir žydų santykius, kurie buvo pradėję pozityviai klostytis atgautajame Vilniuje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


7065. varna2003-10-05 17:51
Labas geras ir įdomus straipsnis. Ačiū.

7076. Socrealizmas2003-10-06 01:05
Socrealizmas kazkoks... Lyg Kudirka nieko nebutu apie zydus parases... O Valancius? O Katiliskis? O kiti, simtai kitu lietuviu raseivu??? Lyg nebutu buve nieko antro pasaulinio karo metais? Lyg emigracija zydu nebutu buvus nulemta ju padeties dabartinej Lietuvoj... Gal uztenka tautiecius verst roziniais akiniais ziuret i problema, su kuria nezinom, kaip elgtis. Jeigu zydai buvo tokie skurdziai, lietuviu islaikytiniai, tai kodel tas kneseto tipas rekia apie isvogta turta?

7089. keule2003-10-06 10:07
Žydai?.. Žyyydaaaaaai!

7127. rasistas2003-10-06 22:51
Ko čia rėkauji. Buvo ir pražuvo. Laukiu, kol ateis saugumiečiai areštuoti, mat delfyje drįsau negražiai atsiliepti apie (na apie tuos... kaip čia nesikeikiant ? ai, geriau patylėsiu)

7161. kniedė2003-10-07 12:45
"Tačiau 1940 m. birželio mėnesio sovietų okupacija iš esmės pakeitė lietuvių ir žydų santykius, kurie buvo pradėję pozityviai klostytis atgautajame Vilniuje." - jeigu jau pasakyta A, tai pasakykim ir B - kas gi vis dėlto iš tikrųjų įvyko būtent nuo sovietų okupacijos ir kodėl? Kažkokia neįtikėtina pervarta, įvykusi akimirksniu.

7165. jis2003-10-07 13:12
žydai... :)

7252. pasaka be galo:2003-10-09 12:19
jokia neįtikėtina pervarta neįvyko akimirksniu. Tiesiog atsirado pakankamai daug aktyvių lietuvių, linkusių į Ribbentropo pusę, lygiai taip pat kaip grupelė komunistuojančių linko į Molotovo pusę. Dar daugiau buvo tokių, kuriems naciai atrodė nesimpatingi, bet šiaip ar taip geresni už komunistus. Šis požiūris Lietuvoje ir dabar populiarus: dažnam jis net yra savaime suprantamas. Prisimintini V.Radžvilo pagraudenimai apie 50 m. trukusios praeities pėdsakus žmonių sąmonėje. Juos vis dar vengiama pastebėti. Labai liūdna, bet mažoka tokių, kuriems ir raudonieji, ir rudieji būtų vienodai bjaurūs, o pataikavimas vienam ar kitam bet kokiomis aplinkybėmis nepriimtinas. Atseit komunistai naikino lietuvius, o naciai tik žydus, taigi aišku, kieno pusėje reikėjo būti. Ir vėliau lyg ir apsimokėjo prisitaikyt. Ginčams apie tai nematyti galo. Galbūt jau metas sykį visiems laikams išsiaiškinti reikalus be jokių nutylėjimų ir pasiteisinimų. Netapsime tikraverčiais demokratinės pasaulio bendrijos nariais, kol nebūsime atsipalaidavę nuo praeities kupros. Žinoma, yra žmonių ir visuomenės sluoksnių, kuriems atvira kalba apie 1941 metų (ir vėlesnius) įvykius labai nepatogi. Tie žmonės pratę tapatinti savo interesą su lietuvių tautos interesu – girdi, jei kaltini juos, tai kaltini visą lietuvių tautą. Tačiau taip sakyti nėra jokio pagrindo. Lietuvos valdžia yra padariusi gražių gestų negausios ir vis mažėjančios žydų bendruomenės atžvilgiu. Aiškiai juntamas daugelio inteligentų, tarp jų ir V.Vareikio, noras rodyti žydams supratimą ir užuojautą, deramai įvertinti žydų įnašą į krašto kultūrą. Visa tai, be abejo, gerai. Bet toje susitaikymo kampanijoje girdėti keistas disonansas: kaip ir anksčiau, kada tik užeina kalba apie žydšaudžius, bet kokia kaina išsisukinėjama nuo rimto pokalbio. Žinoma, žydšaudžiai bendru atveju pasmerkiami (pabrėžiant, jog jų buvo nedaug, ir jie jokiu būdu neatstovavo lietuvių tautai). Ir vėl pasigirsta žmogėdriški tvirtinimai, kad žydai nusipelnė savo likimo, nes jie įdavinėjo ir trėmė lietuvius (lyg nebūtų buvę įdavinėjusių lietuvių ir ištremtų žydų)...

7255. pasakai nuo varnos2003-10-09 14:19
O aš vis dėl to noriu pasakyti ir porą žodžių apie žydus. Tiksliau, apie žydus, gyvenančius Izrelyje. Nemaža dalimi jie prisidėjo ir prisideda prie lietuvių tautos, kaip totalių antisemitų ir žydšaudžių, paveikslo sukurimo ir platinimo pasaulyje. Nei Brazausko atsiprašymas knesete, nei blaiviai mąstančių Lietuvos intiligentų nevienkartiniai pareiškimai žydšaudžių klausimu nepadeda ne vienu centimetru pajudinti Izraelyje susiformavusios nuomonės. Lietuva (kaip ir Lenkija, Latvija, Estija, Prancūzija ir t.t.) buvo ir liks "antisemitų" šalys. Tokiose sąlygose vesti nors kažkiek padorų dialogą be galo sunku - antra pusė paprasčiausiai "negirdi". Reikalas dar būtų "paprastesnis", jei kalba eitų tik apie tam tikrą visuomenės dalį. Bėda tame, kad tai ir oficiali politikų bei valdžioj esančių nuomonė. Ir paskutinis Kneseto Pirmininko R. Rivlino vizitas tai tik patvirtina. ir vėl "visi" lietuviai blogi, ir vėl reikalaujama grąžinti turtą, dar kartą turtą ir dar kartą turtą. Bet juk taip kalbama su vagimis, o ne su partneriais. tai ką daryti? Mano nuomone, Lietuva privalėtų nukreipti savo pastangas į Europos ir Amerikos žydų bendruomenes ( pažadėtoji žemė mums tuo tarpu prarasta - kol nužaugs "naujoji" karta, kuri gal bus sukalbamesnė ). Jeigu Europos ir Amerikos žydai patikės Lietuvos nuširdžiu noru duoti praeičiai teisingą ir bebaimį įvertinimą - išlošim ir mes ir žydai.

7295. Justė :-) 2003-10-11 16:35
Labai įdomus straipsnis. Ar bus tęsinys apie karo metus?

28990. kazyte :-( 2005-01-21 11:48
xuinia

62255. Petras :-) 2006-08-15 18:35
Labai objektyvus straipsnis. Dėkoju. Žydšaudžius iš lietuvių pusės vertinu labai neigiamai, manau, kad žudymą paskatino ir išprovokavo rusų bolševikai ir vokiškasis fašizmas, negerbiantys bet kurios tautos žmonių orumo ir gyvybės. Aš kaip katalikas lietuvis, žydus Lietuvos istorijoje vertinu labai teigiamai, ir šiandien reiškiu pagarbą žydams, netgi kaip krikščioniško tikėjimo protėviams.

126469. turb :-( 2008-08-02 08:36
Straipsnyje yra įdomių duomenų apie žydų kultūrą ir tai sudaro jo vertę. Tačiau yra esminių nutylėjimų, kurie verčia straipsnį laikyti neobjektyviu. Matyt, reaguodami ir į rekrūtų ėmimą, skurdieji žydai Vilniuje įkūrė pirmą Rusijos marksistinę partiją BUND. Esminis vaidmuo tame atiteko Rusijos ochrankos ištremtame į Vilnių Martovui (Cedelbaumui) ir švenčioniškiui Kremeriui. Tai padėjo pagrindus ir kitais metais Minske įkurtai RSDDP - ten dalyvavo ir Kremeris...Rusijos bolševikų branduolį taip pat sudarė žydai - Trockis-Bronšteinas ir kita plejada.... Tradiciškai žydai iš BUND persiliejo į bolševikus ir tarpukario Lietuvoje įsiliejo į Sniečkaus ir Miros Bordonaitės vadovaujamą Lietuvos bolševikų sąmokslą, kurį pakurstė ir Rafail Čiornyj - taip vadinamo Rapolo Čarno sušaudymas. 1940 m. raudonieji žydai su džiaugsmu sutiko sovietų tankus Kaune, nes jautė hitlerizmo pavojų, tačiau jie aktyviai rėmė naują režimą ir prisidėjo represuojant bei tremiant lietuvius į Sibirą. Dėl šios priežasties daugelis pradėjo jų neapkęsti drauge su visais bolševikais ir padėjo vokiečiams sulaikant raudonuosius aktyvistus - taip pat ir žydus. Po to prasidėjo holokaustas - baisiausia praėjusio šimtmečio tragedija. Taigi, žydų buvime Vilniuje galime išskirti pozityvųjį kultūrinį momentą (šimtai organixacijų), o taip pat jų patriotinį-sionistinį judėjimą, atkuriant Izraelio valstybę ir reemigruojant į tėvynę, ir destrruktyvųjį -promarksistinį ir probolševikinį veikimą, ką autorius nutylėjo.

Rodoma versija 20 iš 20 
8:52:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba