Nuosprendis Maksui Kempinskiui

Mirtis kvailiams!

Šūkis iš 1967–1968 m. studentų judėjimo Paryžiuje

2003 m. rugpjūčio 9 d. "Šiaurės Atėnuose" buvo išspausdintas Makso Kempinskio vardu pasirašytas Justiną Marcinkevičių koneveikiantis rašinys "Poetas Nr. 1, arba Atodūsis atlikus darbą", į kurį pasirodė neįmanoma neatsakyti. Toliau kursyvu visur bus rašomos šio rašinio citatos.

Pradžioje autorius papasakoja kartą pirkęs gėlių ir pardavėjai pasakęs sveikinsiąs "geriausią Lietuvos poetą". Tai išgirdusi senyva pardavėja sušuko: Marcinkevičių? Ir jos akys sužibo, lyg būtų laimėjusi aukso puodą. Ar gali būti nuoširdesnis pripažinimas ir atpildas poetui? Bet Maksą Kempinskį tai kažkaip įtartinai užgavo. Be to, iš paties nutikimo akivaizdu, kad pardavėjos akys sužibo ne dėl "aukso puodo", kurį vieninteliu tikru džiaugsmo šaltiniu, vadinasi, laiko patsai Kempinskis. Krenta į akis ir epitetas senyva, suprask, "aš – jaunas!" Apgailėtinas būdas sukelti sau pranašumo jausmą.

Tada Kempinskis patyrė, kad Justinas Marcinkevičius yra žinomiausias Lietuvos poetas. Ir nieko nepadarysi. Įkalta amžiams. Taigi FINE, ir tiek... Ir kodėl gi Kempinskiui rūpi dėl to ką nors daryti? Ir kodėl gi būtent kažkieno įkalta? Ir jeigu poezija gera, tai kodėl būtinai tik FINE, ir tiek? Tiesiog drabstytis pagieža – labai lėkšta retorika, atvirai rodanti jos autoriaus lygį.

Toliau Kempinskis prisipažįsta, kad jam nuskriausti poetą yra šventas reikalas, o jei jis talentingas – tai daryti žiauriai malonu. Man, tiesą sakant, būtų visiškai nemalonu ir labai gėda. Taigi čia jau Kempinskis nejučia prabyla apie savo paties – ne poezijos ir poetų – tikrąsias problemas, apie kurias toliau iš tikrųjų savo rašinyje ir kalba.

Jo nuomone, mes Just. M. kūrybą susiurbėm su sovietinės edukacinės sistemos pienu. Man, tiesą sakant, "sovietinė edukacinė sistema" primena deguto skonį, o jeigu tais laikais pro žinduką ir prasisunkė tikro dvasios "pieno" – kad ir Justino Marcinkevičiaus eilės, – tai tik per valdžios neapsižiūrėjimą. Už Kempinskį neatsakau, bet nereikia čia įsitrinti su tuo mes!

Neapykanta lietuvių literatūrai, kaip žinome, išsiugdoma dar mokykloje. Kodėl kaip žinome? Visai nebūtinai! Vėl pigi retorika. Kadangi Kempinskiui literatūrą per jėgą brukdavo fanatikai lituanistai, tai gal jam taip ir nutiko – jo nelaimei. Man, pavyzdžiui, per jėgą bruko rusų literatūrą fanatikė rusistė, bet aš vis tiek skaičiau, ką norėjau, tiek rusų, tiek lietuvių ir kt. O Kempinskiukas mokykloje, regis, skaitė viską, ką liepė programa, ir iš to, suprantama, nebuvo naudos: Nieko neišmanėme apie to meto rašto herojus. Girdėdavome jų pavardes ir vardus, skaitinėjome tik tam, kad greičiau užmirštume. Vėl prisivizginanti daugiskaita. O aš, pavyzdžiui, poeziją skaičiau savo valia, iki šiol prisimenu mokykloje susitikimus su Marcelijumi Martinaičiu ir kt.

Mums nė į galvą neateidavo, kad žmonės iš knygų dar gali būti gyvi. Manėme, kad jų seniai nebėra. Dažniausiai skaitytojai sunkiai perpranta mintį, kad knygas rašo dar gyvenantys žmonės. Tai netiesa. Tai veikiausiai nutinka tik jaunuoliams su labai ryškiu vadinamuoju Edipo kompleksu, visur norom nenorom matantiems juos slegiantį "tėvą" ir todėl negalintiems jo pakęsti. Man teko laimė asmeniškai susipažinti su kai kuriais savo aukščiausiais autoritetais (turiu galvoje ne tik literatūrą ir ne tik Lietuvą – beje, iškart noriu perspėti, kad Justino Marcinkevičiaus asmeniškai nepažįstu), ir noro juos matyti negyvus nepajutau. Priešingai, labai džiaugiuosi žinodamas juos esant gyvus, nes tai man teikia labai daug jėgų ir pasitikėjimo.

Dar, Kempinskio nuomone, poetai yra velnio pasiuntiniai žemėje. Visi jie pardavė savo sielą šėtonui. Apskritai užtenka tik pradėti kurti – ir kipšas "tut kak tut". Labiau panašu į poetu gal slapta norėjusio tapti Kempinskio prisipažinimą, nors ir tai tėra būdas susisvarbinti. Taip mano tik nevykę poetai. Nes tikrasis kūrėjo provaizdis yra Dievas (velnias – būtent nevykėlis mėgdžiotojas), ir iš tikrųjų pašauktieji gauna įkvėpimą iš Dievo ir jį savo giesmėmis šlovina, kalbant pagal šį šiaip jau supaprastintą ir banalų modelį.

Ir kaip tik šia prasme – ne Kempinskio išgūžėtąja! – tai puikiausiai tinka Marcinkevičiui. Nors toliau ir tikinama, esą Justinas Marcinkevičius atstovavo ideologizuotai visuomenei su visais jos kompleksais ir iškrypimais. Tai tinka dar ir dėl to, kad po 3 dešimtmečių šlovės jo kūryba vis labiau menkėja ir sensta, o populiarumas išlieka vien iš inercijos, nes neišmirė jo sumiesčionėjusių kaimiečių karta. Na, tai jau visiškai negabu. Ir, beje, akivaizdu, kad Maksas pats atstovauja ideologizuotai visuomenei su visais jos kompleksais ir iškrypimais. Geriau jau būtų paskutinę akimirką išpirkęs tiražą.

Toliau sakoma, kad Marcinkevičius visą gyvenimą buvo įpratęs nuleidinėti kraują lietuvių kalbai bei literatūrai ir būti giriamas – dabar ši destrukcija peržengia ribas. Žinoma, šiandien populiaru rašyti skurdžia gatvės kalba – toks metodas tinka pižonams... Tai, aišku, irgi tik nevalingai prasišovusi Makso Kempinskio asmeninės pasąmonės išpažintis. Tiesą sakant, susidaro įspūdis, kad Maksas ir teturi vien pa-sąmonę...

Toliau jis pacituoja vieną Justino Marcinkevičiaus eilėraštį ir, visiškai jo nesupratęs (neabejoju, pats Kempinskis manosi jį kiaurai perpratęs, nes nesą čia ko ir suprasti, kaip kad būdinga nelankstaus proto savimyloms), skuba įvertinti, tiksliau, nuvertinti: Primityvizmu dvelkiančių tekstų apstu... Keista vyresnės kartos tendencija: mestis į buitiškumą, pigiai šmaikštauti, o paskui kaltinti jaunimą kalbos jausmo neturėjimu. Pigiai šmaikštauja šiuo atveju pats Kempinskis, o vėl "skriaudžiamo jaunimo" korta – ar ne iš tų pačių sovietinių laikų, kai pagal principą "skaldyk ir valdyk" kaskart buvo prisimenamos tai moterys, tai jaunimas ("kom, jaunimas, kom")?

Toliau – dar gražiau. Žodį atsiknisk iš pacituoto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio (iš esmės pranašingai skirtą kaip tik tokiems kempinskiams) savižudis ekvilibristas Kempinskis, pasitelkdamas K. Sh. Keyso autoritetą, išverčia į anglų fuck off, o Justinui Marcinkevičiui dėl to prikergia pedofilijos kvapelį. Todėl esą poetai patys sau kasa duobę ir įkliūva į kalbinės daugiaprasmybės pinkles. Poetai šiuo atveju tikrai niekuo dėti, o štai "kritikas" Kempinskis neabejotinai dėtas – matyt, kokiu kietu buku daiktu ir smarkiai. Nors galimas daiktas, kad čia vėl tik nejučia prasiveržia užgniaužti jo paties polinkiai...

Justinas Marcinkevičius, kuris, kaip vis dėlto pripažįstama, suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių literatūros ir tautos istorijoje, M. Kempinskio patyrimu, buvo tas dvasinis protezas, kuriuo rėmėsi dauguma užguitos sovietinės visuomenės. Tipiškas opiumas liaudžiai, sumaniai panaudotas valdžios. Visiška nesąmonė. Jis visada atrodė gerutis... Vėl tik lėkšta retorika su asmeninės psichoanalizės priemaišomis. Pasirodo, Justino Marcinkevičiaus dirbtinis romantinis doro kūrėjo ir žmogaus, tautos sąžinės įvaizdis kerėjo pusę Lietuvos. Kempinskiui tiesiog nagai niežti, kad Justinas Marcinkevičius būtų buvęs dirbtinis. Reikia suprasti, kad ir romantinis Kempinskio lūpose – toli gražu ne pagyrimas. Nes esą tokio įvaizdžio valdžiai kaip tik ir reikėjo, kad nuotaikas ir mąstymą nukreiptų reikiama linkme. Kadangi Justino Marcinkevičiaus kūryba nuotaikas ir mąstymą kreipė Tėvynės meilės, kantrybės ir išsivadavimo linkme, o sovietinei valdžiai (nebent ji visa būtų buvusi "partizaninė") to tikrai nereikėjo, tai Kempinskis vėl visiškai nusišneka. Čia jis paprasčiausiai mėgaujasi paranojišku "dvigubu gudrybės salto", iš kurio išeitų, kad ir pokario pasipriešinimas iš tikrųjų buvęs inspiruotas KGB iš Maskvos, idant šitaip būtų atitraukta tauta nuo tikro pasipriešinimo; ir tikruoju Dievo Sūnumi slapta buvęs ne Kristus, o Judas, nes jis "Dievo planui" įvykdyti paaukojo daugiau – ne tik savo kūną, bet ir sielą... Intelektualai kartais papokštauja tokiomis "įžvalgomis", o pagiežingiems silpnamaniams, kaip Kempinskis, jau ir pritrūksta gudrybės savo paties "gudrybei" pakabinti... Matyt, todėl, kad savarankiškai mąstyti, gyventi, netikėtai nuoširdžiu Kempinskio prisipažinimu, nesugebėjom, neišmokė... Tik vėl apsauginė daugiskaita, vėl pasyvi aukos laikysena.

Tuo tarpu Justinas Marcinkevičius, turėdamas prisitaikyti prie konjunktūros, esą savo talentą iššvaistė beprasmiškoms valdžios inspiruotoms kūrybos formoms. Ir jeigu į Vakarus nebūtų pasitraukę mūsų genialieji poetai – tai "talentingasis" misteris Just. M. būtų arba išjuoktas, arba užimtų kuklią vietą tarp antro ešelono poetų. Pirma, priedėlis misteris veikiau taikytinas būtent pasitraukusiesiems į Vakarus. Antra, jų genialumo palyginimas su pasilikusiaisiais bei vėliau čia išaugusiais rašytojais – visiškai atskiras ir ne toks jau vienareikšmis dalykas. Trečia, ko jau ko, o nekuklumo Justinui Marcinkevičiui neprikiši – priešingai nei M. Kempinskiui. Taigi vėl tik tuščia retorika ir nesąmoninga (nes rūgoja visiškas nesąmones) tulžis.

Dar kiek pasispjaudęs vis rūgštesniais, gaižesniais epitetais ir vis pro šalį, Maksas Kempinskis pagaliau piktai trepteli (taip turėtų daryti mažos įnoringos mergaitės) ir bejėgiškai tėškia be užuolankų: Kažkokios neurozės vis vien būta, nes iš kur tas prasimušantis pesimizmas? Įtariu, kad Marcinkevičiaus fenomenui puikiausiai tiktų Freudo teorijos... Na, iš kur Tėvynę ir Tiesą mylėjusiųjų pesimizmas sovietų laikais, nesunku suprasti (jei iš viso turi kuo atlikti šį veiksmą). O štai dėl neurozės ir Freudo – tai jau visai pirštu į akį pačiam Kempinskiui. Juoba kad netrukus jis nejučia atvirai – būdingai neurotikui – prisipažįsta: Mus skriaudė, o tėvas [! – žr. anksčiau] Marcinkevičius gailėjosi, guodė, ramino, žadino didingos praeities transą. "Didinga praeitis" sveikam žmogui žadina ne transą, bet susivokimą, sąmoningumą, dvasios stiprybę ir kaip tik todėl atsparumą bet kokiam "smegenų pudrinimui", kaip tą teisingai pastebėjo jau Vincas Kudirka, mūsų himno autorius.

O netrukus su neurotikui būdingu nenuoseklumu M. Kempinskis, ką tik prikišęs Justinui Marcinkevičiui pesimizmą, apkaltina jį bandžius tautą vežti į šviesią ateitį kaip galingas lokomotyvas.

Beje, Marcinkevičius visada mėgo flirtuoti su valdžia. Poetas skaitydamas "Mažvydą" taip būriškai šlebizavojo [!]: Lie-tu-va, Lie-tu-va... Ir kaip nepatikliai [?] įsiaudrindavo masė, nedarniai atkartodama... Pirmą kartą matant Sąjūdžio mitingus kildavo tik viena mintis – o ko jam čia reikia? Siūlau dar kartą atidžiai perskaityti šiuos M. Kempinskio žodžius. Atrodė, kad naują Lietuvą turėjo kurti nauji žmonės, bet kur tau... Taigi Maksas Kempinskis norėjo kurti naują Lietuvą, o Justinas Marcinkevičius, visą širdį atidavęs vienintelei, suprask – "senajai", jam sutrukdė. Jau vien už tai Justinui Marcinkevičiui labai ačiū, nes man irgi labiau prie širdies toji vienintelė, amžinai jauna "senoji", kur kas labiau už kai kurias "naujoves", lengva ranka kaskart primetamas jai iš kairės ir dešinės.

Ir čia pat vėl prieštaravimas pačiam sau. Mat Justino Marcinkevičiaus pasitraukimą iš politikos Kempinskis įvertina štai kaip: Tokiomis impotentiškomis literatūrinėmis priemonėmis nepavyko užorgazminti liaudies. Buvo matyti, kad netiki sovietiniais poetais liaudis, netiki... Nežinau, ar čia literatūra silpnoka pasirodė, ar vyriškos galios pritrūko. Pirma, tai Justinas Marcinkevičius niekuomet nebuvo sovietinis poetas; antra, vadinamoji liaudis juo kaip niekuo kitu tikėjo ir tebetikėtų dabar, jei tik jis panorėtų vėl reikštis viešumoje, – taip nelabai vykusiai žodžiu "tikėti" įvardijant pasitikėjimą ir pagarbą. O jau lytinės potencijos klausimą vėl iškart reikia peradresuoti pačiam Kempinskiui. Šiaip jau nuskriaustos aukos savijauta, pagieža, poreikis pažeminti ir sutrypti išties mena veikiau impotenciją nei potenciją. Ar ne dėl to Kempinskį, šitokiu iškreiptu būdu pasitenkinus, kaip kad liudija jo rašinio antraštė, ištiko "Atodūsis atlikus darbą"?

Be labai tikėtinos impotencijos, čia ryškūs ir kiti ne mažiau rimti sutrikimai: Greičiausiai dėl mūsų blogo gyvenimo "kalti" tie patys poetai... Jūs tik pagalvokite: jei vienas Just. Marcinkevičiaus įvaizdis taip veikia lietuvių pasąmonę, sukeldamas mistinę pagarbą, tai visi kiti – kiek išsiurbia gyvybinės energijos iš nustekento tautos mentaliteto? O kiek prikvėpuoja psichopatinių bacilų... Tai jau tikrai. Tik ne Justinas Marcinkevičius ar kiti poetai – iš tikrųjų kraują siurbia bejėgio pykčio susuktas nevykėlis Maksas Kempinskis (štai dabar ir mano brangų laiką čiulpia, suskis).

Vėl prisipažinimas: Parašyti apie Marcinkevičių paskatino nauja knyga ir kažkoks neurotinis jo įvaizdis, glūdintis pasąmonėje. Taip, įvaizdis tikrai neurotiškas, tačiau kuo čia dėtas Justinas Marcinkevičius? Savo neurotiška pasąmone su jos iškreiptais įvaizdžiais Kempinskiui ir derėtų pasirūpinti.

Dar po kelių kliedesio pliūpsnių "kritikas" tarsi trumpam atsipeikėja: Reikia pripažinti, kad Marcinkevičius tais laikais, kai jį tik girdavo, nebuvo jau toks blogas, o ir dabar nėra galutinai nusivažiavęs, nors aš jį peikiu. Na tai kam gi, vėdare, peiki (nors šis žodis pernelyg švelnus tokiam marazmui pavadinti)? Šiaip ar taip, netikėta Kempinskio metamorfozė akivaizdi. Tačiau kad jis savo kailį staigiai pakeitė – tai vėl kaltinimas Justinui Marcinkevičiui!

Labai iškalbinga ir korektūros klaida, o veikiau – neurotikams būdingas kalbos riktas paskutiniame rašinio sakinyje: Kempinskis mus padrąsina, kad, nepaisant Justino Marcinkevičiaus, menas eina t r o l i a u. Su tuo galima drąsiai sutikti: be tokių žmonių kaip Justinas Marcinkevičius Lietuvos menas tikrai netruktų atsidurti trolių rankose, negabių, nevisaverčių, bailių, piktų ir suirzusių kaip Maksas Kempinskis.

Taigi M. Kempinskis savo rašiniu nusipelno veikiau diagnozės nei atsakymo į "Š. Atėnus", kurie tokiomis publikacijomis irgi labai rizikuoja savo pavadinimo pirmosios raidės prasme... Būtų galima spjauti į tokius niekus ir numoti ranka arba kas nors iš dyko buvimo galėtų čia net pasimėgauti kokiu šmaikštalu, kaip antai Lietuvos stojimas EU(tanazijon), jei ne visai be pagrindo siaubingai aplotas ir apneiktas vienas iš garbiausių Lietuvos žmonių, iškiliausių poetų, o kad ir paprasčiausiai žmogus, juoba vienas iš tų retųjų, atsidėjusių ne "aukso puodui", o dvasiai. Todėl Maksas Kempinskis nevertas pasigailėjimo.

Pribaigiant jį belieka štai ką pridurti. Daug kas turbūt mano, o pats Maksas Kempinskis tuo neabejotinai yra įsitikinęs, kad Maksas Kempinskis – tai ne tikras vardas ir pavardė, o slapyvardis. Anaiptol! Tu, Maksai Kempinski, iš tikrųjų ir esi Maksas Kempinskis, ir niekas daugiau.

Štai taip.

Nepagarbiai
DAINIUS RAZAUSKAS

Prierašas kitą dieną – iš etimologinės onomastikos:

Šiaip jau vardas Maksas, sutrumpintas iš Maksimas, galiausiai remiasi lotynišku žodžiu maximus ‘labai didelis, didžiausias’, o pavardė Kempinskis – tai tiesiog lenkų Kępiński su patronimine priesaga, padaryta iš žodžio kępa ‘kuokštas, krūvelė, kupstas’, kuris savo ruožtu yra giminiškas tokiems lietuvių kalbos žodžiams kaip kumpa ‘antauga, gumbas’, kumpas ‘sulinkęs, kreivas’, kumperza ‘sukumpėlis’, kumpis ir, be daugelio kitų, kumpickas ‘tokia fantastinė būtybė’: "Kumpickas prieš Kalėdas mušasi su kanapicku ir jį nugali, bet po Užgavėnių vėl kanapickas nugali kumpicką (apie senovės pasninką, kai advente ir gavėnioje būdavo būdingas valgis kanapių aliejus, o po Kalėdų ir Velykų – mėsa, kumpis)"*. Taigi Maksas Kempinskis slapta yra Didysis Kumpickas, kreivasis tamsos jėgų pasiuntinys, kurį teisiajam Justinui, karingojo Marso globojamam, lemta neišvengiamai įveikti ir pribaigti. Šventas reikalas yra prisidėti šioje teisingoje kovoje.

____________________________

*Dėl viso to paeiliui žr.: K. Kuzavinis, B. Savukynas, Lietuvių vardų kilmės žodynas, V., 1987, p. 256–257; Lietuvių pavardžių žodynas, ats. red. A. Vanagas, t. I, V., 1985, p. 971; Этимологический словарь славянских языков, oтв. ред. О. Н. Трубачев, вып. 12, M., 1985, c. 56-57; E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Bd. 1, Heidelberg-Göttingen, 1962, S. 213; Lietuvių kalbos žodynas.