ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-09-10 nr. 764

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (30) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį? (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tekstą apraizgę voratinkliai (456) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Praskrendantys paukščiaiTOMAS VENCLOVA. Vilniaus vardai (1) • ELISABETH GERLE. Kultūros ir religijų globalizacijaSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiOLIVIER CULLIN. Muzika ir pasaulio sandaraVALDAS DAŠKEVIČIUS. EilėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie duobes ir tylą (23) • VALDAS STRIUŽAS. Visiems – saugų eismą-vp-. VoraiGINTARAS BERESNEVIČIUS. Tove Jansson, skaitymai ir rašymaiVIDAS POŠKUS. DurysGILBONĖ. Mano pirmoji meilėRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (63) • LAIŠKAI (192) •

Muzika ir pasaulio sandara

OLIVIER CULLIN

[skaityti komentarus]

Muzikos, kaip "garsu virtusio skaičiaus", idėja priklauso Pitagorui. Pasak legendos, šis per vieną pasivaikščiojimą, eidamas pro kalvę, išgirdo iš jos sklindančius harmoningus keturių priekalą daužančių kūjų garsus. Jis pasvėrė kūjus ir nustatė kiekvieno jų svorį: 12, 9, 8 ir 6 svarai. Teliko nustatyti masės ryšį su išgirsta harmonija. Oktavą sudaro 12 ir 6 svarų kūjų dermė, tai skaičiais išreiškiama santykiu 2/1; kvintą – 12 ir 8 arba 9 ir 6 svarų kūjų dermė, arba santykis 3/2; kvartą – 8 ir 6 arba 12 ir 9 svarų kūjai bei 4/3 matematinis santykis; unisoną išgauna 9 ir 8 svarų kūjų dermė. Tobuliausią harmoniją viduramžiais įkūnijusios šios pirminės dermės (unisonas, kvarta, kvinta, oktava) buvo suvokiamos per monokordą, intervalams ir garsų santykiui skaičiuoti tinkamiausią muzikos teorijos instrumentą, Hildegardos iš Bingeno žodžiais, "skaistųjį" instrumentą, kuris jai buvo Adomo balso prieš nuopuolį metafora. Pitagoro įžvalgos, tęstos neoplatoniškosios helenizmo tradicijos (tarp kitų ir Nikomacho Gerasiečio), padarė milžinišką įtaką iškiliosioms vėlyvosios antikos intelektualinėms figūroms: Makrobijui (V a. pr.; "Komentaras Scipiono sapnui" II, 1, p. 9–13), Boecijui (apie 480–525 m.; De Institutione Musica I, 10) ir Kasiodorui (apie 485–580 m.; Institutiones Divinarum et Humanarum Litterarum II, 5, p. 1). Šią legendą dauguma viduramžių teoretikų, tokių kaip Aurelianas Romietis (Musica Disciplina, IX a. vid.) ar Žanas Žilis de Zamora (Ars Musica, XIII a. pab.), cituodavo savo traktatų įžangose. Be to, ji figūravo ne tik filosofiniuose traktatuose, bet ir literatūros kūriniuose, kaip kad Évrart’o de Conty (XV a. pr.) "Pamokančiose nelaimingų meilių istorijose". [...]

Iš esmės harmonijos samprata atspindėjo grynai skaičių santykiais grįstą akustinio rezonanso dėsnį: kuo paprastesnis santykis, tuo malonesnis garsas. Garsų menas – tai proporcijų dermės, kurių jėga ir grožis atskleidžia klausytojui grynųjų skaičių pasaulį, skaičiaus ir kiekio, lygybės ir nelygybės ryšį. Kitaip tariant, Pitagoro mokyklos tradicijoje tai įvairių formų vienybe grindžiama dviejų pirmapradžių priešingų pradų – "savo" ir "svetimo" – samprata. Šią vienybės ir įvairovės, pastovumo ir kaitos tradiciją "Timajuje" tęsė ir komentavo Platonas. Platono komentarai savo ruožtu tapo nuolatinių diskusijų objektu vėlyvosios antikos laikais – ypač šv. Augustino (354–430 m.), Marciano Kapelos (V a. pr.), Boecijaus darbuose, o dėl Chalkidijaus (apie 350 m.) vertimo į lotynų kalbą plačiai pasklido ir viduramžiais (Gijomas iš Konšo ir visa XII a. Šartro mokyklos filosofija). Šv. Augustinas pirmoje De Musica knygoje, muziką siekdamas paversti nuo empirinio pažinimo atsietos filosofinės kalbos mokslu, teigia, kad "siela – vienintelė pažinimo buveinė". Muzikinės harmonijos šaltiniu ir matu tampa skaičiais grįsta racionaliosios žinijos visuma. Tuomet muzikos Grožis, estetinį vertinimą išreiškus matematine formule, tampa apčiuopiamas protu. Muzika tampa ir Gėrio šaltiniu, nes tokiai nuostatai būdingas ir etinis matmuo: "Muzika kaip moduliacija" – iš žodžio modus kilęs Varono ir graikų filosofų vartotas terminas – čia yra ne kas kita, kaip harmoningų garsų seka, kurios vienintelis tikslas yra pačių garsų tobulybė – "darnus procesas, arba tai, dėl ko objektas tampa geras". Akivaizdu, kad šv. Augustinas nenukrypdamas plėtoja "Timajuje" ir "Valstybėje" Platono išreikštas mintis. Skaičiaus ir jo savybių (tiesa, pastovumas, amžinybė) pažinimas virsta svarbiausiu visų mokslų ir juolab muzikos mokslo tikslu, nes muzikos harmonija tampa garsine dieviškojo Kūrimo metafora, vedančia į dieviškųjų slėpinių atodangą ir kontempliaciją. Be to, šv. Augustinui toks mielas pats garsų poveikio reiškinys, kuriam jis paskyrė pirmąją šeštosios De Musica knygos dalį, lėmė dar vieną filosofinį klausimą: paties garsų suvokimo mechanizmų ir jų pažinimo problemą. Šis suvokimas – tai ne tiek materijos poveikis pasyviai sielai, kiek savin nukreiptas pačios sielos veiksmas: "Suvokimo ritmai yra ir pačios sielos judesiai. Jie leidžia patirti muzikos prigimtyje glūdintį būties vienį". [...]

Marciano Kapelos knygoje De Nuptiis Marcurii et Philologiae laisvuosius menus simboliškai vaizduojančios kelionės padangių sferomis tapo pavyzdžiu daugeliui viduramžių alegorijų, tokių kaip Aleno iš Lilio ir Dantės vaizduotės kelionės "Dieviškojoje komedijoje". Mokslinį muzikos pobūdį ne mažiau už šv. Augustiną siekęs įtvirtinti Boecijus tapo vienu pirmųjų mąstytojų, gana tiksliai apibrėžusių epistemologinius muzikos kontūrus. Viduramžiais ars, "menas", kaip ir graikų technē, reiškė ir pačias žinias (artifex theorice), ir muzikos formoms kurti (artifex practica) būtiną techninį, praktinį reikalo išmanymą. Tačiau Boecijus meną (kurio praktiniai ir techniniai aspektai XIV a. taps svarbiu debatų apie ars nova klausimu) atribojo nuo mokslo, žinijos. Istorijos požiūriu ši teorinė Boecijaus nuostata smarkiai paveikė muzikinę Vakarų sąmonę. Jo mokyme į darnią visumą susilydė Pitagoro, Platono ir Aristotelio idėjos. Be to, jis rėmėsi Euklidu, Nikomachu, Aristoksenu ir Ptolemėju. Jo mokslinės pasaulėžiūros pamatus sudarė antikinė mintis, kuriai jis jautėsi nepalyginti artimesnis nei tuometinei krikščioniškajai ortodoksijai. Boecijui, be to, priklauso ir pirmoji muzikos klasifikacija – garsioji triada (iki pat Renesanso buvusi standartu, nors neretai kritikuota ir tobulinta): 1) musica mundana; 2) musica humana; 3) musica instrumentalis.

"Skaičių proporcijomis remiantis, Dieviškojo Proto potvarkiu visi daiktai buvo sudėti į darnią visumą. Prieš pasirodydami jutimams, jie egzistavo amžinoje, tik protu suvokiamoje Kūrėjo būtyje, ir kaip tik šio pirmapradžio matematinio dėsnio veikiami atsirado nesuskaičiuojami elementų junginiai, harmoninga metų laikų kaita, žvaigždžių bei dangaus trajektorijos". Šiais De arithmetica (I, 1) žodžiais Boecijus nusako tai, kas vadinama musica mundana, arba "sferų harmonija". Nors tai nėra muzika įprasta šio žodžio prasme, vis dėlto ją galima išgirsti: ši dangaus sferų ir elementų muzika yra paties Kūrimo muzika, skleidžiama per Dangiškąjį Sostą supančius angelus. [...]

Kaip mikrokosmas, žmogus irgi yra veikiamas pasaulio harmonijos. Musica humana – ne jutimų objektas, o dviem būdais pasireiškiantis savistabos šaltinis. Pirmiausia tai kūną ir sielą – arba, tiksliau, kūniškąją būtį su "belyte" proto esatimi, taip pat jausmais – jungiantis principas. Ši jau šv. Augustino pastebėta harmonija primena ne tik žemo ir aukšto garso dermę, bet ir tvarkingą sferų judėjimą viena kitos atžvilgiu. Kartu tai ir "organų bei elementų simfonija", kitaip tariant, tobulas vieno kūno narių ir elementų derinys. Musica humana, sekant Platono nubrėžta schema, išreiškia ir fizinius – matematinius, ir metafizinius – etinius aspektus. "Timajuje", su kuriuo Boecijus, be abejonės, buvo susipažinęs, Platonas pateikia išsamią keturlypę sielos analizę. Žmogaus sielos fizinį aspektą sudaro dvi pirminės substancijos, "subjektas" ir "objektas". Matematinį jos pobūdį lemia sielai būdinga pasaulio ritmo pajauta. Metafizinį sielos charakterį nustato savo pačios gelmių pažinimo mechanizmas (objekto suvokimas, iš nuolatinių subjekto ir objekto sąlyčių gimstanti intelektinė veikla). Galiausiai moralinis jos pobūdis leidžia suprasti, kokiu laipsniu jausmai pavaldūs nemariam intelektiniam sielos elementui. Boecijus ypač pabrėžė pastarąjį aspektą, liečiantį juslinio patyrimo ryšį su protu. Jie turi atitikti vienas kitą: protas – verifikuodamas pojūčių pagrįstumą, juslės – paklusdamos proto apčiuopiamiems santykiams.

Trečioji muzikos rūšis yra musica instrumentalis. Būtent ji yra susijusi su garsų išgavimo technikomis, balsu kaip instrumentu ir kompozicijos menu plačiąja prasme. Žmogus, pasitelkęs savo sukurtus instrumentus, menu papildo gamtą: "Instrumentinės muzikos paskirtis yra visatos muzikos atkartojimas". Žmogaus siela, būdama pasaulio sielos – su jai būdinga pusiausvyra, muzikine "harmonija" – atspindžiu, ir yra instrumentinės muzikos buveinė. Vidinė harmonija – būtina išorinės harmonijos pajautos sąlyga. Musica instrumentalis palaiko ir stiprina sielą, t. y. musica humana sferą; pastaroji atkuria musica mundana provaizdį, o šis savo ruožtu yra musica instrumentalis šaltinis. Pasak Boecijaus gyvenimo pabaigos veikale "Filosofijos paguoda" suformuluotos teorijos, muzika kartu yra ir filosofijos įnagis, ir neatsiejama jos dalis. [...]

Muzika įgalina filosofiją "skambiu balsu ir suderintomis stygomis" išrikiuoti savo argumentus. Ji žadina, ugdo išmintį ir dorybę. Čia galima prisiminti ir kitą viduramžiais gyvavusią trinarę klasifikaciją. Ja buvo siekiama susisteminti visą žiniją: nuodugnus septynių "laisvųjų menų" pažinimas subrandina filosofijos studijoms, o šias galiausiai vainikuoja teologija.

Tačiau kas gi tie "laisvieji menai"? Juos sudaro trys artes triviales, menai, sudarantys "triviumą", ir keturi artes reales, sudarantys "kvadriviumą". Pirmajai grupei priklauso kalbos mokslai: gramatika, retorika ir dialektika; antrąją grupę sudaro skaičių mokslai: aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika. Visi šie mokslai vadinami "laisvaisiais" todėl, kad iš pradžių jais užsiiminėjo laisvieji piliečiai, o kiti menai (architektūra, skulptūra, tapyba, instrumentinė muzika) paprastai tekdavo vergams arba išpirktiesiems iš vergijos. Varonas (III a. pr. Kr.) laisvųjų menų pagausina iki devynių – sąrašą jis papildo medicina ir architektūra; Senekai ("Laiškai Lucilijui", 88, 3–14) jų tėra penki: gramatika, muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija. Kvintilianas, remdamasis aristoteliškuoju teorijos, praktikos ir atlikimo skyrimu, mokslus suskirstė į tris grupes: pirmąją sudarė sielos disciplinos (pavyzdžiui, astronomija); antrąją – veiksmo, praktikos disciplinos (pavyzdžiui, šokis); trečiajai priklausė vaizduojamieji menai (pavyzdžiui, tapyba). Šiuo principu XII a. klasifikuodamas menus rėmėsi Hugas iš Sen Viktoro. Tačiau galutinį laisvųjų menų skaičių, tapusį visos viduramžių žinijos kanonu, remdamasis minimalia antikine programa, savo veikalu De Nuptiis Philologiae et Mercurii et Septem Artibus Liberalis ("Apie filologijos ir Merkurijaus bei septynių laisvųjų menų santuoką") įtvirtino Marcianas Kapela. Bendra menų hierarchija savo ruožtu darė poveikį įvairioms muzikos atlikėjų klasifikacijoms ir nubrėžė griežtas ribas tarp atlikėjo (cantor) ir, kita vertus, kompozitoriaus bei filosofo (musicus). Filosofas ir esąs tikrasis muzikas, nes tik jam suprantamos muzikos poveikio priežastys. [...]

Panašią sampratą atspindi ir Kasiodoro traktate Institutiones Divinarum et Litterarum (apie 540 m.) sudaryta trinarė techninė muzikos klasifikacija: harmonica, rythmica, metrica. Siekdamas muzikai suteikti mokslo, tiriančio skaičiaus santykį su garsu, pobūdį, Kasiodoras nepaisė triaukštės Boecijaus sistemos, o veikiau rėmėsi penkiomis pirmosiomis šv. Augustino De Musica knygomis poetikos ir rimo, metro ir eiliavimo klausimais. Matematinis muzikos aspektas Kasiodorą domino mažiau nei Boecijų. Mintis, kad "muzika – tai skaičiais kalbantis mokslas", jam, žinoma, nebuvo visai svetima, tačiau jis labiau buvo linkęs muziką vertinti kaip artikuliuotą prasmės išraišką: "Harmonica – tai aukštus garsus nuo žemų skirianti muzikos mokslo sritis; rythmica yra tai, kas tiria žodžių ir jų tarpusavio jungčių trukmės seką; o metrica analizuoja būdus, kuriais protas suvokia skirtingas metrines schemas, tokias kaip herojinė ar jambinė". Be to, pritardamas šv. Augustino požiūriui į muziką kaip į "grynos moduliacijos" mokslą, Kasiodoras dar teigė, kad būtent Gėrio siekiantis žmogus yra absoliučiai "muzikalus". Ta pati muzika skamba ir danguje, ir širdyje. Tuo pačiu principu, kaip kad į tobulą sąskambį susijungia įvairūs garsai, dieviškiesiems nurodymams paklusdama susiderina ir dangaus, ir širdies muzika. Taigi Kasiodoras neabejotinai pritarė Pitagorui, kuris, jo paties žodžiais, pažino aukštesnį "muzikos principais grįstą ir jais valdomą pasaulį".

Minėti trys elementai suformavo ir savitą muzikos atlikimo sampratą, plačiai paplitusią viduramžiais. Ji muziką skirstė į "natūralią" ir "dirbtinę". "Natūralioji" – tai žodžių muzika, o "dirbtinė" – žodžių garsus instrumentais atkuriantis menas. Beda Garbingasis (apie 673–735 m.; De arte metrica, sk. XXIV), apibrėždamas ritmo ir metro santykį, teigė, kad "ritmas be metro įmanomas, tačiau metras be ritmo – ne". Tai vienas pirmųjų liudijimų, bylojančių apie ritminės, skiemenų skaičiumi grįstos, ir metrinės, kiekybinės, pėda grindžiamos, tradicijų išsiskyrimą. Juk ir trubadūrai teigė jų giesmes esant "žodžio ir garso menu".

Taigi akivaizdu, kad muzika yra susijusi su oratoriniu menu. Šią temą 92 m. pr. Kr. savo traktate "Iškalbos pradmenys" išsamiai nagrinėjo Kvintilianas, sudaręs nuodugnią tobulo oratoriaus parengimo sistemą. Dalis šios programos skirta muzikai. Kaip pažymi Kvintilianas, "oratoriui balsu ir gestais derėtų naudotis kaip dviem kalbinės raiškos būdais, kuriais gvildenama tema sujungiama su konkrečiu pasirinktu stiliumi. Balso rūšis muzikas Aristoksenas skirsto į rythmos ir melos. Pirmąją sudaro proporcijos, antrąją – intonacija bei skambesys". Vėliau, IX a. pabaigoje, jau minėto Marciano Kapelos traktato paveiktas, Remigijus iš Oksero išplėtojo tobulos giesmės koncepciją, mousike pavyzdžiu į vieną sujungdamas žodžius, melodiją ir šokį. Marciano teoriją, būdamas jos šalininku, Remigijus šiek tiek papildė. Dainavimą jis aiškino trijų kategorijų terminais: garso (harmonica: melos), skaičiaus (rythmica: rythmos) ir žodžio (metrica: mētron). Toliau jis teigė, kad nepriekaištinga giesmė – tai kūno judesių, tembro, ritmo ir žodžių struktūros junginys. Ši koncepcija buvo praplėsta, įteisinus specifinę žodžio ir garso sąryšio sampratą, labiau iškalbos nei muzikos (vokalinės) elementais, viduramžių teoretikams tapusiais ilgų filosofinių spekuliacijų objektu. Didysis XII a. Šartro mokyklos atstovas Gijomas iš Konšo savo darbe Dialogus de substantiis physicis, remdamasis Boecijaus triada, musica instrumentalis išskleidė į melica, metrica ir rhytmica. Iki musica mensurabilis pasirodymo XIII a. pradžioje ritmas buvo interpretuojamas kaip žemiškasis kosminių jėgų sąlytis – ne tik kaip mistinis ryšis su Visetu, bet ir kaip harmonijos atspindys muzikoje. Chorėjo sąvoką atgaivinusio Remigijaus iš Oksero įsitikinimu, muzika, būdama ir skaičiaus, ir harmonijos raiška, menų hierarchijoje užima ypač aukštą vietą. Harmonija, kaip pamatinis visatos principas, yra būdinga ir menui, per kurį ji skleidžiasi dieviškosios išminties pavidalu – kaip svarbiausias žmonių bendruomenę organizuojantis veiksnys. Taip štai ir vėl grįžtame prie graikiškojo idealo: tobulame mene į harmoningą visumą susijungia šokis, poezija ir muzika. Dieviškasis Logosas yra neprilygstamas šviesulys, jis išsklaido tamsybes, nutvieskia kiekvieną daiktą. Dievui, visų daiktų esmei, būdinga pirmapradė, priežastinė išmintis, o žmogiškoji žinija yra ne kas kita, kaip dieviškosios išminties padarinys ir atspindys. Todėl laisvieji menai, būdami ne žmogaus, o Dievo kūrinys, savo forma byloja apie Kūrėją, o savo sandara atitinka beribės visatos struktūrą. Aleno iš Lilio (De planctu naturae) žodžiais, Dievas – tai amžinosios Jeruzalės pavyzdžiu visatą konstruojantis visagalis Architektas, kuris begalę savo sukurtų daiktų derina muzikinio sąskambio (santykio) principu. Ir pusantro tūkstančio metų po Pitagoro praėjus skaičiai kaskart iš naujo mums primena, kad muzikos menas atspindi transcendentinį Dievo sukurto pasaulio grožį. Čia ir glūdi, – kaip teigė didysis Karolingų epochos mąstytojas Jonas Škotas Eriugena savajame De divisione naturae gerokai anksčiau už daugelį kitų panašias mintis reiškusių mąstytojų ir filosofų, – aiški riba tarp Dievo sukurtos "natūralios", arba "gamtinės", t. y. sferų, muzikos (musica naturalis) ir dirbtinės, žmogaus sukurtos muzikos (musica instrumentalis). Žano de Gruši (XIII a. pab.) veikale De Musica, skyriuje apie laisvuosius menus, sakoma, kad maldoje Dievui pagrindinį vaidmenį vaidina gramatika (raštas, kalba), astronomija (metų laikų stebėjimas) bei muzika (giesmė ir jos stiliai). Vis dėlto Žanas nepamiršta pabrėžti, kad minėtieji menai tėra paties žmogaus sukurti, ir net jei judėdami dangiškieji kūnai išties skleidžia garsus, šio angelų choro žmogui nelemta išgirsti...

Taigi muzika, viena vertus, yra mokslo ir filosofijos objektas, kita vertus, ji siejama su iškalbos menais. Štai kaip šį ryšį Boecijaus "Filosofijos paguodoje" apibūdina pati Filosofija: "Net ir Retorika, tokia įtaigi, iškalbinga, be mano patarimų nesugeba rasti teisingo kelio, o štai Muzika – ši neregėto grožio vergė, išvydusi pasaulį mano namuose, – grakščiais akordais skelbia pačią tiesą". Šie žodžiai ir padeda suprasti klasikinės kultūros, paveldėtos iš graikiškos ir lotyniškos antikos, ir krikščioniškos minties jungtį.


Iš: Olivier Cullin. Bréve histoire de la Musique au moyen Âge. Paris: Fayard, 2002

Vertė Eduardas Navickas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 22 
8:46:19 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba