ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-09-10 nr. 764

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (30) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį? (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tekstą apraizgę voratinkliai (456) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Praskrendantys paukščiaiTOMAS VENCLOVA. Vilniaus vardai (1) • ELISABETH GERLE. Kultūros ir religijų globalizacijaSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiOLIVIER CULLIN. Muzika ir pasaulio sandaraVALDAS DAŠKEVIČIUS. EilėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie duobes ir tylą (23) • VALDAS STRIUŽAS. Visiems – saugų eismą-vp-. VoraiGINTARAS BERESNEVIČIUS. Tove Jansson, skaitymai ir rašymaiVIDAS POŠKUS. DurysGILBONĖ. Mano pirmoji meilėRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (63) • LAIŠKAI (192) •

Vilniaus vardai

TOMAS VENCLOVA

[skaityti komentarus]

    Siūlome dar vieną R. Paknio leidyklos spaudai rengiamos T. Venclovos knygos ištrauką (pirmoji – Nr. 763).

Mineika Zigmantas (Zygmunt Mineyko, 1840–1925), sukilėlis, inžinierius. Jo gyvenimas, apie kurį žinome daugiausia iš paties Mineikos atsiminimų, ne mažiau nuotykingas už Dumas prasimanyto grafo Montekristo gyvenimą. Gimė Ašmenos apskrityje, baigė gimnaziją Vilniuje, studijavo inžinierių mokykloje Peterhofe. Persekiojamas dėl patriotinės veiklos, per Moldaviją, Konstantinopolį ir Atėnus pasiekė Genovą ir tęsė ten studijas lenkų karo mokykloje. 1862 m. išvyko tėvynėn. Krokuvoje buvo austrų valdžios suimtas, bet persirengęs pabėgo ir grįžo į Vilnių, kur pradėjo vadovauti sukilėlių būriui. 1863 m. pradžioje suimtas ir nuteistas pakarti. Už 9 tūkst. rublių Michailas Muravjovas pakeitė Mineikai mirties bausmę 12 metų katorgos darbų. Pakeliui į Sibirą Mineika vėl pabėgo (susikeitęs vietomis su mirusiu nelaimės draugu), kurį laiką gyveno Tomske, turėjo kepurių dirbtuvę, paskui pasigamino pasą Estijos bajoro von Meberto pavarde ir per Olandiją išvyko į Prancūziją. Ten baigęs Generalinio štabo mokyklą, 21 metus statė kelius, tiltus ir geležinkelius Turkijoje, paskui 33 metus gyveno Graikijoje (be ko kito, atkasė Dodonės Dzeuso šventyklą, buvo spaudos korespondentas pirmosiose olimpinėse žaidynėse Atėnuose, 1913 m. prisidėjo graikams atsiimant Janinos tvirtovę iš turkų). 1911 ir 1922 m. lankėsi Vilniuje, dovanojo Vilniaus universitetui numizmatikos rinkinį.

Mineika mokėjo lenkų, lietuvių, rusų, prancūzų, turkų ir graikų kalbas, buvo geras jojikas, medžiotojas ir šokėjas. Amžininkams įsiminė jo "lietuviškas atkaklumas" ir vilnietiškas patriotizmas. Jo namus puošė Erelis ir Vytis, vienas iš trijų sūnų vadinosi Witoldas, viena iš šešių dukterų – Aldona Sappho. 1911 m. jis rašė: "Esu aplankęs daug pasaulio vietovių ir įvairių reto grožio miestų, bet Vilnius liko visiems laikams gražiausias iš visų, jo gyventojai – mieliausi, panelės – gražiausios, o Lietuva – žaviausias mano vaizduotės kraštas".

Mineikos anūkas (jo dukters Zofijos sūnus) buvo ilgametis Graikijos ministras pirmininkas Andreas Papandreu (1919–1996).

Muravjov Michail (1796–1866), carinis Vilniaus generalgubernatorius, 1863 m. sukilimo malšintojas. Kilęs iš senos aristokratų šeimos (jo brolis Aleksandras buvo dekabristas). Vos 14 metų drauge su tėvu įkūrė Maskvos matematikų draugiją. 1812 m. tarnavo rusų kariuomenėje Švenčionyse, su ja traukėsi į rytus, dalyvavo Borodino mūšyje, buvo sužeistas. Ligi 1822 m. slaptų dekabristų draugijų narys, paskui pasitraukė iš nelegalios veiklos. 1825 m. suimtas, tačiau išsiteisino.

1827 m. tapęs Vitebsko vicegubernatoriumi, vėliau – Mogiliavo gubernatoriumi, reiškėsi kaip baudžiavos šalininkas ir rusintojas. Dalyvavo malšinant 1830–1831 m. sukilimą, jau tada pasižymėjo žiaurumu, prisidėjo prie Vilniaus universiteto uždarymo. Buvo valstybės turtų ministras, Petrapilio mokslų akademijos garbės narys.

1863 m. paskirtas Vilniaus generalgubernatoriumi su specialiais įgaliojimais malšinti sukilimą. Išgarsėjo posakiu: "Aš ne iš tų Muravjovų, kuriuos karia [t. y. ne iš dekabristų], o iš tų, kurie karia". Baudė sukilėlius mirties bausme, degino kaimus, uždarinėjo katalikų bažnyčias, statė cerkves, atiminėjo sukilimo rėmėjų dvarus. Anot paties Muravjovo, jo valdymo metu mirtimi nubausti 182 asmenys, o daugiau negu 9 tūkst. represuoti. Iš tikrųjų nukentėjusių buvo gerokai daugiau. Lietuvos žmonės ir rusų liberalai Muravjovą vadino Koriku. Tačiau nemaža rusų visuomenės dalis, taip pat ir žymūs poetai Fiodoras Tiutčevas ir Piotras Viazemskis, Muravjovą palaikė. Net kairiųjų pažiūrų poetas Nikolajus Nekrasovas, nesėkmingai gelbėdamas savo žurnalą nuo uždarymo, parašė specialią odę ir perskaitė puotoje Muravjovui pagerbti. Politinis emigrantas, garsus publicistas Aleksandras Gercenas pavadino tą puotą "kanibalų pietumis".

Muravjovo pastangomis 1864 m. buvo uždrausta lietuviška spauda. Antra vertus, norėdamas atitraukti lietuvius valstiečius nuo sukilimo, jis suteikė jiems įvairių lengvatų. Iš visų mokyklų buvo pašalinta lenkų kalba, bet tikybą kai kur leista dėstyti lietuviškai. Taip Muravjovas tikėjosi įvaryti pleištą tarp lietuvių ir lenkų, paskui lietuvius surusinti. Tokiu pat tikslu į Lietuvą buvo atkelta rusų kolonistų. Tačiau rusinimo kampanija buvo nesėkminga – ji paradoksaliai didino lietuvių tautinį sąmoningumą.

1866 m. grįžęs Rusijon, Muravjovas pirmininkavo Ypatingajai komisijai Dmitrijaus Karakozovo pasikėsinimui prieš carą tirti, netrukus mirė. Paliko atsiminimus apie sukilimą, kuriuose atvirai, nebandydamas nieko sušvelninti, aprašė savo veiklą.

Vilniuje yra likę Muravjovo perstatydintų cerkvių, ant dviejų iš jų (Šv. Paraskevijos ir Šv. Mikalojaus) tebėra memorialinės lentos jo garbei. 1865 m. jis pastatydino stačiatikių koplyčią žuvusiems sukilimo malšintojams atminti dabartinėje Savivaldybės aikštėje (koplyčią 1919 m. nugriovė bolševikai). 1898 m. priešais Vyskupų rūmus (dab. Prezidentūra), kuriuose per sukilimą gyveno Muravjovas, pastatyta jo bronzinė statula (skulpt. Matvejus Čižovas). Paminklo atidarymas buvo itin iškilmingas, su trimis artilerijos salvėmis, kariuomenės paradu ir iliuminacija. Vincas Kudirka tada rašė "Varpe": "Tas paminklas – tai regimas ženklas Maskolijos garbinamų idealų, liudijimas jos nesvietiškos begėdystės, o mums primena mūsų neužmirštinas skriaudas ir galutinį paniekinimą". Rūmų (dab. S. Daukanto) aikštė pavadinta Muravjovo vardu. Anot populiaraus vilniečių pasakojimo, kasmet per Koriko gimimo dieną paminklas būdavęs ištepamas vilko taukais ir prie jo subėgdavę kaukti miesto šunys (į Kotrynos II paminklo delną būdavę prikrečiama išmatų...). 1901 m. rūmų kordegardijoje įsteigtas Muravjovo muziejus veikė ligi I pasaulinio karo. 1915 m. besitraukianti rusų kariuomenė išgabeno Muravjovo paminklą iš Vilniaus. Janas Bułhakas spėjo nufotografuoti griaunamą Koriko statulą su kilpa ant kaklo. 1933 m. dalis Muravjovo paminklo postamento buvo panaudota Dubičiuose sukilėlio Liudviko Narbuto ir jo draugų antkapiui.

Ostrogiškis Konstantinas (apie 1460–1530), Lietuvos didikas, karo vadas. Po sėkmingų kovų su totoriais 1497 m. gavo Lietuvos didžiojo etmono titulą. 1500 m., pralaimėjęs Vedrošos mūšį, pateko į maskvėnų nelaisvę. Ten Ostrogiškiui (rusėnui ir stačiatikiui) buvo siūloma vadovauti daliniams, ginantiems nuo totorių Maskvą. 1506 m. jis raštu prisiekė ištikimybę Maskvos didžiajam kunigaikščiui Bazilijui (Vasilijui) III, bet įgijęs šio pasitikėjimą raitas per miškus pabėgo į Lietuvą. 1508 m. sumušė maištininko Mykolo Glinskio kariuomenę, 1514 m. laimėjo Oršos mūšį (už tą garsią pergalę buvo pramintas "antruoju Scipionu"), bet nepajėgė apsaugoti ir atgauti iš maskvėnų Smolensko. 1527 m. sutriuškino totorius prie Olšanicos (netoli Kijevo). Nuo 1511 ar 1512 m. Ostrogiškis buvo Vilniaus pilininkas, nuo 1522 m. ligi mirties – Trakų vaivada. Pastarąsias pareigas jis gavo išimties tvarka: jos buvo skirtos katalikams. Palaikė gerus santykius su karaliene Bona, nesutarė ir varžėsi dėl valdžios su Albertu Goštautu. Skirtingai negu Goštautas, pasisakė už glaudesnę sąjungą su Lenkija, nes bijojo, kad Lietuva neatsilaikys viena prieš Maskvą.

Vienas iš turtingiausių ir įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių, Ostrogiškis gyveno asketiškai: jo namų seklyčios grindys buvo nedažytos, langai ne įstiklinti, o užtaisyti popieriumi ar dervuota drobe, iš baldų turėjo tik stalą ir suolus.

Globojo ir rėmė Stačiatikių bažnyčią. Atstatydino Skaisčiausiosios Dievo Motinos soborą Vilnios pakrantėje (1511–1522), po Oršos pergalės gavo privilegiją pastatyti dar dvi cerkves, abi Didžiojoje gatvėje – Šv. Mikalojaus ir Švč. Trejybės.

Palaidotas Kijeve (Pečeros lauroje).

Otrębski Jan (1889–1971), lenkų kalbininkas. Gimė Kelcų apylinkėse, baigė Varšuvos universitetą (slavistiką), tobulinosi Leipzigo universitete pas įžymius indoeuropeistus Augustą Leskieną ir Karlą Brugmanną. Dirbo Vilniaus universitete (1921–1943 ir 1944–1945), dėstė lyginamąją kalbotyrą, sanskritą, lietuvių kalbos istorinę gramatiką. Gerai kalbėjo ir rašė lietuviškai. Buvo griežtas Vytauto Didžiojo gimnazijos mokinių egzaminatorius: dėl to griežtumo Rapolas Mackonis be didesnio pagrindo kaltino jį antilietuviškomis nuotaikomis. Aprašė Tverečiaus lietuviškąją tarmę (1932–1934).

Po 1939 m. Otrębskis – vienas iš nedaugelio Vilniaus profesorių – sutiko toliau dirbti sulietuvintame universitete. 1945 m. išvykęs į Lenkiją, dėstė universitete Poznanėje, įsteigė ten baltų filologijos katedrą. Išleido 3 t. lietuvių kalbos gramatiką lenkiškai (1956–1965), su kitais parengė spaudai dalį Samuelio Chilinskio XVII a. atlikto Biblijos vertimo (1958). Buvo vedęs vilniškę lietuvaitę, filologę ir juostų audėją Eleną Samaniūtę (1910–1982), kuri tapo jo moksline talkininke.

Pacas Mykolas Kazimieras (1624–1682), Lietuvos didikas, karo vadas. Per 1655–1660 m. karą su Švedija buvo sužeistas ties Pernu (Estijoje), vėliau ne kartą sumušė švedus ir reikšmingai prisidėjo prie Žemaičių ir Lietuvos apgynimo nuo jų kariuomenės. Laimėjo kelis mūšius su Maskva, išvadavo Vilnių nuo caro Aleksejaus Michailovičiaus dalinių (1660). Jau 1663 m. apie Pacą buvo sakoma, kad jis "turi daugiau pergalių negu metų". Nuo 1669 m. tapo Vilniaus vaivada ir su savo giminaičiu Lietuvos kancleriu Kristupu Zigmantu Pacu (pastatydinusiu Pažaislio vienuolyną) iš tikrųjų valdė šalį. 1673 m. drauge su Janu Sobieskiu laimėjo kautynes su turkais ir totoriais Ukrainoje, prie Chotino. Tas laimėjimas užtikrino Sobieskiui karaliaus vainiką, nors Pacas, gindamas Lietuvos savarankiškumą, nenorėjo pripažinti Sobieskio vadovybės. Jis priešinosi Sobieskio išrinkimui karaliumi ir pats buvo minimas kaip kandidatas į lietuvių ir lenkų valstybės sostą. Sobieskiui karaliaujant kovojo prieš jo politiką. Buvo nevedęs, nepaliko įpėdinių, garsėjo pamaldumu. Mirė Vaidotuose netoli Vilniaus.

Vilniaus žemėlapyje Mykolo Kazimiero Paco vardas pastebimas labiau negu kitų ano meto didikų. Netoli rotušės (Didžioji g. 7) jis pastatydino ligi šiol išlikusius rūmus, kuriuose apsistodavo atvykę į Vilnių valdovai, pradedant jo priešininku Janu Sobieskiu, baigiant Napoleonu I. Kitas Paco pėdsakas dar reikšmingesnis. 1664 m. jis įsigijo Antakalnį ir, pažymėdamas Vilniaus išvadavimą iš maskvėnų bei savo paties išsigelbėjimą nuo sukilusių kareivių, liepė ten pastatyti Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią – tobuliausiąjį baroko paminklą ne tik mieste, bet ir visoje Šiaurės Rytų Europoje. Bažnyčia, pradėta 1668 m., įgijo dabartinį pavidalą 1676 m., tačiau jos skulptūrinis dekoras baigtas tik 1704 m., 22 metai po Paco mirties. Pats Mykolas Kazimieras liepė jį palaidoti po bažnyčios slenksčiu ir antkapyje lotyniškai įrašyti "Hic iacet peccator" ("Čia guli nusidėjėlis"). Tą antkapį perskėlė žaibas (ko gero, Pacas tikrai buvo didis nusidėjėlis!), ir lenta su įrašu buvo perkelta ant sienos ties durimis. Beje, Pacas atsigriebė už savo nusižeminimą, įsakęs fasade didelėmis raidėmis įrašyti "Regina Pacis funda nos in pace" (tai barokinis konceptas – sakinys gali būti suprastas dvejopai: "Taikos karaliene, saugok mus taikoje" ir "Paco karaliene, saugok mus taikoje"). Bažnyčiai jis dovanojo du didžiulius būgnus, atimtus iš turkų prie Chotino.

Paleckis Justas (1899–1980), sovietinės Lietuvos veikėjas. Gimė Telšiuose, jaunystę praleido Rygoje. Buvo liaudininkų partijos narys, po 1926 m. Antano Smetonos perversmo įsitraukė į opozicinę veiklą. Leido ir redagavo bulvarinį žurnalą "Naujas žodis" (1925–1929), "Laiko žodis" (1933–1936), rašė eilėraščius ir publicistiką, nemažai vertė iš latvių kalbos į lietuvių. 1933 m. apsilankęs SSRS, išleido prosovietinę, nors vietomis kritišką (sovietmečiu uždraustą) knygą "SSSR – mūsų akimis". 1937–1938 m. išspausdino 3 tomų Mikalojaus (Nikolajaus) II biografiją "Paskutinis caras". Žurnalistinėje knygoje "Latvija" (1938) aukštino autoritarinį Karlio Ulmanio režimą. Suartėjęs su komunistais, 1939 m. per Vilniaus grąžinimo Lietuvai oficialias iškilmes viešai padėkojo Sovietų Sąjungai ir pareikalavo Smetonos atsistatydinimo. Už tai buvo suimtas, išsiųstas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą, vėliau ištremtas į Latviją, pagaliau apsigyveno Kėdainiuose. Pelnęs populiarumą kairiuosiuose lietuvių visuomenės sluoksniuose, 1940 m. birželio mėn. priėmė sovietų pasiūlymą vadovauti kolaboracinei "liaudies vyriausybei". Netrukus, pažeisdamas konstituciją, ėmė eiti ir prezidento pareigas. Paleckio vyriausybė padėjo sovietizuoti Lietuvą ir įtraukti ją į SSRS. Po sovietinės aneksijos, 1940 m. rugpjūčio mėn., jis įstojo į komunistų partiją. Nacių okupacijos metus praleido Maskvoje (ten lėktuvo katastrofoje žuvo devyniolikmetis jo sūnus, kurį Paleckis buvo patriotiškai pavadinęs Vilniumi).

Labai ilgai, nuo 1940 ligi 1966 m., Paleckis ėjo dekoratyvines Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko (nominalaus prezidento) pareigas. 1966–1970 m. buvo visos SSRS Tautybių Tarybos pirmininkas. Daug keliavo po pasaulį kaip sovietinių parlamentinių delegacijų vadovas. Be publicistikos knygų, skelbė mėgėjiškus eilėraščius ir gausius kelionių įspūdžius. Gyveno ir mirė Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Nors Paleckis prisidėjo prie Lietuvos valstybės sunaikinimo, nemaža lietuvių visuomenės dalis laikė jį naiviu, bet iš esmės liberaliu žmogumi. Sklido kalbos (ne visada pagrįstos) apie jo pagalbą nukentėjusiems nuo režimo inteligentams. Už "partiškumo stoką", nemarksistinį praeities vertinimą Paleckis būdavo puolamas Antano Sniečkaus ir kitų. Savotiškai įdomūs ir informatyvūs jo atsiminimai "Dviejuose pasauliuose" (1974) buvo piktai sukritikuoti. Šiaip ar taip, sovietų režimui jis liko ištikimas ligi gyvenimo pabaigos.

Pelčaras Kazimieras (Kazimierz Pelczar, 1894–1943), gydytojas onkologas. Gimęs Truskavece (netoli Lvovo), 1925 m. baigė Krokuvos universitetą, tobulinosi Berlyne ir Paryžiuje. Nuo 1930 m. buvo Vilniaus universiteto Bendrosios ir eksperimentinės patologijos katedros vedėjas. Vienas pirmųjų Vilniuje skaitė onkologijos paskaitas, propagavo požiūrį, jog piktybiniai navikai pagydomi. 1931 m. drauge su kitais atgaivino Vilniaus komitetą kovai su vėžiu, įsteigė navikais sergančiųjų gydymo ir tyrimo įstaigą (Polocko g. 6). 1936 m. organizavo mieste onkologų suvažiavimą, kuriame dalyvavo ir kitų kraštų (taip pat nepriklausomos Lietuvos) mokslininkai. Tarptautiniu mastu žinomas medikas, daugiau negu 80 mokslinių darbų autorius, buvo mėgstamas vilniečių, neturtingus gydydavo veltui. Domėjosi liaudies medicina. Studijavo taip pat kraujo ir kitas ligas. Sukūrė onkologų mokyklą, kurios tradicijos tęsiamos dabartinėje Lietuvoje.

Per II pasaulinį karą padėjo pabėgėliams, slėpė savo ligoninėje žydus, dalyvavo antinacinėje rezistencijoje. 1943 m., nužudžius policijos valdininką Marijoną Padabą, gestapo suimtas kaip įkaitas. Iš šimto įkaitų dešimt, tarp jų ir Kazimieras Pelčaras, buvo sušaudyti Paneriuose. Po jo egzekucijos daugelis vilniečių demonstratyviai nešiojo gedulo raiščius.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


105658. Juozas :-) 2007-12-23 13:26
nes daug istoriniu ivykiu

Rodoma versija 22 iš 22 
8:46:18 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba