ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-09-10 nr. 764

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (30) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį? (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tekstą apraizgę voratinkliai (456) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Praskrendantys paukščiaiTOMAS VENCLOVA. Vilniaus vardai (1) • ELISABETH GERLE. Kultūros ir religijų globalizacijaSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiOLIVIER CULLIN. Muzika ir pasaulio sandaraVALDAS DAŠKEVIČIUS. EilėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie duobes ir tylą (23) • VALDAS STRIUŽAS. Visiems – saugų eismą-vp-. VoraiGINTARAS BERESNEVIČIUS. Tove Jansson, skaitymai ir rašymaiVIDAS POŠKUS. DurysGILBONĖ. Mano pirmoji meilėRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (63) • LAIŠKAI (192) •

Durys

VIDAS POŠKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Durims nuo amžių amžinųjų skiriama daug dėmesio. Jos visaip tobulinamos, akcentuojamos, puošiamos architektūrinėmis detalėmis, dekoro elementais. Pirmykščiuose būstuose ant įėjimo užkabinami margaspalviai dembliai. Kaimo trobų durys apkalamos įvairius raštus – rombus, eglutes – sudarančiomis lentutėmis. Senovės Graikijoje ir Romoje duris apkaišydavo gėlėmis bei žalumynais. Kinijoje apkabinėdavo žibintais, apstatydavo rafinuotomis skulptūromis. Gotikos, Renesanso, baroko laikotarpiais duris išdrožinėdavo smulkiausiais drožiniais, liedavo iš bronzos.

Pirmiausia prisimenu savo tėvų buto duris – tipišką staliaus gaminį standartiniame 1974 metais pastatytame Alytaus Putinų mikrorajono daugiabutyje. Jos buvo padarytos iš medžio plaušo plokštės. Iš išorės nudažytos baltais aliejiniais dažais. Pačiame viršuje pakabinta mėlyna plastmasinė lentelė su žalsvais skaitmenimis (vėliau pakeista baltu ovalu su juodu užrašu). Devinto dešimtmečio viduryje mano gimdytojai nusprendė duris užsandarinti ir papuošti – apkalti dirbtine oda, vadinamuoju dermatinu. Tėvas tada dar dirbo dailininku apipavidalintoju šaldytuvų gamykloje, o gal jau buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate, todėl tokios medžiagos gauti jam nebuvo sunku. Vieną vakarą jis puolė apkalinėti duris. Sekdamas šokiruojančia kitų Alytaus menininkų mada, buvo nusiskutęs galvą ir savo išvaizda šiurpino taikius kaimynus. Andropovo ir ankstyvojo Gorbio laikais plikėmis išsiskirdavo tik kareiviai, kaliniai, pankai ir krišnaistai. "Matai, kalinys duris išlaužė, todėl dabar priverstas remontuoti", – šnabždėjosi tarpusavyje kaimynai. Man, vaikui, buvo labai gėda dėl tokio tėvo elgesio bei išorės ir aš slėpiausi kitame kambaryje. Vėliau raudonai rudą durų odą totaliai sudraskė rujojanti katė Pincė. Nepadėjo net prie jų nuolatos statomas dulkių siurblys ar bent aplūžusi jo žarna – miaukiantiems padarams didžiausią siaubą keliantis agregatas.

Kiekvieną dieną varstydavau ir rantytas laiptinės duris su pailgu stačiakampiu langu. Kiek pamenu, jos visą laiką būdavo dažomos ta pačia žalia spalva. Kad šaltais rudenimis ir žiemomis nerūpestingi gyventojai neleistų šilumos laukan, duryse buvo įtaisyta stangri spyruoklė. Per ilgą laiką jų stiklas išdužo ir buvo pakeistas paprastu plokštės gabalu. Paauglystėje prisiskaitęs knygų apie indėnus ant plokštės balta kreida nupiešiau seminolų vado Osceolos figūrą.

Ne mažesnį įspūdį darydavo senelių namo durys. Nemuno gatvėje gyvenusių senelių paradinės durys buvo filinginės, baltos spalvos, su dideliais stačiakampiais langais viršuje. Kur nors išėjus ar išvažiavus stiklines duris nuo nelauktų svečių saugodavo langinės. Jos buvo didelės ir tamsios, priminė sustingusius grėsmingus sargybinius. Mažas būdamas jų bijodavau. Nuo kritulių saugodavo erdvus saulėtas prieangis, visų vadinamas "gonkomis". Šis žodis man rodydavosi baisiai keistas ir negražus, neapsikentęs po nosimi burbėdavau: "Gonkos – bonkos, gonkos – bonkos..." Prieangį senelis dažydavo tamsiai žaliai. Prie čia stovinčio stalo vasarą nuolat sėdėdavo šeimyna. Mįslingos atrodydavo kitoje namo pusėje pristatytos virtuvėlės durys. Jos buvo sukaltos iš lentų, tamsios, su kabliu, vadinamąja "klemka". Kai duris darydavau, įsivaizduodavau, kad spaudžiu pistoleto gaiduką. Pasigirsdavo metalinis skambtelėjimas, girgždesys ir tamsią, ankštą, gaminamo maisto kvapų prisigėrusią virtuvę užliedavo šviesa.

Kitų senelių name – Varėnos gatvėje – taip pat buvo dvejos durys. Vienos kasdieninės, kitos paradinės. Pro pirmąsias būdavo vaikščiojama nuolatos, antras atidarydavo išskirtinėmis progomis. Kiek prisimenu, dažniausiai per laidotuves. Kasdieninės durys buvo paprastos. Pro jas būdavo įeinama į nedidelę verandėlę. Vakarinė saulė nutvieksdavo patalpoje sustatytus stiklainius, vištų lesalą, senus laikraščius ir kaliošus. Iš prieangio patekdavai į virtuvę ir kambarius. Prie paradinių durų priekiniame, į gatvę išeinančiame fasade buvo nemaži kelių pakopų betoniniai laiptai. Šalia jų augo dideliais varškės baltumo žiedais žydinčios hortenzijos ir aukšti šparagai. Durys buvo su vertikaliu siauru langu, sutvirtintu keliomis įstrižomis juostomis. Kartą liepos mėnesį, kai pas močiutę vasarojome su pusbroliu Jonu, sulūžo kasdieninių durų spyna. Įstrigome viduje, nebegalėjome išeiti į lauką. Nei tėvo, nei dėdės niekur nebuvo. Nematydami išeities, patys atrakinome paradines duris. Medis buvo išbrinkęs, durys nebeužsidarė. Naktį praleidome budėdami, duris apnarplioję storiausiomis virvėmis, prie lovų pasidėję didžiausius kirvius ir laužtuvus.

Prisimenu ir daugelį kitų savo gyvenimo durų. Kad ir vaistų kvapo prisigėrusios vaikų poliklinikos cypiančias duris, beveik degutines tamsiai rudas pirmosios mokyklos duris, aliuminines Medvilnės kombinato Kultūros rūmų duris, apie kurias nuolat zulindavomės su draugu, laukdami spektaklio ar klasikinės muzikos koncerto, trankiai besidaužančias savo pirmosios meilės laiptinės duris, prie kurių stovėdavau nedrįsdamas įeiti, per šešerius studijų metus ir blogų, ir gerų minčių kėlusias stiklines studentų bendrabučio duris...

Turbūt vienos seniausių Vilniaus miesto durų šiuo metu yra saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tai XVI a. pradžios Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno iždinės durys. Man pačiam jos simbolizuoja ne tik pagoniškos lietuvių visuomenės tapsmą krikščioniškąja, bet ir visą audringą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Viena durų pusė dekoruota kalinėta geležine skarda. Taisyklingos formos rombuose įspausti reljefiniai į vieną valstybę sujungtos LDK ir Lenkijos Karalystės herbai – Vytis ir Erelis. Simptomiška, kad šie motyvai įkomponuoti apatinėje durų dalyje. Virš jų – tarytum perfrazuojant šv. Augustino mokymą apie dvi valstybes, dangaus ir pasaulietinę, žemiškąją, – vaizduojama Apreiškimo scena – pamaldžiai rankas prie krūtinės suglaudusi Švč. Mergelė Marija ir link jos atsargiai einantis, žodžius "Sveika, Marija, malonės pilnoji..." tariantis arkangelas Gabrielius. Mergelė tarytum iš nuostabos išpūtusi akis ir lūpas, putnokos arkangelo lūpos pravertos maldai. Kita durų pusė lentinė, su medyje styrančiomis kalvių darbo vinimis. Spyna ir rankena brutaliai išplėštos. Šis vaizdas ir be smulkesnių komentarų primena laukinę, žiaurią pagoniškąją XIII–XIV a. lietuvių visuomenę, kita vertus, tokią išlikusią dar ilgą laiką po oficialaus krikšto, ir tragišką, sunkų valstybės kūrimąsi.

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Deja, tokio senumo durų pačiame mieste jau neįmanoma aptikti. Daugumos bažnyčių autentiškos durys galutinai sunaikintos. Kai kurios galbūt išnyko per istorinius kataklizmus, nes tai pažeidžiamiausia pastato vieta. Prisimenu nedidelio miestelio kleboną, kuris remontuodamas bažnyčią išėmė tvirtas XIX a. duris ir vietoj jų įstatė šiuolaikinį faneruotą "šedevrą". Patenkintas kunigas aiškino, kad "dabar bent gražios bus". O iš tikrųjų šachmatiniais langeliais dekoruotos, kitokiam interjerui pritaikytos durys siaubingai disonavo su aplinka...

Senos yra barokinio profiliuoto kontūro Vilniaus Misionierių bažnyčios durys. Bet ir jos turbūt padarytos XIX a. Iš storų lentų sudėlioti eglučių motyvai sutvirtinti geležinėmis rozetėmis. Per daugybę metų jos surūdijo, lietus jose išraižė, išgraužė ažūrinius, gotikinę dailę primenančius ornamentus. Net iš šios vienos detalės galima spręsti apie glaudžius gotikos ir vėlyvojo vilnietiško baroko mokyklų ryšius.

Gausiausiai išlikusios istorizmo ir secesinės architektūros durys. Paradoksalu, tačiau šiuo atveju vertingesnis yra ne Vilniaus senamiestis, o Naujamiesčio, geležinkelio stoties rajonas. Vaikščiojant A. Jakšto, Kaštonų, J. Basanavičiaus, Šv. Stepono, Gėlių gatvėmis, net Gedimino prospektu galima pamatyti daugybę tikrų meno kūrinių. Moderno pavyzdžių galima atrasti Pamėnkalnio gatvėje, ramiuose Tauro kalno užkaboriuose. Architektūrinius orderius, apskritai graikų ir romėnų meną ir jų paveiktą renesansą, baroką norinčiam pažinti meno mėgėjui ar net architektūros studentui siūlyčiau pirmiausia gerai išanalizuoti tokias duris. Iš jų jis suvoks, kuo skiriasi jonėninis orderis nuo korintinio, kas yra frontonas, timpanas, sandrikas, baliustra, akroterijas ar apvadas, perpras voliutų, meandrų, antemijų, palmečių, akantų, astragalų, maskaronų prasmę. Bet ką ten elementai ir detalės! Istorizmo epochos durys kiekvienam – ir profesionalui, ir mėgėjui – tiesiog galėtų būti komponavimo pagrindų, jautrumo medžiagoms ir gero skonio pavyzdžiai.

Šiuo metu gyvenu Stalino laikais statyto namo palėpėje, todėl norom nenorom atkreipiu dėmesį į pirmaisiais sovietinės okupacijos metais statytų namų duris. Čia, lyginant su istorizmo epochos pavyzdžiais, matyti akivaizdus kokybinis nuosmukis. Durys paprastesnės, masyvesnių proporcijų, nudažytos niūriomis grindinio spalvomis. Puošybos elementai lakoniški – iš pigaus metalo lietos rankenos, nenudailinti apvadai. Tačiau šios durys man patinka dėl naivaus anachroniško bandymo reabilituoti savaip suprastą senąją architektūrą.

Senajam Vilniui savotiško žavesio suteikia ankstesnės kasdienybės dvasią geriausiai išsaugoję kiemai ir kiemeliai. Beveik kiekvienas kiemelis apstatytas, tiesiog užgrioztas iš pirmų po ranka pasitaikiusių medžiagų – apipuvusių lentgalių, surūdijusių skardų, plokščių, faneros gabalų, ruberoido skiaučių – suręstais sandėliais sandėliukais. Tokios pačios ir jų durys. Kreivos, šleivos, vos besilaikančios. Dauguma sandėliukų statyti ne anksčiau kaip XX a. viduryje. Simptomiška, kad visame Vakarų pasaulyje būtent tuo metu kilo susidomėjimas visuomenės autsaiderių – nepasiturinčių žmonių, valkatų, kalinių, psichikos ligonių – kuriamu brutaliuoju menu (art brut). Tokiai dailei būdingas visiškas laisvumas, spontaniškumas, jokių profesionaliojo meno normų ir kanonų nepaisymas. Patys geriausi egzemplioriai dabar jau aptinkami tik Vilniaus paribiuose – geležinkelio stoties rajone, kai kur Užupyje. Neretai durys nuspardytos, nudaužytos kumščiais, kreida ir aliejiniais dažais išpieštos, išrašinėtos pirmykščių olų piešinius ir psichodelines vizijas primenančiais piešiniais, užrašais. Šmėžuoja archetipiniai veidų, plaštakų atvaizdai. Keista, kai įėjęs į apšnerkštą kiemą pamatai paties didžiausio brutaliojo meno apologeto – Jeano Dubuffet – kūriniams niekuo nenusileidžiančių egzempliorių.

Deja, tiek sukiužusių sandėliukų, tiek stalinizmo ar istorizmo laikų durys (ką ir kalbėti apie dar senesnes) nyksta iš sostinės. Jas keičia, pamažu užkariaudamos vis didesnius plotus, plastikinės ir šarvuotos durys. Standartinės ir neįdomios. Pasiturintys žmonės tokias statosi norėdami didesnio saugumo ir "grožio". Plastikinių ir šarvuotų durų kol kas daugiausia senamiestyje. Tačiau aišku, kad kylant materialinei visuomenės gerovei jų daugiau atsiras ir kitur. Vilnius tampa vis sterilesnis, nuobodesnis. Ankstesnių gyventojų varstytos, senąją miesto dvasią įkūnijusios durys išliks tik fragmentiškuose prisiminimuose.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 22 
8:46:16 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba