ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-09-10 nr. 764

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (30) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį? (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tekstą apraizgę voratinkliai (456) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Praskrendantys paukščiaiTOMAS VENCLOVA. Vilniaus vardai (1) • ELISABETH GERLE. Kultūros ir religijų globalizacijaSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiOLIVIER CULLIN. Muzika ir pasaulio sandaraVALDAS DAŠKEVIČIUS. EilėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie duobes ir tylą (23) • VALDAS STRIUŽAS. Visiems – saugų eismą-vp-. VoraiGINTARAS BERESNEVIČIUS. Tove Jansson, skaitymai ir rašymaiVIDAS POŠKUS. DurysGILBONĖ. Mano pirmoji meilėRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (63) • LAIŠKAI (192) •

Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį?

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Robert Cornelius.
Autoportretas su
laboratoriniais instrumentais. 1843

Pramerkiu akis nuo keisto aido – kažkas vyksta mano kambary šį vakarą, kažkas, apie ką nebuvau įspėtas, pats nenujaučiau, o nenujausti dalykai visada pavojingi. Kambarys aidi lyg žiūrovų salė, lyg žiūrovai būtų išėję dar filmui nesibaigus. Tačiau kur filmas, kur jo happy end’as, kur baigiamieji titrai, iš kurių galėčiau ką nors suprasti? Suprasti norisi, nes Europos kultūroje taip įprasta, be to, suvokti dalykai tampa savaip jaukūs. Suvokti dalykai kaip šunys: dantis parodo tik norėdami palaižyti rankas.

Už lango išsirikiavo lietuviškų medinių pučiamųjų oktetas, pučia savo malkas. Man tai nenuostabu, visko esu matęs, tačiau ką aš čia veikiu? Gal rašau, nes rašant įmanoma patirti įvairių vizijų, o fantazija kartais vaikšto sukdama ant piršto vien jai težinomus raktus. Bet juk nerašau, sėdžiu čia ir nerašau, nesirašo šiandien. Tai gal geriu? Jei nerašau, logiška būtų manyti, kad geriu. Geriant vizijos panašios kaip rašant, ypač tam, kuris geria vienas, rašo vienas, o kartais net nesupranta – geria jis čia ar rašo. Ne, regis, ir negeriu, taip man irgi kartais nutinka, tiesiog žiūriu pro langą ir matau, jog lietuviški mediniai pučiamieji baigia savo partijas ir tuoj sulauksime skrabalų solo. Taukšt.

Išsyk pabundu. Pasirodo, aš Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube, kur vos prasidėjus literatūros vakarui trumpam užsnūdau. Čia nieko baisaus, prancūzų prozos žvaigždė M. Houellebecqas kadaise Suomijoje užsnūdo per savo paties vakarą ir dar užknarkė, pats mačiau. Tuo tarpu čia prieš publiką sėdi vidutinio amžiaus jaunasis poetas ir tą publiką juokina. Ne savo eilėmis, eilės apskritai vienas nejuokingiausių žmonijos išradimų, o tuo, kad susivėlęs, susilamdęs ir pastebimai įkaušęs. Vieni poetai įkaušę tampa juokingi, kiti – kaip eilės, apie jas jau sakiau.

Čia man tarsi laikas prisiminti tokį Ch. Bukowskį, kuris blaivus į savo vakarus neidavo, arba tą faktą, kad kai kurie autoriai neišgėrę yra tokie nykūs, jog jų vakarų tikrai niekas nesiimtų rengti, dar daug ką man laikas prisiminti, tačiau šalia sėdintis kolega primygtinai kviečia į laiptinę. Turįs brendžio, kurio galiojimo laikas baigsis po septynių minučių. Ir einu aš su juo į laiptinę, ten vėsu ir rūkyti galima, o eidamas mąstau, kad kai kuriuos rašytojus per kai kuriuos literatūros renginius ir tegalima aptikti laiptinėse, tualetuose ar pakampėse. Jie ten gyvena pakankamai įvairiaplanį alternatyvųjį gyvenimą ir, kad ir kiek salėje tuo metu stengtųsi vienas ar kitas prelegentas, jie neiškeis savo jaukaus marginalumo į galimybę visų akivaizdoje sėdėti kur nors aštuntoj eilėj su papke ant kelių.

Per vieną Rašytojų sąjungos suvažiavimą susitikau tualete žymų rašytoją J. E. – jis išsyk pasisakė važiuojąs namo ir dalykiškai pasiteiravo, ar aš neturįs ko išgerti. Turėjau krepšy butelį "Metaxos", ji J. E. tiko. Užsivertęs butelį, rašytojas ilgai jo nenuleido, o aš tuomet labai stebėjausi, kiek pamenu, net galvą kraipiau. Tai buvo vienas tų butelių, į kurių kaklelį įstatytas keistas plastmasinis piltuvėlis daro panašų gėrimo būdą veik neįmanomą. O čia žmogus ir tai sugeba. Grąžindamas du trečdalius mano resursų J. E. gražiai padėkojo, tada kažkaip tiesiog akyse nušvito, nuskaidrėjo ir, užuot važiavęs namo, nuėjo į salę klausytis pranešimų. Atsisėdo aštuntoj eilėj, pasidėjo papkę ant kelių.

O mes štai su kolega jau laiptinėj. Užsirūkom, išsitraukiam nekantrųjį kolegos brendį, gurkšteliu, nusipurtau. Ir – pabundu. Pasirodo, viskas buvo sapnas, o aš sugebu sapnuoti ir nemiegodamas. Sėdžiu kažkokioj arbatinėj ir ką tik gurkštelėjau karštos ramunėlių arbatos. Poetai tokie ir yra, sėdi apsisapnavę, o ramunėlių arbata degina jiems burnas.

Prie kampinio stalelio keturi vyrai geria butelį. Jie nežino, kad pasauly nuo alkoholio kasmet miršta du milijonai žmonių, gal eiti ir pasakyti? Įdomu, ką atsakytų. Egzistuoja teorinė galimybė, kad maloniai padiskutuotume, bet kažkodėl aš ja tikiu irgi tik teoriškai. Praktiškai netikiu. Nes nelabai man gražūs tie vyrai, jaučiu, kad jie tikrai ne rašytojai. Rašytojai geria kitaip, be to, ne kasdien, nes kartais jiems reikia rašyti. Kai rašo, jie dažniausiai negeria, nors irgi ne visi. T. Capote šešerius metus rašė "Šaltu krauju" (In Cold Blood) ir visą tą laiką lakė martinį. Kai nuolat laki martinį, net nepastebi, kaip laikas eina, todėl šešeri metai nėra daug.

J. Londonas sėsdavo gerti tik parašęs kasdieninę savo normą – tūkstantį žodžių. Ilgainiui keldavosi vis anksčiau, norėdamas kuo greičiau atpyškinti savo tūkstantį žodžių ir ramia sąžine prisigerti. Citata: "Sulaukęs trisdešimt septynerių Londonas metė gerti, bet po trejų metų, nepakeldamas blaivios egzistencijos, nusižudė". Citatos pabaiga, valtornos.

Donaldas W. Goodwinas, parašęs knygą "Alkoholis ir rašytojas", nurodo, kad statistiškai rašytojai nuo kepenų cirozės miršta kur kas dažniau nei kitų profesijų atstovai – šiuo atžvilgiu jie nusileidžia tik barų savininkams. Toliau autorius pažymi, kad iš septynių amerikiečių rašytojų, gavusių Nobelio premiją, keturi – Sinclairas Lewisas, Eugene’as O’Neillas, Williamas Faulkneris ir Ernestas Hemingwayus – buvo pripažinti alkoholikai, o vienas – Johnas Steinbeckas – vartojo alkoholį nesaikingai.

Mįslingi dalykai, ir tiek. Mįslingiausias čia, aišku, Steinbeckas. Tai kiek jis ten gėrė, jei, peržengęs vieną ribą, ties kita sugebėjo sustoti? Gerti kaip Steinbeckas – gal toks turėtų būti šiuolaikinio bohemininko imperatyvas?

Neįtikėtinas tas Steinbeckas, tačiau neįtikėtinas ir Tėtušis Hemas, apie kurį šaltiniai rašo štai šitaip: "Iš ryto jis pusryčiaudavo arbata su džinu, paskui vis "pasistiprindamas" absentu, viskiu ir degtine, o pagrindinis jo pietų patiekalas būdavo trys ar keturi dideli martiniai, kuriuos jis užsigerdavo penkiais ar šešiais buteliais vyno". Tvirtindavo, kad tai padeda jam rašyti. Rašytojams apskritai padeda patys keisčiausi dalykai. Schilleris rašydavo laikydamas kojas šaltame vandenyje, Ibsenas, norėdamas nusiteikti kūrybai, plėšydavo laikraščius, o Rousseau ilgai stovėdavo saulėje be kepurės. Tad Hemingwayaus stimuliatoriai ne tokie originalūs, originalesnis jų kiekis. Niekaip juo nepatikėčiau, tačiau mano draugė yra pasakojusi, kad sykį parsinešiau namo septynis butelius šampano ir tą patį vakarą visus išgėriau. Dėl įmanomų suvokti priežasčių mano atmintis šio fakto neužfiksavo, bet esu tikras, kad tą vakarą nieko nerašiau. Nebuvo kada.

Dabar geriu arbatą ir stebiu, kaip keturi vyrai girtuokliauja tuščiai, be motyvacijos, be noro parašyti "Senį ir jūrą". Ko jie siekia galų gale, tie keturi vyrai, kodėl jie netapo rašytojais, argi rašytojo darbas jiems neįdomus, argi rašytojai ir geria ne kažkaip tauriau, dvasingiau? Ne, balsu sako kažkas iš kito kavinės kampo, o jau kai prasideda toksai chamizmas, nebeapsikenčiu ir išeinu. Atidarau lauko duris ir saulė blyksteli tiesiai man akysna. Trumpam užsimerkiu, žengiu pro duris, o kai atsimerkiu, matau, kad šiandien ypač keista diena. Viską persmelkusi kažkokia saulės radiacija ir realybės lygmenys ima maišytis, keisti vienas kitą, parazituoti vienas kito sąskaita, ir jau nebežinau, kuris jų tikrasis. Štai, atrodė, išeinu pro kavinės duris, o iš tikrųjų įėjau į savo virtuvę, ant lentelės nešdamasis supjaustytą svogūną. Graužia akis, pasirodo, ne nuo saulės. Ką gi, ką nors pjaustydamas dažnai užsisvajoju, nors nebūtinai apie arbatines ir keturis girtuoklius.

Štai ir bulvės jau išvirė, štai ir joms eilė gultis po peiliu. Smagu keisti daiktų prigimtį, pilkus chtoniškus bumbulus versti tauria mišraine, kurią išradingiausi taip subtiliai puošia petražolių lapeliais. Tas man smagu, kai kuriems kolegoms tai, kaip sakoma, nė motais. Jiems jau geriau išgerti. Tiesą sakant, jau iš gėrimo stiliaus gali atspėti, ar žmogui smagu gaminti mišrainę. Jei taip, žmogus ir gers meditatyviai, skanaudamas, giedrame jo žvilgsnyje tuo metu atsispindės neforsuotai intensyvus vidinis gyvenimas, norėsis prie tokio prisėsti ir ką nors aptarti. Bet ką, tiesą sakant, kokį nors banaliausią lietų.

Tuo tarpu žmogus, kuriam valgio ruošimas yra kančia bei prievarta, ir taurelę ims tarsi peilį, stengdamasis kuo greičiau susismeigti sau į gerklę. Jo kiaura gerklė tylės, o kai prabils, pats jam įpilsi dar, kad geriau gertų, nei kalbėtų. Didingame mišrainės kontekste toksai sugėrovas išsyk nublanks ir tu pereisi prie kito staliuko.

Ar yra tokių stilistinių paralelių tarp gėrimo ir rašymo? Manytume, kad taip, ir tai puiki tema daktaro disertacijai. Gal kiek perdėta tezė, kad rašytojai geria norėdami pabėgti nuo buities. Viena vertus, buitis kartais užknisa. Tačiau tik tada, kai jos bijai, tuomet skiri jai per daug dėmesio, nė akimirkos iš akių nepaleidi (kad tik nepriartėtų!), į kiekvieną jos judesį reaguoji trenkdamas į kampą pradėtą rašyti poemą ir išeidamas į barą kitų nuskriaustųjų ieškoti. Tokių ten tarsi yra, jų paliktų namų kampuose irgi verkia nutrenktos poemos, bet ilgiau ten pabuvus visų jūsų kolektyvinės skriaudos kritinė masė pasidaro per didelė, ir veik tekinas parbėgi namo, ir pildai tuos sušiktus mokesčių kvitus, ir neši, ir moki. Bet kalbėjome apie paraleles.

Jeigu rašytojas kavinėje geria iš peties, matai ir užuodi, kad jau nebe pirmą dieną, labai gali būti, jog greitai pasirodys didelė jo publikacija ar net knyga. Jis savo padarė, dabar sėdi ir eikvoja nebereikalingas baterijas. Toksai rašytojas yra valdomas stichijų, mėnulio fazių, įkvėpimo ir kitų ezoterinių gaivalų. Jis yra garbingas, tiesus ir patikimas. Jei norės ką nors pavaišinti, vaišins net nesiklausęs, o jei užsimanys tau duoti į snukį, tai vargiai spėsi pasilenkti.

Jeigu rašytojas geria ramiai, stengdamasis neviršyti kažkokios mistinės normos, jei prieš jį stovi ne tik butelis, bet ir maistas bei servetėlės, toksai rašytojas dar tik apmąsto būsimus siužetus, kurių jam ir trūksta iki knygos ar publikacijos. Jis racionalus, susivaldantis, susilaikantis (neretai ir nuo pačios kūrybos), nors, be abejo, maloniai svajingas ir labai tinka dirbti kokiu Rašytojų sąjungos sekretoriumi ir atstovauti Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose.

Jei rašytojas nuolat sėdi rašytojų kavinėje ir per ilgus metus išmoko prisitaikyti prie kasdien kintančių sąlygų, t. y. čia jis geria, čia jau tarsi ne, čia jis sako ilgus monologus, čia tyli kaip užsiūtas, čia kirkina merginas, čia jau jos jam pinigų skolina, toksai rašytojas veikiausiai niekad netaps Poezijos pavasario laureatu. Kai pripranti prie visko prisitaikyti, pats tampi kažkokiu vos atskiriamu fonu ir gyvenimas tave neša lyg troleibusas, kurio tarpinės stotelės nepritaikytos tau išlipti. Kartais ką nors rašai, bet labai kukliai, paskui kukliai spausdini, kukliai žvelgdamas į skaitytoją iš nuotraukos, lyg į pasienietį iš paso.

Štai kiek visko prigalvojau, kol supjausčiau savo bulves. Galvočiau ir toliau, tačiau va išvirė ir morkos. Laikas nusunkti, kišti po peiliu, o čia puodo dangtis tik plest ant grindų. Taip suspigo, kad pabudau tą pačią sekundę.

Pasirodo, buvau užsnūdęs "virš neįprasto ir keisto mokslo knygos užmirštos". Šalia lapas popieriaus, kuriame parašiau: "Pasigirdo, kol knapsėjau, lyg staiga kur suklapsėjo, ar nuo durų sutrinksėjo mano kambario skliautuos". Ir taip toliau, ir kažkodėl angliškai. Viešpatie, aš Edgaras Poe! Niekad nepatikėčiau. Bandau dairytis, ieškoti savo situacijos pliusų ir minusų. Viena vertus – gerai, tuoj parašysiu "Varną" ir pasaulis amžinai mane cituos, kita vertus – blogai. Gersiu taip, kad niekas to gėrimo nesugebės adekvačiai aprašyti. Tokia svarbi mano gyvenimo dalis liks neįveikiama išbalusiems biografams. Labai blogai.

Dairausi toliau ir pastebiu ant stalo du lipdukus su Sąjūdžio simbolika. Ačiū Dievui! Ne už Sąjūdį, už tai, kad aš ne Edgaras Poe, tik jo vertėjas, o dabar graži devyniasdešimt pirmųjų vasara. Baigiantis vasarai baigsiu ir "Varno" vertimą, dar po poros mėnesių šiame kambaryje nakvos tokia Alina. Iš ryto išsigandusi atbėgs pas mane ir papasakos, kad pro atvirą langą įskrido varnas (tikrasis, ne mažesnis giminaitis), perėjo per rašomąjį stalą, išskrido į gatvę ir ten "kažkoks žmogus jį nusivijo". Tai ten turbūt ir buvo Edgaras Poe, alkoholio garų trumpam mesteltas pas mus. Logiška būtų laukti įkandin nukėblinančio E. T. A. Hoffmanno, jei būčiau G. Bachelard’as, tikrai palaukčiau.

Štai kaip pastarasis rašė apie archetipinį dviejų žinomų girtuoklių skirtingumą: "Abiem jų viršžmogišką, nežmogišką užduotį atlikti padėjo alkoholio galia. Vis dėlto Hoffmanno alkoholizmas gerokai skiriasi nuo Edgaro Poe alkoholizmo. Hoffmanno alkoholis liepsnoja, pažymėtas kokybiniu ugnies visiško vyriškumo ženklu. Edgaro Poe alkoholis skandina, teikia užmarštį ir mirtį, pažymėtas kiekybės, visiško vandens moteriškumo ženklu".

Hoffmannas nelaukė, kol jo alkoholizmą aprašys biografai, savo dienoraščiuose pripaišė mažų taurelių, kurios tiesiogiai jas pačias ir reiškė. Nežinau, ar mūsų rašytojų dienoraščiuose rastume ką nors panašaus į "savaitę gėriau, todėl nerašiau", veikiausiai jie čia kukliai patylės. Drąsiausias gal parašys kaip koks bėgikas: "buvau išėjęs į trasą, vos įveikiau". Susipraskite patys. Tačiau Bachelard’o poliarizacija mūsuose nesunkiai rastų vietinių pavyzdžių.

Poe sekėjai dažniausiai sėslūs, nesunku juos rasti, tačiau daug sunkiau, tarkim, paimti interviu, o kartais netgi apskritai prakalbinti. Savo ateitį jie sutvarko dviem būdais: anksčiau ar vėliau numiršta arba meta gerti. Ir vienų, ir kitų Lietuvoje daugybė. Labai dažnai tai talentingi ir stiprūs žmonės. Vieni savo valios pastangomis meta gerti, kiti sukaupę tą pačią valią geria iki lemtingos akimirkos. Kartais tai reikalauja ne tik valios, bet ir didžiulio pasiryžimo. Lyg lipant į Everestą.

Hoffmanno sekėjai tuo tarpu mėgsta keisti dislokacijos vietas, gėrimus ir kompanijas, net stilius ir žanrus. Literatūros prigimtis žaidybinė, o lietuvis pernelyg kuklus, kad visų akivaizdoje nei iš šio, nei iš to pradėtų žaisti (išskyrus krepšinį ir teleloto). Reikalingas tam tikras svaigulys, pirmasis postūmis, pirmas šuolis per šokdynę. Tiesa, šis svaigulys nebūtinai turi išlipti iš atkimšto butelio, jis gali būti nulemtas pačių įvairiausių dalykų – nuo saulėlydžio stebėjimo iki šuolių prisirišus guma nuo televizijos bokšto, – tačiau mūsų straipsnio objektas visgi šnapsas. Ne kaip tikslas – kaip priemonė, net gana specifinė priemonė. Anot to paties Bachelard’o, "klystama įsivaizduojant, jog alkoholis paprasčiausiai skatina dvasios galias. Jis, taip tariant, įsikūnija pastangose išsisakyti. Visai akivaizdu, kad alkoholis yra kalbos veiksnys, turtina žodyną ir išlaisvina sintaksę".

Hoffmanno sekėjams jis išlaisvina ir gyvenimo bei poelgių sintaksę, tad pabendravę su taure paprastai jie visada turi ką papasakoti. Sykį su grupe bohemos entuziastų trečią nakties atsidūrėme Antakalnio kapinėse. Prisimenu, netyčia sekundei atsirėmiau ranka į vieną kapą. Lyg į akis pažiūrėjau į užrašą ant kapo: Paulius Širvys. Vienas neįveikusiųjų Everesto. Lygiai taip ten galėtų būti parašyta "Edgar Allan Poe", "Venedikt Jerofejev", "Juris Kunnos" ar "Pentti Saarikoski". Aš stovėjau dar šiapus akmens, tačiau visi tie žmonės buvo mano paties galimybė.

Kai apninka tokios mintys, sunku išsėdėti prie stalo. Mielai pabusčiau ir iš šio sapno persikelčiau į kitą, tačiau taip sapnuoti sugebėdavo tiktai Borgesas, jį kartoti būtų pretenzinga. Tad tiesiog atsistoju, užsimerkiu ir žengiu pro namų duris, jos dažnai man atsiveria vis į kitą erdvę. Kiek paėjęs atsimerkiu ir regiu, kad atsidūriau vidury dykumos. Įprastas peizažas: smėlis, kojotų kaulai, troškulys. Norisi į kavinę, o kavinės nėra. Tiksliau, yra, ne viena, tačiau visos bevertės, skendinčios savo betiksliame laikinume.

Kažkodėl Kaune nėra rašytojų kavinių. Žinoma, kadaise jų irgi tarsi nebuvo, tačiau rašytojai vienoje kitoje pasisvečiuoti mėgdavę. Vėliau jos užsidarė, pasikeitė ar virto sijonų parduotuvėm, tad visi Kauno rašytojai priversti gerti buitiškai, kolegų virtuvėse. Labai keista, bet, nebelikus kavinių, nebedebiutuoja nė vienas vertas dėmesio Kauno rašytojas. Net patys jauniausi debiutavo dar tada, kai tų kavinių buvo. Suprantu, kad čia bandau pūsti šiaudu kažkokius burbulus, bet faktai būtent tokie. Kaune sunku net rašyti apie kavines, jose įkurdinti, tarkim, savo romano herojus. Kol romanas išeis, kavinės gal bus uždarytos, virtusios sijonų parduotuvėm, ir savo herojų kelius gausi aiškinti išnašose. Išnašos kaip atminties forma siutinte siutina kiekvieną dorą alkoholiką.

Tebus pasakyta kartą ir visiems laikams: rašytojui kavinės reikia! Ten turėtų dirbti kokia palaikė, bet nesupuvusi panelė už baro, ant sienų kabėti neįpareigojantis menas, būti laikraščių, sriubos, kiaušinienės ir tamsių pastalių, kuriose būtų galima įsipilti iš atsinešto butelio. Įstaigų ponios ten neitų, nes rašytojai į jas žiūrėtų kaip į žlugusio pasaulio įkaites: su elegantišku gailesčiu. Kur Kaune tokia kavinė? Jei kur yra, kodėl aš vidury dykumos?

Pamenu, kaip prieš dvidešimt metų su poetu G. Patacku pirmą sykį gyvenime važiavau į Rašytojų sąjungos kavinę Vilniuje. Buvo šviesi diena ir saulės skutai krito ant stalų pro langų grotas. Prie vieno stalo gėrė dabartinis Rašytojų sąjungos pirmininkas J. Liniauskas. Taip gražiai gėrė, nepamiršdamas aptarti naujausių publikacijų ir sužėrėti kalambūrais, kad aš tada pasakiau sau: ateis laikas ir aš taip gražiai gersiu. Sėdėsiu čia, aptarinėsiu publikacijas ir gersiu. Taip gražiai gražiai, kaip pati gamta. Ir ką tas laikas? Gana greit ir atėjo.

Rašytojo prigimtis dvilypė. Viena vertus, jam reikalinga vienatvė, vienatvėje jis pajunta pasaulį ir jį fiksuoja. Kita vertus, jis tos vienatvės bijo arba ištveria tik subalansuotomis porcijomis. Kartais rašai sau kokį ilgesnį tekstą, išgyveni kelių dienų ar savaičių izoliaciją, per kurią tavyje vyksta sunkiai įmanomi nupasakoti procesai, visas išsiderini ir pastėrusiomis akimis eini į rašytojų kavinę įsitikinti, kad ne tu vienas toks durnas. Kolegos junta tavo vibracijas, palieka užstalėj vibruojantį, nueina prie baro, atneša. Iš karto ramiau.

Diletantai teigia, kad alkoholis naikina smegenis. Dažniausiai teigia kiek isteriškai, be to, prastu stiliumi. Ką gi, profesionalai žino, kad žmogus panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Štai tą likusią tegu alkoholis ir ėda. Yra, beje, apskaičiuota, kaip teoriškai būtų įmanoma sunaikinti savo smegenis visiškai. Jei norite, kad sulaukus septyniasdešimtmečio Jūsų smegenys būtų sunaikintos, turite nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po trisdešimt aštuonis butelius degtinės.

Tuo tarpu Nickas Brownlee, parašęs knygą "Alkoholis", greit pasirodysiančią ir lietuviškai, ją baigia štai šitaip: "Verta atminti, kad iš milijardų žmonių, kurie šįvakar vartos alkoholį, tik labai nedidelė dalis turės dėl jo problemų. Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95 atvejais iš 100 šios savybės – tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę".

Tiesą sakant, skamba gal pernelyg patetiškai. Gatvės pilnos girtų debilų, matyt, priklausančių tiems 5 atvejams iš šimto, o ir tai jau yra per daug. Tačiau debilas visur debilas, o girtų debilų veikla dažniausiai brutali, bet lokali. Tuo tarpu blaivūs debilai neretai sugeba užimti aukštus postus ir jų darbai lemia daugybės žmonių gyvenimą. Vien dėl jų veiklos rašytojas mūsuose dažniausiai asocialus ir nepilietiškas.

Kai nerandi kavinės, visokios mintys lenda į galvą. Tačiau man tai kas, sėdžiu sau vidury dykumos ir stebiu, kaip du grifai suka ratus virš artimiausio kaktuso. Ramiai guluosi po juo ir užmiegu.

Atsibundu Jurbarke, seminare "Šiaurės vasara", skaitydamas šį pranešimą. Publika žiūri į mane apvaliomis akimis, lyg užančiuose turėtų po lietuvišką medinį pučiamąjį, o aš pastebiu, kad pranešimas jau besibaigiąs. Geras ženklas, publikai dar net nespėjus užgroti birbynėm, aš jį baigsiu skaityti ir galėsiu eiti išgerti. Neilgai trukus atsiskleis mano "sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė". Tada ir publika ateis arčiau, prisės ir, tikėtina, šypsosis. Jei jos akys vis dar bus apvalios, paprašysiu kiek nuleisti blakstienas. Kad nebūtų taip šviesu.


    Tekstas skaitytas tarptautiniame literatūros
    forume "Šiaurės vasara. Teksto trauka" Jurbarke
    š. m. rugpjūčio 28 d.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


182229. arfa :-) 2010-02-06 17:12
Na, straipsnis - super! Nenorėjau, kad pasibaigtų. Autoriaus humoro jausmas ir subtilus humoro supratimas - SUPER!!! Skaičiau, lydima jausmo, lyg autorius - mano geriausias draugas būtų, lyg artimiausia siela...:)))

Rodoma versija 22 iš 22 
8:46:15 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba