ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-09-10 nr. 764

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (30) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Rašytojas ir alkoholis: kuris kurį? (1) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Tekstą apraizgę voratinkliai (456) • LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS. Praskrendantys paukščiaiTOMAS VENCLOVA. Vilniaus vardai (1) • ELISABETH GERLE. Kultūros ir religijų globalizacijaSIGITAS GEDA. Karalienės sekretaiOLIVIER CULLIN. Muzika ir pasaulio sandaraVALDAS DAŠKEVIČIUS. EilėsGINTARĖ ADOMAITYTĖ. Apie duobes ir tylą (23) • VALDAS STRIUŽAS. Visiems – saugų eismą-vp-. VoraiGINTARAS BERESNEVIČIUS. Tove Jansson, skaitymai ir rašymaiVIDAS POŠKUS. DurysGILBONĖ. Mano pirmoji meilėRIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (63) • LAIŠKAI (192) •

Eilės

VALDAS DAŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antano Zaleskio nuotrauka

Statulos


        Dykumoje pabundu
        nuo įrankių gausmo: meistrai
        kolonomis kelia dangų –
        čia vaidins Nemirtingojo
        gimimą ir mirtį...

        Po vazone pasodinta palme
        snaudžia ramūs karšinčiai,
        laukdami trimitininko;
        jis neatvyks, tačiau,
        ginkdie, jų negalima žadinti...

        Būriuojasi statulos,
        puošiasi aureolėmis,
        nišas dalinasi, svarsto,
        kuri turės pasirodyti
        išrinktiesiems su kraujo ašara...

        Vos įmūriju savo akmenį –
        pasišiaušia smėlynai,
        stumia mane tolyn
        nuo gipso figūrų: Kūrėjas
        tikriausiai pritrūko talento...





Mano šventieji



        Mano šventieji:
        laikrodi su švytuokle,
        žibaline lempa, kadugio medi,
        spaliai ant aukšto, girnapuse
        ir visi, kurių neišvardinau,
        melskitės už mane...

        Melskitės ir pasirodykit –
        tikiu, kad jūs vis dar esate
        ten pat, kur ir buvote:
        kalendorius nieko neperstato,
        nekeičia, tiktai suteikia
        kitokį pavidalą...

        Išgirdus žingsnius
        iš kukurūzų išnėrusi stirna
        nužvelgia pusamžį keliauninką
        su kuprine, alumi, traškučiais,
        šoka per griovį į išretėjusį mišką,
        sustingsta šuolyje...

        Atėjau pasiimti šventųjų,
        pavirtusių trąša ir syvais,
        nusilaužiu geltoną
        burbuolę: amen,
        mano šventieji
        prinoko...




Sekmadienio žmonės


        Po pušų šakomis
        ant skardžio jie sėdi
        nuo sekmadienio ryto
        iki vėlumos. Šnekučiuojasi,
        žaidžia, bučiuojasi, kelia taures,
        žvelgdami į prieš juos nusidriekusį slėnį...

        Jie mato takelį, išnykstantį tolumoje,
        keliauninkų mąžtančias figūrėles.
        Jų akys – per silpnos įžvelgti,
        jog slėnis irgi žiūri į juos...

        Viename jo žvilgsnyje telpa
        visi, bent kartelį palietę
        jį savo pėdomis ar
        akies krašteliu...

        Vėsioje migloje įstringa
        tapytojas, tapantis slėnio veidą,
        pasiklydęs šuniukas, porelė įsimylėjėlių,
        senutė, jos melžiama juodmargė,
        girtuoklis, renkantis butelius,
        net mašalų debesėlis...

        Visi jie lieka, tiktai nėra
        tokių, kurie atlaikyti galėtų
        slėnio žvilgsnį,
        nukreiptą
        savęsp...



Vištelio pakasynos


        Užkapojo sesės ir broliai
        nemylimą, raišą vištelį.
        Palaidojau jį po juodųjų
        serbentų krūmu, o trečiąjį
        rytą neberadau...

        Nusmelkė blyksnis: vištelis
        grįš nenaudėlių bausti!
        Gyvųjų ir mirusiųjų pilvai
        susprogs, užgiedojus
        nukirstiems gaidžiams...

        Kudakuos išganytos dedeklės,
        dedančios tobulus kiaušinius.
        Tik jau niekam jų nereikės,
        tik iš jų nebeišsiris
        nei vienas vištelis...

        Po juodųjų serbentų krūmu
        prie duobės aš klūpojau,
        melsdamas kopūstinuką
        išgelbėti nuo
        amžinybės...






Dar vienas portretas


        Pilna Tavęs visur,
        o daugiausia – kelionėje,
        kad ir žvyrkeliu pėsčiomis
        į bažnytkaimio atlaidus...

        Tu atsuki nugarą
        miniai, kuri akmenėja,
        išgirdus varpelio komandą,
        atsisakai numalšinti troškulį
        pažaliavusiu vandeniu
        po Tavo kraujuojančiom kojom...

        Nubanguoji javų paviršiumi,
        palikdamas apskritimus,
        nuščiūvi lapuočių viršūnėmis,
        susimąstai miglojančiais paupiais:

        kada jie perlips
        per tūkstantmetę tvorą,
        ant kurios pritepliota
        komiškų Tavo portretų?
        (Už jos – beribis atolas,
        pasitinkąs kiekvieną
        ir leidžiantis stiebtis...) Kodėl
        jie Tau mūrija rūmus,
        pamiršę pupelės ankštį?

        Iš pravažiuojančio sunkvežimio
        vaikiui, išbėgusiam pasisveikinti,
        pamojuoja, mirkteli
        šventasis Steponas: tas,
        kuris yra didis,
        negyvena rankomis
        pastatytuose
        būstuose...




Kirminų varymas


        Tu, kuris esi net nebūdamas,
        atverk mano dvokiančius vidurius,
        pražiodyk nešvarią burną,
        kad neuždusčiau per miegą...

        Laukan teišlįs kirminai –
        motinos, tėvo, senelių,
        visos giminės iki pat
        ketvirtosios kartos. Kirminai,
        paveldėti lyg palikimas,
        kurio niekada neregėjau
        ir nemaniau, kad jis mano...

        Tik vieną, patį mažiausią,
        palik – tegul raitosi, kruta
        dienom ir naktim, kad jausčiau:
        dar valgau ir dar geriu,
        dar savo kirminui aš –
        namai...




Užstalės bažnyčia


              Šviesaus atminimo
              seneliui ir tėvui


        Vėl sėdame trise gyvybės šventėje
        prie stalo kiek nuvargę ir liūdnoki
        nuplauti sniego, ant kurio užtiško
        raudonos dėmės, taurele degtinės...

        Garuojant dubeniui kraujinių vėdarų,
        kaip ir kasmet vėl statome bažnyčią
        iš anekdotų ir dainų, iš Biblijos eilučių,
        iš nuotraukų, daug sykių jau matytų.

        Įraudę, pralinksmėję trys vienmečiai
        sumūrijam šventovę aukštą, tik, deja,
        vėl išsiskirstome, į ją lyg neįžengę –
        ausų dugne vis klykia
        pasmerktoji...




Skerstuvių rytas


        Tyliai įeina į gardą,
        už nugaros – išgaląstas
        ledas... Kita ranka
        pakaso gūbrį, nubraukus
        ašarą, duria į širdį,
        bet nepataiko. Smeigia
        dar sykį – užkliokia
        tavo ir mano kraujas –
        juka saldžiausioji...

        Užkelia ant lentos,
        plauna, šutina, skuta,
        grimuoja, kad būtų
        rausvas, gražesnis
        nei gyvas... Nekantrūs
        prekeiviai laužia
        duris, šaukdami, ar jau
        galį atsiimti prekę
        už didmeninę kainą?




Visas likęs laikas


        Mėgau klausytis istorijų
        apie vienintelį kelią, vienintelį
        kerdžių ir jo vienintelę
        bandą... Stovėjau arčiau,
        kad įsidėmėčiau kiekvieną
        posūkį, vingį...

        Ramų sekmadienį
        vėjo šuoras šventoriuje
        suplasnojo sparnais, pačiupo snapu
        mane tarytum šventraščio puslapį,
        iškritusį ant vejos, pakėlė,
        parodė tviskančius bokštus,
        nusinešė niekam nežinoma kryptimi...

        Visas likęs laikas –
        žygis atgal
        vis gausėjančiais
        atsišakojimais...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 22 
8:46:10 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba