ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2010-01-08 nr. 971

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DAINA OPOLSKAITĖ. Keliaujantys (36) • EGLĖ SAKALAUSKAITĖ. Apie žmogaus kūno (ne)tobulumą (84) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pikulo laiškai (1) (6) • ELVYRA KUČINSKAITĖ. Neišvaryki jų iš šio rojaus (37) • JOEL FINCK. Pagrindiniai Šventojo Rašto padalijimai (20) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (4) • LINARA DOVYDAITYTĖ. Kuriant atmintį, arba Istorinis žanras šiuolaikiniame mene (2) • AKVILĖ BUŽINSKAITĖ. Eilės (6) • AUŠRA ULDUKIENĖ. Eilės (3) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nepavykusi recenzija (37) • DANUTĖ KRIŠTOPAITĖ. Mano mokytojas (4) • Praeities vaizdai (4) • Hitparado viršūnėje (3) • Aistė Kisarauskaitė. STOTELĖ: Kai kurios sienos ima ir susitepa, kažin kodėl? (63) • uzpuole mane kazkokie musulmoniski motyvai (440) •

Nepavykusi recenzija

DAINIUS RAZAUSKAS

[skaityti komentarus]

Vytautas Ališauskas.
Sakymas ir rašymas: kultūros modelių tvermė ir kaita Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
V.: Aidai, 2009. 260 p.

Nepagalvojęs sutikau parašyti Vytauto Ališausko knygos recenziją ir pasielgiau lengvabūdiškai. Parašyti būtent recenziją man nepavyko – tai, kas mirga žemiau, veikiau tėra pastabos paraštėse, ne tiek pačiai knygai skirtos, kiek jos gal tik sužadintos.

Nepavyko man iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma ta, kad Vytautas Ališauskas yra aukščiausio lygio filologas, puikaus klasikinio išsilavinimo ir atsakančiai apsiskaitęs, tad jo knygą skaitydamas tegalėjau pavydėti ir mokytis. Jis puikiai išmano ne tik lietuvių mitologijos bei senosios religijos šaltinius, bet ir istoriją, LDK raštiją, jam prieinamą visomis Lietuvoje per šimtmečius vartotomis bei aktualiomis kalbomis: lotynų, rytų slavų, lenkų, vokiečių... Negana to, reikalui esant, jis sugeba ją palyginti su senąja Europos raštija, taip kitąsyk iškeldamas mums rūpimas lietuviškas notis į daug ryškesnę šviesą ir ištaisydamas įsisenėjusias klaidas. Ir pasitaikius progai neversdamas cituoja antikos klasikus, pavyzdžiui: arma virumque cano... (p. 184). Man pasisekė, kad išvis kažkaip sumojau, jog tai pirmieji Vergilijaus „Eneidos“ žodžiai: „Žygį apgiedu ir vyrą“ (Antano Dambrausko vertimas). Užtat aiškiai jaučiu, kad imtis vertinti Vytauto Ališausko knygą man būtų akibrokštas, hubris.

Antra priežastis, kodėl man šįsyk nepavyko parašyti doros recenzijos, yra ta, kad vos pradėjęs apie ją sau galvoti nejučia atsidūriau akistatoje ne su pačiu Vytautu, o su kažkuo visai kitu – su tam tikra išankstine pasaulėžiūrine nuostata, antasmeniška ir savarankiška, kuriai pats Vytautas dar klausimas, ar atstovauja ir kaip sąmoningai. Skaitytojui toliau reikia labai aiškiai tai turėti galvoje! Tačiau ši nuostatų takoskyra Lietuvoje pastaruoju metu itin aiškiai juntama ir, mano galva, Lietuvai yra itin reikšminga, jei ne lemtinga. Visų pirma užtat ir pamėginsiu kaip nors trumpai apibrėžti ar bent nusakyti šią gana miglotą takoskyrą.

Pirmiausia man savaime atėjo į galvą neseniai atsitiktinai matytas mokslinės fantastikos televizijos serialas „Žvaigždžių vartai“. Serialo siužetų pagrindas – žmonių, kartu su kitų galaktikos planetų gyventojais (nepriklausomais ir nebūtinai draugiškais), pasipriešinimas daug aukštesnės civilizacijos įsibrovėliams orajams. Orajai su pasimėgavimu demonstruoja savo technologinį pranašumą ir reikalauja, kad mūsų galaktikos gyventojai pripažintų juos palaimintaisiais, nešančiais vienintelį tikrąjį tikėjimą, priimtų šį tikėjimą, nusilenktų ir besąlygiškai paklustų. Daugelyje galaktikos planetų taip ir nutiko: gyventojai ima garbinti orajus, už tai gaudami teisę pasinaudoti kai kuriomis jų technologijomis, o kas pasipriešina – sutrinamas į dulkes ir nušluojamas nuo planetų paviršiaus. Žmonės yra vieni iš nedaugelio atsisakiusių nusilenkti ir atkakliai, iš paskutiniųjų priešinasi orajams, kartais pasiekdami laikinų pergalių, o kartais patirdami skaudžių pralaimėjimų ir nuostolių. Žmonės – žemesnio civilizacijos lygio už orajus, jų technologijos neprilygsta orajiškosioms, ir vis dėlto jie nepasiduoda, kovoja mirtinai – už savo laisvę ir orumą. Ir tuo jie savaip už orajus pranašesni. Ir tuo jie pelno besąlygišką serialo žiūrovų, tarp jų ir mano, pritarimą bei palaikymą.

Viena vertus, šis žmonių karas su orajais man iškart priminė senovės lietuvių karą su krikščionimis. Analogijų seriale begalė, nors jo kūrėjų, vargu bau išvis žinančių, kas ta Lietuva, dėl to įtarti tikrai negalima. Analogijos kilo iš pačios situacijos visuotinumo, archetipiškumo. Užtat, kita vertus, ir krikščionybė kaip tokia čia niekuo dėta, juolab kad seriale su orajais už savo laisvę mirtinai kariaujanti žmonija, nors to ir nepabrėžiant, yra krikščioniška.

Todėl ir apie Lietuvą kalbant priešprieša „krikščionybė–pagonybė“ tėra paviršutiniškas ir todėl iš esmės netikęs, pritemptas, klaidingas, netgi apgailėtinai ydingas kalbamos dvasinės takoskyros apibrėžimas. Nors būtent jis, aišku, pirmiausia ateina į galvą. Nes Lietuvoje ši priešprieša iki šiol tebėra labai opi, kaip tas žirnis po septyniais patalais ar net kaip kilpa ant kaklo, užveržusi dvasią. Įrodymų vargiai reikia, užtenka prisiminti Daukantą ir Valančių, Basanavičių ir Gineitį-Pilsudskį (taip!), Romuvos judėjimą ir „etninę kultūrą“ menkinančius krikščionis intelektualus.

O jeigu palyginčiau šią priešpriešą su kita, neseniai mums mėginta primesti: „proletariatas–buržuazija“? Ar dabar kam nors dar kyla reikalas dėl jos apsispręsti? Vaidmenį pasirinkti tenka tik tuomet, kai priimi patį vaidinimą, kuris jį perša, regis, nepalikdamas jokios kitos galimybės. Bet štai spektaklis baigėsi, ir visi jo įtaigotų žūtbūtinių vaidmenų bekraujai vaiduokliai nuplevena pavėjui, iš jų geriausiu atveju telieka kaukės tuščiomis akiduobėmis teatro sandėly (iš esmės visi vaidmenys tėra negyvos kaukės, atgyjančios mūsų krauju). Žinoma, tokiam palyginimui galima paprieštarauti: juk krikščionybė tebegyvuoja! Vadinasi, ir jos būtina priešininkė bei antrininkė „pagonybė“ privalo kažkur tūnoti tebegyva. Na, Kuboje, Šiaurės Korėjoje, dar kur nors tebegyvuoja ir „proletariatas“. Bet esmė ne ta, ne istorinė – esmė ta, kad visos, bet kokios kaukės žmogaus dvasiai reiškia nelaisvę (nebent laikinai praverstų kaip šarvai mūšio lauke), o dvasios laisvė ar net Dvasinis Išsivadavimas pačia aukščiausia ir giliausia prasme – tai išsivadavimas iš kaukių, vaidmenų ir vaidinimų (religine kalba – iš stabmeldystės). Norėdami patirti žaidimo aistrą, pavyzdžiui, krepšinio, – taip, tada pasidalijame į dvi priešiškas komandas ir laikinai atsiduodame žaidimo taisyklėms. Bet tik laikinai ir visuomet giliai širdy žinodami, jog tai tėra žaidimas. Tik įsivaizduokite krepšininkus, kurie tebesipeštų dėl kamuolio seniai nuaidėjus paskutiniam švilpukui! Juos tektų diskvalifikuoti, o gal net patikrinti jų psichinę sveikatą. Nes tikroji beprotybės esmė kaip tik yra nesugebėjimas skirti vaizduotės nuo tikrovės, savo įsivaizduojamo vaidinimo su jo tikrovei primetamais vaidmenimis, savo kliedesio „žaidimo taisyklių“ – nuo tiesioginės pirmapradės būties, nežabotos ir nepažabojamos. Mūsų protas sunkiai pakelia nuogą, gryną būtį, tiesiog nežino, ką ir galvoti jos akistatoje, todėl yra linkęs slėptis nuo jos už aiškių priimto vaidinimo taisyklių ir prisiimto vaidmens kaukės, – deja, taip. Bet iš to niekaip neišeina, kad tomis savo taisyklėmis apskritai būtų galima pakeisti tiesą ir būtį.

Paprastai kalbant, Dievas, kaip tikrosios būties subjektas, neprivalo amžinai žaisti pagal Jam vis bandomas primesti „krikščionybės–pagonybės“ taisykles.

Noriu pasakyti, jog tikras, autentiškas dvasinis gyvenimas jau seniai išsinėrė iš šitų „krikščionybės–pagonybės“ grandinių (gal net anksčiau, nei jomis buvo supančiota Lietuva), meilė Dievui jau seniai išskrido ant gyvos maldos sparnų iš šito gerokai parūdijusio narvelio (gal iškart, kai tik buvo pamėginta jame įkalinti), todėl ir pati šita priešprieša seniai beverta nebent atlaidžios šypsenos. Aš nei „proletaras“, nei „buržujus“, ir jūs savo purvinais nagais mano širdies daugiau niekada nepasieksite. Su tuo baigta.

Ir vis dėlto kažkokia jautri takoskyra lieka (gal buvo ir bus visuomet kaip potencialų skirtumas, būtinas gyvybės srovei?). Todėl lieka ir uždavinys ją užčiuopti, nusakyti, apibrėžti, idant jos sąskaita mūsų dvasioje nebeparazituotų „krikščionybės–pagonybės“ vampyras.

Jaunystėje skaičiau tokią knygą iš serijos „Kultūrų pėdsakais“, būtent Friedricho Schlettės „Keltus tarp Alezijos ir Pergamo: keltų kultūros istoriją“ (Vilnius: Mokslas, 1984), ir ten (p. 36) man padarė neišdildomą įspūdį du greta atsidūrę paveikslėliai. Viename buvo pavaizduotas keltų karys (akmens skulptūra iš Vašerų), kitame – romėnų legionierius (modelis iš Centrinio romėnų germanų muziejaus Maince). Dabar vėl atsiverčiau. Visi žinome, jog keltai pralaimėjo, o romėnai – nugalėtojai. Bet štai paveikslėlyje stovi keltų karys, pasirėmęs į skydą, nudaužta nosimi, ir lyg šypsosi, lyg juokiasi iš anapus istorijos. Lyg amžinai skaisti, nepasiekiama saulė, šyptelėjusi iš už mums ją apniaukusio debesies. O greta – romėnų legionierius, rimtas rimtas, niūrus niūrus, kaip tas debesis, apniaukęs saulę.

Žinoma, visais laikais visose tautose būta visokių žmonių, juoba visiems pažįstamos pagrindinės žmonėms bendros nuotaikos, būsenos, ir vis dėlto man paveikslėlis pasirodė kažkoks simptomiškas. Gal dėl to, kad panašiu laiku kitoje knygoje – Hermanno Hessės prisiminimuose ar autobiografijoje, dabar jos neberandu – pamačiau kitas dvi greta sudėtas nuotraukas: ogi Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo. Abu žiūri skaitytojui tiesiai į akis. Jungas – gyvai, labai skvarbiai ir kartu lengvai, lyg truputį šypsotųsi, lyg patyliukais juoktųsi, jo vyzdžių gelmėje spindi vos įžiūrimi „saulės zuikučiai“. Freudas – labai rimtai ir atlaidžiai, iš aukšto ir sunkiai, lyg pati nepakeliama Galutinio Žinojimo našta. Ir tuomet staiga supratau, kad Jungas yra „keltas“, o Freudas – „romėnas“. (Objektyvumo dėl pasakykite, ar galėtų kilti priešinga asociacija.)

Dabar turėtų būti dar akivaizdžiau, kodėl ne „krikščionybė–pagonybė“. Nes krikščionys Romos imperijoje, pavargusių jos valdininkų arenose pramogai rydomi badu išmarintiems laukiniams žvėrims ir savo „nesuprantamu“ tikėjimu pamynę mirties baimę, kaip tik ir tapo lemtinga spraga dvasią užslėgusiame Romos gelžbetonyje ir kartu anga, išeitimi iš jos. Kitaip sakant, krikščionys buvo „keltai“. Tai buvo „Jungas“ (atsitiktinio sutapimo teisėmis prisiminkime Kristaus žodžius: „Mano jungas lengvas...“), išlaisvinęs sielą iš sunkiasvorės, beviltiškos, nukryžiuojančios „Freudo“ redukcijos. Jungas ir savo mokymu tarsi turėtų būti artimesnis krikščionybei, nors išėjo visai kitaip. Kodėl?

Būtų galima pamėginti nusakyti kalbamą takoskyrą ir abstrakčiau, moksliškiau. Tarkim, „istorija–kosmologija“. Romėnai – pirmoji ir bene vienintelė iš prigimties istoriška indoeuropiečių bendruomenė. Kitaip ir būti negali, kai Dievo vietą užima Miestas. Viskas pasidaro labai paprasta ir aišku. Ir kartu visiškai beviltiška. Brolių Strugackių „Stalkeryje“ vienas toks ėjo į „zoną“, į „norų išsipildymo kambarį“ prašyti už brolį, žodžiu, brolio gelbėti, o parėjęs namo terado krūvą pinigų. Ir pasikorė. Nes suprato, kad nesugebėjo nieko daugiau iš tikrųjų panorėti, o tik pinigų. Panašiai „kelto“ akimis atrodo Roma su visomis jos pergalėmis. Tauta be kosmologijos, be dangaus virš galvos, be vaizduotės ir svajonių, be erdvės širdyje, išsižadėtos už „trisdešimt sidabrinių“.

Kristus – tai kosminis įtrūkis, plyšys akmeninėje Romos istorijos sienoje. Sunku gyvos širdies žmogui netapti krikščionimi! Anuomet. Tačiau „slibinas mirė – tegyvuoja slibinas!“ Roma prarijo Kristų (nebent tai tas pragaras, į kurį Jis nužengė prapuolusių sielų gelbėti, tik kažkodėl užtruko...). Pergalė kartais parbloškia skaudžiau nei pralaimėjimai ir pogrindis (tą iki šiol neatsipeikėdama išgyvena Lietuva). Be to, kiekgi žmogus gali užlaužęs galvą žiūrėti į dangų! Belieka prisiminimai, „labai svarbūs“, bet tik prisiminimai. Istorija. Todėl ir Freudas pasirodė Bažnyčiai artimesnis, saugesnis. Jis gi tikras „istorikas“ – jam nereikia jokio Dievo, jokių Jungo archetipų, gana „sunkios vaikystės“...

Į Lietuvą krikščionybė atėjo nebe kaip religija, ne užlaužta į dangų galva, ne „kosminės“ Dievo begalybės apžavėta, bet kaip istorija, sumaniai sujungusi žydų ir tų pačių romėnų savimeilės metraščius. Kaip gudri, klastinga ir nuožmi „naujoji Roma“, kitoje Europos pusėje ką tik išskerdusi katarus ir jau pasirengusi konkistai už Atlanto. Dėl to galima arba pasmerkti ją „pagonybės“ naudai, arba, priešingai, manyti, kad tai buvo nebetikra krikščionybė, kad ji pati virto pagonybe, kaip anuomet galiausiai nusprendė protestantai. Bet dėl to tik dar akivaizdžiau, kad priešprieša „krikščionybė–pagonybė“ seniai išseko. Nes tikroji priešprieša jau seniai padalijo pačią krikščionybę. Reikia numanyti, ji visuomet dalijo ir „pagonybę“. Tiesą sakant, ši priešprieša gal yra viena iš kertinių žmogaus būtiškos nuostatos atspirties taškų, todėl iš pagrindų žinoma bet kuriam dvasiniam mokymui, bet kuriai religinei sistemai.

Todėl visuomet bus galima teisėtai kaltinti „pagonybę“ iš „krikščionybės“ pozicijų ir ne mažiau teisėtai kaltinti „krikščionybę“ iš „pagonybės“ pozicijų. Ir abiem atvejais tai tebus visai kitõs, gilesnės priešpriešos projekcijos.

Tai ta pati priešprieša, kurios vienoje pusėje – buvusios Vilniaus transporto stotelės ir gatvės Mėnulio, Žvaigždžių, Žaibo pavadinimais, o kitoje – Teodoro Narbuto bei Loretos Asanavičiūtės. Padėtis paradoksali: mat romantikas Teodoras Narbutas ir už laisvę širdį padėjusi Loreta Asanavičiūtė stovi vienoje barikadų pusėje su Mėnuliu, Žvaigždėmis ir Žaibu, o kitoje barikadų pusėje – juos supriešinę šiuolaikiniai „istorikai“, niekuomet neskrajoję tarp žvaigždžių ir gal niekuomet dėl nieko nedėję širdies. Trumpai drūtai: ta pati „kosmologija–istorija“.

Ir Lietuvą „krikščionybės“ vardu užpuolus Romos imperijai lietuviai buvo ne „pagonys“, o „keltai“, kurie iš paskutiniųjų nuo užplaukiančio „istorijos“ debesies gynė savo žvaigždes, nuo „Freudo“ paniekos – savo širdies orumą. Ir dar man atrodo, kad Kristus stovėjo lietuvių pusėje, ne „krikščionių“, bent jau kol lietuviai nepasidavė baimei ir tuštybei ir nenulenkė galvos prieš „orajus“, ir patys netapo „krikščionimis“. Nes pagrindinė, žūtbūtinė žmogaus dvasios kova šiame pasaulyje – ne dėl pavadinimų, ne dėl paviršutiniškų ženklų. Tai kova už širdies orumą – Dievo sostą žmoguje. Visa kita eina paskui.

Taigi, ėmusis recenzijos, manyje kažkodėl suskambo būtent ši styga. Nors gal ne laiku ir ne vietoje, ryžausi jos netildyti. Kažkaip savaime iškilo prieš akis kai kurie „intelektualų ratelio“ veidai, labai rimti, nepaprastai kultūringi, šiaip jau iš bėdos pripažįstantys Freudą, bet Jungo – nė už ką. Aklinai atsidėję Istorijai, Raštui. Būtent jiems priklauso teisė „vertinti“, ne man, buriančiam iš žvaigždžių.

Bet kadangi recenziją vis dėlto sutikau parašyti aš, tai pasakysiu, jog Vytauto Ališausko knygą skaityti man buvo labai įdomu, vietomis taip, kad pasirodė, jog iš Romos katakombų šaukia užuitas, į kampą įspeistas, tačiau tebegyvas keltas, mėgindamas prarėkti storas negyvo, šalto mūro sienas. Šitą širdies balsą – retą prabangą tarp „tikrų intelektualų“ – tad pamėginsiu kiek išlukštenti, praskirdamas luobus.

Dėl šv. Adalberto, arba Vaitiekaus, nužudymo aprašymų Vytautas pažymi, kad „nužudymo motyvai paviršiniame teksto sluoksnyje neatskleidžiami. Atrodo, jie nebuvo iki galo aiškūs nei gyviems išlikusiems misijos dalyviams, nei juo labiau šventojo Gyvenimų autoriams.“ Daroma prielaida, kad ateivių krikščionių „neįprastumo kvintesencija buvo Psalmyno skaitymas. Psalmių giedojimas iš liturginės knygos“, taigi „pagonims „dieviškojo skaitymo“ vaizdas sukėlė priešiškumą“, nes „tai buvo kalbėjimas su negyvu daiktu – „pokalbis su knyga“; vadinasi, įvykio esmė – „konfliktas tarp sakytinės ir rašytinės kultūros“. Primena Vytautas ir Petrą Dusburgietį, jau vėliau pasakojusį, esą prūsai „be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam“, ir čia pat pažymi, kad „ši frazė nėra originali – ji paimta iš antikinio autoriaus Diodoro Siciliečio“ (p. 15–16). Taip! Vadinasi, šis Dusburgiečio teiginys ar tik nebus toks pat atsineštinis štampas kaip ir „gamtos garbinimas“. Nes aisčiai nuo neatmenamų laikų su raštinguoju Paviduržemiu prekiavo gintaru; V–VI a. susirašinėjo su ostgotų karaliumi Teodoriku; archeologų manoma panašiu laiku į Prūsiją at(par?)vykus žymų skaičių gyventojų iš Romos imperijos; vėliau archeologiškai neginčytinai paliudyti glaudūs prūsų ryšiai su skandinavais, pagarsėjusiais savo runomis. Taigi aisčių stebėjimasis raštu, matyt, tikrai gerokai perdėtas. Žinoma, anais laikais vargu ar sunku buvo rasti rašto akyse neregėjusį tiek Prūsijoje, tiek raštingoje Europoje, bet juk ne apie tai kalba. Be to, pavyzdžiui, iš Cezario užrašų žinome, kad galų druidai puikiai išmanė raštą, tik juo nesinaudojo religiniais tikslais. Visa tai leidžia įtarti, kad ir prūsų žyniai (o gal ir kai kurie kilmingieji pasauliečiai) jei ne puikiai išmanė ar bent mokėjo, tai tikrai žinojo raštą, net jei naudojosi juo labai ribotai (ką jau kalbėti apie Simono Grunau perpieštą nesuprantamais rašmenimis aplinkui aprašytą „Videvučio vėliavą“!). Taigi konfliktas bus buvęs kokios kitos prigimties. Daug įtikimesnė jo priežastis, man atrodo, būtų valingas ar nevalingas pažeminimas, širdies orumo paniekinimas, taip būdingas misionieriams. O tai juolab greitai gali nutikti prisilietus prie šventų dalykų. Ir tada jau nebesvarbu, kuris tikėjimas tiesesniu keliu veda pas Dievą – svarbu, kad šitas tikėjimas yra mano, ir jei tu negerbi jo, vadinasi, negerbi manęs. O tada jau geriau nešdinkis iš čia (įžeidėjui suteiktas laikas išvykti, beje, yra akivaizdus prūsų kilnumo ir sąmoningumo – ne aklo įtūžio – ženklas). Tik įsivaizduokime, kas būtų nutikę, jei koks krivis ar vaidila anuomet būtų pamėginęs „į tikrą tikėjimą“ atversti krikščionis kokioje nors Romos prieigų bažnyčioje!

Vytautas rašo: „Liturginis skaitymas (ar giedojimas), sutelktas į teksto prasmę, abstrahuojasi nuo konkrečios aplinkos: tai ne horizontaliai besiplečianti, eventualiai nepaliaujanti, bendruomenę renkanti, bet vertikali, į Absoliutą kreipianti komunikacija. Ji bendruomenę kuria „iš viršaus“, vesdama ją į transcendentišką, už empirinių ribų egzistuojantį tikslą. Susitikimas su tokia distancijuota kalba bei ja pagrįstomis apeigomis veikiausiai ir sukėlė spontanišką atmetimo reakciją“ (p. 17). Na, iškart noriu pasakyti, jog viską galima interpretuoti tiesiog priešingai: būtent raštas yra „horizontaliai besiplečianti“ komunikacija, o sakytinė dvasinė tradicija, paremta atmintimi ir tiesioginiu, vidiniu žinojimu, kaip tik yra vertikali ir „kreipia į Absoliutą“. Nekorektiška sakytinės kultūros paribius lyginti su rašytinės branduoliu (ir atvirkščiai). Pagrindinis, lemtingas sakytinės tradicijos trūkumas yra kaip tik tas, kad ji ezoteriška (tiesiogine, pirmine šio žodžio prasme: iš gr. ésō, eísō „vidun, viduje“) – vedanti vidun, todėl neišvengiamai uždara, be to, reikalaujanti ypatingų sugebėjimų, milžiniškų pastangų ir teprieinama mažai mažumai. Kita vertus, didžiausias rašto pranašumas – kad jis iš pagrindų demokratiškas. Nes „intymi ir bebalsė vidinė kalba, virtusi raštu, tampa visuotinai reikšminga“ (p. 164). Todėl bene visur raštas pirmiausia imtas vartoti prekyboje ir valstybės valdyme, kur tas visuotinumas buvo būtinas, kartu vengiant užrašyti ir taip siekiant nuo netikėlių apsaugoti dvasios paslaptis („nemesti perlų kiaulėms“). Netgi senas rašto tradicijas turinčiame budizme jis vertinamas tik kaip pagalbinė priemonė, nepakankama be gyvo mokytojo žodžio.

Aš užaugau rašto kultūroje, nuo 5 metų pradėjau rašyti (pirmiau nei skaityti), todėl negaliu būti doras sakytinės tradicijos gynėjas. Ir vis dėlto siūlyčiau lengvabūdiškai jos nenuvertinti. Šiaip ar taip, seniausi mus pasiekę rašytiniai tradicijų (plačiausia prasme) tekstai pirmąsyk buvo užrašyti iš atminties, nežinia kiek šimtų ar tūkstančių metų jos saugoti ir keliavę iš lūpų į lūpas. Indijoje sakytinė tradicija, nepaisant poros tūkstantmečių rašto, tebegyva (ir, beje, rodo stulbinantį tikslumą, patikimumą). Mokytojas persako posmą, mokinys pakartoja, mokytojas pataisydamas darsyk persako ir tada sekantį, ir taip toliau, kasdien nuo ryto ligi vakaro metų metus. Iš minėtų Cezario užrašų apie galus žinoma panašiai jų druidus tradicinių tekstų mokiusis tamsoje, žodis žodin, sakinys sakinin, diena iš dienos ir taip apie dvidešimt metų („Jie yra labai gerbiami, pas juos susirenka mokytis labai daug jaunimo“; „Kalbama, kad ten jie atmintinai mokosi labai daug eilėraščių. Todėl kai kurie pasilieka mokykloje apie dvidešimt metų. Manoma, kad neleistina užrašinėti to mokslo, nors kitiems, tiek viešiems, tiek asmeniniams reikalams vartoja graikų rašmenis. Man atrodo, kad taip nustatyta dėl dviejų priežasčių: druidai nenori, kad jų mokslas taptų prieinamas liaudžiai ir kad besimokantieji, pasikliaudami raštu, mažiau lavintų atmintį, o taip atsitinka daugumai tų, kurie, pasitikėdami užrašais, liaujasi mokytis atmintinai“; ...de bello Gallico, VI.13, 14, Violetos Radvilienės vertimas). Šitaip mintinai išmokstamos mums neįsivaizduojamos tekstų aibės, ištisos bibliotekos. Žinoma, neišvengiamai vyksta mokinių atranka, kuri ilgainiui gresia virsti genetine (ar ne jos ataidas yra šiais laikais kartkartėmis pasireiškianti „fenomenali atmintis“). O tai sakytinę tradiciją daro dar uždaresnę, dar sunkiau prieinamą, kol galiausiai gal išties pasiekiama tam tikra riba...

Šiaip ar taip, kiek man žinoma, antropologai iki šiol neaptiko tautos, net tarp pačių „primityviausių“, kuri neturėtų daugiau ar mažiau turtingos sakytinės tradicijos, tik kitąsyk tyrinėtojui tenka pagyventi gentyje kelis dešimtmečius, pelnyti jos žynių bei vyresniųjų pasitikėjimą, galiausiai pačiam būti įšventintam į žynius, kad prie jos būtų prileistas. Kur tau šitaip viduramžių misionieriams, kurie nieko panašaus nė girdėt nenorėjo! Bet ir šiuolaikiniams senovės lietuvių bei prūsų, apskritai baltų dvasinės tradicijos tyrinėtojams tokia kantrybė, o pirmiausia – pagarba labai praverstų. Ji bent jau padėtų suprasti, kad išsimokslinusį krikščionių dvasininką lyginti su „pagoniu“ valstiečiu, dainuojančiu kalendorines dainas ir atliekančiu apeigas, turinčias užtikrinti derlių bei „skatinti gamtos gyvybingumą“ (p. 19), yra ne geriau nei indų panditą, iš atminties cituojantį bet kokio ilgumo savo tradicijos tekstus, lyginti su europiečiu proletaru, pas čigonę iš kortų buriančiu likimą. Na, „intelektualai“ užginčys, jog dabar nebeįmanoma įrodyti baltų sakytinę tradiciją buvus turtingą ir gilią. Bet nereikia pamiršti, kad neįmanoma įrodyti ir ją buvus skurdžią bei lėkštą. Tai išankstinio pasirinkimo, nuostatos dalykas. O bendra tipologija vis dėlto liudija veikiau jos naudai. Be to, esama ir kai kurių aplinkinių įrodymo būdų: pavyzdžiui, galima pamėginti parodyti lietuvių kalbą išsaugojus tam tikrų archajiškų indoeuropiečių poetinėms tradicijoms būdingų technikų pėdsakus, kurie savaime įrodytų buvus atitinkamą sakytinės tradicijos kontekstą. Bet tai irgi didelės kantrybės ir išankstinės pagarbos reikalingas darbas.

Apskritai metodologiškai geriau tiriamąjį dalyką iš anksto kiek pervertinti nei nepakankamai įvertinti: pastaruoju atveju žmogus gali tiesiog nepastebėti to, ko iš anksto mano negalint būti. Ir tai savaime svarstykles šiek tiek nusveria „romantizmo“ pusėn.

Šiaip ar taip, sakyti, kad „ikikrikščioniškoje Lietuvoje, kaip žinia, mokyklų nebuvo“ (p. 131, išskirta mano) – akivaizdžiai išankstinė nuostata. Geriau pagalvojus, iškart pasidarytų aišku, kad be mokyklos neįmanoma perduoti ne tik dvasinės tradicijos (plg. Cezario aiškiai minimas druidų mokyklas), bet nė jokio amato, o kadangi amatais ikikrikščioniška Lietuva neatsiliko nuo tuometinės Europos (o skoniu, dėl kurio nesiginčijama, ją gerokai lenkė), tai akivaizdu, jog turėjo būti ir atitinkamų mokyklų. Galima nebent sutikti, kad nebuvo rašto mokyklų. Bet raštas ir mokykla – ne tas pat (vėl pavyzdys – druidai). Juoba kad ir pats Vytautas aptinka, jog netgi krikščioniškosiose Lietuvos „mokyklose tvirtai laikėsi sakytiniai mokymo metodai, pagrįsti balsiu kartojimu ir įsiminimu“ (p. 133). Argi tai ne užuomina į prieškrikščioniškos sakytinės mokyklos tradiciją?

Arba štai: „Sakytinėje kultūroje įvairių tipų meditacija paskatinama bei palaikoma tiek žodžių ar frazių kartojimu, tiek pasakojimo klausymu, tiek apeiginiu veiksmu“ (p. 153), o rašytinėje krikščioniškoje tradicijoje įsigali skaitymas iš rašto. Bet ir čia „skaitymas, kaip meditacijos šaltinis, gali būti ir ne toks metodiškas. Svarbiausia tiesiog puoselėti sąmonės atkreiptumą į save“ (p. 154). Tikrai taip. Būtent sakytinė tradicija, paremta įsiminimu, atmintimi, kaip tik ir įkūnija tokį „atkreiptumą į save“, į vidų. Tai liudija kad ir vokiečių kalbos žodžiai erinnern (sich) „pri(si)minti“, Erinnerung „at(si)minimas“, nes pažodžiui, pačia savo daryba jie reiškia „į(si)vidinti“, „į(si)vidinimas“. Net būtų galima tarti, kad pats „vidus“ kaip toks tapo „atrastas“, per tūkstantmečius „sukurtas“ būtent sakytinės kultūros, ir būtent rašto kultūra jam nūnai graso išvėpimu ir sulėkštinimu (įgijusiu, beje, neregėtą pagreitį pastarųjų dešimtmečių virtualaus rašto pasaulyje).

Toliau teigiama, esą apskritai žmogaus „savivokai susikurti buvo esmiškai svarbus raštu paremtos meditacijos ir jos lydimas moderniosios sielovados išugdytas gebėjimas išvysti save kaip savaveiksmį, Dievui ir jo balsui savyje – sąžinei tiesiogiai atsakingą subjektą“ (p. 168). Na taip, priimta manyti, kad ne tik sąvoka, bet ir pats lietuvių žodis są-žinė esąs pasidarytas pagal lotynų con-scientia „sąžinė“ (kartu ir „žinojimas, sąmonė“), taigi vėlyvas ir, žinoma, atneštas krikščionybės. Tik prieš tuo galutinai patikint reikia atsižvelgti į visiškai tikslų atitikimą tarp šio žodžio (beje, turinčio ir reikšmes „žinojimas, mokėjimas“ bei tiesiog „susižinojimas“), juoba tarp jo lyčių są-žinia bei san-žinia ir, kita vertus, sanskrito san-jñā „(tarpusavio) susižinojimas, sutarimas“, „sąmonė, aiškus žinojimas, suvokimas“ ir pan. Žinoma, gal šiuos lietuvių ir sanskrito žodžius sieja ne daugiau nei bendras darybos modelis. Tačiau norint sakyti lietuvių sąžinę tesant pastarųjų šimtmečių padarą, reikia įrodyti, kad tuo darybos modeliu nebuvo pasinaudota sakytinėje tradicijoje gerokai prieš krikščionybę. O įrodyti to negalint vėl telieka išankstinės nuostatos. Aš asmeniškai linkęs iš anksto tikėtis daugiau, kol neįrodyta priešingai, o ne atvirkščiai.

Krikščioniškosios rašytinės kultūros susidūrimą su senąja baltų sakytine Vytautas Ališauskas labai aiškiai apibūdino pats: „Mat rašytinės ir sakytinės kultūros vertybinės sistemos daugeliu atvejų itin skiriasi, tad rašytojas arba ignoruoja tai, kas oralinei bendrijai labai svarbu, arba jos gėrio ir blogio atskaitos sistemas gali interpretuoti visai priešingai. Lietuvos likimas rašytinės kultūros šaltiniuose dar keblesnis. Lietuva iki šalies krikšto nuo aplinkinio pasaulio skyrėsi ne tik oraliniu kultūros pobūdžiu, bet ir religiniu savitumu. Pagonybės anklavas krikščioniškame pasaulyje turėjo žadinti ne tik nesupratimą, bet ir pasibjaurėjimą. Tais atvejais, kai neišvengiamai reikėjo su tuo anklavu bendrauti, savaiminė gynybinė reakcija vertė daug ko nematyti arba ir tyčiomis interpretuoti neteisingai. Taigi iš šaltinių, kuriuose pagoniškosios Lietuvos oralinės kultūros apraiškoms skiriamas ypatingas dėmesys, patikimo vaizdo tikėtis galima ne per daugiausiai. Šie šaltiniai liudija ne tiek apie ikikrikščioniškąją ikirašytinę kultūrą, kiek apie pačius autorius krikščionis – jų sąlytį ir santykį su ta svetima kultūra“ (p. 23). Nieko nepridursi.

Be to, Vytautas davė labai rimtą atkirtį daugumoje senųjų lietuvių religijos ir mitologijos šaltinių pasikartojančiam kaltinimui „pagonims“, esą jie nepažino paties Dievo Kūrėjo, o garbino tik jo kūrinius – gamtos objektus: saulę, mėnulį, žvaigždes, griaustinį, vėją, ugnį, medžius, upes, šaltinius, akmenis ir t. t. Iš esmės tai misionierių ideologinė klišė, nieko išvis nesakanti apie konkrečios tautos religiją. Kaip tik šia ideologine kliše remiasi netgi mūsų laikus pasiekęs ir jau mokslo vardu kartojamas teiginys apie „gamtos garbinimą“. Šiaip jau tikro mokslo šis prietaras yra sukritikuotas daugiau nei prieš šimtą metų (specialiai Lietuvos atveju – dar visai neseniai Gintaro Beresnevičiaus: „Gamta ir šventumas: senosios lietuvių religijos „gamtiškumo“ klausimu“, Gamta ir religija, Vilnius: KFMI, 2006). Tačiau Vytautas Ališauskas padarė dar daugiau – jis pakirto ir tokio požiūrio ideologines šaknis. Jo žodžiais, nors šaltinių autoriai yra katalikai, „jie vengia pripažinti universalų galiojimą pamatiniam bibliniam principui iš kūrinių pažįstamas jų Kūrėjas (plg. Išm 13, 5; Rom 1, 19–20)“ (p. 25). Paulius nurodytame Laiške romiečiams (1, 20), matyt, remdamasis Senuoju Testamentu, trumpai sako, kad Dievo „neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“. O štai Senojo Testamento Išminties knygos (pats jos pavadinimas šiuo atveju iškalbingas) trylikto skyriaus pirmasis poskyris taip ir pavadintas: „Gamtos garbinimas“. Štai kas jame apie tai pasakyta: „Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindami ir kurie, matydami gerus dalykus, nepajėgė pažinti To, Kuris yra, nei pripažinti menininko, stebėdamiesi jo darbais! O laikė dievais arba ugnį, arba vėją, judrų orą, arba žvaigždžių ratą, galingą potvynį, arba didžiuosius dangaus šviesulius – pasaulio valdytojus [t. y. saulę ir mėnulį]. Jei, gėrėdamiesi jų grožiu, žmonės manė, kad jie dievai, leisk jiems sužinoti, kaip daug didingesnis už juos yra jų Šeimininkas, nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė. Ir jei žmones stebino tų kūrinių galybė ir grožis, leiski suvokti per juos, kaip daug galingesnis yra tas, kuris juos padarė. Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas. Tačiau tų žmonių nereikia per daug peikti, nes jie turbūt paklysta ieškodami Dievo ir norėdami jį rasti. Juk jie nesiliauja jo ieškoję, gyvendami tarp jo kūrinių, ir pasitiki tuo, ką mato, nes matomi daiktai yra gražūs. Bet vėl – net jie negali būti pateisinami, juk jeigu jie įstengė būti tokie sumanūs, jog galėjo spėlioti apie Visatą, – kodėl tad buvo taip lėti atrasti jos Viešpatį?“ (Išm 13, 1–9) Vertėjo prelato prof. Antano Rubšio išnašoje dargi paaiškinta: „Gamtos garbinimas yra mažiausiai smerktina religinė laikysena. Dievą galima pažinti be apreiškimo iš matomų kūrinių“ (Šventasis Raštas, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998, p. 1050).

Taigi, viena vertus, gamtos reiškiniuose Dievą regėjusių senovės baltų (prūsų, lietuvių ir kitų), remiantis Biblija, negalima šmeižti nepažinus Dievo. Dabar jau, pasitelkę pastarųjų amžių kalbotyros mokslo atradimus, galime pridurti, kad pats lietuvių žodis Dievas, kartu su savo atitikmenimis kitose giminiškose kalbose, kaip antai vedų Devas, Dyaus, graikų Zeús (gen. Diós), taip pat lotynų Deus, yra ne mažiau nei kokių 5 tūkstančių metų senumo, taigi savaime rodo lietuvius Dievą vienaip ar kitaip tikrai pažinus (tai, kad šis lietuvių žodis iškart tiko krikščioniškajam Dievui pavadinti, dargi rodo, kad jų sampratos nebuvo labai jau skirtingos). O tai, kad Dievo vardas, kai jis minimas „pagonių“, metraščiuose rašomas mažąja raide (pvz., p. 197), teprimena panašų sovietinių ateistų užsispyrimą. Ir visuomet tokiais atvejais rašantysis iš tikrųjų pažemina ne Dievą, o pats save. Tiesa, kitąsyk iš pirmo žvilgsnio neaišku, ar dėl to tikrai kalti krikščionys metraštininkai, ar tik šiuolaikiniai „mokslininkai“, cituojantys ir mums pristatantys jų senuosius veikalus. Ko vertas šiuo atžvilgiu vien Eugenijos Ulčinaitės vardu pasirašytas Enėjo Silvijaus Pikolominio vertimas toje vietoje, kur lietuvės moterys kreipiasi į L. d. k. Vytautą „dėl iškirsto švento miškelio ir atimtos iš dievų buveinės (et domum Dei ademptam)“, nes „dabar nebežinančios, kur reikėsią ieškoti dievo (nescire iam quo in loco Deum quaerant)” (BRMŠ I, 595). Kaip matyti, svetimšalis Pikolominis, pats Lietuvoje nė nebuvęs, mūsų protėvių garbintą Dievą, Jo vardą rašydamas didžiąja, pagerbė labiau nei šiuolaikinis lietuvis „intelektualas“. Ką jau kalbėti apie vienaskaitos kilmininko Dei vertimą daugiskaitos kilmininku „dievų“! Kas gi šitaip aptemdė akis?! Ar ne ta pati išankstinė nuostata, kad „pagonys“ negalėjo pažinti Dievo? Na, tikroji dvasios negalia prieš akis.

Beje, ir Vytautas Ališauskas (pvz., p. 20, 54 ir kt.) kita dingstimi atkreipia dėmesį į apgailėtiną kai kurių BRMŠ pateiktų tekstų vertimą. Su šia nelaime pernelyg dažnai susiduriu ir aš. Štai kas yra tikra gėda, objektyviai rodanti nedovanotinai žemą Lietuvos „intelektualų“ sąmoningumą, nekalbant apie sugebėjimus.

O savo protėvių religiniu pagrindu niekinti tikrai neturime jokios priežasties nei mes dabar, nei jos turėjo krikščionys misionieriai, pirmąsyk su jais susidūrę (kad visur pasitaiko kvailių, kita kalba). Kaip matėme, ir krikščionybė savaime neduoda tam jokio pagrindo. Galime tad įsivaizduoti ir visai kitokį krikščionių atėjimą į mūsų kraštus – tikrų krikščionių, mylinčių Dievą ir gerbiančių žmogaus sielą, o ne pasigviešusių ją Dievo vardu pavergti. Ir tokiu atveju iškart suprasime, kad į mūsų kraštus atėjo ne krikščionys, o „romėnai“, arba „orajai“, su kuriais mūsų protėviai grūmėsi mirtinai. Už laisvę, už savo sielas, už gyvą ryšį su Dievu, kurio atėjūnai labiausiai pavydėjo ir nekentė. Panašiai dar prieš Kristų romėnai, norėdami kokią tautą vidujai pavergti, pagrobdavo ir parsigabendavo į Romą jos dievų atvaizdus: nuo tol pavergtieji turėdavę į juos kreiptis per Romą, kaip privalomą tarpininkę. Panašiai dabar ekonomikoje tarpininkai brukasi grūdasi tarp naftą išgaunančių ir ją perkančių šalių. Nes taip galima susikrauti didelius turtus. Ir Roma tam pavyzdys.

Kitur Vytautas gražiai atskleidžia dangaus kūnų „garbinimo“ būtent simbolinę prigimtį (būdingą „gamtos garbinimui“ apskritai): Saulės „šviesos kaita, jos laikinas atsitraukimas, duodant vietos tamsai, gyvenimui brėžia natūralias ryto ir vakaro, gimimo ir mirties ribas. Saulė, dieną užliejanti žmogaus kūrimosi ir darbo vietoves – laukymes, proskynas, pievas, dirvas, o ryto bei vakaro sambrėškomis atidalijanti darbui deramą metą (naktį dirbančiam negalima linkėti „padėk Dieve“) – sukuria įlaikintą erdvę, tinkamą būti ir veikti – pa-saulį pažodine prasme. Mėnulis ateina Saulei pasislėpus, jis lyg ir naktinis Saulės atitikmuo. Ne taip, kaip Saulė, jis leidžia nakčiai būti, maža to, pati naktis yra būtina, idant Mėnulis taptų regimas. Mėnulio apraiškomis naktis ir tamsa įvedama į žmogaus gyvenimą kaip autentiška jo dalis, o ne tiesiog pauzė tarp dviejų šviesos laikotarpių. Šaltu spindėjimu jis padeda įžvelgti taką tamsoje, pačios tamsos neišsklaidydamas. Jaunaties tarpsnyje ženklindamas visus galimus gyvenimo išsipildymus, žadindamas pilnatvės laukimą, delčios pjautuvu Mėnulis atskleidžia, kad netektis yra būtina atgimimo sąlyga“ (p. 69). Būtent šitaip suprantant „gamtos garbinimą“ – kaip simbolišką žvilgsnį į aplinkinį pasaulį, – iškart aiškėja jo mitinė gelmė bei poetiška prigimtis, ir netenka pagrindo visos piktos (ir, pridurkime, labai kvailos!) priekabės dėl „pagonių tamsumo“. Tamsūs iš tikrųjų buvo ir tebėra tie, kurie leidžia sau šitaip žvelgti į žmogaus vaizduotę ir širdį, ypač tie, kurie šitaip nusiteikę imasi „tyrinėti“ tai, ko iš aukšto patys nenori suprasti.

„Yra, tiesa, dar vienas kelias – pamėginti prikelti atmintyje niekad negirdėtą sutartinės gaudesį, plaukiantį per lengvo vakarinio rūko gaubiamą laukymę – iki pat pajuodusios miško juostos“ (p. 92). Įdėm! Ir šiuo keliu kartu su Vytautu eidami, nepasiduodami „orajų“ nuostatai į „pagonis“ žiūrėti iš aukšto (beje, ar ne tyčia supainiojus dvi visiškai skirtingas pagonybės sąvokos reikšmes: 1) žyminčią kaimiečių prasčiokų, liaudies religiją ir 2) žyminčią bet kokią religiją, kuri nėra krikščionybė, taigi pagonys, pavyzdžiui, yra Platonas ir Plotinas), knygoje rasime labai daug įdomių įžvalgų ir reikšmingų atradimų. Ką jau kalbėti apie įvestą į apyvartą lig tol bene išvis tyrimams nesitelktą reikšmingą šaltinį – Nesvyžiaus kolegijos misijų metines ataskaitas (žr. p. 50 ir toliau).

O kai kurie knygos skyriai ištisai nuostabūs, kaip kad „Šis tas apie dievų ausis, arba garso moduliacijos lietuvių religijoje“ (p. 77–83) – apie lietuvių dievybes Prigirstytį ir Algį. Jei straipsnį būtų pasirašęs pats Greimas, nebūčiau suabejojęs. O tai reiškia, kad Vytautas čia pasireiškė kaip aukščiausio lygio senovės lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėtojas (ir minėtasis skyrius nėra išimtis). Norisi tik palinkėti šios srities ir šių savo sugebėjimų neužleisti!

Paskutinis knygos skyrius skirtas Lietuvos teisinės sąmonės raidai. „Sakytinės kultūros bendrija pažino du teisinių normų šaltinius: paprotį ir valdovo valią. Ir vieno, ir kito veikimo nebuvo galima racionaliai paaiškinti, keisti ar numatyti. Krikščioniškojoje teisės filosofijoje apmąstant žmonijos būklę, paženklintą išganymo ir nuodėmės dialektikos, nesunkiai ateita prie minties, kad pozityvioji žmonių teisė nėra užbaigtas ir natūralus dalykas, atsineštas iš mitinės proistorės; ji turi būti formuojama pagal dieviškojo teisingumo provaizdį taip, kad tarnautų aukštesniam įstatymui, vedančiam visuomenėje gyvenantį žmogų į galutinį jo tikslą“ (p. 210). Šiaip jau įstatymai, greta kur kas gausesnių kitokios paskirties tekstų – religinių giesmių, šlovinamosios poezijos, dvasinių mokymų, technologinių žinių, mokslo užuomazgų ir t. t., – sakytinėse kultūrose irgi saugoti atmintyje. Kalbant apie baltų tautas, čia reikia turėti omeny Simono Grunau (1529) žinią apie VI a. pradžios Videvučio ir Brutenio prūsų teisyną, išreiškiantį „dievų valią“ (BRMŠ II, 54, 92), taigi paremtą apreiškimu. Abejotinai tad skamba Vytauto Ališausko teiginys: „Apreikštojo įstatymo ir juo sekančių rašytinių įstatymų buvimas brėžė dar vieną skirtį tarp toje pačioje Europoje koegzistuojančio pagoniškos „barbarybės“ ir krikščioniškos civilizacijos pasaulio“ (p. 211). Tik čia, regis (tą rodytų ir kabutėmis apimta „barbarybė“), išsakomas ne paties autoriaus įsitikinimas, o tiesiog persakoma ta pati vyravusi (ir tarp „istorikų“ tebevyraujanti) nuostata. Iš pat karto užčiuopus Vytauto distanciją jos atžvilgiu, skaitytojui knygoje prasivertų ištisas gaivios erdvės matmuo.

Šiaip ar taip, to paties skyriaus pabaigoje Vytautas Ališauskas aiškiai parodo, kad viena iš Abiejų Tautų Respublikos žlugimo priežasčių buvo kaip tik pernelyg didelis pasitikėjimas rašto raide: „Respublikos politikų klaida esanti ta, kad jiems labiausia rūpi viskam surašyti kuo daugiau įstatymų“ (p. 222). Į tai jų dėmesį savo laišku bandžiusio atkreipti anglų lordo Edmundo Burke’o žodžiais, pacituotais Vytauto, „ne viena plunksna jus padarys laisvus, laimingus ir orius, bet Ginklas“ (p. 223). Vytautui beliko pridurti: „Iš toli atėjęs perspėjimas liko perskaitytas ir tuoj pat pamirštas. Vėlesni įvykiai atskleidė rašytinio žodžio, neparemto autoriaus veiksmu, bejėgystę“ (p. 223).

Tai ir atsakymas į pagrindinį, per visą knygą virpantį klausimą – apie senosios sakytinės ir krikščioniškosios rašytinės kultūrų susidūrimą Lietuvoje. Galbūt kitomis aplinkybėmis Lietuva būtų raštą įsisavinusi daug sklandžiau, tačiau istorija neteisiama. Iš jos nebent būtų laikas pasimokyti. Viena aišku: prieš šį skaudų susidūrimą ir jo metu anglų lordams mūsų protėvių tikrai nereikėjo mokyti laisvės ir orumo. Ir jau mažų mažiausiai dėl to jie verti didžiausios pagarbos. Nekalbant apie prarastus – o gal tik labai gerai užmirštus? – dvasinius lobius, si quid habent veri vatum praesagia*.

____________________________________
* Pokštas: „...jeigu teisybės yra kiek dainių spėjimuos“ (Antano Dambrausko vertimas). Tūlesniam skaitytojui priminsiu, kad tai Ovidijaus „Metamorfozių“ paskutinė eilutė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


179530. :)) :-) 2010-01-12 22:37
taiklios įžvalgos neokatalikiškų istoriografijos perrašymo pastangų fone.

179540. perlas2010-01-12 23:55
MINTIS - loginis-teologinis PERLAS iš šios recenzijos: "Ir dar man atrodo, kad Kristus stovėjo [pagonių] lietuvių pusėje, ne „krikščionių“, bent jau kol lietuviai nepasidavė baimei ir tuštybei ir nenulenkė galvos prieš „orajus“, ir patys netapo „krikščionimis“". Kristus stovėjo pagonių pusėje... Jėga! Tokia jėga, prieš kurią visos logikos ir katalikiškos teologijos yra bejėgės :)

179544. deimantas2010-01-13 01:09
jei "krikščionys" (kabutės čia juk neatsitiktinai) tėra galios išlaikymo vardan religinį rūbą keičiančios imperijos administracinio aparato pasiuntiniai, tai vargu ar apskritai apie Kristų kalbėti verta...

179567. laumė ragana2010-01-13 10:12
nu Razauskas tai man patinka - žiūri esmės, neįsikibęs kokių niekalų... eina sau. gal man jį įsimylėti?

179568. laumė ragana perlui2010-01-13 10:33
ek tu, perle, mąstyti reikėtų truputį. negi nežinai, kad loginiai ir teologiniai sprendiniai smarkiai skiriasi? o jei žinai, tai kaip gali plakti į viena logiką ir teologiją? į recenziją, matyt, žiūri pačiu paviršutiniškiausiu formaliosios logikos požiūriu, pagal kurį išeina, kad Kristus negali būti ne savųjų pusėje. o teologiniu požiūriu - tai klausimas, kas yra tikrieji Kristaus savieji, pagal ką jis nusprendžia, kas jam savas, o kas ne? dar ten tekste yra tokios kabutės ant kai kurių žodžių ir du tokie itin svarbūs žodeliai: baimė ir tuštybė. šių raktų visiškai pakanka tavo minėto neva priešrataravimo paslapčiai atrakinti :)

179569. laumė ragana2010-01-13 10:37
deimante, tikrovė tavo "tėra" apkimba įvairiomis detalėmis - manymais, bandymais atrodyti, prisiplakimais prie svetimo gėrio ir dar nežinia kuo. tai kaip nekalbėti apie Kristų, jei "galios išlaikymo vardan religinį rūbą keičiančios imperijos administracinio aparato pasiuntiniai" savinasi jo mokinių vardą?

179575. tik tiek2010-01-13 11:27
apie Kristų reikia kalbėti, jei jį išpažįsti savo Viešpačiu. bet nereikia Jo priskirti nei kokiems apsišaukėliams mokiniams, nei Jo dar nepriėmusiems pagonims.

179592. rag2010-01-13 14:06
Stiprus ir labai reikalingas tekstas. Dėkui!

179598. gražu,2010-01-13 14:38
ieškosiu knygos.

179616. e -http://www.balsas.lt/naujiena/369754/sausio-13-ji2010-01-13 16:45
Labai rekomenduoju. O ypač moterims, kad nesuabejotų jog ir Lietuvoje yra tikrų vyrų - dvasios aristokratų.

179659. pl :-) 2010-01-13 22:03
Labai pavykusi recenzija

179666. dėkingos moterys e2010-01-14 00:40
ačiū, kad atvėrėte akis, kol dar nevėlu.

179784. Faifoklis2010-01-14 23:20
Pavykusi, be galo pavykusi recenzija. Ačiū. Širdis atsigavo.

179985. xX2010-01-17 18:01
įdomu, kiek dar milijonų metų jie aiškinsis santykius? Ir įdomiausia tai, kad tie patys jie patys nežino, ką besiaiškindami turėtų surasti. Kaip manai, laume ragana, ką turėtų? Reziumuok.

179992. po palme2010-01-17 19:54
butinai reiks nusipirkti kai lankysiuos Lietuvoj, Alisauskas idomus ir tikrai vertas skaitymo

180036. laumė ragana2010-01-18 16:44
reziumuoju, xXai: nėra taip jau svarbu žinoti, ką nori surasti, svarbiausia - bendravimas :)

180044. xX-ui2010-01-18 17:39
puikus metodas - žinoti, ką turėtum surasti. Bet tik vienu atveju - kai esi ką nors pametęs.

180063. xX2010-01-18 19:46
jei jau bendrauti, gal geriau face to face, o ne per laikraštį? Panašiai kaip mylėtis per paklodę.

180064. xX2010-01-18 19:52
taip - vienas vaidina, kad pametė, kitas vaizduoja, kad padeda ieškoti. Juokingiausia, kai aiškinamasi, buvo ar nebuvo mokyklos ikikrikščioniškoje LT. Ne aiškinasi, bet masturbuojasi - pasakytų koks toto.

180077. na, xX,2010-01-18 21:01
jau žinome, kad tamstai istorinė sąmonė - balta arba tuščia dėmė.

180085. xX2010-01-18 21:40
tikrai taip, nekrofilu nesiruošiu tapti.

180094. xX2010-01-18 22:02
gal ir per grubiai pasakiau, bet jau seniai paneigta hipotezė, kad iš rastos fosilijos galima atkurti visą "brontozaurą". Istorija yra tokia daugiareikšmė, taip plačiai ir įvairiai besiskleidžianti, tokie tinklai įpinti/susipynę, kad knaisiojimasis, buvo ar nebuvo mokykla ikikr. LT, ir ką iš viso reiškia "mokykla", etc. atrodo ir naiviai, ir kvailai. Aišku, gali žavėti Vytauto ir Dainiaus drąsa, iškalba, akių spalva - nieko dėl to nesakau ir tam yra susitikimai "gyvai", diskusijos, disputai, etc. Matyt, turėtų būti kažkokie archetipiniai/meta dariniai, persismelkiantys per civilizacijos epochas, laukai, nukreipiantys civilizacijos procesus ten ir ne kitur, bet visai ne tai, ką šie du durneliai kapstinėjasi. Perskaitysim ir rytoj pamiršim. Aš jau dabar pamiršau, nes vakar perskaičiau. Ko norėčiau? Kad jie, tie du durneliai, remdamiesi savo apgailėtinom istorijos žiniom pasakytų, kaip mums "užkariauti" pasaulį rytoj. Bet nesulauksi, nes ne jų tai nosiai - būtų galima patikrinti jų "žinojimą". O kas buvo, to jau nebepatikrinsi. Taigi istorinė sąmonė - lavonas.

180102. laumė ragana xXui2010-01-18 23:59
aaa, o aš maniau, kad "jie" - tai kultūros modeliai, vai vai, tikrai negerai bendrauti per laikraštį, ir dar internetinį :))

180106. toto2010-01-19 04:11
Taikliai dviem žodžiais nusakė objektą vietinė pakirkšnutė 180077! Taigi, ne masturbacija, xX. Saugioje „istorinės sąmonės“ vardo nišoje grupelė individų išskiria vis naujesnį geidaujamą produktą, išimtinai misdama savo narių sekrementais. Lygiai kaip religijose ar reklamoje - tiesomis be patvirtinimų (conviction without proof) čia prekiaujama, nepaisant nei logikos įstatymų, nei teisingumo prezumpcijos (without law, and without justice). - Išvada nemaloni: asocialus procesas, sektantiškas cechinis šarlatanizmas.

P.s. Iš esmės - dzin. Bet visgi, ar ateis kada diena, kai nebegalės čia savo išmatų flood`inti beviltiški kvailiai ir anonistai?


180108. xX2010-01-19 06:39
kokie dar kultūros modeliai, l. ragana? Tokių "modelių" milijonus galima priplepėti per vakarą šnekantis su vėjais prie alaus bokalo.

180114. laumė ragana xXui2010-01-19 09:56
kokie, kokie - nu tie, kur straipsny minimi, kurie tveria ir keičiasi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. išsiblaškęs tu kažkoks nuo pat ankstyvo ryto. o gal tau dar vėlyvas vakaras?

180116. kam naudojams intelektas?2010-01-19 10:16
ogi , vampyrizmui - kad tik pateisinti savo "teisėtą" egocentrizmą. - sudominimas (užkabinimas , vėliau - atsiurbimas). IR? -palikimas: tipo, pats kaptykis. Atsargiau xX

180130. xX-ui2010-01-19 12:50
taigi, kai archetipinių-meta darinių ieškoma, visiškai nesidomint istorijos faktais, piramides pyst ir pastato Napoleono kareiviai per vieną naktį.

180134. džiugu, 2010-01-19 14:01
kad esama tokių pakirkšnių floros ir faunos specialistų kaip toto. Linkime neišsenkančios energijos ir naujų atradimų šiose beribėse platumose.

180149. xX2010-01-19 15:18
viskas būtų gerai, tik nereikėtų akivaizdžių nesąmonių rašyti - piramidžių niekas per vieną naktį nepastato. Juk piramidžių statymu Napoleono Afrikos ekspedicijoje daug kas ir patikėjo. Nes taip iš tikrųjų ir buvo. Taigi jei jau tokių nesenų įvykių interpretacijose specai nesugeba susigaudyti, tai ko verti šitų durnelių svaičiojimai? Toto per daug tiksliai suformulavo, gal dėl to, kad leksikonas pagelbėjo.

180151. ivs (siaip, jei kam idomu)2010-01-19 15:25
Kieno piramides pasisavino faraonai?
Giants of the old World

180154. Napoleonas2010-01-19 15:43
statėm pristatėm tų piramidžių, tik mumijas tie išdavikai egiptiečiai sukaišiojo ne ten, kur jiems liepta. Užtat dabar tos abejonės ir kyla. Oj, juoksis mano kauleleiai batškėdami, kai aptiks Cheopso piramidės viename kampe prancūziško konjako butelį!

180167. archyvaras2010-01-19 17:19
Labai ir labai taiklūs, tikri XX -o žodžiai: "kaip mums "užkariauti" pasaulį rytoj". Nuoširdžiai. Nusiimu kepurę ir lenkiu savo galvą XX -ą. taip, taip ir taip: rytojus rytojus ir porytojus ir užrytojus stūkso prieš mus kaip neperžvelgiama nežinia ar - netikėtumas. Mirties mes nebijome, bet rytojus porytojus - metaforiškai kalbant - gali būti baisesnis nei mirtis...

180169. briedis2010-01-19 17:34
egi- alisauskas prie svento sosto laiko veltui neleidzia! dar pamatysit(porytojuj)- girdem arklius prie juodosios juros, girdysim ir prie adrijos!

180173. cavalius2010-01-19 18:03
Brangiai superka žinduklius veršelius ir telyčaites. Moka 6-21 proc. Atsiskaito iš karto. 8-641 19241

180273. žinduklis veršelis2010-01-20 15:56
kad mažas, jau ir diskriminuoti galima? Parduoti už 6-21 procentą?

181104. vaiškūnas - laume iraganai2010-01-27 01:54
Nekliudyk Razausko. Aš jį jau myliu.

Rodoma versija 28 iš 28 
8:36:23 Mar 7, 2011   
Mar 2010 Mar 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba