ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-02-21 nr. 689

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

GINTARAS BERESNEVIČIUS. Susipusiausvyrinimas (48) • Sigitas Geda. Kalba, pasakyta Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vasario 16-ąją (5) • KASPARAS POCIUS. Tarp Europos ir Honkongo (6) • Užuojauta (2) • ROMUALDAS OZOLAS. Supratimai: kasdienės mintys (23) (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Kitas, tolerancija ir skirtumų Dievas (17) • SIGITAS GEDA. Septyniolika brulijonų (2) • RENATA DUBINSKAITĖ. Privatus dangus ir neišvaizdus vaizdinys (11) • JŪRATĖ BARANOVA. Vienatvė tarp daiktų (11) • JEAN-SÉBASTIEN STILL ir JEAN PIERRE MOHENEM. Gelbėjimas ar naikinimas? (2) • RASA ŽIEMYTĖ. Ludwigas Wittgensteinas ir šiek tiek klinikos (26) • EMILIJA LIEGUTĖ. Jau sniego skranda suplyšo (2) • LIBERTAS KLIMKA. Apie Užgavėnių mitiškumą (16) • SAULIUS MACAITIS. "Marš, marš, tra-ta-ta" (6) • DINO BUZZATI. Tarakonas (5) • Iš Markaus Rodunerio asambliažų (2) • mano laiškas tau (126) • Julijus Lozoraitis. Mirtinas virusas (El. redakcijos priedas) (11) •

Supratimai: kasdienės mintys (23)

ROMUALDAS OZOLAS

[skaityti komentarus]

2004.I.6 Ką reiškia architektūros paminklo gyvenimas, pirmąkart suvokiau, kai pamačiau Kelno katedros priežiūros mechanizmą. Jo sistemai priklausė pastato nuolatinio atnaujinimo grandis – ištisas restauravimo cechas: buvo apžiūrima, kuri plyta pastate dėl ko nors sunyko, sprendžiama, kaip ir kada ją keisti, nuolat tiriama pamatų būklė, tikrinami vargonai ir t. t., ir pan. Pastatas buvo tvirtas todėl, kad jį nuolat tvirtino. Nuolat ir nepaliaujamai.

Ar kas nors apie Vilniaus senamiestį mąsto taip kaip vokiečiai apie savo katedrą? Juk mūsų sostinės senamiestis – irgi pasaulio paveldo dalis!

Žinau, ką atsakys paveldo sergėtojai valdininkai. Bet kai čia pat, tavo akyse, kerta dar vieną namo sieną ir vietoj jos stato stiklą, pro kurį būtų galima matyti moderniausių batų rietuves ir lentynas, kai šita siena – tik viena iš dešimčių šitaip iškapotų senamiesčio namų, kai išgirsti atsakymą, kad pinigams atsispirti labai sunku ir vis tiek atsiranda, kas praduria skylę draudimų šitaip gadinti senamiestį užkardoje, – kai visa tai sudedi į viena, negali nedaryti išvados: ne, neveikia mūsų valstybės mechanizmai; kiti veikia, o valstybės – ne.

Galima suprasti ir sutikti, kad net Kelno katedra šiandien negali apsieiti be elektronikos. Tačiau net mūsų modernizatoriams, ko gero, nešaus galvon mintis, kad Kelno katedrą galima patobulinti iškertant platesnius langus ar rūmuose įrengiant alaus barą. Kodėl panašūs dalykai gali tikti mūsų Valdovų rūmams, Gedimino kalnui ir bokštui, ką ir kalbėti apie Pilies ar Didžiosios gatvių namus – ar jie atsakytų? Juk yra riba, už kurios prasideda kita: senas namas tampa perstatytu namu, paminklinis pastatas – nebe paminklinis (=sugadintas), senamiestis – nebe pasaulio paveldo objektu? Ar tai suvokia mūsų tvarkytojai ir saugotojai? Jei ne, tai jie – nepakaltinami ir turi būti nušalinti nuo valstybės įgaliojimų vykdymo. Jei taip – tai jie daro nusikaltimą, už kurį turi būti baudžiami.

Mes ilgą laiką guodėmės: na, būtų bent kartą sutramdyti mūsų negeroves kuriantys rykliai! Dabar jau tramdomi. Prezidentui pritaikyti tokie įstatymų laikymosi reikalavimai, kurie patys gali būti tiriami pakaltinamumo požiūriu. Bet jie pateikti. Dabar būtų galima laukti ir siekti, kad toks pat griežtas reikalavimas būtų pateiktas kiekvienam valstybės pareigūnui.

Nes kad ir kur pažvelgsi – įstatymas Lietuvoje vis dar skuduro vietoje. Alytaus HES pradedama statyti iš anksto žinant, kad įstatymai bus pažeisti, kad pats statybos tyrimas yra įstatymo pažeidimas. Daugiaaukštis Kaune prie Prisikėlimo bažnyčios suprojektuojamas aiškiai suvokiant, kad griaunama miesto urbanistinė estetika. Naftą pradeda eksploatuoti ir eksploatuoja privačios firmos, nors Konstitucija kategoriškai tvirtina, kad žemės gelmių turtas yra tik valstybės (=visuomenės) nuosavybė. Ir t. t., ir pan.

Bet ar yra kokia nors perspektyva kaip nors susitvarkyti, jeigu panašiais metodais dirbama aukščiausiuose sluoksniuose – jeigu įstatymų pažeidimai tiesiog projektuojami ir proteguojami! Kas, jei ne totalinis Lietuvos Konstitucijos paneigimas yra įstojimas į Europos Sąjungą, kurios pagrindinis reikalavimas yra ES įstatymų viršenybė prieš nacionalinius? Ką tokiame juridiniame kontekste reiškia mūsų Konstitucijos teiginys, kad mūsų valstybė – nepriklausoma respublika?!

Kaip ir paminklosaugoje, galimi tokie objekto pakeitimai, kurie neperžengia ribos ir nesunaikina paties objekto. Pastatai senamiestyje gali būti modernizuojami ir yra modernizuojami. Užtvankos hidroelektrinėms gali būti statomos ir yra statomos. Nafta gali būti siurbiama ir yra siurbiama. Bet – nepanaikinant pagrindinių valstybinės tvarkos nuostatų ir reikalavimų. Kai šitai atsitinka – turi įsikišti valstybė. Kai valstybė nesikiša – turi kištis visuomenė. Kištis imtinai iki piktnaudžiautojų prievartinio nušalinimo. Kaip Gruzijoje. Ji ir Lietuvai tampa pavyzdžiu. Ir nuo šiolei bus nepriklausomai nuo to, kaip įvykiai Gruzijoje klostysis po Rožių revoliucijos.

2004.I.11 Vyksta "Eurovizijos" konkurso nacionalinis turas.

Tai, ką matome ir girdime, galima apibūdinti tik vienu žodžiu: košmaras. Ne šiaip sau koks šiurpulėlis, o tikras siaubas, siaubo filmas.

Nenoriu kalbėti apie scenon einančius žmones. Jeigu yra uždarbiaujančių iš pornografinių scenų, jeigu su pasitenkinimu išsirenginėja meduolės, jeigu anekdotų karaliumi vadinamas cinikas leidžia eterin žemiausio lygio juokelius, tai kodėl sėkmės viliojama pagyvenusi ponytė arba visai kvaila mergelė negali į viešumą iškelti savęs, neturėdama nei išvaizdos, nei balso, nei klausos? Bent pasirodys. Ir galės kaip tos "Akvariumo" žibutės puikuotis pokyliuose ir vakarėliuose: "Eurovizijos" konkurso dalyvė!

Noriu paklausti visų pirma žmones (ir ten dalyvaujančius, ir jų pasiklausyti bandančius) – žeminančių reginių organizatorius: negi padorumas jau tikrai nieko nebereiškia? Negi ir čia kriterijus tik pinigas, o scena – laisvoji rinka? Na yra gi vis dėlto ne tik jų, tų apkvailintųjų, bet ir jūsų profesinė garbė, prestižas? Ar jie jau nurašyti kartą ir visiems laikams?

Noriu paklausti dešimčių mūsų muzikos pedagogų, profesorių, visokių aukštų tarybų ir komitetų vadovų: kur jūs? Negi visi esate taip finansinių interesų supančioti arba griuvę į abejingumo liūną, kad jokio gyvo balso, nors kokio kolektyvinio žodžio pavidalu, nebegalima tikėtis?

Dainavimas yra daug kas – ir mąstymas, ir vaidinimas, ir bendravimas. Bet visų pirma tai vokalas. Pasiklausykit kad ir artimiausių kaimynų. Ir pasakykit, kur mūsų eurovizininkų vokalas? Dainavimas?

2004.I.17Kai kalbama apie nacionalizmą Lietuvoje, turimas galvoje lietuvių nacionalizmas. Lenkų nacionalizmo nesama. Nors galima išskaičiuoti virtines faktų, kaip Lietuvos lenkai nepaiso valstybės įstatymų ir tvarkos būtent savo lenkiškumą rodydami ir teigdami. Nėra žydų nacionalizmo. Nors Lietuvos žydai ne kartą kolaboravo su Izraelio emisarais, čia, Lietuvoje, skelbiančiais visai nepagrįstas pretenzijas. Nėra ir rusų nacionalizmo Lietuvoje. Nors jų nacionalizmo garais ir šiandien esame apnuodyti.

Kai kalbama apie rusus, žydus, lenkus Lietuvoje, kalbama apie juos kaip apie mažumas, kaip prižiūrėtinus ir globotinus, kad ir ką jie darytų. O jeigu jiems atrodo, kad esame nepakankamai dėmesingi, jie atvirai spaudžia ir grasina visokeriopomis sankcijomis žmogaus teisių vardu.

Lietuviai, būdami intravertai, nelinkę priešintis jėga, mielai priima tą kitataučių mažumų nacionalizmą kaip tikrai nepakankamą dėmesį mažutėliams ir rūpinasi, darydami aibes neapgalvotų nuolaidų ten, kur jų neturėtų būti jokiu atveju, nes jos reiškia valstybinio bendrabūvio normų iškraipymą ir degradavimą. Kaip pavyzdį galiu paminėti neprincipingumą dėl lenkiškųjų iškabų su gatvių pavadinimais Sudervėje, Pilsudskio gatvės atsiradimą maršalo okupanto gimtajame kaime, Lenkijos kišimąsi į Lietuvos mokyklų finansavimą ir kitus klausimus. Prieš šimtmečius čia turėto turto grąžinimo žydams klausimas juridiškai absurdiškas, bet irgi nutylimas. Rusų kapitalo skverbimasis į strateginius Lietuvos ūkio objektus – visuotinai žinomas. O kur visa tai svarstoma, analizuojama ir sprendžiama? Ar ne laikas iškelti lietuvių klausimą – lietuvių tautos teisės normaliai gyventi savo žemėje klausimą?!

2004.I.22 Vėl suaktyvėjus kalboms apie Lukiškių aikštės sutvarkymą ir neseniai Seimui surengus netgi konferenciją šiuo klausimu, ryškėja senosios projekto gairių paieškų bėdos. Svarbiausia jų – tai Lietuvos valstybės, jos sostinės ir tos sostinės vienos iš istorinių aikščių koreliavimas tų trijų elementų istorinėje projekcijoje į nūdieną. O kad šitai būtų galima atlikti, reikia išsivaduoti iš bet kokių visuomeninių grupinių, politinių partinių, valstybinių žinybinių suvaržymų. Kriterijus vienas: kaip šitoje aikštėje, Lietuvos istorinės sostinės aikštėje, turi būti paženklinta mūsų buvusi, esama ir būsimoji valstybė – Lietuva.

Kai kurių gerų idėjų Seimo surengtoje konferencijoje pareikšta. Svarbiausia iš jų – kad aikštė turi atspindėti ne kokį vieną istorinį laikotarpį – joje turi būti užfiksuota visa lietuvių kova už nepriklausomybę, už valstybę. Nieko geresnio šiuo požiūriu už Lukiškių aikštę Vilniuje nerasi. Memorialinė reiškia, kad čia turi būti sukurti kovų už valstybę įamžinimo ženklai, reprezentacinė reiškia, kad čia turi vykti visos Lietuvos valstybingumą demonstruojančios šiandieninės ceremonijos – paradai Valstybės dieną, iškilmės per tarptautinių susitarimų minėjimus – visa, kas susiję su tautos administracine savitaiga.

Toks aikštės apibūdinimas iškart kelia memorialinių ir reprezentacinių funkcijų perskirstymo klausimą: juk, be administracinės, yra ir legitimacinė, ir humanizacinė tautos saviraiška. Nuostabiausia, kad Vilnius siūlyte siūlo puikiausias tų klausimų sprendimo galimybes.

Žvilgtelėjus iš kiek aukštesnio žiūros taško, gerai matyti, kad didysis Neries ir Vilnios vingio dubuo, iš rytų į vakarus kertamas Gedimino prospekto, apdovanotas dviem aikštėmis – Katedros ir Nepriklausomybės. Gedimino prospektas vienoje prasideda, kitoje pasibaigia. Per vidurį – Lukiškių aikštė. Štai tos trys aikštės ir yra Dievo duotos erdvės mūsų visuomenės visaverčio gyvenimo valstybiškam pažymėjimui: Katedros aikštė – valstybinio dvasinio gyvenimo centras su Lietuvos bažnyčių bažnyčia vidury, apsupta dabar jau nurimusių istorinių rūmų; Lukiškių aikštė, kaip sakyta, šiandieninio valstybės gyvenimo (administracinės savitaigos) vieta; ir – pagaliau – Nepriklausomybės aikštė, tautos valios raiškos ir jos legitimacijos vieta, nuolat verdanti, kunkuliuojanti ir atkakliai sauganti tą istoriškai čia suklostytą teisę. Taip, gali pasirodyti, kad šiame komplekse trūksta meno kaip dvasinio gyvenimo centro. Tik gali pasirodyti, nes taip nėra: meno gyvenimo centrinė vieta natūraliai klostosi aplink dabartinę Savivaldybės aikštę – Operos ir baleto teatras su Kongresų rūmais, Nacionalinio muziejaus veikla dešiniajame Neries krante ir Valdovų rūmai kaip kultūros židiniai tą meno koncentravimąsi čia, aplink Savivaldybės aikštę, tik sustiprins. Tada tektų žengti paskutinį žingsnį – iškeldinti Vyriausybę iš buvusių CK rūmų ir atiduoti juos Muzikos ir teatro akademijai (ji jau planuojama), taip natūraliai užbaigiant dabar jau išryškėjusias tendencijas. Vyriausybei įsikurti prie Lukiškių aikštės buvusiuose KGB rūmuose ir buvusios Konservatorijos pastate ne tik kad nekenktų – rekonstruoti, papildyti gal ir buvusios Ekonomikos ministerijos rūmais, jie suteiktų ir tą plotą, ir tą svorį, kurį Vyriausybė pagal Europos Konstituciją įgis Europos Sąjungoje. Architektams toks naujųjų Vyriausybės rūmų rekonstravimo ir konstravimo projektas būtų nepaprastai patrauklus uždavinys.

Štai tokiame kontekste svarstant Lukiškių aikštės projektą, jos elementus galėtume įžvelgti kur kas aiškiau ir tikslingiau.

Pagrindinis akcentas – paminklas visų laikų lietuvių aukoms už savo valstybę, – mano galva, tegalėtų būti vienas – nerūdijančio plieno stela aikštės vidury, spindinti ir ryto, ir vakaro saulėje, neprarandanti savo neįveikiamumo sugestijos netgi lietuviškųjų miglų dienomis – laisvė kaip durklas, kaip strėlė, kaip skrydis į dangų visais laikais – toks paminklas be žodžių, be didesnių komentarų bylotų apie didžiausią mūsų vertybę visiems. O jau skulptūrinės kompozicijos sienelių, bareljefų ar kitokiais pavidalais be didesnių problemų būtų surikiuotos meno žmonių.

Prie viso to puikiai dera dar trys kompleksai. Pirmas – visos mūsų valdžios įstaigos (ministerijos) jau šiandien glaudžiasi Gedimino prospekte. Prospektas tampa labai tikslingu administravimo traktu. Antras – už Žvėryno tilto esanti cerkvė, o kiek atokiau – kinesė projektuoja alternatyvą Arkikatedrai, todėl, galvojant apie ateitį, skvero šalia cerkvės gal nereikėtų užstatyti kokiu nors nedvasinės paskirties statiniu? Trečia – Tauro kalnas, modeliuojantis Neries slėnį iš pietų ir prie Lukiškių aikštės tiesiog priglundantis kaip neatskiriama kraštovaizdžio konstrukcijos dalis, ne tik įsikomponuoja į Valstybės (Lukiškių) aikštę, bet ir reikalauja ant savo pečių užrioglintą monstrą rekonstruoti į tikrus Tautos namus, kurie kuo toliau, tuo labiau mums bus reikalingi.

Taigi visi duomenys, visos prielaidos – mūsų pačių rankose. Galėtume sukonstruoti tokį urbanistinį branduolį, kur ir valstybės institutai, ir jais besinaudojantys žmonės galėtų jaustis kaip namuose. Kaip amžių namuose.

Kokie kliuviniai, kurie gali kaip ir viską iki šiolei Lietuvoje paversti viltis žyminčių lūženų krūvelėmis?

Pirmiausia – jokia Vyriausybė nenorės kilti iš šiltų užsėdėtų vietų buvusiame CK. Protestuos teismai. Vargu bau rezistencijos idėją išplėtoti norės visuomeninės organizacijos. Ir pan.

Ko gero, viskas tekės vangiai ir su partinėmis bei žinybinėmis klastelėmis.

Bet niekas negalės paneigti, kad galimybes turėjome fantastiškas. Tebeturim.

2004.I.25 Nors genų inžinerijos negalėtume pavadinti Kūrėjo apvogimu (tiesą sakant, taip kelti klausimą irgi būtų visai teisėta), mąstyti apie šitai reikia tolydžio vis rimčiau.

Kad visa ta su gimties kontrolės perėmimu iš gamtos (iš aukščiau, iš seniau, iš nežinomybės) į žmogaus rankas susijusi situacija yra pati palankiausia visų pirma piktai valiai, leisiančiai aibę geros valios kūrinių paversti nieku, – aišku jau šiandien. Taip ir eisim, dabar jau pasitikėdami ne gamtos, o žmogaus gerumu? Nėra nė mažiausio pagrindo. Žmogus iš prigimties egoistas, savimyla, grobuonis, vienintelis iš visų gyvų būtybių viską ryjantis ir nieko negailintis. Jį tramdo tik jo paties susikurti elgesio tabu ir stipresnių už jį jėgų baimė. Būtų naivu tikėtis jo altruizmo. Nebent tuo galėtų vilioti kvailius juos milijonais suryti besirengiantieji. Tai ar tvarka, kuri iki šiolei rėmėsi Dekalogu ir iš jo kylančia morale bei teise, yra paveiki reguliuoti žmonių santykius, kai griauti pačius žmogiškosios egzistencijos pamatus – jo fiziškumą – gali ir imasi piktoji valia? Nebe dvasia, o valia?

2004.I.27 Lietuvoje dabar galima atskirti tris proto tipus.

Naivusis protas neretas: jame blyksi visokios su dora ir tiesa susijusios mintys ir idėjos, jis gimdo visokias programas ir projektus, jis pamokslauja, moralizuoja, pranašauja ir kitaip atnašauja, manydamas, kad yra vertingas ir reikalingas visiems ieškantiems kelio.

Skeptiškasis protas yra didžiumos inteligentijos protas. Jis jau senokai nebepripažįsta idėjų vertės ir reikšmės, vertina tik grožį, o kadangi tikrovė iš principo "negraži", o idėjos iš principo nevertingos, skeptiškasis protas grožisi savimi ir, maudydamasis savo seklumose, narcizauja, masturbuojasi, mazochistauja, o tai ir marodieriauja, visa tai darydamas be jokios sąžinės graužaties, nes į viską žiūri be tikrovės jautimo, ją iš principo atmesdamas, – kaip į literatūrą.

Ciniškasis protas yra naiviojo ir skeptiškojo hibridas. Naivusis dar kuo nors tiki, skeptiškasis – netiki niekuo, išskyrus patį save, ir tai ne pernelyg, o tik šiaip sau, kad būtų už ko laikytis, tai ciniškasis protas tiki, kad netikėjimas yra labai patogus ir geras daiktas, todėl kai reikia, jis tiki karščiau už popiežių, kai naudinga – netiki nuoširdžiau už tarybinį ateistą. Ciniškojo proto šeimininkai – didžiuma naujųjų lietuvių, praturtėjusių ir toliau sau turtėjančių iš visų principų ir normų, tiesų ir teisių pardavinėjimo ten ir tam, kur ir kas brangiau moka.

Šią fenomenologiją būtų galima ir konkretizuoti, ir tikslinti, ir detalizuoti, tačiau bruožai vis tiek bus tie patys.

Tačiau tam, kuris vis dėlto panūstų į šiuos proto tipus pažvelgti atidžiau, reikėtų atsiminti, jog visi trys jie reflektuoja vieno didelio proto fone – juodojo buitinio proto fone. Nusakyti jį yra taip pat sunku, kaip apibūdinti pelkę su akivarais: jos nepereisi, nes ji praryja visa, kas jon nukrinta ar net pernelyg prisiartina.

Ar tai visiškai beviltiška?

Ne visai: visos pelkės kada nors užanka ir tampa žeme, ant kurios galima atsistoti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


12995. Cinikas2004-02-23 11:10
Nors kartą Ozolas šiek tiek atsitolino nuo savęs ir parašė dėmesio vertą opusą. O nuo čia galima jau ir ginčytis, ypač dėl to, prie kurio proto Ozolas priskirtų save.

12998. virusas :-) 2004-02-23 11:31
Iš tiesų, šįkart visai verti dėmesio tekstai.

13009. Against Being Right apie Ozuolą ir Negrynojo Proto Kritiką2004-02-23 13:41
Aišku, manosi prisivizginęs prie "naiviojo proto", tačiau priskirtinas prie "ciniškojo" ("kai reikia, jis tiki karščiau už popiežių, kai naudinga – netiki nuoširdžiau už tarybinį ateistą"). Nors...mano akimis, vienokie ar dar kitokie Ozolo "įtikėjimai" apskritai nesusiję su protu.

13039. viesulas :-( 2004-02-24 00:03
ozolai, ozolai, kaip tu besistengtum esi labiau ožys o ne filosofas----ir blogiausia, kad pats tai supranti, bet nedarai išvadų---ha ha haaaa.

13043. ee2004-02-24 00:15
gerbiamiasia baik lygint ,b>aganisst pagal DB stilistikq - tttia banalu

13055. ėĖ2004-02-24 10:56
gerb. ee, bent jau sugalvok kaukti su lietuviškais diakritiniai ženklais

13057. Ozolo sirenų giesmės2004-02-24 11:10
Nesiliauju stebėtis, kaip gerb. Romualds Ozols (oops- turi būti Ozolas)sugeba mikliai ir iš širdies samprotauti apie Lietuvos dvasią,lietuvybės gynybą, svitaigą ir savitampą, tautos valstybingumo kaladėlių dėliones, lietuviškosios istorinės savimonės puoselėjimą ir apskritai lietuviškojo mesianizmo paskirtį ir čia pat net nemirktelėjęs čiulbėti paxistinias bydlo-rusiškas runkelių viliojimo sirenų giesmes. Tikrai tas Ozolas labai gabus žmogutis. Ir labai nelaimingas.Ir klastingas, šelmis...

13062. Žmogus2004-02-24 13:14
ieško savęs, o jūs šidijatės. Kokie du trys sakiniai visai neblogi. Sėkmės.

13074. Miumla2004-02-24 17:49
Na, dėl to mūsų "Eurovizijos" atrankos konkurso - tai aš sutinku: mūsiškų kai kurių "atlikėjų" Euro - vizija tikrai kažkokia iškreipta (mažų mažiausiai)...

13075. ridas2004-02-24 18:01
Puikus textas.

13115. zemaitis2004-02-25 21:11
Apie genu inzinerija, gerb. p. Ozolai, isamnote apgailetinai nedaug. Ir tai jusu lakiai vaizduotei suteikia dar platesnius sparnus, nuo ko ji apsvaigsta ivairiais kliedesiais bei prietarais. Kas ta jusu `blogoji valia`? Kas tai per terminas? Ka jis turi bendro su moksline genu interpretacija? Ar jus kada nors susimastete, kodel jusu protas toks, koks jis yra? Kur jo istakos? Kaip jis funkcionuoja? Genu inzinerija yra tik dar viena pakopa suvokiant save pacius. Gal jus manot, kad tai kazkas antgamtiska, todel turetu buti atmestina? Bet tada atmeskime ir aspirina, nes jis nuima galvos skausma, nes galvos skausmas - irgi naturalus, gamtos mums suteiktas dalykas. Etc. Ponas, Ozolai, jus geriau pasilikit ir mastykit apie socialinius bei filosofinius reiskinius, cia jus tikrai originalus. Sekmes

13142. zigirta2004-02-26 12:21
Jeigu autorius nebutu pasirases, t.y. saves ivardijes, ar tikrai jusiu atsiliepimai butu otkie patys? Gal svarbiau reaguoti ir komentuoti pati straipsni, o ne jo autoriu?

13252. Vėžio sriuba2004-02-27 17:51
Gal gi OŽOLAS gilus mąstytojas, tačiau prastas virėjas -savo apreiškimus publikai patiekia pats, matyt, neragavęs.

13309. varna2004-02-28 16:59
Ksenofobas ir antisemitas Ozolas bando jėgas skulptūroje. Bus geriausiu filosofu tarp skulptorių ir geriausiu skulptoriu tarp filosofų. O gal jis bus geriausiu architektu tarp filosofų ir geriausiu filosofu tarp architektų? O gal jis bus geriausiu lietuviu tarp latvių ir geriausiu latviu tarp lietuvių? O gal jis bus blogiausiu lietuviu tarp skulptorių ir niekam tikusiu architektu tarp latvių? O gal - blogiausiu filosofu tarp latvių ir prasčiausiu skulptoriumi tarp lietuvių? O gal jis liks tuo kuo yra - nieku.

25490. susižavėjus skaitytoja :-( 2004-12-01 14:20
aš manau kad autorius tikrai kaip reikiant išreiškė savo nuomonę. tikiuosi nepavargo tiek berašydamas . taip ir toliau tai gali būti puikus referatas jei mokytojas lieps parašyti DAUG ir apie DAUG KĄ.

Rodoma versija 23 iš 23 
8:33:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba