ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-23 nr. 850

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRZEJ ROMANOWSKI. Pomirtinės paskutinio karaliaus kelionės (15) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Vinis (114) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ANNE ATKINS. Liaudiška šneka juk nebūtinai keiksmai? (7) • JONAS GRIGAS. Kaip žmogų veikia elektromagnetiniai laukai (24) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-Varlys (7) • RITA PILKAUSKAITĖ. Šurmuliuojanti kasdienybė (2) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Devyneri tavo kūno vartai (18) • VLADISLAV CHODASEVIČ. Žmogaus pokalbis su pele, kuri graužia jo knygas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Žmogus be savybių prieš savybes be žmogaus (4) • Su tuometiniu moksleiviu, istoriku, Valstybinio Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato darbuotoju JONU VITKŪNU kalbasi Saulė Matulevičienė. Iš Rasos švenčių Kernavėje istorijos (5) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (14) • MARIUS MACEVIČIUS. Eilės (13) • kaukst kad net ziezirbos pasipyle is akiu (650) • o briedų briedai! abriedai. abrėdukai tikri :)) :)) :)) (692) • 2007 m. liepos 7 d. Nr. 25 (851) turinys (44) •

Žmogus be savybių prieš savybes be žmogaus

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

John Barth. Kelio pabaiga. Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. 239 p.

„Tam tikru atžvilgiu aš esu Džeikobas Horneris“ – pirmuoju Johno Bartho romano sakiniu įvedama reliatyvizmo tema. Netrukus susiduriame ir su lengvu absurdu – kai pasakotojas daugiau kaip puslapį aiškina apie sėdėsenos problemas gydytojo (psichiatro) konsultacijų kabinete.

Barthas priskiriamas gana neapibrėžtai XX a. antros pusės amerikiečių literatūros krypčiai, kurią galima vadinti absurdizmu arba „džiaugsmingu nihilizmu“ (cheerful nihilism) – pastaroji frazė pavartota ir šiame romane (p. 59). Su šia srove siejami Donaldas Barthelme’as, Thomas Pynchonas, Richardas Brautiganas, Kurtas Vonnegutas ir kt. Pastarasis pas mus žinomiausias, nes buvo įsileistas dar sovietmečiu, o ir dabar yra populiariausias iš šių rašytojų. Kaip ir visa kita, amerikietiškasis absurdizmas yra lengvesnis, socialesnis, konkretesnis negu europietiškasis (štai ir absurdo dramaturgijoje Edwardo Albee pjesės yra realistiškesnės negu europiečių).

Tiesa, „džiaugsmingo nihilizmo“ terminas labiau tinka pirmajam Bartho romanui „Plaukiojanti opera“ (1956, liet. 2000), nes „Kelio pabaigoje“ (absurdistinį) džiugesį galiausiai nustelbia tragedija. Bet abu jo pirmieji romanai panašūs; visai kitoks yra „Tabako pirklys“ (The Sot-Weed Factor, 1960) – didžiulis, daugiaplanis, kartu filosofiškas ir komiškas kūrinys, virtuoziškai parašytas XVIII a. angliškų romanų stiliumi.

„Kelio pabaigoje“ Džeikobas Horneris savo asmenybinį reliatyvizmą akcentuoja ne kartą, pavyzdžiui, taip: „– Džo, aš neturiu aiškios nuomonės, – kategoriškai pasakiau aš. Bėda, žinoma, buvo ta, kad turėjau tiesiog per daug nuomonių, ir visos jos man atrodė vienintelės teisingos.“

[...] vieną dieną aš būdavau prisiekęs kairuolis demokratas, kitą – užkietėjęs konservatorius, tarsi maro bijantis bet kokių pokyčių; vieną dieną buvau asketas, kitą – hedonistas, vieną dieną – aršus racionalistas, kitą – įsitikinęs racionalizmo priešininkas.

Čia neišvengiamai įsėlina prielaida, kad žmogus, turintis tiek daug tapatybių, iš tikrųjų neturi jokios tapatybės, o tai reiškia, kad jis lyg ir neegzistuoja, yra „žmogus be savybių“. Jo meiluže tapsianti Renė prieina išvadą, „kad tavęs iš viso nėra. Tavųjų „aš“ pernelyg daug. Ir tai ne kaukės, kurias tu užsidedi ir nusiimi – mes visi turime kaukių, bet tu keitiesi pats, visiškai keitiesi. Tu atšauki save. Tu tarsi sapno personažas. [...] Tu niekas.“ O kai įniršęs Renės vyras argumentuodamas klausia, ar ir jis turįs tikėti, kad Džeikobo nėra, Džeikobas nuolankiai atsako: „Galėčiau pateikti ir daugiau įrodymų, kad manęs nėra.“

Vis dėlto galiausiai Džeikobo „egzistavimą“, tarkime, įrodo, tai, kad, komplikuojantis situacijai ir juolab įvykus tragedijai, jis visai autentiškai sielojasi, kremtasi, išgyvena. Taigi, Džeikobas Horneris, kaip asmenybė, „yra“, bet – nors, kaip čia buvo cituota, sakosi galįs būti „aršus racionalistas“ – būtent racionalistas jis tikrai nėra. Racionalistas yra Renės vyras Džo Morganas – ne tik racionalistas, bet ir kraštutinis, karikatūrinis pedantas, įsitikinęs, kad kiekvieną žmonių santykių keblumą privalu logiškai išanalizuoti ir padaryti vieną konkrečią išvadą bei pagal ją pasirinkti tolesnę elgesio liniją. Žodžiu, jis turi ryškių savybių, tačiau jose natūralaus žmogaus lyg ir nebelieka. Šiuodu personažai tampa lyg ir nenuoširdžiais draugais, bet iš tikrųjų yra priešininkai.

Savaip „logiškai“ samprotaudamas Džo Morganas netyčia pats pastūmėja savo žmoną Renę Džeikobui Horneriui į rankas, galiausiai ir į lovą. Bet romane parodoma, kad į aklavietę veda ir pedantiškas racionalizmas, ir jo priešingybė – asmenybinis reliatyvizmas. Kai kurie Džo išvedžiojimai gali pasirodyti nuobodūs ne tik pasakotojui, bet ir skaitytojui. Tačiau knyga patraukia daug kuo.

Patrauklus atrodo ir vertimas – kalba skamba gyvai, sklandžiai, lanksčiai; gerai išversti ir dialogai, ir filosofavimai. Neturėdamas po ranka originalo, galiu tik dar kartą pasiginčyti su visais vertėjais, kurie dinner iki šiol verčia „pietūs“, nors valgoma šeštą arba septintą vakaro. Ginger ale nederėtų versti „imbierinis alus“ – tiesiog dėl to, kad tai yra nealkoholinis gėrimas, viena iš rūšių to, ką anksčiau vadindavome „limonadu“, o dabar galime nusipirkti ir savo parduotuvėse. Bet tai smulkmenos.

Spaudoje jau buvo minėta, kad, nors romanas parašytas seniai, atrodo gana šiuolaikiškas. „Neįtikėtina, kad visa tai vyko Amerikoje jau prieš pusšimtį metų“, – teigia Aleksandra Fomina (LM, V.25). Tiesa, maždaug tuo pat metu panašūs tapatybės klausimai buvo keliami Maxo Frischo ir kitų.

Čia leisiu sau įterpti šiek tiek asmeninės skaitytojo patirties. Skaičiau šį romaną (kaip ir „Plaukiojančią operą“) tolimais studijų metais. Tada, anų laikų gyvenimo ir literatūros aplinkoje, tai atrodė nepaprastai žavingas iššūkis unifikacijai ir vienodybei. Ribas peržengiantis komizmas ir absurdizmo žaismingumas, gaivus reliatyvizmas – štai kas tada buvo unikalu, beveik neregėta. Gyvenau aplinkoje, kurioje iš viršaus visiems buvo siekiama įdiegti vieną ir vientisą tapatybę, o iš apačių buvo tyliai priešinamasi siekiant įsigyventi į visai kitokią nei primetama tapatybę – bet irgi vientisą, nedalomą, nebent slepiamą už primityvios parodomosios kaukės. Tai štai tada antroji (arba trečioji) manojo „aš“ dalis žavėjosi tokiais negirdėtais (Bartho personažo) dėstymais: „[...] žmogaus individualumas yra lygiai tokia pat sąlyginė sąvoka kaip ir atomo nedalomumas: kaip atomą galima suskaidyti į kitas elementariąsias daleles, ir individą galima suskaidyti į kitus individus [...].“

Įspūdinga yra tai, kaip minėtasis romano pradžios sėdėsenos suvaržymo komiškas aprašymas vėliau (p. 76) ataidi sustiprintas: „[...] man atrodė, kad gyvenimą ji rinkosi panašiai kaip aš apžiūrų ir konsultacijų kabinete rinkausi sėdėsenos būdą.“ Iki gyvo kaulo (ir gyvo sekso) realistiška ir podraug absurdiškai komiška senmergės Pegės Rankin su(si)vedžiojimo scena (p. 33–38). Smagiai ironiškai pasišaipoma iš froidizmo, visą pasaulio sudėtingumą sutraukiančio į vieną aiškią interpretaciją (p. 113–114).

Kadangi gyvenau suvaržymų kupinoje valstybėje, tai ne tada, o dabar man atrodo kurioziškos tokios Bartho romano realijos kaip griežtas abortų draudimas arba rasinė segregacija (į kavinę neįleidžiami juodaodžiai). Štai šios detalės ryškiai primena, kad tai iš tiesų vyko Amerikoje prieš pusšimtį metų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


87659. snobas2007-06-27 15:28
ne nobelistas Jonh Barth. neskaitysiu. naudingiau bus Kurt Vonegut. privalau kuo daugiau perskaityti kuo daugiau nobelistų. kažkoks balsas taip liepė. berods, V.M.Thackeray.

87669. :)e-kažkoks balsas taip liepė.2007-06-27 16:06
gal snobiskas?

87672. :))sn. - gal snobiskas2007-06-27 16:22
snobų snobiškiausias. paskaityk Thackeray. jis labai šauniai surūšiavo mus. snobus.

89092. apie autorių2007-07-09 16:33
neišsilavainęs tas jJonušys, oi neišsilavinęs - sovietinę mokyklą baigęs ir viskas tuom pasibaigė. Pilnas internetas atsiprašinėjančių kultūringųjų lenkų dėl išpuolių. O štai Jonušiui nieko. Sušaudyti ir branduolio ieškot jam tiktais. Išdidus ir romus, kaip kremliaus kuorai.

Gal net nežino apie ką šneka?

Rodoma versija 24 iš 24 
8:30:03 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba