ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Kai praskrenda lėkštė

-ab-

[skaityti komentarus]

iliustracija
Raimondo Urbakavičiaus nuotrauka

Kai kurie žmonės šventai tiki skraidančiomis lėkštėmis. Netgi pažįstu ne vieną viso proto pilietį, tvirtinantį, kad matė NSO.

Kartą mano buvusi bendradarbė su vyru vėlų vakarą į sąvartyną vežė šiukšles. Išlipo abu iš automobilio, jau trauks maišus ir staiga net suakmenėjo. Mat šiek tiek dešiniau danguje švietė ne žvaigždės ir net ne mėnulis – virš sąvartyno gana žemai kybojo didžiulė lėkštė.

Mano bendradarbės vyras – pažiūrėti aukštas, stiprus, tačiau šiukšlių maišai taip ir liko automobilyje... Abu be žodžių nusprendė, kad saugiau grįžti atgal su jomis nei kosmoso platybėse šiukšlėmis tapti patiems. Kadangi nežinojo – draugiškos ar nedraugiškos nežemiškos civilizacijos atstovai juos aplankė, grįžę namo išgėrė valerijono, o paskui – butelaitį konjako. Na, jie tikrai ne iš tų drąsuolių, kurie tik ir svajoja būti pagrobti.

Kažkur skaičiau, kad kasdien pasaulyje pagrobiama 5400 žmonių. Ir kad tai gali būti NSO darbas. Žmones grobia dvokiantys monstrai, žmogaus dydžio vabzdžiai, gauruoti nykštukai, sparnuoti padarai raudonomis akimis, milžiniškos amebos ir kitokios protingos būtybės iš tolimų planetų. Ypač su įdomiais egzemplioriais susiduriama šį bei tą pavartojus, bet tokiais atvejais, pabandžius kitiems apie tai papasakoti, išgirstamas pasiūlymas "mažiau gerti".

Tiesa, vienas kunigėlis, būdamas visiškai blaivas, dar Nepriklausomybės pradžioje visai Lietuvai pasakojo, kaip toje lėkštėje svečiavosi. Detaliai prisiminė, ką ten veikė, ką matė, ką valgė, ką gėrė, kaip ten tie ateiviai buvo apsirengę, bet labiausiai klausantis įstrigo detalė – į švytintį, nuo kosminio greičio dar įsielektrinusį erdvėlaivį vargšeliui teko ropštis virvelinėmis kopėčiomis.

O dar apie skraidančią lėkštę man pasakojo viena Lietuvos pakraščių ragana. Beje, labai šauni ir simpatiška moteriškė.

Kartą šeštadienio rytą jos vyras užsigeidė blynų. O gyveno jie tada tokioje mažutėlėje trobelytėje.

Taigi sėdi vyras lovoje ir prašo: "Būk gera, iškepk blynų". O ji pavargusi, miego nori, nors tu ką. Vyras zirzia ir zirzia, tai ji neištvėrė ir sako: "Ot, kad skraidančią lėkštę parodytum, gal ir kelčiaus". O jis jau virtuvėje prie lango nosį prikišęs šaukia: "Ale, žiūrėk, lėkštė!" Prišoko moteriškė, žiūri – tikrai virš kelio cigaro formos objektas. Buvo ruduo, ryto dangus tamsiai pilkas, o toje pilkumoje tas daiktas kad švyti!

Bet, sako, kiekgi gali stovėt ir žiūrėt. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, vėl blinkt į lovelę – atsigulė. Vyras vėl zirzia: "Eik tu blynų kept..." O ji garsiai nebepasakė, tik pagalvojo: "Ot, kad skraidytų ta lėkštė, gal ir kelčiaus". Tik pagalvojo ir girdi: "Ale, tu žiūrėk, skrenda!" Vėl prišoko prie lango, žiūri – iš tikrųjų!

Kartkartėmis NSO labai padaugėja, paskui kalbos apie juos vėl prityla. Prisimenu, kai prieš trylika metų kėlėmės į gyvenamąjį rajoną, legendos apie skraidančias lėkštes buvo pačiame apogėjuje. O ir ateivių vizija kokiame nors Vilniaus Karoliniškių mikrorajone, žiūrint pro langus, atrodė kur kas realesnė nei miesto centre.

Tomis dienomis net nebūčiau nustebusi, jei vieną gražų pavakarį ant plokščių stogų būtų nusileidęs gausus ufonautų desantas. Nors preliudija, beje, ir įvyko vieną atmintiną ketvirtadienį, kai mes dar tik bandėme išsipakuoti daiktus. Kai viesulas, kokio paskui niekada šiame rajone neregėjau, kaip pūkelius nešiojo satelitines antenas, trimetis mūsų bičiulių bamblys uždusęs atlėkė į virtuvę ir, atgavęs kvapą, visa gerkle užriko: "Chana, dar vienas bliūdas nuskrido!"

Tačiau daugiau uragano nebuvo, lėkštės – nei satelitinės, nei jokios kitokios – neskraidė ir joks desantas niekur nenusileido. Apie ateivius, kaip ir anksčiau, žinau tik tiek, kiek "traukia" rašytojų ir filmų scenaristų bei režisierių vaizduotė. O ir šiaip turbūt nėra prasmės taip atkakliai tų ateivių ieškoti. Girdėjau, kad TIKRIEJI ATEIVIAI – mes patys.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
8:28:13 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba