ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Jūrininko dienoraštis

RIMTAUTAS RIMŠAS

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kovo 26

Maljorka.

Colonia de San Pedro. Club nautico. Pavakarys. Prie šiaurinio molo priekiu į krantinę stovi "Catherine".

Nekalba. Ir iš viso – nežinau, ar yra kada šnekinta.

Kovo 27

Miegam kas kiek norim. Kas iki aštuonių, kas iki dešimt. Rytas gražus. Kėbliname su Daktaru į dušą. Ir į ispanų kalbos kursus, t. y. parduotuvę. Pasirodo, leche = pienas. Makaronai – kažkaip labai panašiai, apelsinų pavadinimo nereikia mokytis – ir taip aišku, kas per daiktas.

Apelsinai skanūs. Tikri. Ne kaip iš "Maximos". Ne taip kaip makaronai. 95,8 Mhz dažniu veikia Balearų radijas vokiečių kalba. Jau geriau nei ispanų – nors kas 456-ą žodį galima suprast. Ir orus šeštą vakaro turėtų transliuoti.

Kažką dirbam. Ką bosas paliepia.

17.30 Pietų lig šiol dar nebuvo.

21.00 Vakarienės irgi.

22.00 Bosas paprašo sūrio. Neduodu. Pasiūlau eit apsimazgot, – negalima.

– Negalima eiti į dušą, jei neturi "tapkių".

Kovo 28

Susikraunam maistą. Viską, kas skanu, pasikišu po savo lova. Šiandien valgom pietus. Daktaro ištaisytus. Bulvės, kepta kiaulienos sprandinė, šviežių kopūstų salotos. Be deserto?! Kambuze puodelių aiškiai per daug – nėr kam plaut. Tepalą variklyje keičiam. Bosas visokius aukštalipių pakinktus matuojasi, gal kokiu elektromonteriu žada įsidarbint? Dar paprašo manęs nevadinti jo buržujumi, skrudžu ir storu. Pažadu. Vadinasi, pažadu nesakyti tiesos.

Kovo 29

Pusryčiams užsimanau normalios kiaušinienės iš penketo kiaušinių. Daktaras pareiškia, kad geltonas daiktas turi daug cholesterolio, kaži kokią ten sklerozę, sako, pasigausi. Teduoda du. Ispanų vėliava vos ne visa geltona, ar ne todėl jie neprisuko variklio pagalvių veržlių?

Mėsa baigiasi. Lieka apelsinai. Ir viltis pasigauti žuvį. Išeinam jūron. Vėjas, žinoma, iš priekio. Sukam aplink salą. Ir jis kartu.

Kovo 30

Pusę šešių ryto bosas pagaliau pastebi nuo vakaro žibėjusią raudoną variklio tepalo spaudimo akutę, sustabdo variklį ir iškrausto visą mašinų skyrių, ieškodamas degtukų, kurie tą lemputę uždegė. Neranda. Visas nusikamavęs, didžiai sunerimęs nulenda į savo urvą.

Kovo 31

    Plaukiam.
    Guliu gulte.
    Žiūriu pro liuką denyje.
    Matau stiebą.
    Plazdančią jame
    Ispanijos vėliavą.
    Vėjarodę,
    Atkakliai
    Atsisukančią
    Prieš vėją –
    Kaip kokią
    Audrapaukštę.
    Ir jaučiuosi kaip
    Alkanas belaisvis,
    Vežamas
    Akmenuotu keliu.

Bosas Daktarui pareiškia pastabą, kad kiekviena deganti lemputė – tai vienas amperas. Ir visai nesvarbu, kad nuolat birbiantis variklis duoda bent šimtą kartų daugiau. Dar labiau nesvarbu, kad ištisas dienas veikia prietaisų apšvietimas ir radaro CRT ekranas.

Ir jau visai nesvarbu, kad kaskart prisiglausdamas prie šturmano stalo bosas pilvu užkliūva už salono apšvietimo jungiklio. Halogeninės lempytės taip ir žybsi.

Perdien.

Tuoj pusiaunaktis. Daktaras eis miegot, prasidės mano budėjimas. Turime laiko keletą minučių pabūti kartu. Svarstome:

– O kas tas amperas?

Kovo 31 dienos tęsinys

Ryte pamaniau, – bosas susiruošė kariauti su Ispanijos karalyste. Laivagalyje įsirengė kažkokį stovą kulkosvaidžiui. Paskui bene ištisą valandą akmeniniu veidu taisėsi: užsimaukšlino kolonijinį skryblių, susiveržė gelbėjimo (o gal dar ir neperšaunamą?) liemenę, prie diržo prisikabino peilį. Dar kažkokį nesuprantamą branktą – nuo pečių link bambos, o ten jau toks pastorinimas. Gal kokiam bambukų dievui apsaugoti?

Kai iš palovio išvilko dvimetrinį agregatą, pamaniau – viskas! Nebesulauks lietuvės motinos ir žmonos savo apelsinų skynėjų, burokų ravėtojų ir kitokių emigrantų! Kas prieš tokią armotą atsilaikys?! – šluos visą pakrantę su visais kalnais! Ispanų negaila – o kam jie indėnus išgalabijo, bet dėl ko savus tratint?

Sakau, paskambinsiu ambasadon, – ačiū "Omniteliui" – telefono numerį atsiuntė. Nors tie išsigelbės! Bet va – ne ryšio zona. Gudrus žaltys! Išsitraukia kažkokią pailgą granatą – nustumčiau vandenin, tik kad algos negavęs. Kaip namo reiks grįžt? Tas irgi – nuburbuliuos ar ne, tik uždarbio tai jau tikrai nematysi. Kabina tą granatą prie armotos plongalio. Pasirodo, dabar šitaip žuvaujama. Bent jau žmonėse prie pinigo. Prisimenu, kaip vaikystėje basnirčias palei Nerį stypsodavau, lazdyno šiekštą išsilaužęs, kilbukus gaudydavau. Močiutė iškepdavusi – skanu būdavo!

Negi, pats sau galvojau, negi ta žuvelė, tūkstančius kainuojančia meškere sugauta, – negi ji skanesnė?

Balandžio 1

Sugraduotas puodelis gerai, nes jei nežinai, ką geri, tai bent žinai kiek.

Šiandien Tu pasiuntei mums priešinį Vėją, Jūra. Ačiū Tau. Tu nori tik pasisveikinti. Tu – kaip mylinti moteris, nori, kad galvotume tik apie Tave.

Balandžio 2

    Daug įvykių kaip sekmadienį:
    Proza.
    Buvo atplaukę delfinai.
    Bosas taisė gėlo vandens pompą. Dar iškėlė bures.
    Einam 1,4 mazgo. Iki Gibraltaro – 60 mylių.
    Lyrika.
    Vėl
    Žiūriu į baltą burės
    Trikampį
    Žydrame danguje.
    Tarp siūlių matau
    Garsios
    "Nauticat" firmos emblemą.
    Kažkodėl ji man primena
    Pabaidytą šikantį katiną.

Balandžio 3

Gibraltaras jau panašesnis į tikrą uostą – daug dažniau nei kituose lig šiol matytuose čia mataruoja vėjo malūnai, stiebai apkarstyti kopėtėlėmis, lejeriai – virvių ringėmis, paskuigaliai – radarais ir saulės baterijomis. Ir jūrininkai, kurie verčiau nuperka savo laivui medvaržčių saują nei naujas kelnes sau. Nors pasitaiko ir tokių vaginukų, kuriems kad tik kuo didesnę "chatą" ant vandens "atgrochinus". Nesvarbu, kad nežinia ką su tokia veikti, svarbu, kad už kito didesnė.

Išplaukiam jau visai temstant – reikia kažkaip pabėgti nuo boso prasimanyto lažo: tai radaro anteną nuo stiebo nukabink, tai šildymo krosnelę sumontuok. Darbų prirašęs ilgiausią maršką. Uosto prieigose vos nepalendam po greitaeigiu keltu. Gal anie ir būtų pasukę, jei būtų susiprotėję, kad mūsų bosas dabar labai užsiėmęs – laivo žurnalą pildo.

Balandžio 4

Praėjusi naktis buvo ilga. Daug ilgesnė, nei trunka tamsos valandos. Šiandien Jūra tiesiog uždavė kelis klausimus. Šiaip sau, matyt, tik norėdama pabendraut. Gal norėdama pasižiūrėt, ar gerai prisimenu kadaise išmoktas pamokas. Ne viską, toli gražu ne viską padariau taip, kaip reikėjo. Viena sekundė, vienas netikras judesys kartais gali nulemti daug. Tačiau patarimai (net patarimai sau pačiam) ateina kur kas vėliau. Dabar noriu tik miego.

Balandžio 5

Parašiau Sauliui laišką, mat tas klausė, kaip mums sekasi. Atsakiau, kad šitas laivas byra kaip spygliai nuo Kalėdų eglutės po Trijų karalių.

Kadiso įlanka.

Puerto Šeris.

Bokšte – uosto budėtojas. Tikras karpis. Tvenkinyje, kuriame uždrausta bet kokia žvejyba. Reikia iškelti jachtą – kažkas beldžia veleno linijoje. Gal sraigtas išsibalansavęs, gal veleno įvorės susidėvėjusios. Karpis varto savo žuviškas akis ir pažada – po savaitės. Na – po dviejų. Arba po mėnesio. Niekuo negalįs padėti, nieko negalįs pakeisti. Eilė. Kaži kur nuplaukia, vingiuodamas savo putliu užpakaliu.

Šiame krašte unitazai kažkodėl sureguliuoti taip, kad nuolat iki pusės būtų pripildyti vandens. Sėdžiu ant to Romos imperijos laikų įrenginio, kažkas viduje gurguliuoja. Pasikeliu. Tas kažkas, dar taip neseniai buvęs dalele manęs, dabar išsirangęs plūduriuoja vandens paviršiuje. Stebiuosi ir neatsistebiu – ir iš kur žmoguje telpa šitiek šūdo?

Laivą galų gale iškeliam. Pasirodo, pakako, kad pasikeistų budėtojų pamaina. Pusamžė moteriškė kiek per siaurais drabužėliais sutvarko viską per kelias minutes. Jokių "manjanų"! Ispanų darbininkų brigada dirba kaip laikrodukas. Be jokių "matavimų", "blyksėjimų". Per penkiolika minučių laivas iškeltas, nuvežtas, pastatytas į jam skirtą vietą ir paremtas spyriais.

Balandžio 6

Ištarkite žodį "omletas". Gerai. O dabar pabandykite tai padaryti kiek kitaip nei iki šiol. Ypač atkreipkite dėmesį į antrąjį skiemenį. Minkščiau tarkite "l", kiek dainingiau "e". Pabandėte? Švelniau! Dar švelniau. Išgirdote skirtumą?

Jau kelinta diena nėra iš Tavęs jokios žinutės. Gal net antra savaitė, jei neskaičiuosim tos, kada skundeisi, esą jautiesi palikta likimo valiai. Pavasarį. Gal manai, kad man čia bandelėmis su razinomis kiekviena diena aptaisyta? Baisi buvo ta naktis, kai nutrūko vantai, tačiau baisiau tai, kad priartėjus arčiau kranto, kai jau pradeda veikti telefonas, jo ekranėlyje neatsiranda taip viltingai lauktas vokelis. Imi tada ir pagalvoji, gal iš tikro geriau būti vienam? Visai vienam.

Balandžio 7

Keista diena – graži, saulėta, rami. Būtų galima:

  • nueiti pas šipšandlerį atsiimti vakar užsakytų vantų tvirtinimo detalių,

  • kepykloje nusipirkti duonos kelionei,

  • susižinoti orų prognozę,

  • kuo greičiau baigti taisyti laivą. Ir išplaukti. Dar iki pietų.

    Tačiau ne. Pasirodo, kur kas svarbiau yra išsiskalbti savo priperstus apatinius ir kruopščiai, rūpestingai džiaustyti juos laivagalyje. O kad dar taip gaidelį ant skiedryno! (Atsiprašau, kad jį kur – ant bizanstiebio giko!) O jei dar kiek pasvajojus – kodėl negamina į vadeles panašių laivavirvių? Tampytum sau – kairėn, dešinėn, tpruuu, nuoaaaaa, – kaip viskas būtų paprasta!

    Jūrininkais netampama. Jais gimstama. Kaip ir žmonėmis. Arba zebrais. Negimei – ir nėra tavęs. Arba zebro. Gali nusipirkti kokio tik nori dydžio jachtą, kad ir lėktuvnešį – jūrininku negimęs, juo ir nebūsi.

    Bosas su Daktaru pargrįžta iš miesto nešini geru desėtku paketėlių – bus kuo misti. Skutam bulvikes, Daktarėlis gamina troškinį su morkomis ir dar kažkuo. Gal ultrapenicilinu? Kvepia skaniai.

    Paskutinę vakaro valandą praleidžiame begūgrinėdami su bosu po visą Puerto Šerį, ieškodami interneto – orams susižinoti. Nerandame. Neveikia. Nei baruose, nei viešbutyje. Iki miestelio bosui eit toli. Su taksi, matyt, gaila važiuot, juk ne į gastronomą. Kur tai matyta – 15 jungtinės Europos pinigų už kelionę į abu galus! Dar vienas už patį pasižiūrėjimą. Brangu. Matyt, nulakstę trosai kainavo pigiau.

    Labanaktis.

    Balandžio 8

    Bosas, panašu, bijo jūros kaip šuva šluotkočio. Dėlioja varžtelius, valgo savo majonezą su kava. Dar pareiškė einąs šiukšlių išnešt! Kad tik ilgėliau patempus. Dar vakarykštę orų prognozę pakiša. Ispanų kalba. Tačiau ką reiškia "depresion", manau, nereikia versti. Gerai, kad bosas neskaitė. Ir gerai, kad neparodžiau vandens bako – taigi tas plūduriuoja, net grindelių dangtis kilnojasi. Triumas pilnas vandens. O pompa kažkodėl nepumpuoja. Parodyčiau – dar savaitę stovėtume.

    Kažkodėl du trečdaliai mūsų kompanijos be ūpo. Daktaras vos tik išėjus jūron neria į savo piramidę, eičiau ir aš stuburo į nuleisto stalo kampus maigyti, bet ar padrybsosi žmogus ramiai! Budi juk bosas. Pasirodo, ką reiškia buja su dviem trikampiais, nukreiptais viršūnėmis į viršų, jis nežino. Panašu, kad nežinotų, jei ir į apačią būtų. Kažko nerimsta. Vėl tikrina jachtos greičio priklausomybę nuo variklio apsisukimų. Rašo. Vėl išsitraukia savo kulkosvaidį. Žvejos. Ieško kepurės. Neranda. Nustato, kad sraigto velenas muša, kad riebokšlis leidžia tepalą (ieškodamas kepurės!). Kiekvieną kartą, pamatęs kokią plūduriuojančią skardinę, šaukia, ar tai ne tinklas. O jei ir tinklas – na ir kas? Nežinai žmogus nei kuria kryptimi jis driekiasi, nei kokiame gylyje. Dar vieną "audros nublokštą" auką aptinka – neveikia vaizdo kamera. O kad laikė pakabinęs kaip kokią dešrą ant vąšo, tai visai nesvarbu. Ta su kiekviena bangele – barkšt barkšt. Štai ir nusibarškino. Randa kažkokį čiupčiką. Jo galvai keturiais dydžiais per mažą. Tyrinėja jūrlapį.

    – O kas yra "wreck"?

    – Laivo dužena.

    – Taigi tiesiai pagal kursą. Ką darom?

    – O gylis virš jos koks?

    – Trisdešimt metrų.

    – Tai ko klausi?

    – Vadinasi, plaukiam tiesiai, – konstatuoja tarsi pats sau ir įtraukia čiupčiku padabintą galvą atgal į vairabūdę.

    Bosas – kaip ir žmogus – socialinis padaras ir jam reikia bendraut. O aš noriu būti vienas. Klausytis, kaip šniokščia bangos, susitikdamos su foršteveniu, ir galvoti, kaip iškrapštyti iš triumo tą prakeiktą vandenį.

    Šešta vakaro. Nuo pat ryto mus vejasi kažkokia neaiški dėžė su kaminu. Dabar mus teskiria geras kabeltovas. Lyg ir jachta. Bosas, perdien nevalgęs, nuo pat ryto pina kilpas ant švartlynių galų. Jau lyg ir antrą bebaigiąs. Du kartus buvau supainiojęs valą. Sukriukė nutrūko. Žuvies kaip nėr, taip nėr. Einu miegot – vidurnaktį vėl budėt.

    Dar nugirstu, kaip bosas Daktarą vadina mama. Pvz.: "Mama, kur mano spraitas?"

    B. d.
  •  

    Kultūros kalendorius
    nuo 2011 m. Kovo

    PATKPŠS

     1 2 3 4 5 6
    7 8 9 10 11 12 13
    14 15 16 17 18 19 20
    21 22 23 24 25 26 27
    28 29 30 31  

     1 2 3
    4 5 6 7 8 9 10
    11 12 13 14 15 16 17
    18 19 20 21 22 23 24
    25 26 27 28 29 30  

     1
    2 3 4 5 6 7 8
    9 10 11 12 13 14 15
    16 17 18 19 20 21 22
    23 24 25 26 27 28 29
    30 31  

    Nuorodos


    Kultūros diskusijų forumas,
    Kultūros vartai,
    Kultūros institucijos,
    Meno galerijos,
    Meno bankas 
    DAILĖ“, „VILNIUS“,
    7 MENO DIENOS“,
    ŠIAURĖS ATĖNAI“,
    LITERATŪRA IR MENAS“,
    NEMUNAS“,
    UŽUPIO ŽURNALAS
    Lietuva internete

     
    Rodoma versija 24 iš 24 
    8:28:11 Mar 7, 2011   
    Jul 2008 Nov 2013
    Sąrašas   Archyvas   Pagalba