ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Būtinas peizažas

EVALDAS DIRGĖLA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Linas Petrauskas. Būtinas peizažas. IX dalis. 2006

Pati savaime tikrovė ne kažin ko verta. Tik suvokimas suteikia jai reikšmę. Be suvokėjo sąmonės tikrovė negalima. Dar mažiau ji įmanoma be jo vaizduotės, be jo kūrybos galių, nes visa, kas egzistuoja, pirmiausia turi būti sukurta. Esama suvokimų hierarchijos, kurios viršūnėje – tai, kas suvokta pro tobuliausias ir jautriausias prizmes. Scholastikos tėvas šv. Anzelmas iš Aostos tarė egzistuojant būties laiptelių pakopas – ant pirmosios esą yra būtybės, esančios intelekte, bet ne tikrovėje. Dailininko įsivaizduojamas kūrinys, dar nerealizuotas popieriuje ar drobėje, priklausąs būtent pirmajai tikrovės pakopai. Ant antrosios tokių įsivaizduojamų laiptų pakopos esą egzistuojančios būtybės, esančios ir intelekte, ir tikrovėje. Ant paskutinės, aukščiausios, būties pakopos yra tai, kas yra tikrovėje, nebūdamas intelekte. Dievas egzistuojąs tikrovėje ne dėl to, kad yra intelekte, bet nepaisant to, kad Jo ten nėra: "[...] ne tik esi, Viešpatie, tas, už ką didesnio negali būti pamąstyta, bet ir esi kai kas didesnio, negu gali būti pamąstyta ("Proslogionas", XV skyrius).

Šią prieš tūkstantį metų šventojo benediktino pasiūlytą būties pakopų gradaciją prisimenu šiandien, virtualumo, visų galimų "už tikrą tikresnės" tikrovės pakaitalų, simuliacijų, simuliakrų, įvaizdžių, tuščiavidurės viešosios retorikos laikais. Ji, viena vertus, padeda atitokti kaip gryno vandens gurkšnis dykumoje, kita vertus, amžių patikrinta išmintis skatina išlikti kritiškam esamybės triukšme: apsišarvuok kantrybe ir būk nepaklusnus. To ir laikausi.

Būties pakopas šv. Anzelmas graduoja pagal esmo intensyvumą. Nuo iliuzijų, efemeriškų tikrovės pradmenų iki absoliutaus, neabejotino Tikrumo. Nuo veidrodžių, šešėlių, atspindžių, paveikslų vaiduokliškų pavidalų, sapnų, projekcijų ir reprodukcijų iki paties šviesos šaltinio.

Gyvename laikais, kai (to niekas nepaneigs) jau nebėra senojo pasaulio. Senasis pasaulis sugriautas, išardytas ir niekas tapo viskuo. Šis projektas kadai jau realizuotas modernistų. Pasaulis, regis, jau niekada nebeatgims. Niekas viešpatauja istorijos plotuose, klaikiu aidu skambant minios juokui. Ir vien tik viltis, kad galbūt mes visi iki šiol dar nieko tikro ir svarbaus nematėme, nepažinome ir nepasakėme, kad dar nepadarėme visko, ką turėjome padaryti, kad nepadarėme to kaip galėjome geriausiai, leidžia mums išgyventi. Nevilčiai nepasiduodame. Viltis mūsų nepalieka, nes vis dar kažko trūksta, dar pernelyg trumpai visa tęsėsi, upės tebeteka į marias, o saulė kiekvieną akimirką mažumą pasislenka virš plušančių žmonių galvų. Pasaulis dar nebaigtas kurti.

Todėl ir "Būtino peizažo" (Šv. Jono gatvės galerija) autorius grįžta į pirmąją, efemerišką ir iliuzišką būties pakopą, kurioje iš pilkų šešėlių kuždesių, nemigos, trupučio šviesos, grafito, popieriaus, neskubrių įgudusios rankos judesių lengvumo, nerimo, įtampos, begalinio ilgesio ir tūkstančio laimingų atsitiktinumų randasi nauja, iki tol neegzistavusi tikrovė. Linas Petrauskas vaizduoja ne herojų, o pačią aplinką, supančią herojų, įtraukiančią herojų, ryjančią, saugančią, guodžiančią, įkalinančią, išlaisvinančią, apgaubiančią, įkurdinančią ir atmetančią herojų. Lakus dvelksmas mene dažniausiai randasi iš visiškos tamsumos, iš nieko. "Būtinas peizažas" yra sklidinas tokio dvelksmo. Savo darbais nūdienos aktualijų autorius neatmeta, jis tiesiog nepersistengia tiesiogiai į jas reaguodamas. Liudydamas savąją menininko laisvę, jis žvelgia tolyn, už horizonto, kreipdamas tuo pat metu ten link ir žiūrovo žvilgsnį. Kaip randasi "Būtino peizažo" įtaiga? Tokių nefiksuoto turinio sąvokų kaip "dvasingumas" vartojimas šiuo atveju net labiau nei kituose kontekstuose yra ypač žalingas. Jis apnuodytų visą "Būtino peizažo" atmosferą, grąžindamas mus prie visiškai neperspektyvaus, provincijos bažnyčių giedotojams būdingo graudulingo kalbėjimo apie kultūrą stiliaus aptakumo, pusiau sąmoningai užtemdančio ir supainiojančio tai, ką baudžiamasi nušviesti. Patys vizualiojo meno praktikai neskaido to, ką jie vadina "gera tapyba", "geru piešiniu" ar "gera fotografija". Vaizdo meno kūrinių kokybę nusakantys specifiniai parametrai – kompozicija, koloritas, tonų, spalvų, linijų, dėmių, faktūrų, tekstūrų panaudojimo meistriškumas, "Būtino peizažo" autoriui būdingas išraiškos priemonių naudojimas, jo autorinis braižas, maniera, stiliaus bruožai, jo intencijų ir vaizdinių pranešimų turinys – vien šie plastiniai ir konceptualūs aspektai tegali tapti analizės ir interpretacijų objektais ekspertui bei įdėmesniam žiūrovui. Žiūrovui, tikinčiam išlaisvinamąja ir gydomąja meno galia, tikinčiam, kad menas tebegyvas (t. y. kad galutinai dar netapo vien ekonomikos priedėliu), "Būtinas peizažas" gali tapti objektu šviesioms ir niūrioms meditacijoms, galbūt sugestijuojančioms katarsį... (Aš pats "Būtiną peizažą" suvokiu kaip tragediją, man jis – klasikinis aukštojo žanro kūrinys.)

Popierius, grafitas – bet kokio vaizdavimo pradžia. Piešimo būreliai, vaikų dailės mokyklų parengiamosios klasės, institutai, akademijos – saldi meno vergija, švelnus šviesos ir šešėlio jungas. Dailės istorija, teorija, rudens, žiemos, pavasario, vasaros ir vėl rudens, ir vėl žiemos dailės praktika... "Būtinas peizažas" – be herojaus. Kūrybos prieangis, motyvo paieškos nežinomybė, slenkant pažeme, skraidant padebesiais, krentant, keliantis. Monotonijos įvairovė, priešybių vienovė; juodo patamsinimas, balto pašviesinimas; kontrastų vienodumas, begalybės ankštumas, vaisingas ribotumo kapitalas. Nes žvaigždės šviečia visiems, kad ir iš nepasiekiamų tolių. Vis dar tebeskriejame kartu su Žeme per ledinę ir tamsią visatą, pirmyn į naktį. Kartu su begale rutuliukų (visais užmirštais pasauliais). Taip, pati tikrovė savaime ne kažin ko verta – tik sukurta, tik įsivaizduota, tik suvokta ir pavaizduota, ji įgyja reikšmę. Tai, kas suvokta pro tobuliausias ir jautriausias prizmes – vertingiausia. Todėl "Būtinas peizažas" kiekvieną mūsų imperatyviai įpareigoja kurti savąjį peizažą, įpareigoja, kaip kadaise sakė Aleksandras Blokas:

        Plieninį šalmo antveidį nuleisti
        Ir ginti rojų
        Nuo išprotėjusių vergų...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
8:28:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba