ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!

Loreta Lapaitė

[skaityti komentarus]

Didžiulėje salėje, kur turėjo plėtotis "Poezijos pavasario" šviesos motyvas, buvo ryški ribinė situacija. Jau vien tai, kad žiūrėtojams reikėjo sėdėti ant kietokų ir dar atlošiamų kėdžių, o kūrėjams nejaukiai jaustis scenoje pūpsančiuose foteliuose, kėlė egzistencinį nerimą. Tiesa, transcendentinį pojūtį žadino scenoje vėdinami tiuliai ir styranti puokštė iš praeito renginio. Bet vaizduotę ir pasirinkimo galimybes intriguojamai jaukė tai, kad reklaminiai skydai "Poezijos pavasarį" skelbė blankiu šriftu. O šalia stambiu planu švytėjo galiūnų figūros. Reikėjo tinkamai apsispręsti ir pasirinkti. O pasirinkti nelengva – mat "Poezijos pavasaris" suplaktas su itin mėgstamo krašto nario – Romo Dambrausko – koncertu. Taigi norėjai nenorėjai – teko atsidurti tarp šiapus ir anapus.

Pirmiausia savo eiles skaitė žmonės iš centro. Dar apytuštei salei skambėjo profesionalų poezija, bet "tikrojo meno sklaida" buvo sunkokai pagauta, nes į Dambrauską pasižiūrėti atitempti vaikučiai kėlė triukšmą, kaip ir tasai man už nugaros rėkiantis keleto mėnesėlių nekaltasis, tėvelių įvežtas į salę vežimėliu. Tačiau priekyje sėdintys poezijos mėgėjai labai stengėsi dalyvauti: jie tįsčiojo kaklus ir po kiekvieno eilėraščio plojo. "Fabricijus sprogdina arklius", – nuskamba scenoje. Ak, jau geriau, jau įdomiau. Ir tikrai – postmodernas mėlynai suskelia: "Ble!.." O čia pat žemaičių šaknies sindromą turinti poetė pradeda: "Garbie Jėzou Kristou!" "Et, velnias..." – nebeištveria mano kaimynas iš dešinės, kai žiūrovų nerimą vėl sukelia mažylis. O į salę vis eina, erdvė vis pilnėja, mobilieji telefonai tik mirksi, tik skambina visokias melodijas. Bet jau aišku, kad puikiausios bus Romo. Ir veltui mūsiškė Sara, jau priklausanti centrui, bando baltųjų eilių "atsižadėjimais" atsiriboti nuo provincijos, kurioj gyvena, – niekas negelbsti!

"Duokit Dambrauską!" – jau tikrai nebeapsikentusi surinka įkaušusių pusbernių kompanija. Bet kas čia taip greitai tau paduos? Balto atlaso marškinėliais vilkintis renginio vedėjas, viena ranka įsitvėręs į mikrofoną, kita atsainiai dalijantis pačias gražiausias pasaulio gėles ir kitokius "prezentus", čia laksto po sceną, čia į užkulisius, čia pavasario pranašus ramsto panegirikom. Kai profesionalai iš Rašytojų sąjungos vietas foteliuose užleido mūsiškiams, salė iškart pagyvėjo: mat tikėta, kad verlibrą pakeis išsiilgtoji silabotonika. Taip ir nutiko, tik tokia mergytė, jau išleidusi savo knygelę, kažkaip priminė centro lygį ir todėl kilo daug neaiškumų. Bet po gilaus atsidūsėjimo veiklusis pradas jau pakiliai sveikino vietinės reikšmės kūrėjus. Itin gerai buvo sutiktos jų epigramos "Degtinė liejasi" ir "Kebabai nepatinka mano babai". Paskui viena poetė vaikučiams paskaitė apie lapiną snapiną, o tėveliams, kurie vis nekantravo, priminė, kad net Kaune susidomėta jos sukurta "pijokų poezija" ir kad būtinai reikia mylėti gyvenimą!

Salė, išgyvenusi itin ryškų katarsį, šiek tiek aprimo, o gal tiesiog pavargo laukti. Primigo ir vaikelis – nekaltasai mūsų šalies avinėlis, – visą valandą man už nugaros bliaustęsis. Ilgai dar tą vakarą skaitė eilėraščius moterys, merginos, vyrai, vaikinai (kai kurie iš pastarųjų net gėlių neėmė, tad jas vedėjas vis mėtė į salę merginoms), kol galų gale ištuštėjo žvakėmis pasmilkyta scena. Šiame šventės etape jau norėjosi praregėti ir išvysti "lordiškus" suomius su savo Aleliuja arba Mamontovą, arba Lukošių...

Bet staiga pilnut pilnutėlės salės dalyviai scenos vidury, fotelių fone, pamatė aukštą krėslą blizgančiomis riestomis kojytėmis. Tikriausiai ant jo turėjo būti kažkas pakylėtas. Ir tikrai galų gale pasirodė taip ilgai lauktos krašto dainiaus garbanos, akį traukė baltasai jojo švarkas. Galų gale suskambo fonograma. Prasidėjo įprastai nuostabus miestelėnų vakaras.

Mažeikiai


Loreta Lapaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
8:28:08 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba