ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Reikia, kad išskalbtų

AGNĖ NARUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Valentinas Antanavičius. Išskalbtas. 1982. Valdo Neniškio nuosavybė. Vytauto Balčyčio reprodukcija

Geriau pradėsiu nuo susitikimo su Valentino Antanavičiaus kūryba netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, kai sovietmečio žaizdos dar buvo atviros. Kai "tyliojo modernizmo" kultūra dar tik vėrėsi – paauglystėje lankydama parodas nė neįtariau, kad po nekenksmingo, asmeniniuose reikaluose paskendusio meno sluoksniu kunkuliuoja pasipriešinimo kraujas. Žinojau Valentiną Antanavičių, jis juk buvo mūsų dėstytojas M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kaip ir Vincas Kisarauskas, Arvydas Každailis, Petras Mazūras ir kiti, kalę mums į galvas realizmą. Bet ką tie mūsų dėstytojai iš tikrųjų tuomet veikė, pamačiau tik vėliau, Šiuolaikinio meno centro parodose. Jie sugebėdavo neišsiduoti, galbūt kad apsaugotų mus nuo užkrato.

Taigi kažkurioje iš tų bendrų parodų ilgiausiai įstrigau ties Antanavičiaus kūryba. Tai tikriausiai lėmė šiurkšti jėga, sklidusi ne tiek iš mastelio (nors ir iš jo), kiek iš skaudžių spalvų sandūrų, įnirtingos, suterštos tapysenos, iš negrabiai sukonstruotų deformuotų figūrų, na ir, žinoma, prie to prisidėjo kai kurių dar draudimo metais nutapytų paveikslų politinis turinys – atviras ir slaptas.

Pavyzdžiui, "Išskalbtas" (1982) – įsivaizdavau, kad tai ir yra tiksliausias stagnacijos laikų menininko situacijos komentaras. Jokių matomų kankinimo priemonių, jokio kraujo, tik suplotas, peršviečiamas, pamėlęs, plokščias – praradęs vidų, tapęs bejausmiu skuduru – kūnas. Tik gaktos plaukai dar įžūliai garbanojasi pačioje šio perlenkto kūno viršūnėje. Jokios vilties, tik niūriai mėlyna dangaus ir žemės melancholija. Šiaip skalbimas lyg ir pozityvus dalykas – juk apsivalymas yra ir dvasinė siekiamybė. Tačiau šio kūno skalbėjai, regis, išvalė būtent sielą, palikdami tik fizinį jos apvalkalą. Ką toks gali sukurti?

Kokią nors pabaisą. Štai "1940 metai" – nesveikai geltoname danguje skrenda lyg karvė, lyg moteris, o apačioje sėdi sulysęs Rūpintojėlis. Raudona skrendančio padaro spalva ir agresyviai iškarpyta forma, iš peties trinktelti potėpiai įtikino jo grėsmingumu. Tuomet ilgai stovėjau priešais šį paveikslą ir jaučiau, kaip tiksliai jis išreiškė tai, kas užgriuvo Lietuvą pavadinime minimais metais – neaiškios formos didžiulis, aršiai besispardantis, kraujo pritvinkęs kažkas. Ir, žinoma, negalėjau atsistebėti autoriaus drąsa – paveikslas nutapytas 1969–1988 metais, kai kiti būtų nedrįsę į jį net pasižiūrėti.

Dabar jau žiūrėčiau kiek kitaip. Pranešimo aiškumas ir jėga, žinoma, neišbluktų, bet plakatinė tiesa jau nebebūtų nei tokia įdomi, nei tokia svarbi kaip tada. Gal tiesiog pakankamai prisižiūrėjau po alternatyvos stogu kurto politinio meno ir pamėgau ne tokius tiesmukus pranešimus? Ir dar ta karvė-moteris – dabar jau klausčiau, kodėl grėsmė kyla būtent iš moters? Kodėl menininko vaizduotėje moteris įgyja tokį atstumiantį pavidalą? Čia pradėtų galvon lįsti visokie froidiški pamąstymai apie kastracijos baimę, jau susiję nebe su ta, o su visai kita politika. Tiesą sakant, jei šis kūrinys būtų nutapytas dabar, jis niekaip netilptų į (po)lytinio korektiškumo normas.

Politikos skonis tapyboje išsivadėja, vis labiau užmirštant anuos laikus ir įsitvirtinant šiuose. Turbūt vienas paskutinių mėginimų "įkąsti" – jau 1995 m. sukurti du "Vado" variantai. Tačiau nors jais menininkas ir kerta okupacijai iš peties, bet jau post factum. Praradę uždraustumo laiką, šie asambliažai tėra keršto judesys, tuo metu turėjęs paklausą. Iš apversto molberto pagamintas Stalinžmogis, kurio surukusi galva puikuojasi svarstyklių ciferblate-nimbe, ir į kelio ženklą – lyg kraujuotą saulę – moterišku piršteliu bakstelintis Leninas yra lyg memorialinės lentos, kuriomis menininkas užkala jau nebekenksmingus istorijos lavonus. Politinis menas – kaip politinis aktas. Jis veikia tik tada, kai jo objektas-oponentas dar turi galią, nes tik ta galia yra į jį įkrautų emocijų šaltinis. Kai jis išsenka, kūrinys tampa tiesiog istoriniu dokumentu, nejudrioje materijoje sustingdžiusiu kitados kunkuliavusias aistras. Vis dėlto "1940 metai" visada turės uždraustumo aurą, kuri visada gebės pažadinti bent jau įsiūčio prisiminimus (tiek to jau tą moterį – juk Rusija vis dėlto yra "ji"), o "Vadai" tebus paskutinis taškas šioje istorijoje. Data keičia kūrinio atvirumo laipsnį – tai, kas anais laikais turėjo likti bent šiek tiek užkoduota, kad menininkas liktų laisvas, dabar jau gali būti visiškai atvira – agresyviai atvira. Menininkas perima agresoriaus vaidmenį.

Bet pakaks tos politikos, grįžkime prie praeities įspūdžio, kai stebėjausi ir Antanavičiaus asambliažais. Ypač ta dvejopa istorija, kurią jie pasakodavo – menininko sukurtąja ir ankstesnio čia prikaltų, priklijuotų daiktų gyvenimo. Beje, pastarąjį kūrinio iliuzija gana gerai paslėpdavo, jis turėjo tendenciją netikėtai išlįsti lyg koks praeities atšvaitas, susiejantis vaizdą su menininko, o kartu ir mano tikrove. Baisiosios Antanavičiaus vizijos, "Demografinė krizė", "Auglys" ir "Telepatija" – visa tai pagaminta iš lėlių, įvairiausių dangtelių ir šiaip buities daiktų – kitaip tariant, iš šviesaus ir šilto namų pasaulio, kuriame tarsi nieko baisaus negali nutikti. Bet ar tikrai negali, regis, klausia menininkas.

iliustracija
Valentinas Antanavičius. 1940 metai. 1969–1988. NČDM nuosavybė. Vytauto Balčyčio reprodukcija

Vis dėlto dar labiau man patikdavo tie asambliažai, kur nėra aiškaus "moralo". Kur daiktai yra susiję kažkaip kitaip, plika akimi nematomais, gal tik žiūrovo galvoje gimstančiais ryšiais, kurie verčia ilgai klaidžioti kūrinio keliais ir papasakoti daugybę istorijos versijų, žinant, kad nė viena nėra tikra. Pavyzdžiui, "Autoportrete su tamsiais akiniais ir vado kakta" (1972) galima mėginti susumuoti mėlynai išdažytame lagamine išdėliotus daiktus: dvi žalias žuvis (autoriaus ženklas nėra Žuvys), žemyn galvomis pakabintas vištas, lyg verpstės detalę (šaudyklę?) ir lėlę su augliu ant pilvo, padarytu iš plastikinio žiedo ir aguonos galvutės, taip pat "danguje" iškeltą ranką ir minėtą vado (kurio?) kaktą. Mirties ir lemties ženklų, regis, pakanka, bet ar iš to išeina koks nors koherentiškas pasakojimas, kurio tikrumą kas nors (išskyrus patį menininką) pasiryžtų įrodyti?

Kaip tik tokių asambliažų pasigedau dabar, Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose veikiančioje parodoje "Be parado", skirtoje Antanavičiaus septyniasdešimtmečiui. Čia dominavo šiuo metu menininko kuriami asambliažai, dažnai tiesiog primenantys liaudies skulptūras – šventieji, mergelės, paukščiai, kareiviai ir t. t. Kodėl jie nuvilia? Turbūt pirmiausia todėl, kad čia jau nebėra kur įsibėgėti asociacijoms. Objektas visada yra tik tai, kas parašyta pavadinime, lieka tik buities daikto-meno kūrinio lygmenų mirgėjimas, bet tik kaip žaidimas. Dar vienas trūkumas – jie gražūs. O čia jau menininkas paneigia savo ankstesnės kūrybos principą: "Pamačius gražų peizažą, gražų žmogų arba gražią gėlę, man nekyla noras jų tapyti, nes grožis gyvenime ir grožis paveiksle paprastai nesutampa" (visos Antanavičiaus citatos – iš knygos "72 lietuvių dailininkai – apie dailę").

Nežinau, kodėl mene reikia bent krislo negrožio. Kai objektas spokso ne akim, o kiaurymėm, kai jis visas iškraipytas ir dar "negražiai" užteptas, jis neleidžia miegoti minčiai. Nes toks negražumas visada yra arčiau mirties nei grožis. O tai jau, čia vėl pasitelkime Antanavičių, yra "vienas iš meno uždavinių – priminti žmogui apie mirtį". Kodėl apie tai reikia priminti? Štai kaip atsakytų į šį klausimą budistų vienuolis Kenko-chosi: "Jei žmogaus gyvenimas būtų amžinas ir neišnyktų vieną gražią dieną kaip rasa Adasi lygumoje ir neišsisklaidytų kaip dūmas virš Toribe kalno, jame nebūtų tiek paslėpto žavesio. Pasaulyje nuostabus būtent nepastovumas". Savo yrančiais, deformuotais, kraujuojančiais kūnais – netiesiogiai – Antanavičius vis primena apie būties, šios akimirkos laikinumą. Bet ne tik tai – mirties kvapas, tie asambliažuose pūpsantys rausvi skauduliai ir mirusių lėlių kūnai yra susisiekimo su anapusybe ženklai. Tuomet ir kūrinys neišsitenka šiapusybės plokštumoje – jis tampa durimis į nebūtį. Kaip tik dėl jos nežinomybės šis negrožis yra gražus.

Ir dar jis yra absurdiškas. Raudonasis padaras iš "1940 metų", "Vadai", "Demografinė krizė" – jie, be kita ko, yra ir absurdiški. Tarptautinių žodžių žodyne absurdas apibrėžiamas paprastai: "[lot. absurdus – nemaloniai skambantis, netikęs], beprasmybė, prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys; nesąmonė, niekai". Čia man įdomiausias būtent tas "nemaloniai skambantis", nurodantis pirminę žodžio reikšmę. Mat nors Antanavičius kalba apie beprasmiškas situacijas, valdžios nesąmones ir t. t., labiausiai šį jausmą perteikia būtent specialiai nemalonus jo paveikslų skambėjimas. Nemalonus skambėjimas, nedermė, kaip ir disonuojantis akordas, išvirpina nerimą, išklibina pasaulio stabilumo pamatus. Disonuojantys garsai atrodo nestabilūs ir "geidžia" transformuotis į stabilesnę harmoniją. Todėl absurdo garsas kupinas įtampos – transformavimosi poreikis skatina mintį, ieškančią sprendimo. Būtent taip galima suprasti žinomą Antanavičiaus pasakymą: "Kaip pirmykštis žmogus, norėdamas įveikti pavojingą ir galingą žvėrį, stengdavosi jį nupiešti, tikėdamas, kad tai suteiks jam jėgų, taip ir aš, piešdamas absurdą, esantį mūsų gyvenime, mėginu nors silpnai jam bakstelėti". Jis "baksteli" gyvenimo absurdui nemaloniu paveikslo skambesiu išjudindamas harmonijos poreikį, atverdamas atsakymo reikalaujantį klausimą, sprigtelėdamas mintį.

Tačiau, kaip ir disonansas muzikoje, absurdas nusidėvi. Kas buvo disonansas Renesanso muzikos klausytojams, dabar jau greičiausiai skambėtų kaip tikriausia harmonija. Kai Konservatorijos sekretorius paklausė dvylikamečio Claude’o Debussy: "Gal jau lioveisi nuodijęs savo draugų ausis visais tais disonansais?", Debussy atsakė: "O, pone sekretoriau, disonansas šiandien. Konsonansas rytoj". Taip ir absurdas – kas anuomet šaižiai skambėjo beprasmybe, šiandien jau apsitrynė, tapo istorija, transformavosi į tarptautinį įvertinimą, premijas ir teigiamas kritikų recenzijas. Dabartinis Antanavičiaus absurdas nebeskamba nemaloniai. Šiandien jau reikia naujo, šaižesnio, dar neprijaukinto disonanso. Ir jis tikrai negimsta jungiant medinius senovinius namų apyvokos daiktus, miške rastus gamtos iškraipytus medgalius su liaudiškais personažais. Matyt, reikia, kad vėl kažkas gerai išskalbtų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


57201. po palme2006-06-04 21:33
gerai subalansuotas tekstas: gan giliai panarstyta, bet vis dar prieinama ir suprantama neprofesionalui, kad ir tokiam kaip po palmei. Man asmeniskai smagu, kad kuryboje iziuretas rysys su realybe, cituojamas pats autorius. Nezinau, ar man patinka Antanaviciaus kuryba, bet man tikrai patiko, kaip apie ja parasyta. Kazkas panasaus i Rastikio (nesu tikras del pavardes)stiliu, tik cia autore nera tokia godi ir palieka daug vietos Antanaviciui, kaip zmogui ir kurejui.

57204. varna :-( 2006-06-04 22:20
O man straipsnis visiškai nepatiko. Kaip ir čia penkiasdešimt kartų paminėtas šedevras "1940 metai", kuris tėra nevykusi parodija Picasso "Gernikai". (akivaizdžios citatos, bet "kritikė-meninikė" to net nepastebi, o pradeda šlebizavoti apie kastracijas ir panašius niekus - košmaras). Jau nekalbu apie reziume "Matyt, reikia, kad vėl kažkas gerai išskalbtų." - suprask, meninikams reikėtų drausti, neleisti gal tada ką nors ir išstenėtų? O apie tai, kad autorei "neleidžia miegoti minčiai" tik sudarkyta realybė kalbėti reikėtų ne čia, o kreiptis į psichiatrą.

57224. zip2006-06-05 12:51
labai geras tekstas , as irgi noreciau moketi taip kulturingai pasakyti kad Antanavicius dabar LABAI nuvilia. Jis kazkada buvo aktualus. O dabar kai nebeturi prieso NUOBODUS tiesmukas ir apie nieka. As TAIP ZIAURIAU nusivyliau kai nuejau i jo paroda . taip nusivyliau, net negalejau atgaminti kodel jis man anksciau patiko. tik kokie 3 tapybos darbai man vos vos primine. siaip liudna paroda ir ta aplinka tokia nyki. Manau ji buvo galima zymiai geriau pristatyti.... kokioj nors ne pamekliskoj vietoj. Beje jis geriau ziurejosi holokausto kameru patalpose. visi taskai susiejo tada. O but nomenklaturiniu jam netinka

57236. išPROTĖJAS2006-06-05 17:20
Maloniai atsakau Castorui ir Polluxui

Įškart pereikim prie lytinių aspektų, nes Castorui ir Polluxui, atrodo, būten jie yra vieni svarbiausių vertinant bet kokią literatūrą. Pavadinimas "Litmenis" ar, kas dar žaviau jų pasiūlytasis - "Klitmenis", mūsų manymu, neabejotinai pasižymi tik tam tikru erotizuotu pranašumu. Atvirkščiai būtų, jeigu jūsų laikraštis vadintųsi "Falatėnai" ar "Penatėnai", o dabar jis vadinasi tik "Š... atėnai". Didžiuotis ekskrementų dydžiu ir traktuoti tai kaip pranašumą prieš moteriškąją lytį kažin ar gali tikri vyrai, čia matyt jau grynai ožiukų reikalas. Dėl to ir kažkaip labai neįtikimai skamba jūsų prisipažinimas, kad kadais "Nemuną" vartydavote vien dėl gausių erotiškų nuotraukų, nors aišku glėjo būti ir taip - paaugliai dar tik ieško savo tapatumo. Tad mes nesutikdami su jūsų graikiškojo sekso samprata bei žinodami, kaip baisiai esat užsiėmę literatūrinės kritikos kepimu, vis dėlto norėtume pasiūlyti jums dar karta pasiskaityti Platono dialogus, kuriuose galima aptikti ir alternatyvų, heteroseksualųjį gyvenimo būdą propaguojančių žmonių, pvz. Sokratą, kurio ironija, beje, nėra tiesmuka, kaip jūsiškė. Tokius, kaip Sokratas tikrai maloniai įsileistume į savo kūrybinę virtuvę, nes juk svarbiausi yra ne receptai (kurie kaip tam tikros veikimo virtuveje taisyklės tikrai dažnai yra absurdiškai seni ir nuobodūs), o tai, ką kūrybiškai jais naudodamasis paruošia kulinaras. Ar tik nebus jūsų užvaldęs koks "Š...atėnų" bandos ir saviškių protegavimo jausmas, kad taip norite mus vyriškai pamylėti?
Laikraščių kekšiškumo laipsnį galima lengvai nustatyti pasitelkus matematinę (kiekybinę) analizę. 1,90 yra mažiau už 2,50. "Š...atėnai" 24 procentais prieinamesnė kekšė, tačiau, kas keisčiausia, dar ir labai skūpi – virtualioje interneto erdvėje nepamatysi jos visais rakursais. Tikrai - "Š...atėnai". Tad kas labiau dirba dėl idėjų, (nors pripažįstame, kad mūsiškės kartais būna ir nekokios) ne taip kreipdami demesi į finansinę kultūros pusę dar reikėtų pasvarstyti... Be to, nebūtina gyventi vien tik pornografija ir tekstais, kurių vertė jūsų dažnai yra nustatoma tik emociniu pagrindu, juk galima surasti ir kitokios malonios veiklos... Jūs pabandykite paanalizuti gerus tekstus, parodyti kodėl jie yra neišglebę, nesmulkmeniški, nepedantiški, nepaviršutiniški, nevegetariški, ne didaktinio pobūdžio ir t.t. Nestabdykite savo, kaip kūrėjo vystymosi prieš prastesnės kokybės literatūrą žodiškai onanizuodamasis - tam juk dažnai tikrai nereikia didelių kritinių intelekto pajėgumų – nors be šūdo nėr grūdo...


57238. išPROmeTĖJUI nuo varnos2006-06-05 17:41
Iš tavo šūdo grūdo nebus.

57241. po palme2006-06-05 18:15
apie silta alu ir saltas moteris siulau pasisneketi kitoje vietoje.

57247. išPROTĖJAS2006-06-05 19:41
gerai varna, kad neginciji tos galimybes, kad is mano sudo gali buti grudu

57249. elitmenis2006-06-05 20:19
varna jau visai nusikarkseti pradeda

57278. m - zip2006-06-06 11:54
ar geras menas turi buti "aktualus"?

57288. edva > m2006-06-06 13:00
Socialiai "geras menas" nebūtinai aktualus, psichologiškai - būtinai.

57290. m2006-06-06 13:14
taigi sio komentaro atveju man rodos tureta minty kaip tik politinis aktualumas. naturalu kad dailininko darbai ne visi vienodai itaigus. straipsnis tikrai geras kaip ir visi narusytes.

57294. varna2006-06-06 15:04
Kas yra "psichologiškai aktualus"?

57479. Siūlas2006-06-10 14:39
Sveikinu autore su puikiu tekstu! SUzavetas! ACIU

Rodoma versija 24 iš 24 
8:28:07 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba