ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Bjauri diagnozė

WILLIAM STYRON

[skaityti komentarus]

iliustracija
Alfred Eisenstaedt. Pergalės diena. 1945

Claude’as Rainsas, atliekantis prancūzų policijos kapitono Luji Reno vaidmenį, – vienas iš tų, kurių dėka filmas "Kasablanka" tapo nemirtingas. Rainso vaidyba pasižymėjo nepretenzingu grakštumu, jam pavyko sukurti įsimenantį griežto, bet patrauklaus policininko – Šaunaus Vyruko, besislepiančio po įžūlaus akiplėšos kauke, – paveikslą. Manoji karta buvo pirmoji, patyrusi filmo romantiško žavesio karštligę. Iki vėlyvo 1944 metų rudens buvau spėjęs pažiūrėti filmą tris kartus ir Rainsą laikiau ne mažiau svarbia filmo hipnotinio poveikio dalimi nei Bogartą ar Bergman. Galite įsivaizduoti mano nustebimą, kai Pietų Karolinoje tą karo rudenį priešais save išvydau tikslią jo kopiją – it iš akies trauktas Claude’as Rainsas sėdėjo prie stalo ligoninės urologijos skyriaus kabinete. Lentelė ant stalo skelbė: "Kapitonas leitenantas B. Klotzas, vyriausiasis urologas". Prisimenu greitą įspūdžių kaleidoskopą: pavardė su vos juntamu patologiniu prieskoniu, patsai Klotzas – Rainsas, ir dar padvigubintas – narciziškai, kaip man tuomet pasirodė – ikikarinis civilinis jo vaizdas žvelgė nuo sienos iš įrėmintos nuotraukos. Šalia jo puikavosi prezidentas Franklinas Rooseveltas ir admirolas Ernstas Kingas, karinio jūrų laivyno vadas. Tarp Klotzo ir Rainso buvo vienas esminis skirtumas, neskaitant balto chalato vietoj žandarmerijos uniformos. Aktoriaus veidas, net ir šiam nutaisius grėsmingą išraišką, spinduliavo šelmišku žavesiu ir geraširdiškumu, o Klotzas atrodė tik grėsmingas. Pajutau, kad mudviejų susitikimas netaps jaudinančios draugystės pradžia. Tą rytą Klotzas po neilgos tylos be britų taip mėgstamų reveransų neišraiškingu balsu pranešė: "Jūsų kraujo tyrimas rodo, kad sergate sifiliu".

Prisimenu, man išsyk užtirpo skruostai ir burna, paskui pajutau dilgčiojimą, lyg būčiau gavęs antausį. Traumuojantys įvykiai paprastai paaštrina pojūčius, atminty ilgam įspausdami nereikšmingas detales – šiuo atveju tai buvo langas apledėjusiais pakraščiais virš Klotzo galvos, pro jį mačiau aikštę, knibždančią naujokų – jūrų pėstininkų, tokių kaip aš (ar tokių, koks buvau ir aš, prieš patekdamas į ligoninę); jie mankštinosi pagal griežtą karinio muštro choreografiją. Dar nepradėjo aušti, ir žmonės vis kirto ryškius pro barakų langus plūstančios šviesos ruožus. Dauguma būrių marširavo su šautuvais, instruktorius žingsniavo šalia, šūkčiodamas komandas, kurių aš nesuvokiau – iš tolo jos priminė priepuolio apimto bepročio riksmus. Dalis būrių liko vietoje, žmonės stovėjo laisvai, virš jų kilo cigarečių dūmai ar burnos garai, o gal ir viena, ir kita – lapkritis pasitaikė labai šaltas. Už aikštės tamsavo mediniai barakai. O už barakų plytėjo Rojal Saundo uosto vandenys, šiaušiami ledinio vėjo. Visa tai ryškiai įsispaudė mano sąmonėje, jos centre besisukant vieninteliam žodžiui, ištartam Klotzo balsu: sifilis.

"Paguldysiu jus ištirti", – tęsė Klotzas. Jo tonas buvo atvirai priešiškas. Tie keli gydytojai, su kuriais man buvo tekę susidurti, pasižymėjo geraširdiškumu, familiarumu ir nuoširdžiu, nors kartais šiek tiek liurbišku mandagumu. Bet Klotzas buvo kitokio raugo, ir man pilvą surėmė spazmas. "Tai bjaurybė!" – pamaniau. Galiausiai jis pasiuntė mane pas budintį farmacininko padėjėją išsiaiškinti nustatytos tvarkos, kurios nuo šiol privalėsiu laikytis, – Klotzas pavadino tai "venerikų protokolu". Paskui įsakė grįžti į savo lovą ir laukti tolesnių nurodymų. Vilkėjau mėlyna ligoninės pižama; jos kišenėn įgrūdau vieną iš pirmųjų antologijų, su kuria nesiskyriau jau porą metų – "Kišeninę eilėraščių knygą", sudarytą kažkokio M. Edmundo Spearo. Kojos linko. Svyruodamas patraukiau atgal į skyrių, karštligiškai įsikibęs į knygą, – taip mirti nuteistas krikščionis spaudžia Bibliją.

Privalau pasakyti keletą žodžių apie savo ligą. Nors į sifilį nuo penkioliktojo šimtmečio pabaigos buvo žiūrima kaip į nelaimę, niekada nepasiduosiančią medicinos mokslo gudrybėms, vos prieš metus iki man išgirstant diagnozę nelauktai jam buvo suduotas mirtinas smūgis. Tai buvo pritrenkiantis medicinos triumfas, toks pat kaip Jennerio vakcinos nuo raupų atradimas ar Pasteuro pergalė prieš pasiutligę. Proveržis įvyko netrukus po to, kai tyrinėtojai amerikiečiai, remdamiesi peniciliną atradusio Aleksandro Flemingo ir Howardo Florey, parengusio vaisto gamybos technologiją, darbais, nustatė, kad stebuklingai veikiantis pelėsis per savaitę be pėdsako panaikina visus ankstyvojo sifilio simptomus ir net kai kuriuos jau įsisenėjusios ligos požymius. (Penicilinas sėkmingai kovojo ir su kita rimta venerine liga – gonorėja, paprastai pakakdavo vienos injekcijos.) 1943-iųjų viduryje Amerikos karinių pajėgų medicinos vyresnybė įsakė viso pasaulio ligoninių gydytojams atsisakyti arsenfenamino ir imtis gydyti sifilį penicilinu. Arsenfenaminas, dar žinomas kaip salvarsanas 606, "stebuklingoji kulka", buvo arseno pagrindu 1909 metais vokiečių bakteriologo Pauliaus Ehrlicho pagamintas mišinys. Ehrlichas atrado, kad naujieji vaistai (sėkmė paaiškėjo po 606-o bandymo) gali išgydyti sifilį nenužudydami paciento. Tai buvo didelė pažanga po kelių šimtų metų, kai panacėja buvo laikomas gyvsidabris, kuris veikdavo neprognozuojamai, jei tik veikdavo išvis, ir buvo ne mažiau pavojingas nei pati liga.

Kadangi liga kildavo iš lytinio akto tamsos, žodis "sifilis" protestantiškoje mano vaikystės aplinkoje Virdžinijoje buvo uždraustas. Kai 1940 metais šis žodis buvo ištartas filme "Stebuklingoji daktaro Ehrlicho kulka" (Edwardas Robinsonas, visiems žinomas kaip negailestingų gangsterių vaidmenų atlikėjas, labai įtikinamai suvaidino gydytoją), jis privertė susiraukti visą Ameriką. Filmas didelio įspūdžio man nepadarė; tikriausiai buvau per jaunas. Net ir vyresnis būdamas vargu ar būčiau supratęs, kad filmas nepasakė visos tiesos. Nors "stebuklingoji kulka" buvo milžiniškas žingsnis į priekį, palyginti su vieninteliu praeities vaistu, visiškai išgydyti ji, deja, negalėjo. Tikrasis stebuklas įvyko tik pasirodžius patikimam baktericidui – Aleksandro Flemingo grybeliui. Aš patekau į gretas laimingųjų, kuriems teko garbė pirmiesiems patirti išgijimo palaimą. Bent jau taip atrodė iš pradžių, kol dar nebuvo paaiškėjusi žiauri tiesa: atgauti sveikatą buvo ne taip paprasta.

Su tokia diagnoze beliko viena – ištisas valandas ir dienas, praleistas "triperbare" (taip laivyne buvo vadinami venerinių ligų skyriai), aistringai svajoti apie peniciliną. Bet jau per pirmąjį susitikimą su gydytoju Klotzu kilo įtarimas, kad mano atvejis ypatingas. Nebuvau paprastas ligonis, kurio gydymas, vedantis į neabejotiną pasveikimą, aiškus kaip dukart du; jaučiausi atsidūręs nesuvokiamoje skaistykloje be menkiausios vilties išsigelbėti. Ir nuojauta manęs neapgavo. Nuo pat pradžios buvau įsitikinęs, kad man pavyko susigriebti pačią pavojingiausią lytiniu būdu plintančią ligą, kuri mane ir pribaigs – arba visiškai pakriks nervų sistema, arba visos mano ląstelės pavirs skysta pliure. Buvau nepatiklus ir spėjau nuodugniai išstudijuoti medicinos žinyną, tad apie šią sritį išmaniau daugiau nei dauguma bendraamžių; šaltas prakaitas išpildavo vien pagalvojus, ką žada tokia diagnozė. Neabejojau, kad esu pasmerktas, ir šis įsitikinimas nė minutėlės neapleido manęs visą slogų įkalinimo laiką.

Mano lova stovėjo pačiame palatos gale, tad galėjau spoksoti pro du priešpriešiais esančius langus. Pro vieną matėsi negili, beveik užšalusi vandenyno įlanka, pro kitą – eilė barakų, tarp jų – betono blokai, į kuriuos apšarmoję jūrų pėstininkai – mačiau, kaip jie dreba iš šalčio, – atsivėdėdami po silpna vandens srovele daužė savo uniformas. Niekinga piktdžiuga, kurią pajutau stebėdamas jų kančias, netrukus ištirpo nevilty – buvau atskirtas nuo senų draugų, koledžo bendramokslių, nuo kitų būsimųjų karininkų, tokių pat kaip ir aš, tiksliau, tokių pat, koks anksčiau buvau ir aš. Dėl savo ligos kūniškosios kilmės ir su tuo susijusios gėdos negalėjau puoselėti vilties kada nors tapti Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų leitenantu.

Apie tai man pranešė Winkleris, ligoninės sanitaras, atlydėjęs mane į palatą. Žmogus, susirgęs venerine liga, neturi nė menkiausio šanso tapti jūrų pėstininkų karininku. Iš jo išgirdau ir baisiąją žinią apie savo sveikatą. Parodęs man lovą ir vietą kuprinei, atsakydamas į manąjį "Kurių velnių aš čia turiu gulėt?", jis paaiškino: "Man regis, – tarė kraupokai šypsodamasis, – tu susigriebei bjaurią ligą. Ar esi girdėjęs apie Wassermanno reakciją?" Suprantama, atsakiau, kiekvienas mokinys žino, kas yra Wassermannas. Čia prisiminiau pirmąjį patikrinimą, kasdienius žygius į pulko dispanserį, kur man diena po dienos, mėgintuvėlis po mėgintuvėlio ėmė kraują iš venos, ir mane apėmė žiauraus nuosprendžio, kurį kitą rytą man paskelbs gydytojas Klotzas, nuojauta. Matyt, mano veide atsispindėjo siaubas, nes Winkleris pamėgino padrąsinti; savo taktiką jis grindė mintimi, esą aš visiškai teisėtai galiu jaustis vietinio elito atstovas. Kol kas, pasakė jis, tu vienintelis sifilitikas skyriuje. Dauguma pacientų gydosi tik banalų triperį. Man pasidomėjus, kodėl sifilio aukos – tokia retenybė, palyginti su sergančiaisiais gonorėja, jis iškėlė teoriją, kuri mano atveju skambėjo taip absurdiškai, kad nenorom nusijuokiau (tai buvo paskutinis nuoširdus mano linksmybės protrūkis šioje įstaigoje). "Triperį daug lengviau pasigauti negu sifilį, – paaiškino Winkleris. – Norint užsidirbti sifoną, tenka gerokai paplušėti". Ir pridūrė neslėpdamas susižavėjimo: "Matyt, bobas keitei kasnakt".

Pokalbis su Klotzu įvyko labai anksti, prieš įprastą rytinę vizitaciją, tad spėjau apmąstyti savo padėtį, kol kiti pacientai dar miegojo. Winkleris supažindino su skyriaus tvarka. Čia gulėjo žmonės, sergantys pūslės ir lytinių organų ligomis. Vienoje pusėje rikiavosi dvylika lovų, jose gulėjo triperininkai. Kadangi ši sekcija buvo perpildyta, mane paguldė kitapus centrinio tako; čia gulėjo ne venerinėmis ligomis sergantys pacientai. Daugumą šių vaikinų kamavo inkstų ar šlapimo pūslės infekcinio pobūdžio sutrikimai. Vienam vyrukui smarkiai atmušė inkstus per negailestingą bokso mačą – tokius mačus per ryto treniruotes surengdavo instruktoriai, visi iki vieno sadistai. Kitas sirgo sėklidžių išvarža; Winkleris sakė, kad jis niekaip nepereitų komisijos sveikesnių savanorių laikais, o dabar, vykstant šaukimui, jūrų pėstininkų gretas papildo įvairiausio plauko luošiai. Lovoje šalimais tyliai šnirpščiodamas kietai miegojo vaikinas, kuriam gydytojas Klotzas buvo atlikęs apipjaustymą ir taip išgelbėjęs nuo fimozės – apyvarpės susiaurėjimo; kad naktinė erekcija nesuplėšytų siūlių, Winkleriui teko apkrauti vargšelio paslėpsnius ledo gabalais (žydo niekada neištiktų toks nemalonumas, ne be pasitenkinimo pasakė Winkleris – pats jis buvo Niujorko žydas).

Tą pačią dieną kitas sanitaras supažindino mane su "venerikų protokolo" subtilybėmis. Veneriniai ligoniai tam tikra prasme buvo atskirti ir nuo nelaimės bendrų savo skyriuje, ir nuo kitų ligoninės gyventojų. Mūsų pižamos ant krūtinės buvo pažymėtos didele geltona raide V. Tualete privalėjome naudotis atskirais unitazais ir kriauklėmis, valgykloje valgėme prie atskirų stalų. Kai kartą per dvi savaites mus vesdavo į bazės klubą žiūrėti filmo, eidavome atskira grupe ir susėsdavome specialioje sekcijoje, pažymėtoje geltona juosta. Nors ir žinojau, kokios klastingos yra venerinės ligos, sunku buvo patikėti, kad esame tokie pavojingi. Sanitaras, atsakydamas į mano dvejonę, paaiškino: sifilis ir gonorėja velniškai užkrečiami. Taip, dauguma užsikrečia lytiniu būdu, bet mažutėliai mikroorganizmai gali patekti į kraują per menkiausią įbrėžimą. Medikai nenorėjo rizikuoti; be to, reikšmingai pridūrė sanitaras, gydytojas Klotzas turi "šiokių tokių kompleksų". Ši mįslinga ir net grėsminga frazė paaiškėjo vėliau, tuomet, kai Klotzas visiškai užpildė savimi mano gyvenimą.

B. d.


Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


Rodoma versija 24 iš 24 
8:28:05 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba