ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Pirmieji metai universitete

JONAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sėdi iš kairės: Julija Švelnytė, Tatjana Didžiulytė, Gražina Žemininkaitė-Grincevičienė; stovi: Jonas Kubilius, Jurgis Budzeika, (?), Kleopas Grincevičius. 1943

Paskaita, skaityta Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto absolventų draugijos "Alumni" susitikime 2006 m. gegužės 13 d.

Labai džiaugiuosi susitikęs su jumis. Tiesa, retą kurį pažįstu. Studentės virto damomis, studentai – rimtais vyrais, kai kurie užsiaugino vyriškus papuošalus. Sunku ir pažinti. Pavardes geriau atsimenu nei veidus. Juolab, kaip sakė dekanas, fakultetas išleido jau bene 6000 absolventų. O aš, matyt, esu pagal sąrašą iš pirmųjų, baigiau 1946 m., taigi dabar esu čia vienas iš jūsų. Tada baigėme penkiese, pradėję studijas skirtingais metais. Įvairūs įvykiai padėjo mums studijas prailginti – ir universitetą uždarė, ir pokario metai, ir t. t. Iš tų baigusių dabar aš vienas tesu gyvas. Tiesa, vienas iš tų, su kuriais studijavau, yra Niujorke, kitas – Čikagoje, tik nebaigę matematikos. Tarp jūsų nėra prisimenančių anuos laikus (tada jūs dar nesimokėte, kai kurie nebuvote net gimę). Todėl mane paprašė papasakoti, kaip čia, universitete, mokėmės karo metais. Žinoma, galėčiau kalbėti remdamasis įvairiais istoriniais šaltiniais. Tačiau tai gal nebūtų įdomu. Geriau pasakosiu iš savo, kaip buvusio studento, varpinės: kaip man viskas atrodė.

Kaip žinote, Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. Tada dar nestudijavau universitete, mokiausi Raseinių gimnazijoje. Prasidėjus karui, Lenkija buvo padalinta, Lietuva atgavo Vilnių, ir čia, Vilniuje, prasidėjo lietuviško universiteto organizavimas. Dabar jau sunku suvaikyti, kiek Lietuvoje yra universitetų, aukštųjų mokyklų, valstybinių ir privačių, jau ir kolegijas prie aukštųjų mokyklų priskaito, o tada buvo manoma: užteks vieno universiteto, kad Vilnius galėtų lietuvėti. O jis buvo labai sulenkintas. Buvo nutarta dalį universiteto perkelti iš Kauno. Pirmiausia iš Kauno atsiuntė kelis profesorius apsižiūrėti. Paskui buvo paskirtas įgaliotinis fizikas prof. Ignas Končius. Jam priskyrė porą žmonių: kanceliarijos darbuotoją J. Rakauską ir labai stambų vyrą, beveik tų laikų Sabonį – Dionizą Grincevičių. Jie vaikščiodavo kartu, nes lenkai pasitiko nelabai draugiškai. Apskritai lietuviai buvo boikotuojami. Vilniuje susitelkė daug pabėgusių kariškių, studentų. Jie čia elgėsi nelabai gražiai, nenorėjo pripažinti, kad lietuviai ką nors apskritai gali, kad turi kokių nors teisių. Bet, žinoma, teko susitaikyti su esama padėtimi. Valdžia elgėsi gana humaniškai, sumokėjo iki metų galo visai profesūrai, visiems tarnautojams algas, nors lenkų valdžia avansu jiems irgi buvo sumokėjusi. Buvo pasakyta: kas norės dirbti toliau, turi rašyti pareiškimą naujajam universitetui, kuris būsiąs lietuviškas. Atsirado tokių vienetai, ir iš profesūros tik keli žmonės. Lietuvių beveik nebuvo universitete. Dėstė tik vienas kitas, tarp jų fizikas Henrikas Horodničius. Vilniaus universitetas buvo paverstas lenkiškojo ekspansionizmo forpostu. Buvo stengiamasi, kad universitetas būtų geras. Dėstytojai buvo atsiųsti iš kitur, ir du trečdaliai studentų taip pat buvo ne vietiniai. Na, kas buvo, tas buvo. Paskui dėl lietuvių taktiškos laikysenos padėtis normalizavosi.

Buvo nutarta perkelti tik dalį kauniškio universiteto. Pradžioje buvo perkelti Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetai. Pastarasis čia skilo į du: Teisės ir Ekonomikos. Kai persikėlė profesoriai, 1940 m. sausio mėnesį jau buvo suformuota universiteto taryba. Sausio 15 d. įvyko rektoriaus rinkimai. Buvo trys kandidatai: prof. Mykolas Römeris, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius ir prof. Mykolas Biržiška. Per pirmą balsavimo ratą visi gavo po vienodą balsų skaičių. Antrajame rate dauguma balsų teko M. Biržiškai. Jis ir buvo išrinktas rektoriumi. Vasario mėnesį prasidėjo mokslas. Beje, tada pavasarį atsikėlę iš Kauno humanitarai Sarbievijaus kieme pasodino berželį. Neseniai jis nuo senatvės nulūžo. Dabar pasodintas naujas.

Buvo svarstoma, ką dar būtų galima perkelti. Ilgai diskutuota, ar neperkelti Matematikos-gamtos fakulteto. Dabar tas fakultetas suskilęs į daugybę fakultetų, o tada jis apėmė matematiką, fiziką, chemiją, biologiją, geografiją, geologiją. Po ilgų diskusijų nutarta jį perkelti į Vilnių. Šiame fakultete Vilniuje dar prisidėjo miškininkystės ir medicinos skyriai. Tiesa, kauniškiai medikai tam labai prieštaravo. Ir po karo Kauno medicinos institutas dėjo pastangas, kad Medicinos fakultetas Vilniaus universitete būtų uždarytas. Bet buvo nuspręsta: jei nebus Medicinos fakulteto, sostinėje nebus gerų gydytojų, maža, kad jų bus Kaune. Na, bet čia antraeiliai dalykai... Vilniuje universitetas visa sudėtimi pradėjo veikti 1940 m. rudenį. Na, bet 1940 m. rudenį jau ir sąlygos pasikeitė. Birželio 15 d., kaip žinote, teko priimti Kremliaus ultimatumą. Lietuva buvo okupuota. Nekalbėsiu apie šiuos įvykius. Dabar spaudoje daug apie tai rašoma. Kai kurie jūsų gal dar patys atsimenate, kiti pasiskaitote. Kalbėsiu apie matematiką.

Brandos atestatą gavau tą pačią dieną, kai į Lietuvą įžlegėjo okupantų tankai. Tiesa, ne iš karto stojau į universitetą. Tais laikais visi jaunuoliai turėdavo atlikti karinę prievolę. Todėl, norėdami, kad paskui studijos nesitrukdytų, daug kas stodavo į karo mokyklą, ten mokydavosi ir baigę įgydavo atsargos leitenanto laipsnį. Kariuomenėje reikėdavo tarnauti 18 mėnesių, o karo mokykloje mokytis – penkiolika. Paaiškėjo, kad daug kas taip galvojo, ir aš tarp jų. Ankstesniais metais stojančiųjų nebūdavo tiek daug, o dabar, pasikeitus situacijai, jų buvo net keturi šimtai. Žinoma, karo mokyklai būtų buvę sunku juos sutalpinti. Antra vertus, karininkai suprato, kas darosi Lietuvoje, ir labai norėjo, kad kuo daugiau būtų priimta. Beveik visus ir priėmė. Nepriėmė keturių vyrukų, tarp jų ir manęs. Motyvas buvo toks: nepakankamos sveikatos. Vasarą man sukaks aštuoniasdešimt penkeri, na, sveikata ne tokia ir bloga, iki šimto metų dar šiek tiek trūksta...

Rugsėjo antroje pusėje atvykau į Vilnių. Miestas buvo man visiškai nepažįstamas. Atsivežiau lagaminą su šiuo tuo, ką turėjau. Buvau pamokomis užsidirbęs šiek tiek pinigų ir juos atsivežiau. Atvažiavau ryte. Palikau lagaminą saugoti geležinkelio stotyje, nusipirkau Vilniaus planą. Jį apšepusį iki šiol tebeturiu. Ir išėjau ieškoti, kurgi tas universitetas. Tada Vilniuje tebuvo viena autobusų linija. Taksi automobilių iš viso nebuvo. Buvo karietos. Pavažiavau autobusu Pylimo gatve iki Trakų gatvės, toliau nuėjau pėsčiom. Dekanatai tada visi buvo Centriniuose rūmuose, taip pat ir man reikalingo Matematikos-gamtos fakulteto dekanatas. Atidaviau dokumentus. Egzaminų jokių nebuvo. Bet reikėjo dar palaukti iki spalio mėnesio.

Atidaviau dokumentus. Bet kur gyventi? Tiesa, universitetas tada turėjo tris bendrabučius: studentų namus Tauro gatvėje. Augustijonų gatvėje buvo merginų bendrabutis. Buvo dar nedidelis bendrabutis Bokšto gatvėje. Tačiau jie buvo jau užpildyti. O studentų skaičius labai padidėjo. Tais metais jų buvo beveik trys tūkstančiai. Aš dar pasiteiravau dokumentus priėmusio tarnautojo, bet jis pasakė: žinote, geriau ieškokite privačiai. Kažkas patarė man, kad yra miesto valdžia, o miesto butų skyrius buvo įsikūręs ten, kur paskui buvo "Tiesos" redakcija. Nuėjau. O ten pasakė, kad tokiais reikalais neužsiima. Šalia pasitaikė kitas fuksas, atvažiavęs iš Kartenos krimsti ekonomikos mokslų. Mes susipažinom, beveik susidraugavom, patikom vienas kitam ir nutarėm kartu eiti ieškoti sau būsto. Per Žaliąjį tiltą patraukėm į kitą Neries pusę, pasukome į dešinę ir paėjėję link miesto pakraščio pradėjome nedideliuose namukuose klausinėti, ar kas neišnuomotų kambario studentams. Lenkiškai nemokėjome, rusiškai irgi menkai graibėmės. Kalbėjome lietuviškai. Mus puikiausiai suprasdavo. Gana greitai radome namelį Svirno gatvėje (jį apie 1985 m. nugriovė, statydami Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmus). Šeimininkas, radijo fabriko darbininkas, šiek tiek kalbėjo lietuviškai, žmona – tik lenkiškai. Kiek vėliau dar uošvė atsirado. Ji kiek grabaliojo prancūziškai. Taigi teko būti šiokiais tokiais poliglotais. Vieną iš trijų kambarėlių šeimininkai užleido mums. Šalia buvo lietuvių šeimos krautuvėlė, kur galėjome nusipirkti maisto produktų. Šiaip jau nebuvome labai turtingi. Į universitetą kulniuodavome pėsti. Atsirado ir kitų problemų. Litas buvo pakeistas į rublį, vienas litas prilygintas devyniasdešimčiai kapeikų, nors jo perkamoji galia anksčiau buvo kur kas didesnė. Tai buvo naudinga atvykėliams, kurių čia buvo daug, ypač kariškių, o lietuviams buvo labai nenaudinga. Stipendijų buvo labai mažai. Dažniausiai visos stipendijos niekam neskirdavo – duodavo pusę, ketvirtį... Taigi studentai vertėsi, kas kaip galėjo. Studijuoti vien tėvų remiami galėjo tik labai turtingų tėvų vaikai. Na, tarkim, iš Dzūkijos, kad ir nuo penkiasdešimt hektarų smėlynų, nė nesvajok, kad tėvai gali tave išlaikyti. Reikia kitaip verstis. Suvalkijoj penkiasdešimt hektarų – jau pakanka, kad galėtum sūnų į mokslus leisti. Na, stipendija tai stipendija. Bet iki tol Tarybų Sąjungos propagandistai iš visų tribūnų garsiai skelbė: štai mes atnešėm dar vieną gėrį, mokslas bus nemokamas. Nespėjo praeiti nė vienas mėnuo, ir visoj Sąjungoj buvo įvestas mokestis už mokslą. Ir nemažas: net keturi šimtai rublių. Gimnazijose tais laikais irgi mokėdavom septyniasdešimt penkis litus per metus. Tie keturi šimtai jau buvo ne mano kišenei. Tačiau universiteto vadovybė sukosi, klebeno valdžios duris. Pagaliau daugelis studentų buvo atleisti nuo to mokesčio. Na, o šiaip maisto produktai visą laiką brango. Reikėjo kažko prasimanyti. Matematikams praversdavo korepeticijos. Visada būdavo moksleivių, kuriems nelabai sekasi matematika. Aš ir gimnazijoje taip verčiausi. Mano tėvai nebuvo visiškai neturtingi. Turėjo žemės, bet ne Suvalkijoje. Be to, penki vaikai. Padėdavo, bet ir pačiam reikėjo suktis...

Pačioje spalio pradžioje prasidėjo mokslas. Prisimenu pirmąją paskaitą. Ją iš eksperimentinės fizikos Didžiojoje fizikos auditorijoje (dabar ji Chemijos fakultete) skaitė anuomet docentas, paskui profesorius Antanas Žvironas. Pokario metais už antitarybinę veiklą jis buvo įkalintas. Paskaitą iliustravo demonstracijos. Ji padarė neišdildomą įspūdį. Naugarduko gatvėje dar buvo skaitomos astronomijos paskaitos, atliekami fizikos praktikos darbai. Kitos paskaitos vykdavo ne čia, o Centriniuose rūmuose. Turbūt visi žinote, kur yra Filologijos fakultetas, esat matę Mūzų prieangį. Ten prie laiptų tada dar buvo du kambariai (vėliau jie panaikinti), kuriuose talpinosi matematikos katedros, o greta per du aukštus – matematikos biblioteka ir nedidelė auditorija. Dabar ten Anglų filologijos katedra. Matematikai turėjo dar vieną didesnę auditoriją (ten dabar Kanados salė).

Mokslas kol kas vyko pagal senus planus, kokie buvo Kaune, su nedideliais pakeitimais. Na, žinoma, buvo įvestas marksizmo-leninizmo kursas. Jį mums skaitė Eugenijus Meškauskas dabartinėje Teatro salėje. Ten susirinkdavo viso universiteto studentai. Kursas buvo pagrįstas knyga "VKP(b) istorija. Trumpas kursas". Tais metais buvo išeiti keturi knygos skyriai. Daugiausia dėmesio buvo skirta ketvirtajam skyriui apie dialektinio ir istorinio materializmo pagrindus. Vieninteliam lektoriui į pagalbą buvo atsiųsti iš Maskvos toks profesorius A. Kuznecovas ir dar vienas "specialistas" M. Bulinas. Pastarasis buvo labai išdidus. Iškart pamėgino čia komanduoti aborigenams, nesiskaitė su rektoratu, iškart kreipdavosi į Centro komitetą, kuris tada buvo Kaune. Rektorius M. Biržiška buvo švelnus žmogus. Užtat prorektorius Juozas Bulavas buvo ryžtingesnis ir griežtai pasakė: "Tu čia atvažiavai; jeigu nori dirbti, tai pirmiausia be mano žinios niekur nesikreipi. Jei ne – aš tave išvysiu". Tokie žmonės tik tokią kalbą supranta. Pavasarį iš to kurso reikėjo laikyti egzaminą. Egzaminuoti tiek daug studentų vienas E. Meškauskas būtų nepajėgęs. Todėl egzaminuodavo ir tie atvykėliai. Buvo priimti laborantai, mokantys rusų kalbą, jie ir versdavo per egzaminą. Aš pats buvau liudininkas, kaip būdavo atsakinėjama. Studentas iš anksto su laborantu susitaria. Jei auditorijoje nėra kokio negero žmogaus, studentai dažnai pliurpdavo visokius niekus, net anekdotus pasakodavo. Svarbu nesusijuokti, kalbėti akis nuleidus. Laborantas "verčia", – Kuznecovas linksi "da, da".

Dar buvo mokoma rusų kalbos, kurią menkai temokėjome. Aš buvau kiek pramokęs gimnazijoje iš E. Gediminaičio ir J. Talmanto "Rusų kalbos vadovėlio mokytis pačiam", šiek tiek susigaudžiau. Pradžioje rusų kalbą dėstė rusų literatūros dėstytojas Mykolas Banevičius (tikroji pavardė Podšibiakinas). Jis neblogai dėstė, bet greitai buvo pakeistas dėstytoja Sokolovaite. Dabar nepamenu, ar ji mokėjo lietuvių kalbą. Atrodo, nemokėjo. Štai kaip ji mums aiškino, kaip atpažinti rusų kalbos daiktavardžio giminę. Jei prie daiktavardžio tinka pridėti "etot", "to eto mužskoj rod", jei "eta" – "ženskij"... Bet ji lengvai pasirašydavo įskaitų knygelėje ir viskas būdavo gerai.

Kiti dalykai buvo dėstomi gerų dėstytojų. Pirmiausia, žinoma, minėtinas prof. Zigmas Žemaitis. Jis dėstė matematinę analizę. Kai kurie jūsų dar jo klausėte. Kaune dėl dėstytojų stokos diferencialinio ir integralinio skaičiavimo kursas buvo skaitomas kartu matematikams, fizikams ir būsimiems inžinieriams. Tad šis kursas nebuvo matematiškai gilus. Tačiau metodiškai jis buvo labai gerai parengtas. Profesorius taip sugebėdavo paaiškinti net ir sudėtingų dalykų esmę, kad jie atrodydavo paprasti. Z. Žemaitis pradėdavo nuo paprastų dalykų ir pamažu eidavo prie abstraktesnių. Neseniai, kai buvo užėjusi burbakistų (Bourbaki – prancūzų matematikų grupės pseudonimas – A. M.) mada, jauni dėstytojai, neturintys pedagoginės patirties, rodydami savo "mandrumą", net pirmajame kurse savo discipliną pradėdavo skaityti nuo didžiausių abstrakcijų. Abstrakcija – ne toks jau "mandras" daiktas. Jei suprasi paprastus dalykus, lengviau suprasi ir abstrakciją. Studentai buvo išleidę Z. Žemaičio paskaitų konspektus. Net keturi leidimai buvo išėję. Jie palengvindavo studentams ruoštis egzaminams. Tačiau užtekdavo lankyti prof. Z. Žemaičio paskaitas ir atidžiai klausyti. Paskui egzaminai nebūdavo sunkūs.

Visai kito stiliaus dėstytojas buvo doc. Petras Katilius. Jis buvo parašęs ir išleidęs savo dėstomos analizinės geometrijos vadovėlį. Pastarasis buvo brangus, storas, kainavo net dvidešimt litų, bet studentams pardavinėdavo už dešimt litų, tik įrašydavo į studijų knygelę, kad pirkai tokią knygą. Jis skaitė pagal tą knygą, tempas buvo geras, ir geriems studentams jo paskaitos labai patiko, bet kitiems, žinoma, buvo sunkoka jų klausyti.

Praktikos darbams vadovavo du asistentai, priimti į darbą tą rudenį. Matematinės analizės pratyboms – Gerardas Žilinskas, 1939 m. Mančesteryje apgynęs daktaro disertaciją, o analizinės geometrijos – Vytautas Paulauskas.

Turėjome ir fizikos praktikos darbus. Dar klausėme astronomijos įvadą. Jį dėstė doc. Bernardas Kodatis. Jis buvo gimęs Berlyne, ten baigęs universitetą. Lietuvoje jis atsirado per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su vokiečių administracija. Vėliau jį vokiečiai pasodino į kalėjimą. Lietuvos valdžios pastangomis buvo išlaisvintas. Jo paskaitos buvo labai suprantamos. Žinote, kaip jis kariaudavo su vėluojančiais į paskaitą? Ateina studentas pavėlavęs į paskaitą. Doc. B. Kodatis nutraukia paskaitą (jis skaitydavo Didžiojoje fizikos auditorijoje), eina prie kriauklės, nusiplauna rankas, nusišluosto, prieina prie pavėlavusiojo, jam nusilenkia, pasisveikina ir atsiprašo per anksti pradėjęs skaityti paskaitą. Tas studentas daugiau nevėluodavo. Nemanau, kad šiandien studentas taip reaguotų. Na, bet ano meto, mano kartos, studentai buvo kitokie.

Gegužės mėnesį baigėsi paskaitos, prasidėjo egzaminų sesija. Jau buvo įvesta nauja tvarka: reikėjo laikyti visų dalykų egzaminus. Aš juos išlaikiau per porą savaičių. Lietuvoje vyko pirmieji trėmimai. Išvykau į tėviškę. Po savaitės prasidėjo Tarybų Sąjungos ir Vokietijos karas.

Ilgą laiką buvo neaišku, kas bus su universitetu. Jis pradėjo veikti tik vėlyvą rudenį. Aš į jį grįžau tik 1941 m. lapkričio 1 d. Susisiekimas labai pasunkėjo. Traukiniai nepriėmė civilių. Autobusų buvo mažai. Jais važiuoti reikdavo specialių leidimų. Beveik nebuvo benzino. Tiesa, išradingi Lietuvos inžinieriai sukonstravo prie sunkvežimių specialius generatorius, kūrenamus medžio trinkelėmis. Taip būdavo gaunamos degios dujos, kurios varydavo motorą. Tik tokių sunkvežimių buvo visai nedaug. Bet sunkiausia buvo su maistu. Miestuose buvo įvestos maisto kortelės. Jos nedaug skyrėsi nuo kalinių kortelių: dienai tik 1076 kalorijos, jei viską pagal kortelę gaudavai. Galėjai nusipirkti visos savaitės davinį, iš karto suvalgyti ir toliau būti alkanas. Neveikė ir paštas, negaudavome jokių siuntinių. Porą mėnesių taip ir buvo. Buvo vienas išsigelbėjimas. Universiteto gatvėje, kur dabar yra vaistinė, buvo valgykla, kurioje už vokiškas markes galėjai gauti skystos sriubos ir arklienos. Mes, studentai, ją pamėgom. Nueinam ten užvalgyti, paskui susikabinę rankomis leidžiamės Universiteto gatve, žvengdami kaip eržilai. Po Naujųjų metų reikalai pagerėjo. Jau buvo galima gauti siuntinius. Iš kaimo atsiųsdavo lašinių. Kai prie plonos riekelės duonos pridedi storų lašinių, jau ir gyventi galima. Vėliau studentų atstovybė, anuomet užsiimdavusi rimtesniais reikalais (dabar studentų atstovybė užsiima linksmybėmis, mėgina kontroliuoti, ar gerai profesoriai dėsto paskaitas, ar gerai egzaminuoja), suorganizavo studentų valgyklą Augustijonų gatvės merginų bendrabutyje. Vadovavo jai Teodora Šomaitė, vėliau ji ištekėjo už prof. P. Katiliaus. Kiekvienas turėdavome duoti lašinių įnašą, o daržovių kažkaip sugebėdavo per valdžią gauti. Tada jau buvo galima šiek tiek geriau gyventi.

Tais metais penkiese nusisamdėme pusantro kambario Valančiaus gatvėje, pas žinomą Vilniaus lietuvių veikėją Vladimirą Sakavičių, ir ten apsigyvenome. Tą žiemą "generolas Šaltis" vokiečius mušė prie Maskvos, buvo nepaprastai šalta žiema. Kuro pirkti neįgalėjome. Vanduo kambaryje užšaldavo. Miegodavome apsirengę, prausdavomės tik sniegu. Bet tai niekis, kad tik pilvas pilnas būtų.

Universitete matematikai sugebėdavo apkūrenti dvi patalpas – nedidelę auditoriją ir biblioteką. Studentų labai sumažėjo. Karas juos išblaškė. Prasidėjo ir okupacinės vokiečių valdžios spaudimas. Norėta sustabdyti universiteto veiklą. Esą mes, vokiečiai, kariaujame, o čia jaunimas mokosi. Reikėjo darbo rankų. Vokiečiai buvo išleidę įsakymą, kad kiekvienas norintis studijuoti turįs dvejus metus pasidarbuoti Reicho darbo tarnyboje. Vėliau buvo pareikalauta, kad gimę 1921–1924 m. atliktų metų darbo prievolę Vokietijoje. Buvo uždrausta priimti naujus studentus. Rektoratas rado išeitį. Universiteto statutas numatė galimybę turėti hospitantus, t. y. tokius klausytojus, kurie išklauso ne visą kursą, o tik kai kuriuos dalykus. Taigi universitetas pradėjo priiminėti į pirmą kursą hospitantus. Po kelių mėnesių vokiečiai pajuto, kad jų reikalavimas nieko nereiškia, ir patys leido priimti į pirmą kursą. Prasidėjo kitokie varžymai. Mes, studentai, rinkdavome parašus iš gyventojų (aš pats atvežiau tris tūkstančius tokių parašų), kad universiteto neuždarytų. Bet spaudimas ypač sustiprėjo, kai vokiečiai prakišo prie Stalingrado. Jie pradėjo mobilizuoti jau ne darbams, o į kariuomenę. Lietuviai boikotavo, niekas neidavo į mobilizacijos punktus. Ateidavo tik raiši, akli, kurie netinka kariuomenei. Atsisakė lietuviai ir SS legioną organizuoti. Vokiečiai apkaltino "politikuojančius intelektualinius sluoksnius" ir 1943 m. kovo 17 d. universitetą uždarė. Uždarė ir visas aukštąsias mokyklas, išskyrus Žemės ūkio akademiją, nes žemės ūkis reikalingas ir karui vykstant.

Taigi mokymo procesas buvo nutrauktas. Profesūra liko. Jai buvo mokamos algos, bet jie turėjo dirbti mokslinį darbą, ypač tą, kuris reikalingas karo reikalams.

O kovo pabaigoje vokiečiai jau pradėjo studentus gaudyti. Mes slapstydavomės visokiais būdais. Man buvo jau nedaug likę iki studijų galo. Buvau pasivaręs į priekį. Teliko parašyti diplominį ir išlaikyti keletą egzaminų. Gyvenau Pylimo gatvės 6-ajame name (tada buvo 8-asis). Buvau gavęs gerą ir net apšildomą kambarį. Mokiau šeimininką kariškį viršilą matematikos. Tame pačiame name ne per seniausiai gyveno monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Deja, mano geri laikai baigėsi. Vieną dieną nuskardėjo durų skambutis. Aš vienas buvau likęs namie. Atidarau. Įeina lietuvis policininkas ir klausia, ar čia gyvena Jonas Kubilius. Aš sakau, gyveno, bet dabar jau jo nėra. Policininkas šyptelėjo ir išėjo. Man tai buvo signalas, kad reikia dingti iš Vilniaus, tai ir padariau. Išvažiuojant manęs vos neareštavo, bet išsprūdau.

Pradėjo veikti pogrindinis universitetas. Studentai, kuriems nebuvo pavojaus likti Vilniuje, privačiai laikė egzaminus, rašė diplominius darbus, kai kurie jų baigė universitetą. Iš mano kolegų spėjo baigti Kleopas Grincevičius ir Tatjana Didžiulytė. Deja, tik grįžus tarybų valdžiai, buvo išleistas nutarimas, kad viskas, kas išlaikyta vokiečių metais, anuliuojama. Tad ir aš vėliau turėjau perlaikyti daugelį dalykų. Bet, žinoma, tie profesoriai, kurie liko, man pasirašė iš naujo studijų knygelėje neegzaminuodami.

Man skirtas laikas baigėsi. Apie vokiečių okupacijos metus suspėjau tik maža ką papasakoti. Ir taip jau pakankamai jums įkyrėjau kalbėdamas. Kai kitą sykį susitiksime, pratęsiu, jei atsiras norinčių mane paklausyti.


Užrašė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


57257. m2006-06-05 22:04
vos ne is pirmo sakinio apie vyrus: kai kurie uzsiaugino vyriskus papuosalus. nu atleiskit. ar cia matematiko lakus issireiskimas. ar mano sugedimas.

57268. xX2006-06-05 23:40
Na, visai linksma buvo prie vokiečių studijuoti. Visada galvodavau, kad karas yra baisu visiems, pasirodo, žiniukams - ne. Dabar mažiau akademinių laisvių, nei prie nacių.

57273. m2006-06-06 10:06
kokiu dar laisviu? tevai moka uz moksla uz sudiniausia profesija o paskaitu nera kas antros.

57293. kiskis p2006-06-06 14:00
skaudu turi buti tam vaikinui kuris nuotraukoje pazymetas klaustuku. o toks simpatiskas. negi jo nieks neprisimena? nieks is musu nezinome kada liksime tik neatpazintas klaustukas. vai vai.

57309. varna2006-06-06 21:29
Kiek vargo teko zmogui patirti - ir arkliena valgyti, ir salta, ir darzoviu trukumas, ir lasiniai per stori, palyginus su duona.... Tai negana to, priverte egzaminus perlaikyti. Vargeli mano... O tai cia viskas buvo per ta kara, kuriame 50 000 000 padejo galvas?

158443. juozupukas :-) 2009-04-25 22:01
Strp.-geras. Gal šiek tiek paviršutiniškas, bet per akademinę val. argi atliksi gilią tokio sudetingo laikmečio analizę. Ir netgi kalbant vien tik mokymosi tikslu. Tačiau labiausiai stebina STUDIJOKŲ vertinimai: "tėvai moka už šūdiniausia profesiją, o paskaitų nėra kas antros" Kas čia per stilius ir mintis? "Dabar mažiau akademinių laisvių, nei prie nacių" Kokių gi šis bernužėlis trokšta akademinių laisvių? Ar jam neužtenka vienos vienintelės laisvės - STUDIJUOTI? Ir dar:"kai kurie užsiaugino vyriškus papuošalus, nu atleiskit,ar čia matematiko lakus išsireiškimas, ar mano sugedimas", "NU" ATLEISK, GAL TU VIDURINĘ EKSPROMTU BAIGEI IR NE VISKĄ SUGEBI SUGROMULIUOTI? Ar tavo sugedimas tau neleidžia pagalvoti, kad čia "matematikas" turėjo omenyje ūsus ir ševeliūra. Beje, tai ne tik matematikas, bet ir AKADEMIKAS ir kt. Ar tik nesiauklėjote negyvenamoje saloje kartu su Robinzonu. Nors R. Kruzas buvo, kur kas, ir taktiškesnis, ir inteligentiškesnis ir kt. Tiek žodžių šiandien jūsų fanfariškoms asmenybės. Duok dieve, kad jums savo asmenybių reitingus pavyktų pakelti, lyginant su šiuo momentu.

Rodoma versija 24 iš 24 
8:28:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba