ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-06-03 nr. 799

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (46) • RYTIS RADAVIČIUS. Vasaros istorijaJAMES BARTHOLOMEW. Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai-gk-. Sekmadienio postilėJONAS KUBILIUS. Pirmieji metai universitete (6) • RIMTAUTAS RIMŠAS. Jūrininko dienoraštisSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiAGNĖ NARUŠYTĖ. Reikia, kad išskalbtų (13) • IGNĖ AIDUKAITĖ. Eilės (5) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaibuojančios intuicijos ir struktūros (1) • EVALDAS DIRGĖLA. Būtinas peizažasBIRUTĖ ADOMĖNIENĖ. Jei ne klebonas...Loreta Lapaitė. Koks vargas su tuo "Poezijos pavasariu"!-ab-. Kai praskrenda lėkštėWILLIAM STYRON. Bjauri diagnozė (1) • LAIŠKAI (185) •

Vasaros istorija

RYTIS RADAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglė Kuckaitė. Be pavadinimo. 2003

Man sako, susitvarkyk kambarį, pabundu iš vaikystės, minčių grandinės mane traukia žemyn. Atsisuku, už manęs lavos uolos ir staigiai į viršų kylantis akmenuotas šlaitas, apaugęs saulės išdeginta žole. Kalno viršūnėje keliolika amžių stovi stebėjimo bokštas, iš čia jo nematyti, tik kai nuplauki toliau. Sako, ten kažkas pasikorė, sutinku, vaizdas gražus, kai ramu ir šviečia saulė, galima susigundyti. Susitvarkyk kambarį, susitvarkyk gyvenimą, daugiau nieko. Pakeliui link savo uolos patekau į prisiminimus, saulės atspindžiai bangų vingiuose, kai jų daug, apakina ir nepastebimai virsta praeitimi. Čia galima tik atplaukti. Apačioje smėlis ir kriauklės, virš jų – devyni metrai vandens, paskui dar tiek pat oro iki manęs. Dugno vis tiek nepasieksiu, buvau panėręs, nenusišnekėkit, sakiau jiems, kai atradau šitą uolą, niekaip nepasieksiu, nebent norėčiau, be to, ant dugno tik smėlis ir keli žolėmis apaugę akmenys. Kas gali atsitikti, kai matai tokį grožį ir žinai, kad jis yra tavo dalis, jis išlygina pusiausvyrą tarp abejingų chemijos formulių ir tirpstančių norų. Blyškiai mėlynas permatomas vanduo iki horizonto su laivų mozaika. Viename jų nuo kažkokio stiklo kartais atsispindi saulė ir pataiko į akis. Vanduo pradeda džiūti, ant rankų ir krūtinės pamažu ryškėja druskos bangos.

Bandau save apgaudinėti, kad atvažiavau čia ieškodamas įkvėpimo rašyti, nors gavau tik įkvėpimą mėgautis gyvenimu. O paskui dar viena diena pavirsta savaite, teisinuosi, kad istorijos formuojasi mintyse. Žinau, kad kai pradedu rašyti, užsimirštu ir sakiniai juda savaime, taip, tik reikia prisiversti pradėti. Dabar mėginu sukurti žmones, kurių man trūksta, užsikabinus neturėtų būti sunku gyventi tarp tokių, kokius nori matyti, ir pamažu juos tobulinti. Turiu dvi asmenybes, negaliu pasirinkti, abu rašytojai, norėjau, kad būtų dailininkai, bet visiškai nenusimanau apie dailę, neplanuoju romano, tik apsakymą, būtų per daug darbo. Vienas nuolat ilgisi, kitas nuolat tyčiojasi, noriu padaryti vieną, nereikia visų tų atsibodusių perskyrimų, anapus, gėrių ir blogių, bet kol kas tegul pagyvena atskirai.

Būna ne tik tinkama šviesa tapyti, bet ir tinkama šviesa rašyti. Šiandien, kai atsikėliau, pirmą kartą įsižiūrėjau į kabantį ant sienos paveikslą, nieko ypatingo, vietinis siurrealistas, pro langą sklido tokia šviesa, norėjau pradėti, bet mėgaudamasis šita mintim pasiilgau savo uolos, pasiūliau sau pradėti vakare, tokia šviesos nuotaika išlieka visą dieną. Plaukdamas sustojau nedidelėje įlankoje. Ramus akmenuotas paplūdimys, žmonių čia nebūna, jį matyti galima nebent pro žiūronus iš toliau stovinčių laivų. Šalia jo yra ola, kurią atradau, kai pirmą kartą čia atplaukiau. Įplaukus į ją galima atsisėsti ant keistai švelnaus šitos pakrantės smėlio, vanduo tada siekia krūtinę ir matosi maža dalis jūros. Ten būnant atrodo, kad išsilydys pilvas, kaip vaikystėje, kai grynas buvimas praryja pojūčius. Joje sėdėdamas pajutau, kad ant aukštų skliautų ir vandens krenta ta pati rytinė šviesa.

Mažas miestelis ant pietų jūros kranto. Pro baro langą stebiu žmones. Vakarinis pasivaikščiojimas, jų tiek daug, niekas nepasikeistų, jeigu būtų dviem mažiau. Tu visada būsi mano, šalia tokio grožio man nieko negali atsitikti, mes niekada neišsiskirsim, šimtai pakeistų patalynės komplektų ir sutikimų oro uostuose. Apkabink mane, nors mes ieškosim, kol numirsim. Silpnumo akimirkos, kai linksmumas pavirsta galvos skausmu, paskui nerimu, paskui liūdesiu, paskui ramybe. Tu įgausi daug pavidalų, atsisuksi ir tada iš knygų puslapių į pasaulį šalia persikels istorijos. Girliandos iš vardų ir pavadinimų, kurie kaip druskos bangos ant tavo odos dėliojasi į istorijas, jeigu išmoksi skaityti – perprasi, bet tikriausiai nespėsi. Kadaise mažame laive palikau tau cigaretės žymę, tada atrodė, kad netyčia, bet tokių nutikimų netyčia nebūna. Ji dingo tada, kai dingau aš, kažkada pažiūrėjau, tu nesupratai, ko aš ieškau ant tavo rankos. Kartais apsimetinėju kitais ir rašau ciniškus tekstus, dedu ant visų, tu pasakytum, šizofrenija man tinka. Būdamas savim esu populiarus, mane mėgsta. Jau beveik vaidinu, bet noriu tik pasakyti, kad tavo veidas išraižytas mano akyse, taip gerai kaip su manim tau niekada nebus. Norėjau susitikti tave dėl klausimo, kaip tau nenusibosta kiti, nes po kelių savaičių ar mėnesių lieka tik nuobodulys ir patogus laikas. Pasakyk man tą kvailos laimės formulę, man ji netiks, man šiaip įdomu, pasijuoksim. Mes turim tiek daug bendro, mums tik reikia dažniau liestis vienam prie kito, tada skirtumai ištirpsta. Berniukai kartais užauga, bet kad tai pamatytum, reikia moteriškos kantrybės, mergaitėms jos dažnai trūksta.

Knygos nuo manęs pasislėpė dėžėse. Aš nesistengiu jų ieškoti. Rašau iš atminties, jeigu reikia citatų, nueinu į kekšyną. Tegul knygos dar paguli dėžėse, o moterys paguli lovose, tegul tai nuo manęs dar nepriklauso. Kai labai reikia, tos reikalingos pačios atsiranda. Kol kas nagrinėju žmones, stebiu ir ieškau būdų, kaip nusakyti ryšius, nedaug nepermatomų žmonių su akimis be dugno ir vidine įtampa be saugiklių, kiti kelia pasišlykštėjimą. Riebalai, dažai ir tuštybė. Bet iš tų kelių pamažu atsiranda paveikslai, kurie gal susidės į knygą. Tekila ir marihuana senam bare. Išgirstu klausimą, kaip ta tavo gražuolė, su kuria nuolat visur tampydavais, dar susitinkat? Savo atsakymu lieku patenkintas: a, taip, per savo žioplumą buvo nuo manęs pastojusi, neapskaičiavo dienų, aiškino, kad nieko nereikia, pasidarė abortą, man buvo truputį gaila, net nustebau, ne, ne jos, to, ko niekada nebus, nes gyvenimas pasuko kitur, norėtųsi paeiti tuo niekada nebeegzistuosiančiu keliu, žinai, pasižiūrėti, kaip ten atrodo pasaulis, buvo filmas apie tokią galimybę, gundymą, aš irgi susigundyčiau, koks dar kaltės jausmas, sakau, nesuprantu, po veiksmo praėjus net ir kelioms sekundėms gailėtis beprasmiška, vienas toks sakė, sąžinės priekaištai yra nepadorus dalykas, taigi reikia išmokt atsikratyti to bjauraus gailėjimosi.

Druskos takeliai ant šono susilieja su vos pastebimo rando dryžiais. Vanduo išgaravo, liko druska, kaip greitai, vis dar keista, kad čia niekada nebūna šalta, nei įlipus į vandenį, nei išlipus, nepriprantu. Kai nuvažiuoju prie šiaurės jūros, maudausi kasdien. Vieną vasarą ten kelias dienas buvo audra, smarkiai lijo, visą dieną gulėjau lovoje ir laukiau, kol praeis, paskui pasiėmiau rankšluostį ir išėjau, asfaltas maloniai šiltas ir vanduo balose. Pusiaukelėje pasijuokiau iš savęs ir išgręžiau rankšluostį, kad būtų lengviau nešti. Iš įpratimo pasukau ant tilto. Tik paskui apsidairiau, žmonių aplink nebuvo, nemėgstu, kai mane mato darant kažką šalia beprotybės, nenoriu įsijausti. Už posūkio, kur buvo kopėčios, tiltas drebėjo nuo bangų smūgių į polius. Nusirengiau, atsistojau ant turėklo ir šokau į perėjusią per tiltą bangą, vanduo buvo šiltesnis už lietų, rankom paliečiau smėlį ir sustojau. Apačioje, po keturiais metrais vandens, buvo labai ramu, audra dingo, vandens paviršius irgi, visas pasaulis susitraukė į kelis metrus blausios judančios šviesos, žalsvos ir gelsvos spalvos, norėjosi, kad ta ramybė nesibaigtų arba kad galėčiau pasiimti ją su savim į viršų ir niekada nepaleisti, kaip būtų lengva gyventi, paskui prisiminiau, kad dar reikia ir kvėpuoti, kilti link oro, dabar čia pasilikti negaliu, gal grįšiu po mirties, kiekvienas turi tokią vietą, kur būtinai grįš po mirties, į absoliučią ramybę. Iškilęs pajutau, kad tingiu plaukti prieš bangas iki kopėčių, nesupratau, kodėl to reikia, įtikinau save, kad pramogai, pažiūrėti, ar sugebėsiu. Nespėjau užsikabinti ir banga trenkė mane į polį, po vandeniu ant polių pilna mažų aštrių kriauklių, prisiminiau jas, kai nudegino šoną. Antrą kartą pataikiau, jau stovėdamas ant žemiausio laiptelio palaukiau, kol į mane atsitrenkė kelios bangos, ir užlipau, šonu bėgo kraujas, dėl lietaus atrodė neįprastai šviesus. Dabar vėl žiūriu žemyn, tik čia bangų nėra, vanduo toks skaidrus, atrodo, lyg būtų atskiestas, mano uola beveik dvigubai aukštesnė negu tas turėklas, jau supjaustytas ir sudegintas, paskui atsispiriu ir skrendu.

Man patinka tobulos šito laivo linijos, jos atkartoja manąsias. Stovint ant denio jų nesimato, tik kai nuplauki toliau arba nuo kranto. Skiriasi tik spalva, laivas baltas, o aš per mėnesį jūroje įdegiau, neliko net baltų juostų. Mėgstu bures, tiek laiko sugaišau, kad gaučiau kapitono licenciją, bet dabar plaukioju laivu, kuriame vienintelis į bures panašus dalykas yra džiūstantys rankšluosčiai.

Sekti paskui ženklus. Vieną vakarą supratau, kad ryšys trūkinėja, kai dėl magnetinių audrų negalėjau pagauti jokio ženklo iš kranto, tas man kitados artimas žmogus bus jau kitoks, bent jau kol kas, toks ryšys įkyrus, jis tęsiasi metų metus, susilpnėja ir vėl sustiprėja, bet kol kas tai stipriau už mane. Nenoriu aiškintis, nemėgstu žodžių, atsakymai į klausimus "kodėl" ir ilgi pokalbiai tomis pačiomis temomis tik rodo, kad signalas dingo, aš nenoriu, kad jis dingtų, tegul tik susilpnėja iki ribos, kai prasideda prisilietimai. Bet nepriklausanti nuo mūsų likimo dalis nusprendė, kad jis taps dar vienu laivu, kuriuo plaukiojau, kuriame daug išmokau, išgyvenau audras ir pasibaigus kelionei palikau krante. Gerai, kad krante, kaskart laukiu, kad nuskęsiu. Aš dar neturėjau nė vieno savo laivo, tik dėl palankių gyvenimo vėjų atsidurdavau tuose, kurių man tuo metu labiausiai reikėdavo.

Laukti ir nesigailėti to, kas nėra tavo valioje, lietus ir netinkamos krypties vėjas tik padeda, viskas gerai, kaip sakė vienas protingas vyras, stebėdamas siena lipantį vorą. Taip turi būti, viskas padaryta, amen, tas ramus šaltis, kuris diktuoja, kaip pasakyti žodžius, kuriuos kažkam reikia išgirsti. Už jūrų niekas nelaukia ir tuštybė pateisinama kaip sąmonės atostogos. Nutrūkus ryšiui įsisąmonini, kad esi truputį miręs. Pasaulis lieka toks pats, kūnas, oda, plaukai, kvapas, tik be galimybės prisiliesti ir pajusti. Taip atsiranda neviltis, įniršis ir gražūs pasakojimai. Panašiai atsitinka, kai pameti artimus daiktus, tapusius dalimi tavęs. Vaikystėje pamečiau senelio dovanotą seną kompasą, gulėjau palėpėje ir verkiau, tyliai, bet senelis išgirdo, stebėdavausi, kaip gerai jis girdi tai, kas darosi manyje. Iš jo žvilgsnio supratau, kad jam irgi gaila, ne kompaso, o kad aš jo neturėsiu. Tas žvilgsnis buvo trumpas, paskui jis nusišypsojo, paglostė man plaukus ir pasakė, kad pamesti daiktai visada sugrįžta, nepastebimai, kitu pavidalu, po daug metų prisiminiau tai klausydamasi vienos dainos. Neklausinėk "kodėl", pasakė jis, viso pasaulio neaprėpsi, užtenka suprasti, kad taip reikėjo, sunku, aš suprantu, bet tas daiktas buvo reikalingas kitur, kitam ir jis pradės įvykių grandinę, kurios pabaigoje vėl būsi tu. Kai tau bus gera, kai rasi kažką artimo sau, prisimink jį be gailėjimosi. Jis kalbėdavo su manim kaip su suaugusia ir tai mane labiausiai paguosdavo. Kiekvieną kartą stengiuosi prisiminti, kad kiti nusprendžia už mus, kas mums atsitiks pagal norus, kurių priežasties patys nežino. Mintys keičia pasaulį, tik nereikia ieškoti lengvai pastebimų įrodymų, skraidančios šakutės panašios į klounadą.

Šitas baltas gražuolis irgi pasiskolintas. Vyrai panašūs į laivus, man visada būdavo neaišku, kodėl anglai laivus vadina "ji". Laivai neaikštingi, genda dėl aiškių priežasčių ir jeigu pasuki vairą į dešinę, jie sukasi į dešinę. Jie kantriai laukia savo valandos uostuose ir išlieka ramūs per audras, nelinksta, tik lūžta, geriausi vyrai. Iš jų aš išmokau garbės, dvasinės drausmės, logikos, kad ginčytinus dalykus verta patikrinti ir nereikia daužyti galvos į sieną, reikia suprasti, kaip ją apeiti. Esu įpratusi laive rašyti dienoraštį, krante to niekada nedariau, krante rašau tik laiškus, sako, kad mano laiškus malonu skaityti. Laive atsitraukiu nuo pasaulio ir tas atstumas sukuria poreikį. Kartais rašau ir sustoju, nes pajuntu tokią mintį, kuri stipresnė už raštą. Naiviai sau aiškinu, kad vėliau įsprausiu ją į žodžius, o paskui nesuspėju nė gabalėlio nuo jos atsiplėšti. Ir ji keliauja šalia manęs laukdama, kol man pavyks. Pasaulį pro žiūronus stebiu irgi tik laive, kaip gražu, kad jis telpa į ribotą tobulą apskritimą, kurį galima apsukti aplinkui. Norėjau dar kartą užlipti į tą seną romėnų statytą stebėjimo bokštą, todėl sustojom čia, vakare plauksim į uostą, o kol kas tinginiaujam. Ką tik paplaukiojau ir stebiu, kaip ant mano kūno atsiranda druskos bangos. Dar matau savo atvaizdą vairininko kabinos lange, esu sau kaip tik, pagalvoju, turiu nedidelių priekaištų, bet tai menkniekiai. Kartais pasidarau siaubingą makiažą, keičiu eiseną, rengiuosi kūno formas visiškai paslepiančiais drabužiais ir stebiu, kaip vyrai stengiasi žvilgsniais atspėti, kas po jais, jeigu kūnas gražus, veidą galima uždengti pagalve, kažkur girdėjau. Mielai užsisakyčiau marškinėlius su savo nuogos nuotraukom nugaroje ir priekyje, reikės taip ir padaryti, miestelyje turėtų būti vieta, kur tokius pagamintų.

Žiūronai, jie kabo už stiklo ten, kur atsispindi mano galva, akimirką pasirodė, kad man ant kaklo. Apskritimas slenka pakrante, matau savo bokštą, rytoj stovėsiu ten, viršuje, reikia per nedideles angas virve užlipti kelis aukštus. Sako, ten kažkas pasikorė, mergina, neatlaikė pasaulio grožio arba pavargo jo laukti, man atrodo, yra tik dvi priežastys. Žemiau į jūrą leidžiasi uolos, paskui vaizdas man kažką primena. Taip, vieną lietingą vasaros dieną prie jūros šiaurėje. Mane traukė prie jūros, buvau ten vieną dieną, nesulaukiau, kol nustos lietus, lijo kelias dienas. Užlipau ant kopos ir žiūrėjau į audrą, krante toks vaizdas ramina. Dešinėje, kiek toliau, matėsi tiltas, ant jo turėklo stovėjo vyras. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip iš ten atrodo audra, paskui viena mintis – ramybė, jo vaizdas skleidė ramybę, jis niekur neskubėjo, irgi stebėjo audrą, paskui šoko į vandenį taip, lyg būtų tai daręs dešimtis kartų. Man buvo taip ramu, kad net nepagalvojau, jog jis nuskęs. Tik norėjau pamatyti, kaip atrodo audra iš apačios, jūros dugne, dabar jis turėtų būti ten. Netrukus jis užlipo ant tilto ir nuėjo. Prieš išnykdamas už kopos apsidairė, bet negalėjo manęs matyti, aš buvau per toli. Ir gerai, aš irgi nemėgstu, kai kas nors mato mane darant kažką šalia beprotybės, iš šono daug kas atrodo kitaip. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jis kvepia, tokie žmonės nešiojasi su savim jūros kvapą ir jie niekada nenuskęs.

Supratau, kodėl prisiminiau tą dieną šiaurėje. Dabar apskritame mano vaizdo rate stovėjo jis, neabejojau. Nuo jo sklido ta pati ramybė, jis stovėjo ilgai, žiūrėjo į jūrą, paskui šoko žemyn. Tas pats šuolis, išlenkta trajektorija, lyg jis norėtų kuo ilgiau skristi. Jis čia labai tinka, prie uolų, bokšto viršuje ir spindinčios saulėje jūros, labiau negu prie to vaizdo šiaurėje, taip viskas ir turi atrodyti, norėjau jam tai pasakyti. Įjungiau motorą ir pasukau link uolų.


Mano suoliukas laisvas. Vasarą kartais ateinu čia pasėdėti, vakarop, kai atvėsta. Ir visada – iš ryto, saulei tekant, jeigu naktį negalėjau užmigti. Iš čia matosi uosto vartai, atplaukiantys ir išplaukiantys laivai. Dabar man labiau patinka išplaukiantys, kitados labiausiai patiko tie, kuriuose tuo metu būdavau aš. Kartais pro žiūronus stebiu juose stovinčius žmones. Šiandien pirmadienis, aš pirmadieniais nesimaudau, tik einu pasivaikščioti. Praeitais metais nesimaudydavau sekmadieniais. Taip darau jau devintus metus, viena savaitė jau baigėsi ir prasidėjo kita, o maniau, neprieisiu net iki penktadienio. Vis dar galvoju, kad taisyklės turi išimtis ir kartais išsimaudau pirmadieniais. Metus skaičiuoju nuo vienos birželio dienos, kai labai aiškiai supratau, kad pasenau. Kad numirsiu, supratau jau vaikystėje, bet kad pasensiu – tik prieš devynerius metus. Vienas mano amžinas draugas jaunystėje iš manęs šaipydavosi, kad aš tikriausiai nepasensiu. Taip jis reagavo į mano išvaizdą ir pasisakymus. Niekada nenorėjau sulaukti senatvės ir neįsivaizdavau savęs seno. Likimas savaip atsižvelgė į šitą mano norą ir aš pasenau. Man tai pasirodė kvaila, bet nusiraminau vieną naktį aiškiai susapnavęs, kad mirsiu staiga, ir vėliau pastebėjęs, kad mano kūnas ir toliau veikia be didesnių sutrikimų.

Birželio vakarą prieš devynerius metus aš pirmą kartą atsisėdau ant šito suoliuko. Žiūrėjau į jūrą ir svajojau, tada dar daug svajodavau. Ir staiga kažkurios minčių grandinės gale mane apėmė aiškus suvokimas, kad aš nematomas. Einantis pro šalį vaikas lengvai stuktelėjo keliu man į koją ir net nepasisukęs nuėjo toliau, žuvėdros pradėjo skraidyti keistai arti mano galvos. Aš pamažu tryniausi iš šito pasaulio. Nejaučiau nei gailesčio, nei ilgesio, nei nerimo, ta mintis buvo lengva ir raminanti. Aš mėgavausi šiltos vienatvės pojūčiu ir stebėjau, kaip pamažu užsižiebia vis daugiau uosto žibintų, o erdvę užpildo lengvos mėlynai gelsvos sutemos, primenančios man vienos jaunystės draugės paveikslus. Nuo tada temstant aš pamažu susilieju su suoliuku ir kuriam laikui tampu nematomas. Svajoti nebesinori, kaip nebesinori buvusių moterų arba cukrinės vatos iš vaikystės gatvių. Vieną dieną lygiai taip pat dingo polinkis gailėtis. Dabar aš tik mąstau, dalimis atsukinėju savo gyvenimą ir žaviuosi tariamąja nuosaka.

Daug palaidotų ir tų, kuriems atleista, daug sukrėtimų ir netikėtumų, tik kam jie buvo reikalingi. Visos išdavystės ir meilės išblunka, lieka nustebimas, kaip kitados jos galėjo būti svarbios. Sukrėtimų reikia tik tam, kad suprastume – jau per vėlu, jau visada bus per vėlu. Žodis, veiksmas, orų permaina, nutrūkęs lynas ir žemyn krentantis kūnas, kuriam dar jautiesi esąs skolingas. Gaila, bet iš esmės svarbių dalykų nėra, tik akimirkos silpnybė, su teigiamu ar neigiamu ženklu. Savo dabartinę būseną apibūdinčiau kaip lengvą ir patogią katatonijos formą. Reaguoju tik į būtiniausius dalykus, o jų vis mažėja. Kitiems esu mandagiai abejingas ir nebenoriu dėstyti priežasčių, todėl dažniausiai tyliu. Jau seniai žinau, kad žodžiai supratimui kenkia. Sapnuose vis dažniau grįžtu į mano sielai artimas vietas, jose aš sustabdau laiką. Anksčiau sapnuodavau jas retai, gal kelis kartus per metus, ir man atrodo, kad jeigu pradėsiu sapnuoti jas kiekvieną naktį, po kelių savaičių pagaliau numirsiu. Kai reikalų ir įvykių katastrofiškai sumažėjo, stengiuosi per vieną dieną padaryti kuo mažiau, kad būtų galima jas ištempti. Bet kartais susitinku žmones, kurie mane pastumia pirmyn toliau, negu aš norėčiau, tada kelias dienas ar savaites judu greičiau.

Aš vis dar ieškau panašių į save, man tai atrodo neišvengiama. Ir abejingai padedu tiems, kurie man atrodo verti. Anksčiau kartais klysdavau pasirinkdamas, dabar jau daug metų mano tuštybės likučiai gali būti patenkinti. Mes, panašūs, turime laikytis kartu, tik taip ir galim išgyventi, žinodami, kad yra panašių į mus, dabar man tai atrodo labai aišku, kitados maniau, kad svarbūs pinigai ir saugumas. Mano name gyvena keistas žmogus, nuomojasi palėpę. Kai nusprendžiu pagaminti vakarienę, pasikviečiu jį kartu pavalgyti. Jis elgiasi taip, lyg jo gyvenimas būtų gražus romanas. Jo niekuo nepasotinamas žvilgsnis, atsainūs judesiai ir paprasti kasdieniai sprendimai atrodo kaip ledkalnio viršūnė, o po vandeniu yra didžiulis nuostabus pasaulis. Jeigu jis galėtų tą pasaulį iš savęs ištraukti ir aprašyti, gal pagaliau nusiramintų. Bet abejoju, jis iš tokių žmonių, kurių ilgesys nesunaikinamas. Nežinau, ar toks gyvenimas gražus žmogui, kuris turi jį gyventi, greičiausiai ne, jame per daug šaltų schemų ir sutapimų ieškojimo. Man atrodo, kad jis mane permato, nors neturiu tam jokio realaus pagrindo. Tai ne genijaus, bet patirties įžvalgumas. Jis turėjo daug išgyventi, bet nebūtinai išorėje. Didžiausios katastrofos kartais vyksta viduje.

Kalba jis nedaug. Kartą užsiminė, kad mėgsta šokinėti į vandenį ir gerai progai pasitaikius atvažiavo čia užrašyti keleto ramybės neduodančių minčių. Jis pasakė – jausmai keičia praeitį, norėjo pažiūrėti, kaip atrodo šita pakrantė po netikėtų likimo posūkių. Savo trumpais pasakojimais jis man priminė vieną vasarą prie šiaurės jūros. Aš mėgau plaukioti ir dalyvavau varžybose, reikėjo apiplaukti tiltą į jūrą. Atplaukiau antras, mane keliomis akimirkomis aplenkė lieknas vyras giliom mėlynom akim. Prisimenu, nes jas aptarinėjo dvi varžybas stebėjusios merginos. Kitą dieną buvo audra. Vaikštinėjau tuščiu pajūriu ir užlipau ant tilto. Labai norėjau nušokti, įsivaizdavau, kokia maloni ramybė dabar jūros dugne, norėjosi nors kelias akimirkas ant jo pagulėti. Paskui pamačiau. Šalia tilto polių plūduriavo baltas merginos kūnas šviesia suknele su raudona dėme tarp menčių. Ji taip priminė mano dukterį, kad net pajutau lengvą nusivylimą, kai banga kūną atvertė ir aš pamačiau kitą veidą. Nuo jaunystės turiu gebėjimą atpažinti žmones nematydamas jų veidų, net iš labai toli. Ketverius metus dukterį matydavau tik nuotraukose, jai turėjo būti septyniolika. Kitą dieną dar labiau nusivyliau likimo ženklų banalybe, kai man pranešė, kad ji mirė, paskendo, labai toli, kitame žemyne.

Prisiminiau tai pro žiūronus stebėdamas toliau nuo uosto stovintį didelį baltą katerį. Nusišypsojau pamatęs, kad ant jo denio stovinti moteris irgi pro žiūronus kažką stebi. Ir dar todėl, kad ji priminė mano dukterį. Paskui ji nulipo į kabiną ir kateris pajudėjo link uolų. Netrukus aš atsistojau, sulaikiau į mane atsitrenkusį krentantį vaiką ir pasukau link namų palei uostą. Būdamas kitoje uosto pusėje vėl pamačiau tą patį baltą katerį. Jis įplaukė į uostą. Ta moteris buvo atsiklaupusi ant denio laivo priekyje. Šalia jos gulintį vyrą aš atpažinau iš karto. Jis gyvena mano namo palėpėje. Jo galva buvo sutvarstyta, tvarstyje virš ausies matėsi raudona dėmė. Norėčiau, kad jinai būtų jį išgelbėjusi, pamačiusi šokant nuo uolos, sau pačiai netikėtai priplaukusi ir ištraukusi iš vandens, kai jis kildamas link paviršiaus per daug priartėjo prie uolos, atsitrenkė į aštrų povandeninį jos kraštą ir plūduriavo vandens paviršiuje beveik be sąmonės. Jau seniai nieko taip nenorėjau. Tada aš šįvakar padaryčiau vakarienę trims, rytoj pagaliau užlipčiau į savo laivą ir po kelių dienų vėl išplaukčiau į jūrą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 24 
8:28:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba