Karalienės sekretai

Apie nyksmą

Kalbos prastėjimas (nesustabdomas) liudija tai, kad žmonės tolsta ir nuo savo prigimties. Patys nuo savęs.

Kalba jau niekados nebus tokia, kokia buvo.

Visos senosios kalbos turėjo sukaupusios šimtus kartų daugiau reikšmės, prasmės ir niuansų.

Elementaras lietuvių (likęs tarmėse): pas jumis...

Einu pas jumis.

Kas gero pas jumis?

Naudininkas, kitur įnagininkas sunyko, palikdamas galininką. Neįpareigojantį iš vidaus.

"Einu pas jumis" reiškė ne tik kryptį, bet ir norą būti "su jumis" ir t. t.

Sykiu su kalba sunyksta ir poezija, ir teologija.

Nėr abejonės, kad tai šito pasaulio nyksmas.

Blėstančios žvakės šviesa.

Rugpjūčio 14, ketvirtadienis

"Bijokite gimtųjų vietų!" – regis, armėnų posakis. Tik dabar ėmiau tuo tikėti. Visos vietovės, su kuriomis siejasi jūsų vaikystės ir jaunystės metai, pasikeitusios neatpažįstamai. Nieko ten nėr, ką jūs nešiojatės savo galvose. Jokių sentimentų nepasitikrinsit. Ir visa tai sukels daug skausmo. Sulaukęs tam tikro amžiaus žmogus yra vejamas iš pasaulio.

Kur?

– Nešdinkitės greičiau!

– Ei jūs ten, baikite!

Sovietiniais metais taip būdavo beldžiama į valdiškų tualetų duris.

– Baik kakot! Aš noriu...

– Mane prispaudė... Atsiprašau.

Gyvenimas kaip pasikeitimas viešojo vartojimo skylėmis.

Pasišlykštėjimas dažnai liudija gilesnį suvokimą nei pasigrožėjimas. Šituo uždengiame bjaurastį. Teisybę, realybę. Koks pokvailis būčiau poetas eiliuodamas apie vasaros pabaigoje pradvokusią Viliją.

"Vilnele, bėk į Viliją, / Tą šūdą nešk į Nemuną, / Sakyk – Tėvynę mylime / labiau net už gyvenimą..."

Kada žmogus netenka savo gyvenimo, kaip jis galėtų ką nors "paskolinti" kitam?

Tėvynė susideda iš tokių gražių paskolų.

Kokią ją turėjo galvoj Salomėja Nėris, rašydama šias eilutes, labai komplikuotas daiktas atsakyti. Savo teisėtą vyrą palikusi Palemone, sėdėjo Maskvoj, gaudavo "pajoką" ir gyveno su kadriniu KGB darbuotoju. Kada čia bolševikams pradėjo svilti, pabėgo su tuo pačiu Veržbylovskiu į Penzą... Žmogus kartais būna panašus į primuštą šunį. Teisingiausia tokiais atvejais būtų pasakyti – apima savo būdos ilgesys.

Tėvynė tikriausiai geriausia vieta šlykščioms ašaroms, t. y. atgailai.

Dėl to Nėries eilėraščio: kad ir ką kalbėtum, jame kuo gražiausiai atskamba ir Maironis, ir A. Mickevičius:

Vilija, mūsų upelių matutė...

Kleptokratijos pragaras

Pasaulio spauda perpasakoja kažkurių metų rusų gražuolės "Mis pasaulis" likimą. Dar konkursui nepasibaigus ją ėmė globoti samdomas žudikas, pramintas Aleksandru Makedoniečiu. Gražuolė su juo atsidūrė karališkoje viloje Salonikuose, kurios nuoma metams kainavo 90 000 dolerių. Per dieną keturis kartus skambindavo motinai, kad gyvenanti kaip karalienė. Penktą pas Makedonietį susirinko mafija, samdanti žudikus.

Aleksandras buvo rastas vonioje pasmaugtas gitaros styga, "Mis pasaulis" irgi pasmaugta. Neaišku, kokiais sumetimais...

Paralelė vedama su visa porevoliucine Rusija – moralinė rusų pergalė prieš religiją, kurios pagrindinis šūkis buvo – "Viskas darbo liaudžiai".

Aklas tikėjimas kapitalizmu (laisva rinka), laisvuoju pasauliu ir savais ateities architektais.

Kas iš to liko? Apiplėšta, nuniokota šalis, kur siaučia tūkstantinės nusikaltėlių gaujos ir turčių mafija.

Dar didesnis pažeminimas ir abejingumas.

Ar nepanašu į tai, kas kasdien regima mūsų krašte?

Kleptokratijos triumfas. Ar ne laikas įvardyti ir šito triumfo kūrėjus? Be abejo, neapsieisime be tų, kurie buvo ir Sąjūdžio vadai, ir vaduotojai iš Amerikos, ir buvusieji.

Visi jie šito siaubingo statinio šeimininkai. Ir tūkstančiai valdininkų pataikaujančiais snukiais, suspėjusių prisiplėšti ir saugiai paslėpti savo pinigus užsienio bankuose.

Kokia banga juos nušluos?

Eilėraštis (kaip Alfonso Andriuškevičiaus)

O Jėzau, Jėzau, dieve numylėtas,
Kur pasidės – tas – mano sielos violetas?..

Rugpjūčio 15, penktadienis

Dar sykį apie pseudoangelišką moters prigimtį. Jeigu nori laimėti jos širdį – naudokis angelų vardu. To, kaip liudija biografai, nevengė net Th. Mannas, paklausęs savo psichologo. Užuot rašęs jai apie savo talentus, kreipėsi "Mano princese..."

Katios P. reakcija bemat ėmė keistis.

Suroje "Žvaigždė" 28 (27) yra pastraipa:

"Iš tikrųjų, kurie netiki būsimuoju gyvenimu, vadina angelus moterų vardais".

(Dangus čia pilnas ir tokių angelų, kurių užtarimas nieko negelbsti).

Apie liepiamąją nuosaką

Pavyzdžiui, "padėti" (bendratis) ir raginimas "padė(...)gi!"

Senose kalbose tasai "gi" nuolat priduriamas.

Dar aiškiau rusų kalboje – "помоги!"

Mūsų – sutrauktinė forma.

Apie pasaulį, kuris nori "įsitraukti", gelmę, pilną stulbesio ir apžavų. Užtenka tik užmerkt akis, atsiduoti užsimiršimui. Kokiam nors vėjų naršomam sode... Magija, trauksmas.

Apie žmones, kurie nudrėbti iš lipnaus molio.

O Šėtonas sako (Dievui):

– Vis vien aš jus įveiksiu! Visus suvedžiosiu...

Dievas (į tai):

– Kokiu būdu?

– Aš iš karštos ugnies, o tie iš molio drėbti.

Iš tiesų, genijai (džinai) – iš ugnies, demonai, nuodėmės, geismai, troškimai, žydėjimai, klastos – visur pilna liepsnos.

Ten, kur nėr žybsnio, nėr kūrybos.

– Užkišiu tais suvedžiotojais visą pragarą, – sako Dievas, – bus jie velkami į laužus snukiais žemyn, kniūbsti už kojų...

Štai jūsų atpildas, kūrėjai!

Jonas, kuris be darbo.

Gavo tris mėnesius aplinką tvarkyti, tvarką prie ežerų dabot, visokius laužų kūrentojus vaikyti.

Vienas vasarotojas, nužiūrėjęs jį kaipo vyresnį, prisiartino ir klausia:

– O kur galėčiau didelį reikalą padaryt?

Jonas:

– Lįsk giliau į mišką ir daryk.

Vasarotojas:

– Betgi tau bus darbo...

– Kokio dar darbo?

– Iš to miško į dėžes sunešioti.

Per gimtadienį (rugpjūčio 10-ąją) smarkiai baliavot ėmė. Tai dar ne didžiausioji bėda. Bėda, kad su sėbrais į seniūniją teisybės ieškoti traukė.

Seniūnas:

– Matai, tavo porininkas gudresnis. Miškais namo nuskuodė, o tu plentu, plentu ilgas rankas priekin ištiesęs, kad dribdamas žemėn snukį sveiką išsaugotum... Gudrus tu girtuoklis!

Jonas:

– Turiu patirties!

Med. sesuo:

– Vaistai trys dienos laukia, kol atsigersi!

Papročiai: jeigu čia kas nors ką nors atneša, tai žinok, kad nori penklitį išlupt. Žuvis, agurkai, kiaušiniai penkličiu matuojami. Tai pilstuko buteliui. Du litai – blogiau, 2,5 – reikia porininko ieškoti...

– Neduok, neduok, neduok! – šaukia, kol graibaisi ieškodamas, paskui žaibo mirksniu penklitis tirpsta jo saujoje. Veidas šviesėja, viltis bei ateitis įsižiebia.

Žvaigždė per Žolinę, kada mėnulio pilnatis pilnija, anot žemaičių. (...) Iš karingiausios genties – darbštūs žmonės... Kas iš jūsų beliks po pusšimčio metų?

Pelės, šikšnosparniai, šermuonėliai.

Pragaro prieangiai

Uostadvario pievos... Galą gali gauti nuo jų žalumos. Ten marios, nendrės, kanalai, užtakos, protakos.

Ona Survilienė su trim vaikais, jos buvęs vyras – irgi Jonas – prapuola iš labo ryto. Apie 12-ą jau pardavinėja žuvikes, atsirėmęs klišom kojom į tokį pat klišą dviratį.

Viskas tarsi nieko. Yra dar kita moteriškė, Onos skausmas. Su dviem vaikais. 20 metų jaunesnė. Violetka. Atsidaužė prieš septynetą metų.

Moterys susimeta buteliui ir traukia išgerti prie Nemuno. Jonas viską užuodžia. Reikia ar nereikia. Sėdi, tyli, lemiamu atveju, t. y. pristigus, ištraukia savo laimikį, tą, kur už žuvikes... Tada jau puota nusitęsia. Viskas baigtųsi gražiuoju, jei ne įsisenėjusios žaizdos. Būna tokia akimirka, kai Ona S. įrausta, akys apmūsija. Tada traukia lenktinį peiliuką, kuris neužlenktas įleistas į kelnių klešnę. Spec. kišenėje.

– Parėšiu, parėšiu! – ima šaukti. – Ir tą k... su dviem vaikais, ir tave, senas pydare (čia Jonui). Vis vien padursiu vienąsyk!

Vaikai bėga įgaliotinio, Jonas lipa ant savo kreivo dviračio. Ginkdie, dabar jau prasidės bobų muštynės – už plaukų.

Vyrų nėr, beveik nėr. Vyrai kitaip mušasi. Išskirti sunku, kudlos lekia, peilis dėl viso pikto...

– Aš tau, kale, šito nedovanosiu!

– Aš jau tris tokias padūriau, – graso jai Ona, palei nosį aprūdijusia geležia mosuodama.

– Aš tau...

– Aš tau...

Nemuno žiotys čia pat, antys turškiasi, marių vanduo teliūskuoja. Nuobodulys begalinis. Vis vien ką nors kas nors čia turi parėžti! Koks gyvenimas tokioje žalumoje? Smirdi pienu, karvių prakaitu ir tais jų – sušutusiais blynais.

Nemunas suplukdo daug niršulio iš visos Lietuvos. O ir iš Gudų krašto.

Ar žvaigždės turi gūžtas?

Kelintąsyk susiduriu su šventraščiuose minima priesaika: "Prisiekiu žvaigždžių patekėjimo vietomis!" Kas čia turima omeny? Ar labai senas tikėjimas, neva žvaigždės, nelyg paukščiai, pakyla iš savo lizdų?

Pirmykščiam pasaulėvaizdžiui tai natūralu, bet astronomijoj...

Tiktai viena išlyga, įmanomas variantas, kad atskaitos tašku imama vieta dangaus skliaute, kur pasirodo žvaigždė. Tarkime, Vakarinė.

Dainuojantis dviratis

Vieną rytą ėjau (visai nusiminęs) palei Nerį su šuniuku. Asfaltu čiuožė velniažin kur skubančios mašinos, neišsimiegoję nervingi žmonės.

Staiga suklusau: kelkraščiu tarp tuopų ir kaštonų išniro dviratininkas. Pavargęs, žilstelėjęs žmogus. Jo dviratis tyliai dainavo! Prie dinamos, kuria mes jaunystėje irgi pasišviesdavom lėkdami per kalnus, buvo pritaisytas mažytis grotuvas.

Nežinau kodėl, bet mane tai labai sužavėjo. Žmogus ir jo pusbalsiu dainuojantis dviratis. Vos pradedi minti pedalus. Nori, kad garsiai dainuotų, mink sparčiau!

Aš minu, o jis dainuoja.

Kaip ta ūdra, kurią žvejys buvo išmokęs žuvis gaudyti, ir abu važiuodavo prie užtvankos. Jinai – ant dviračio rėmo, smarkiai įsikibusi į rankenas.

Žvitrios, reguliuojančios akytės.

Nuostabiausia technika auga iš žemės.

Liškiavos plėšikų daina (kiti sako, kad čia kažkas likę iš vikingų laikų, tik žodžiai perkeisti...):

Dieną geriam, uliavojam,
Naktį plėšiam, rabavojam,
Ulia, ulia, ulialia } 2 k.

Naktį plėšiame ponus,
Kunigus ir klebonus,
Ulia, ulia, ulialia...

(Užrašiau per Žolinę kolektyviniuos soduos iš Aelitos Čingienės, 74 metų.)

Rugpjūčio 16, šeštadienis

Ir štai peteliškė – naktinio grybo spalvos!

Apie slaptuosius norus

Niekad nenorėjau turėti savo bažnyčios; tenorėjau turėti savo dievastalį. Mažą darbo stalelį geriems darbams – gero medžio, senoviško darbo. Taurų, išgražintą. Knygoms gulėti, gėlėms kvepėti.

Draudžiamas kambarys? Tai dievų vieta, tam tikrų draudimų, šventenybių patalpa. Šventykla, mečetė, medresė.

Melstis galima visur, o geriausia – laukuose, kur dangus, giriose, kur medis.