SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-21 nr. 794

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lijana Šatavičiūtė
Menas, sukurtas širdimi
2
• Sveiki sulaukę šv. Velykų!1
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai5

Muzika 
• Aldona Eleonora Radvilaitė
Virtuozų dovana klausytojams
5
• Juliaus Juzeliūno kompozicijos mokykla kaip istorijos liudijimas1
• Paslaptingoji vienovė7
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Klimato atšilimas
12
• Neringa Černiauskaitė
Tylinti masė
27
• Viktorija Šiaulytė
Užsakyti dienoraščiai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Ateis ir sąžinei pavasaris?
• KVDT Palėpėje – vedybinis detektyvas
• „Auksinio scenos kryžiaus“ premijos2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Cenzūros įspėjimas1
• Tyliai išėjusi
• Neatlikta misija1
• Retrospektyva „Civilizacijos iššūkiai gamtai... ir mums patiems“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
 Vaizdajuosčių nostalgija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pasaulyje

Vaizdajuosčių nostalgija

Neskubėkite išmesti

[skaityti komentarus]

Neseniai dienraštyje „New York Times“ išspausdintą straipsnį „Videokasečių nostalgija“ jo autorius Dennisas Limas pradeda nuo naujausio Michelio Gondry filmo „Būkite malonūs persukti“ („Be Kind Rewind“). Šią frazę, primenančią, kad reikia grąžinti į filmo pradžią atsuktą vaizdajuostę, gerai žino videotekų lankytojai. Gondry filmas šiemet uždarė Berlyno kino festivalį. Spaudos konferencijoje režisierius kalbėjo, kad kiekviena save gerbianti DVD nuoma arba parduotuvė privalo turėti vaizdajuosčių skyrių. Lietuvoje išsinuomoti vaizdajuostę – dar ne problema. Tačiau jos sparčiai nyksta iš kasdienio gyvenimo. Užtat jų pagausėjo Vilniaus „blusų turguje“. Tad Limo straipsnis, kurį spausdiname sutrumpintą, matyt, pirmiausia sudomins tuos, kurie vis dar neišmetė senų gerų vaizdo magnetofonų.

Michelio Gondry filmo „Būkite malonūs persukti“ veiksmas, regis, nukelia į kažkokį paralelinį pasaulį, kuriame nėra „Netflix“, „TiVo“ ar „iTunes“. Kai visos senamadiško nuomos punkto vaizdajuostės išsimagnetina, darbuotojai, užuot perėję prie DVD, bando iš naujo sukurti prarastus filmus su VHS kamera. Iš už klouniško, nebylias komedijas primenančio Gondry filmo humoro kyšo technologijos, kuri pakeitė mūsų požiūrį į filmų žiūrėjimą, nostalgija. Dabar ji greičiausiai atsidurs istorijos šiukšlyne.

1976 m. pirmąkart pristatytam VHS (Video Home System) iš pat pradžių iškilo grėsmė – ši technologija turėjo konkuruoti su metais anksčiau atsiradusiu „Betamax“ formatu. Ir galiausiai jį nugalėjo. VHS dominavimui iškilo grėsmė 9-ajame dešimtmetyje, kai atsirado lazerinis diskas – pirmasis panaudojęs optinį įrašą vietoj magnetinio. Tačiau tik 1997 m. DVD formatas buvo vaizdajuosčių eros pabaigos pradžia. 2002 m. DVD pardavimai lenkė VHS. Po metų panašius rezultatus pasiekė ir nuoma. Iki tol visuotiniai vaizdo magnetofonai tapo archajiškais. Gamintojai liovėsi juos gaminti arba sumažino gamybą. Studijos nustojo leisti filmus VHS formatu. 2006 m. „Variety“ išspausdino pašaipų nekrologą, pavadintą „VHS miršta nuo vienatvės būdama trisdešimties“.

Vaizdajuostę supa ne tokia romantiška aura, nei kitus pamirštus įrenginius. Daug audiofilų žavisi turtingu vinilinių plokštelių garsu (net jų švogždesiu), kino eksperimentatoriai ir mėgėjiško kino entuziastai giria senos grūdėtos kino juostos „super 8“ privalumus. Tačiau VHS sukelia daugiausia negatyvias asociacijas – baudas už nuomos punktui grąžintą nepersuktą juostą, prastą dubliavimą, susisukusią juostą, atsitiktinai ištrintą vaizdą – tai, apie ką pasakoja filmas „Būkite malonūs persukti“.

Naujas žiūrovo modelis

DVD, be abejo, lenkia vaizdajuostes. Jie siūlo daug geresnę vaizdo ir garso kokybę, užima mažiau vietos lentynoje ir jų įrašai praktiškai yra nesunaikinami. Vaizdajuostės, panašiai kaip analoginio filmo, kokybė iš dalies priklauso nuo medžiagos susidėvėjimo. Daugkartinis įrašymas, rodymas ir net laiko tėkmė silpnina magnetines savybes ir skatina vaizdo kokybės prastėjimą. Tačiau nors VHS kasetės ir negimė su mintimi apie įrašo ilgaamžiškumą, jos pakeitė kino pramonės ekonomiką ir sukūrė tokį žiūrovo modelį, kuris dabar mums atrodo visiškai įprastas. Juo labiau kino studijos „kasinėjo“ savo archyvus, tuo prieinamesni žiūrovams tapo didžiuliai kino istorijos etapai. Filmus buvo galima žiūrėti ne vieną kartą, norimu tempu. Už suvokimą, kad esame jų savininkai ir kad galime kontroliuoti tai, ką žiūrime, bei žiūrėti, kaip norime, turime būti dėkingi būtent vaizdajuostėms ir vaizdo magnetofonams. Prastas daugkart naudotos juostos vaizdas tapo vakarykščio kičo kvintesencija (vienas naujausių pavyzdžių gali būti sąmoningai prastos kokybės Snoopo Doggo dainos „Sensual Seduction“ vaizdo klipas). Tačiau Indianos universiteto Blumingtone kultūros ir komunikacijos profesorė ir knygos „Ne tik multipleksas: kinas, naujosios technologijos ir namai“ („Beyond the Multiplex: Cinema, New Technologies, and the Home“, 2006) autorė Barbara Klinger mano, kad žmonėms, kurie prisimena tą išsikvėpusią vaizdo technologijos formavimosi laikų estetiką, ji taip pat gali būti ir autentiškumo ženklas. Mokslininkė sako, kad buvo įdomu stebėti gerbėjų reakciją į skaitmeninius pataisymus, atsiradusius perleidžiant „Žvaigždžių karus“ DVD formatu 2004-aisiais. Naujasis DVD atrodė nutolęs nuo originalaus videofilmo raidės ir dvasios. Klinger mano, kad tikrasis tokių žiūrovų kino patyrimas remiasi jų jaunystės susitikimu su „priešistoriniais“ formatais. Ypač į „videonostalgiją“ yra linkusi karta, kuri sulaukė pilnametystės 9-ajame dešimtmetyje, kai VHS buvo dominuojanti technologija. Tai išreiškia ir apskritai retro kultūros ilgesį. Pirmasis filmas, kurį vaizdajuostėje bando atkurti filmo „Būkite malonūs persukti“ herojai yra Reagano eros hitas „Vaiduoklių medžiotojai“. Britų komedijoje apie brendimą „Rembo sūnus“ („Son of Rambow“) du „beveik paaugliai“ randa piratinę „Rembo. Pirmasis kraujas“ kopiją ir nusprendžia sukurti savą mėgėjišką šio hito versiją. Ir „Būkite malonūs persukti“, ir „Rembo sūnus“ susiję su 9-ajame dešimtmetyje gimusiu neįprastu filmo „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai” perdirbiniu „Raiders of the Lost Ark: The Adaptation“, kuris yra labai tiksli, kadras po kadro atkurta garsaus Steveno Spielbergo filmo kopija. Jos sukūrimas trims paaugliams užtruko net 7 metus. Šio kiemo draugų nuotykio ties beprotybės riba istoriją papasakos filmas, kurį rengia prodiuseris Scottas Rudinas ir scenaristas Danielis Clowesas.

Vaizdo magnetofono nostalgija

Tačiau egzistuoja dar kažkas ekscentriškesnio, kas taip pat susiję su vaizdo magnetofono nostalgija. Anglų inžinierius Andy Hainas įkūrė interneto tinklalapį „Total Rewind“, kuris yra savotiškas virtualus muziejus, kruopščiai fiksuojantis šio įrenginio istoriją nuo pat jo priešistorės iki dabartinės nebūties. Garbingą vietą jame užima per 70 senų vaizdo magnetofonų ir videokamerų. Tai – kolekcija, kurią Hainas rinko nuo 1993 metų. Jis sako, kad labiausiai domino technologija: „Juo labiau didėjo mano kolekcija, tuo keistesni ir neįtikėtinesni įrenginiai patekdavo į rankas. Man patiko ir jų stilius. Ankstyvieji vaizdo magnetofonai buvo labai brangūs. Juos buvo galima išdidžiai demonstruoti svetainėse“. Heinui vaizdo magnetofonai yra įdomūs ir saviti kultūros artefaktai. Tačiau Gondry teigia, kad egzistuoja ir grupė naudotojų, kurie pirmiausia vertina vaizdo magnetofonų paprastumą ir funkcionalumą. Jis sako: „Dabar nauji produktai atsiranda taip greit, kad žmonių protas kartais nesugeba prie jų priprasti. Visada turiu aiškinti mamai, kaip naudotis DVD grotuvu, nes jis valdomas kitokios logikos nei vaizdo magnetofonas. Magnetofono prigimtis – mechaniška. Jis reaguoja, kai paspaudžiame mygtuką. DVD grotuvas yra kaip kompiuteris. Duodame kokį nors nurodymą ir laukiame, kad prietaisas mums pasakys, ar jį atlikti yra įmanoma, ar ne.“

„Būkite malonūs persukti“ ir „Rembo sūnus“ yra savotiškos elegijos nueinančiam įrengimui. Jų tonas skiriasi nuo daugumos filmų, kuriuose matyti akivaizdžios nuorodos į vaizdajuostes ir VHS technologiją. Kol buvo gyvas, VHS dažnai simbolizavo susvetimėjimą ir nedraugiškumą, gal todėl, kad greitai tapo pornografijos ir stebėjimo įrankiu.

Vaizdajuostė pagrindiniame vaidmenyje

Vaizdajuostės suvaidino vieną ankstyviausių ir labiausiai įsimintinų vaidmenų 1982 m. filme „Videodromas“. Jis sujungė kanadiečių režisieriaus Davido Cronenbergo siaubo pomėgį ir kito kanadiečio – žiniasklaidos guru Marshallo McLuhano – techninius ir filosofinius apmąstymus. Šiame keistame filme, kuris yra tai kraują stingdanti, tai juokinga meditacija apie priklausomybę tarp to, ką žiūrime ir kas esame, vaizdajuostės yra košmaro, atvedančio iki beprotybės, šaltinis.

Kai kuriuose filmuose išnaudojamas senų vaizdo juostų motyvas, suteikiant joms pabaisišką pobūdį. Ir japoniškų, ir amerikietiškų filmų „Skambutis“ („Ring“) kūrėjai sumanymą, kad vaizdajuostė tampa prakeiksmo nešėja, pasisėmė iš „Videodromo“. Davido Lyncho „Užmirštame greitkelyje“ herojai yra terorizuojami vaizdajuostėje užfiksuotais kraują stingdančiais įrašais, kuriuose pavaizduoti jie patys. 2005 m. Michaelio Haneke’s filmas „Paslėpta“ taip pat pasakoja apie šeimą, kurios gyvenimą kažkas dėl nežinomų priežasčių įrašinėja į VHS kasetes. Abiejuose filmuose paslaptingos vaizdajuostės pranašauja kažko neaiškaus, ilgai pasąmonėje slopinto sugrįžimą.

Net kai filme nėra jokios metafizikos, vaizdajuostės panaudojimas lemiamame veiksmo posūkyje dažnai signalizuoja paslėptą nerimą. Steveno Soderbergho filme „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ ir šaltose, intelektualiose Atomo Egoyano dramose video- yra emocionaliai užblokuotų ir seksualiai kompleksuotų personažų kalba.

Profesorė Klinger mano, kad filmai apie VHS „rodo nerimą, kuris dažnai lydi naujas žiniasklaidos technologijas“. Ateities kartoms nepristigs naujų priemonių dokumentuoti, analizuoti ir patirti nostalgiją, nes tos technologijos išsilaikys pakankamai ilgai, kad padarytų įspūdį visiems, kurie jomis naudojasi. Andy Hainas mano, kad VHS išliko ilgiau, nei buvo galima tikėtis. Šiuo požiūriu tarp dabar egzistuojančių žiniasklaidos technologijų tik nedaugelis gali prilygti VHS.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
8:01:22 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba