Tylinti masė

Kęstutis Grigaliūnas. „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ (175 šilkografijos). 2008 m.

Fotografija yra bene labiausiai kitų disciplinų eksploatuojama sritis. Ir nenuostabu, nes juk fotografija yra trumpiausias kelias nuo „realybės“ iki jos reprodukcijos: „klik“, ir turi tikrovės kvadratą. Tačiau, žinoma, tikėjimas objektyviu tikros tikrovės įamžinimu vis sparčiau nyksta iš mūsų galvų. Mus pasiekiančios fotografijos yra autentiški modifikuotos ir iš ankstinių nuostatų sukonstruotos realybės atvaizdai. Daugelis fotografų tą „objektyviai fiksuojamos realybės“ idėją pasirenka visos savo kūrybos leitmotyvu. Šaltu ir bejausmiu žvilgsniu žvelgdami į fotografuojamą objektą, jie nuolat siekia sukurti mechaniško žvilgsnio fotografas-objektyvas įspūdį. Geriausiai tai pavyksta fotoateljė fotografams, „kuriantiems“ pasines ir kitas dokumentines fotografijas. Griežti standartai neleidžia improvizuoti su fotografuojamais objektais, o šiems taip pat tenka „žiūrėkite tiesiai į kamerą!“ vaidmuo. Tą akimirką fotografuojamojo žvilgsnis užrakinamas objektyve ir išleidžiamas tik atvaizdo pavidalu. Tačiau žvilgsnis išlieka.

Apie tai ir kalba Kęstučio Grigaliūno šilkografijų ciklas. Tik va, į pasines mūsų nuotraukas žvelgia muitininkai ir norintys pasilinksminti artimieji, o į K. Grigaliūno šilkografija perdirbtus veidus žvelgia kritiški meno gerbėjai. Tokie patys gerbėjai keitėsi žvilgsniais ir su vienu žymiausių vokiečių fotografo Thomo Ruffo portretuojamais (be)asmenimis. Tačiau iš esmės Th. Ruffo ir K. Grigaliūno „modeliai“ skiriasi tuo, kad vokiečių menininkas objektyviai, standartizuotai mėgino įamžinti savo pažįstamų veidus, o lietuvių grafikas rinkosi personažus iš internetinės lavinos. Ir šioje vietoje, manau, pastarasis pralaimėjo. Visi pasirinkti jo portretuojamieji yra Personažai iš didžiosios raidės: įsimintini, juokingi, keisti. Būtent jų gausa parodoje ir sukelia abejingumą, net nuobodulį. Pranešimas kartojamas ir kartojamas, tačiau informacija jame vos kinta. Ima panašėti į vaikišką žaidimą „surask dešimt skirtumų“, už ką, beje, neretai kritikuotas ir pats Th. Ruffas. Pagrindinis jo argumentas kritikams būdavo nuostata, kad vienoje ar dviejose fotografijose nepakanka informacijos apie pasirinktą fotografijos kryptį ir suformuotą koncepciją. Jo parodose dažniausiai kabodavo apie keturiasdešimt gąsdinančiai didelio formato portretų, kurie sodria kokybe „iškaldavo“ unifikuotą portretuojamųjų tapatybę.

Šis fotografavimo metodas sukuria išankstines nuostatas. Tai institucinė fotografija. K. Grigaliūno pasirinktas portretavimo standartas naudojamas dokumentuojant nusikalstamo pasaulio veikėjus, todėl atėjęs į parodą imi stebėtis, kaip tokia jauna simpatiška mergina ar ramaus veido vyresnio amžiaus juodaodė galėjo padaryti kažką už įstatymo ribų. Šį nesąmoningą pirminį suvokimą ir siekė pabrėžti autorius: pats realybės dokumentavimo būdas dažnai savaime sukuria išankstinį, dirbtinėmis konstrukcijomis paremtą tikrovės įsisąmoninimą. K. Grigaliūnas dar kartą pirštu baksnoja į mūsų deklaruojamą „individualų“, „subjektyvų“ pasaulio suvokimą.

Tačiau įtampos tai nesukelia. Veikiau smalsumą, nes internete rasti Personažai neretai akivaizdžiai nesijaučia nejaukiai priešais objektyvą. O būtent taip jautėsi Dariaus Žiūros fotografuotos mergaitės ar Rinjeke Dijkstra jūros fone susikūprinę paaugliai. Antisentimentalūs abiejų fotografų žvilgsniai verčia nejaukiai jaustis patį žiūrovą, tarsi tavo paties žvilgsnis pliko jautrių paauglių asmenybes...

Fotografijų „grūdo“ galimybes lietuviams puikiai atskleidė Redas Diržys, performatyviai gręžiodamas skylutes ir taip sukurdamas išdidintus spaudoje rastų svarbių politikų portretus. Šis jo metodas, kuriame brutalumas puikiai dera su tikslumu, aktualus ir savo kuriamais kontekstais, ir tarpdiscipliniškumu. Kęstutis Grigaliūnas, „grūdą“ išdidindamas iki maksimumo, tartum siekė nutrinti portretuojamųjų bruožus, transformuodamas juos į juodų taškelių kompozicijas (jei tai būtų buvusi skaitmeninė fotografija, tektų raižyti kvadratėlius). Šis menininko pasirinkimas galėjo sukurti tikrai paveikius ar bauginančius kūrinius, keliolika svarių kvaziportretų. Deja, jų kiekybė stipriai sumenkino kokybę. Žinoma, kiekybė dažnai gali svaiginti, kai standartizuoti vaizdai nenutrūkstamai persekioja iki beprotybės. Tačiau šiuo atveju pritrūko ne pačios produkcijos, bet to maniakiškumo, kuris suteikia jėgos kiekybe paremtiems kūriniams. Šilkografijose vaizduojami žmonės autoriui tokie pat tolimi, kaip man Sudano ar Čado problemos... Ir būtent todėl šiame cikle trūksta asmeninio autoriaus santykio su pasirinktu motyvu, pati ciklo idėja atrodo kiek sintetinė, paviršutiniška. Kai žvelgi į ankstesnius menininko darbus, kuriuose jis koketavo su fluxus išraiškos priemonėmis ir idėjomis, akivaizdžiai matai nuoširdų jo domėjimąsi ir žavėjimąsi. Būtent dėl to jie buvo stiprūs (tai yra pilni jėgos) kūriniai ir būtent todėl K. Grigaliūnas iki šiol laikomas vienu geriausių ir šiuolaikiškiausių lietuvių grafikų.

175 jo šilkografijų tyli savo žvilgsniais, tačiau tylėjimas kupinas ne įtampos, o veikiau tuštumos, būdingos pramogoms. Na, bent jau taip pasirodė mano žvilgsniui.