SEPTYNIOS MENO DIENOS

2008-03-21 nr. 794

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Lijana Šatavičiūtė
Menas, sukurtas širdimi
2
• Sveiki sulaukę šv. Velykų!1
• Ištikimieji savaitraščio skaitytojai5

Muzika 
 Aldona Eleonora Radvilaitė
Virtuozų dovana klausytojams
5
• Juliaus Juzeliūno kompozicijos mokykla kaip istorijos liudijimas1
• Paslaptingoji vienovė7
• KONCERTAI

Dailė 
• Vidas Poškus
Klimato atšilimas
12
• Neringa Černiauskaitė
Tylinti masė
27
• Viktorija Šiaulytė
Užsakyti dienoraščiai
1
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Audronis Liuga
Ateis ir sąžinei pavasaris?
• KVDT Palėpėje – vedybinis detektyvas
• „Auksinio scenos kryžiaus“ premijos2
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Cenzūros įspėjimas1
• Tyliai išėjusi
• Neatlikta misija1
• Retrospektyva „Civilizacijos iššūkiai gamtai... ir mums patiems“
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Vaizdajuosčių nostalgija

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Muzika

Virtuozų dovana klausytojams

Pianistų rečitaliai Nacionalinėje filharmonijoje

Aldona Eleonora Radvilaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Miroslavas Kultyševas

Kovo 12 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įspūdingą moderniosios lietuvių ir Amerikos kompozitorių muzikos koncertą surengė mūsų fortepijono meistrai, nuo 1989-ųjų tobulinantys savo grojimo duetu meistriškumą, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai. Savo didžiulį ir labai įvairų repertuarą – kūrinius dviem fortepijonams ir fortepijonui keturioms rankoms nuo baroko epochos iki mūsų dienų, pasižymintį sudėtingumu (daugeliu atžvilgių – faktūros, ritmikos, koncepcijos), – jie entuziastingai plečia, negailėdami savo energijos, įdėto didžiulio darbo. Ibelhauptų fortepijoninis duetas yra tarptautinių konkursų laimėtojas, surengęs daugybę rečitalių Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Latvijoje, Slovėnijoje, dalyvavęs tarptautiniuose festivaliuose Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Lietuvoje ir t.t. 1997 m. jų menas buvo įvertintas Lietuvos nacionaline premija. Kritikai visuomet tik gražiausiais žodžiais apibūdina jų atlikimo stilių, aukštą profesinį meistriškumą. Kiekvieną kartą eidamas į jų koncertą lauki pažinties su dar negirdėta muzika, naujų įspūdžių, vertini tai, kas atsirado nauja jų skambinimo manieroje. Atrodytų, pasiekę savo atlikimo meno aukštumas, galėtų garbingai laikytis pasiektame lygyje. Stebina tai, kad jie sugeba vis dar tobulėti, gludinti meistriškumą, savo interpretacinį stilių. Ankstesnėse programose jausdavosi jų individualybių skirtumai – Rūtos krištolinio tembro skambesys, nepaprastas dėmesys tiksliam teksto atlikimui, o Zbignevo – emocionaliai jautrus, šiltas garsas, nesulaikomas impulsyvumas, o dabar šis duetas tapo vienu analogiškomis idėjomis ir išraiškos priemonėmis kvėpuojančiu organizmu, tobulai realizuojančiu savo sumanymus.

Prieš kovo 12 d. koncertą galima buvo išgirsti klausimą: „...kodėl ši programa pavadinta „O sancta simplicitas“ („O šventasis paprastume“)? Juk dueto atliekami kūriniai visada būna labai virtuoziški ir sudėtingi!..“ Atrodo, ši paslaptis buvo atskleista tik koncerto programai pasibaigus, bet apie tai – vėliau.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo trys lietuvių autorių kūriniai dviem fortepijonams ir fonogramai. Tai – Algirdo Martinaičio (g. 1950) „Gyvojo vandens klavyras“ (1983), Osvaldo Balakausko (g. 1937) „Movimenti-2“ (2006) ir Broniaus Kutavičiaus (g. 1932) „Disputas su nepažįstamuoju“ (1982). Kerinčio grožio A. Martinaičio kūrinys Ibelhauptų traktuotėje užbūrė neįtikėtinu atlikėjų gebėjimu išgauti įmantriausių atspalvių tylutėlius gurgėjimo garsus, kuo toliau, tuo labiau įvairuojančius ritmika, intensyvumu ir vandens kaskadų žėrėjimu. Stebino nepaprastas Rūtos ir Zbignevo meistriškumas, vaizduotė atkuriant tarytum tikrąjį „gyvojo vandens“ žaismą. Kaip visada, šių fortepijono virtuozų (geriausia šio žodžio prasme) interpretacija pasižymėjo įspūdinga ir ryškia kūrinio kulminacija.

Labai skirtinga buvo trijų mūsų šiuolaikinės muzikos klasikų kalba, idėjos, išraiškos priemonės. Štai O. Balakausko opuse vyravo tarsi per visą kūrinį besidriekianti analogiškų skambesių ir panašios ritmikos, be kokio nors plėtojimo virtinė. Duetas meistriškai sukūrė bendro, vientiso ir stabilaus judėjimo sudėtingos, ne iš esmės įvairuojančios, savaip sudėliotos garsų masės įvaizdį.

B. Kutavičiaus „Disputas...“ gyvai priminė jo Sonatą fortepijonui – tas pats kūrybinis braižas, panaši forma, nors muzika kitokia. Beklausant buvo galima susidaryti įspūdį, kad tai – trijų dalių forma. Pirmoje dalyje buvo didžiausia temų, nuotaikų, skambesių įvairovė, lietuvių liaudies dainų, ritualinių apeigų pajauta. Antroji dalis – neapčiuopiamų, beveik nesuvokiamų tylutėlių, įdomiai „paleistų“ atskirų grupių sklandymas erdvėje, netikėtai pertrauktas labai greito, aktyvaus, energingo judėjimo, kuris garsiai, įtemptai prasidėjęs dar vis intensyvėjo. Čia vėl Ibelhauptai (kaip ir kituose aukščiausio virtuoziškumo ir garsinio gyvybingumo reikalaujančiuose jų atliekamuose kūriniuose) stebino klausytojus savo ypatinga psichologine ir fizine ištverme, kai darosi sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma taip ilgai groti labai greitai ir maksimaliai garsiai, vis dar didinant įtampą. Dar vienas beveik nepaaiškinamas šio dueto gebėjimas – pasiekus didžiausią kulminaciją staiga vienu metu nutraukti visą šį pragarišką šėlsmą. Ar čia suveikia telepatija, mokėjimas taip sekti klavyrą (partitūrą), kad neprasprūstų nė vienas analogiškas taktas? O gal vienas jų pasiunčia kitam ženklą, kada sustoti?

Antroje koncerto dalyje girdėjome dvi Amerikos autorių premjeras Lietuvoje. Pirma jų – George’o Crumbo (g. 1929) „Nežemiški atgarsiai“ („Otherwordly resonances“, 2002), iš trijų pjesių: „Dvigubas sukinys“ („Double Helix“), „Pašlovinimas ir apeigos“ („Celebration and Ritual“) bei „Palimpsestas“ („Palimpsest“). Antra – taip pat Johno Adamso (g. 1947) „Hallelujah Junction“ (1996) – kaip pasakojo vakaro pranešėja, kompozitoriui labai patikęs šis krovininių sunkvežimių stovėjimo aikštelės pavadinimas, todėl juo ir papuošė savo naująjį kūrinį.

iliustracija
Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai
M. Raškovskio nuotr.

Tai – vėl visiškai skirtinga muzikine kalba ir išraiškos priemonėmis grindžiamos išplėstinės pjesės. G. Crumbo muzikoje kuriami tarytum kosminiai vaizdiniai pianistų jėgomis perteikiami ne tik įprastu skambinimu, bet ir preparuotų fortepijonų specifiniais garsais, stygų žnaibymu, plekšnojimu, braukymu, stuksenimu ir t.t. Pianistai puikiai kūrė įdomius kitų galaktikų ar kosminės erdvės vaizdinius, tai atsistodami užkabinti stygų, tai vėl atsisėsdami, tai paslaptingai stuksendami gąsdinantį ritmą, o ne vienam klausytojui kilo mintis – ar nebūtų atlikėjams patogiau kurti, jei jie galėtų tik normaliai skambinti, o kitus įdomius lydimuosius efektus išgautų nedidelis kitų instrumentų ansambliukas. Bet čia – kūrėjų išradingumo, modernios muzikinės kalbos išraiškos priemonių paieškos. Antroji ciklo dalis buvo labai įtempta, triukšminga, o trečioji žavėjo dueto sugebėjimu išgauti nerealiai tylius skambesius.

Daugeliui muzikos mėgėjų ypač patiko gana iliustratyvus, modernia muzikine kalba sukonstruotas J. Adamso kūrinys, kurį Ibelhauptai paskambino su didžiuliu džiaugsmu, labai ryškiai ir virtuoziškai.

Publikai karštai prašant bisų, R. ir Z. Ibelhauptai atskleidė intriguojančio jų programos pavadinimo paslaptį pakiliai, su plačiu užmoju atlikę estų kompozitoriaus Raimo Kangro (g. 1949) „O sancta simplicitas!“, kuriame paprastutes frazes keitė audringi ir smagūs skambesiai.

Šiuo savo koncertu R. Ir Z. Ibelhauptai dar kartą įrodė, kad jie – aukščiausio meistriškumo lygio virtuozai, pasižymintys rafinuotu skambinimu, puikiu meniniu skoniu bei intuicija, tauriu ir karališkai elegantišku atlikimo stiliumi, sugebantys maksimaliai tiksliai parengti sudėtingiausius fortepijoninės dueto literatūros kūrinius, kuriuos atsakingai nušlifuoja, kaip juvelyrai brangakmenius nugludina kiekvieną detalę, todėl atsitiktinumai ar nedideli netikslumai, atrodo, yra neįmanomi.

O štai kovo 14 d. toje pačioje Filharmonijos salėje koncertavo puikiai viešosios įstaigos „Naujoji muzikų karta“, įkurtos 2006 m., iniciatorių, aktyviai besireiškiančių jaunų pianistų Kasparo Uinsko ir Dariaus Mažinto išreklamuotas 22-ejų metų virtuozas iš Rusijos Miroslavas Kultyševas. Iš anksto buvo išplatintos skrajutės su jo atvaizdu ir pagyrimo žodžiais, pasinaudota įvairiomis galimybėmis sudominti klausytojus šiuo pianistu. Gaila tik, kad tą patį vakarą Vilniaus Kongresų rūmuose su Rusijos dirigento, Sankt Peterburgo filharmonijos orkestro meno vadovo, prof. Aleksandro Dmitrijevo diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius) C. Saint-Saenso Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, g-moll, op. 22, skambino taip pat jaunosios kartos pianistas, talentingasis Lukas Geniušas. Fortepijono muzikos mėgėjams teko rinktis, į kurią salę nueiti.

M. Kultyševas paskambino dvylika Franzo Liszto transcendentinių etiudų. Jau vien iš programos buvo aišku, kad tai turi būti neeilinis virtuozas. Kai į sceną įžengė smulkutis vaikinukas, sunku buvo patikėti, kad jam bus įveikiama tokia visokeriopos ištvermės ir meistriškumo reikalaujanti užduotis. Nuo pat pirmųjų fortepijono garsų tapo akivaizdu, kad M. Kultyševas – išskirtinių virtuozinių duomenų pianistas, kurio kol kas stipriausios savybės – nuostabios fizinės ir psichologinės galimybės groti labai greitai ir tiksliai tiek stambios, tiek smulkios technikos garsų kaskadas. Pianistas turi žaibišką reakciją, savikontrolę, puikią atmintį, logišką mąstymą. Be to, šis jaunutis talentas ypač įspūdingai, su atvira kaitra ir vyriška stiprybe sugeba padaryti milžiniškus crescendo ir mėgautis ryškiomis herojinėmis ar džiūgavimo pripildytomis kulminacijomis. Smulkių greitų natų virtinės žiba deimantais ar sklando lengvai, vikriai piano ar pianissimo epizoduose. Kol kas mažiau įvaldytos lėtos, ramios muzikos išraiškos priemonės, nors pianistas nestokoja jautrumo tokiai muzikai ar sugebėjimo sklandžiai frazuoti. Dėl to etiuduose „Paysage“ (Poco adagio), „Vision“ (Lento), „Ricordanza“ (Andantino) pasitaikė neišraiškingų, blankių minties ar emocinio užpildymo prasme epizodų. Beje, vos juose atsiradus greitoms natytėms, viskas vėl sužėrėdavo. Nors pianistas meistriškai paskambino visus šiuos techniškai tikrai sunkius etiudus, atrodė, kad šiuo metu artimiausi jo prigimčiai buvo „Mazeppa“ (Allegro), „Eroica“ (Allegro), o ypač – „Wilde Jagd“ (Presto curioso), čia jo virtuoziniai sugebėjimai, dvasinis nusiteikimas ir vyriškas temperamentas sudarė sąlygas suskambėti jiems visa jėga. Publikai karštai prašant bisų, M. Kultyševas plastiškai, minkštai paskambino penkias romantines pjeses. Palinkėkime šiam ryškiai debiutavusiam Lietuvoje virtuozui ir toliau brandinti savo neeilinį talentą.

 

Skaitytojų vertinimai


13431. nesamone :-( 2008-03-31 20:32
Susidare toks ispudis, jog pats duetas uzsake si straipsni:) Gerbiama kritike juos be paliovos liaupsina, net slykstu darosi. Gaila tik, kad isties ryskios ir dideles asmenybes M. Kultysevo portretas, liko toks blankus siu "geniju " atzvilgiu...geda...

13528. Samone :-( 2008-04-06 23:01
Tokia jau ta kritika , kai recenzuoja bendradarbiai :) Lietuvele gi maza ;)

13803. Mikas :-) 2008-04-22 12:47
Visai man patiko tas koncertas tik per daug cia tos kritikos ;D

13804. Sudas... :( :-( 2008-04-22 12:49
Lietuva maza bet kritikos daug man tai meslas sis koncertas... :D

13838. idomu2008-04-23 14:57
gerbiamieji.o kodel reikia eiti i koncertus.tur but tik kritikuoti.o gal reiktu save isivaizduoti atlikejo kailyje.taip.deja .be klano ne zingsnio.o kaip padaryti kitaip.gal i koncerta eiti be isankstinio nusistatymo.ir nelyginti lietuvos atlikeju su kompaktiniais irasais.gal reiktu pasidometi lietuvos atlikeju buitimi.jug ji labai skiriasi nuo vakaru.o gal tiesiog pamilkim lituvis lietuvi.kur tautine vienybe.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 82 iš 82 
8:01:14 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba