SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-17 nr. 641

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Visa tiesa apie moteris?

Savaitė 
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
• Muzika sugrįžta
• Pagerbs laureatus ir jų pedagogus
• Naujas kalėdinis spektaklis vaikams
• Pagerbiant dainininkės Birutės Almonaitytės atminimą
• Lietuva – pilnateisė "Theorem" narė

Muzika 
• Džiazo sekmadienis su Jiggsu Whighamu
• Jūratė Vyliūtė
Pizzicato!
2
• Balio Dvariono "Dalia" vėl scenoje
• Nuo Chopino iki lenkų poetų
• KONCERTAI

Dailė 
• Mane domina klausimus keliantis menas
• Nijolė Nevčesauskienė
Įvairovė ir kūrybiškumas
1
• XXVI San Paulo bienalė
• Kristina Stančienė
Pavilnys istorijoje ir drobėse
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Didysis latras Bukowskis
2
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
 Pagiriamasis žodis trileriui
• Kelionė į utopijos ištakas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Pagiriamasis žodis trileriui

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Natalie Portman

Televizijos taupo filmus šventėms, tad šią savaitę ir vėl gausu pakartojimų. Kai kuriuos filmus jau mokame atmintinai, bet pasitaiko ir visai naujutėlių. Toks yra "Snobo naktį" (23 d. 22.35) per LNK rodomas Renny Harlino trileris "Proto medžiotojai", dar tik šį rudenį išleistas į kino ekranus. Filmą ištiko bėda, visiškai nesusijusi su jo privalumais ar trūkumais. Net atvirkščiai, mat "Proto medžiotojai" – visai neprastas trileris, o tokie yra nepaklausūs. Lietuviai nemėgsta trilerių, sako kino platintojai. Taip ir pasireiškia kino kultūros spragos. Kaip ta rusų proza, kuri, pasak vieno vaizdingo apibūdinimo, visa išlindo iš po Nikolajaus Gogolio "Apsiausto", trileris, galima sakyti, gimė Alfredo Hitchcocko vaizduotėje ir jo filmuose. Nepajutus Hitchcocko kino teikiamo malonumo, sunku bus suvokti ir trilerio malonumus, kai svarbiausia yra ne žmogžudystės ar kokio nors kito nusikaltimo tyrimas, o bandymas iššifruoti ar nuspėti tai, kas vyksta žudiko galvoje. Iš Suomijos kilęs Renny Harlinas tą pabrėžia net savo filmo pavadinimu. "Proto medžiotojai" yra specialieji agentai, kurie mokosi įspėti serijinio žudiko mintis. Jie treniruojami žiauriai, neįprastai. Viena tokių treniruočių turi vykti apleistoje saloje, kur pastatytas holivudišką dekoraciją primenantis miestelis. Keletas žmonių yra vieni tame pseudomieste. Tačiau jau iš pat pradžių prasideda ne imituotos, o tikros žmogžudystės. Viena pirmųjų aukų tampa mokymų iniciatorius, kurį suvaidino Valas Kilmeris. Todėl jaunieji svetimų minčių šifravimo adeptai lieki vieni ir netrukus suvokia, kad žudikas – vienas iš jų. Taip priverčiamas susimąstyti ir žiūrovas, bet žiūrovas mąstyti nemėgsta. Žiūrovas nori spindesio, žvaigždžių ir šventos ramybės. Tačiau būsiu įžūlus ir drįsiu tvirtinti, kad šių dienų žmogui trileris gali suteikti bent jau katarsio iliuziją. Trileris man priimtinas dar ir todėl, kad čia visada viskas paaiškinama racionaliai, bet kokia mistika visada bus demaskuota kokia nors paprasta kasdieniška detale.

Mano žodžius geriausiai patvirtins ankstyvasis (1991) brito Kennetho Branagh filmas "Vėl mirusi", kurį šįvakar (LTV, 17 d. 22.10) rodo LTV. Tai labai subtili postmodernistinė variacija 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių Holivudo juodojo kino tema. Filmo herojus yra privatus detektyvas, ieškantis dingusių asmenų. Kartą jis gauna užduotį atskleisti atmintį praradusios žavios moters (Emma Thompson) tapatybę. Savo paslaugas detektyvui pasiūlo ekscentriškas antikvaras, kuris įsivaizduoja turįs hipnotizuotojo galių. Jo padedama moteris grįžta į 1948-uosius ir sakosi esanti garsaus muzikanto žmona, kurią jis pasmaugė užėjus pavydo priepuoliui…

Tačiau didžiausia dovana kinomanams, be abejo, bus antrasis Franciso Fordo Coppolos "Krikštatėvis" per LTV (21 d. 21.10) ir pagaliau žmoniškesniu laiku (19 d. 20.15) LNK pakartotas Martino Scorsese epas "Niujorko gaujos". Abu filmai – apie Amerikos galybės ir mito gimimą. Dėsninga, kad jų herojai – nusikaltėliai, gangsteriai, tie, kuriuos Levas Gumiliovas vadino pasionarijais, keičiančiais istorijos eigą. Aš gal ir nepritariu tai teorijai, nes man svarbesnė kino aistra. Coppola ir Scorsese savo filmais tik įrodo tos aistros galią, o kartu ir kitą teoriją – kad emigrantų šalies Amerikos istoriją ir mitologiją kūrė ne literatūra ar kokie nors naujųjų laikų homerai, o kinas. Jei nebūtų kino, Amerika gal nė neegzistuotų. Būtų tik tolima pasaulio provincija. Būtent kinas ją padarė tokią, kokia ji yra.

iliustracija
Mila Jovovich

Dar vienas filmas, kurį neseniai buvo galima matyti kino teatruose, – vokietės Caroline Link "Niekur Afrikoje" (BTV, 18 d. 20.15). "Oskaru" geriausiam užsienio filmui apdovanotos dramos pagrindas – autentiška istorija. Jos herojai – Vokietijos žydai – bėga nuo Hitlerio keliamos grėsmės net į Afriką. Tačiau Kenijoje išsilavinusiems inteligentams pritapti sunku. Šeima pradeda irti, prasideda karas, galutinai sugriaunantis viltis grįžti tėvynėn, nes filmo herojų tėvynė yra Vokietija, jos kultūra. Tik dukrelė sugeba prisitaikyti ir rasti savo vietą svetimame peizaže, svetimoje žemėje. Tai ne tik likimo sugniuždytos meilės istorija, bet ir pasakojimas apie dvasinės tėvynės, kuri nebūtinai sutampa su geografine, nostalgiją.

Ne vienam lietuviui tokia tėvynė gali būti ir Amerika. Apie tokius piliečius pasakoja Johno Herzfeldo filmas "15 šlovės minučių" (TV3, 18 d. 22.35). Jo herojai – du emigrantai iš Rytų Europos – čekas ir rusas – atskrenda į Niujorką tikėdamiesi čia pradėti naują gyvenimą. Čekas nori suvesti senas sąskaitas ir atgauti pinigus, o kino ir žiniasklaidos spindesio sužavėtas rusas svajoja apie šlovę. Kiekvienas jų tiki, kad amerikietiška svajonė pasiekiama ranka. Tačiau viskas kur kas sudėtingiau. Čekas įvykdo nusikaltimą, o rusas viską nufilmuoja mėgėjiška kamera. Tada į veiksmą įsivelia Roberto De Niro vaidinamas detektyvas, apie įvykį sužino žiniasklaida. Detektyvas suvokia žiniasklaidos galią ir sumaniai ja naudojasi. "15 minučių šlovės" yra žiniasklaidos satyra, nors režisieriui ji ne visai pavyksta. Tačiau De Niro išgelbsti padėtį. Aktorius sako, kad jis neturi nieko prieš žiniasklaidą: "Tiesa, kartais ji visai be reikalo išpučia kokią nors temą. Man tai primena didelį dinozaurą, kuris juda pirmyn, savo kelyje naikindamas viską. Ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga".

Grįžkime prie emigrantų iš Rytų Europos. Jie (jos) ne tik žudo, plėšia, bet ir be galo keri. Turiu omenyje dvi jaunas moteris, kurias taip pat pamatysime šios savaitės filmuose. Išeivių iš TSRS šeimoje gimusią Natalie Portman – Wayne’o Wango filme "Ten, kur svajonės nuves…"( TV3, 17 d. 22.30), o kijevietę Milą Jovovich – Grego Pritkino filme "Lėlė" (BTV, 19 d. 22.50). Nežinau, ar lietuviams tai kompensuos neįvykusią holivudinę Ingeborgos Dapkūnaitės karjerą, bet akis paganyti tikrai bus į ką.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 77 iš 77 
8:00:43 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba