SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-12-17 nr. 641

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Rasa Vasinauskaitė
Visa tiesa apie moteris?

Savaitė 
• Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai
• Muzika sugrįžta
• Pagerbs laureatus ir jų pedagogus
• Naujas kalėdinis spektaklis vaikams
• Pagerbiant dainininkės Birutės Almonaitytės atminimą
• Lietuva – pilnateisė "Theorem" narė

Muzika 
• Džiazo sekmadienis su Jiggsu Whighamu
• Jūratė Vyliūtė
Pizzicato!
2
• Balio Dvariono "Dalia" vėl scenoje
• Nuo Chopino iki lenkų poetų
• KONCERTAI

Dailė 
 Mane domina klausimus keliantis menas
• Nijolė Nevčesauskienė
Įvairovė ir kūrybiškumas
1
• XXVI San Paulo bienalė
• Kristina Stančienė
Pavilnys istorijoje ir drobėse
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Didysis latras Bukowskis
2
• VAKARAI

Teatras 
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Pagiriamasis žodis trileriui
• Kelionė į utopijos ištakas
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Mane domina klausimus keliantis menas

Pokalbis su Anda Rottenberg

[skaityti komentarus]

iliustracija
Katarzyna Kozyra. "Šventasis pavasaris"

Anda Rottenberg – lenkų meno istorikė ir kritikė, daugelio parodų Lenkijoje ir už jos ribų kuratorė. 1993-2001 m. Rottenberg buvo Varšuvos galerijos "Zachęta" direktorė, dabar dirba Adomo Mickevičiaus institute. Ji yra ir viena neseniai atidarytos, bet jau daug diskusijų sukėlusios parodos "Varšuva – Maskva" (veiks "Zachętos" galerijoje iki 2005 m. sausio 30 d.) kuratorių. Spausdiname sutrumpintą Agnieszkos Sabor ir Jano Strzałkos pokalbį su kritike, išspausdintą savaitraštyje "Tygodnik Powszechny".

Neseniai pasirodė profesoriaus Mieczysławo Porębskio knyga "Kritikai ir menas". Ar dar reikia dailės kritikų?

Mieczysławas Porębskis ironiškai tvirtina, kad atsisveikino su kritika, priėjęs išvadą, kad jo šioje srityje vartojamas stilius, paties vadinamas poetų kritika, išsisėmė, nes prasidėjo "ekspertų kritikos" epocha. Tačiau "Kritikai ir menas" – iki šiol naudingas kritikos vadovėlis. Meno esmė nepasikeitė taip ryškiai, kaip mums atrodo. Gėris, grožis ir tiesa Platono laikais reiškė ką kita nei dabar, tačiau branduolys lieka aktualus ir šiandien. Tik Platono triadą sunku atpažinti meno tapsme, nes kiekvienąkart stebina nuolat kintanti jo forma. Vakarykštis menas jau patikrintas, o tai, kas gimsta dabar, – dar ne, todėl kritikų ir kritikos vis dar reikia.

Net Lenkijoje, kur plastiniai menai niekada nebuvo vertinami?

XIX a., kai Europos mene vyko didžiulės permainos, lenkai turėjo keisti vertybių hierarchiją. Mums buvo svarbesnės patriotinės vertybės, o ne normatyvinė estetika. Romantizmo menininkas turėjo skatinti žiūrovą atiduoti gyvybę už tėvynę. Buvo visai nesvarbu, ar menininkas atliko šią misiją naudodamas gryną raudoną spalvą, kobaltą ar "Miuncheno padažus". Beje, pastarieji (atsižvelgiant į jų iliustracines savybes) patriotiniu požiūriu buvo rezultatyvesni. Maria Janion tvirtina, kad romantiškoji paradigma baigėsi 1989 m. Tačiau ji yra stipriai užkoduota lenkų kultūroje, tad gali atgimti kiekvieną akimirką. Kad ir kaip būtų, mūsų aksiologinės kopėčios du šimtmečius skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Iki šiol nesame pripratę prie skirtingo meno suvokimo kaip Vakarų žiūrovai.

Kaip tai veikia mūsų šiuolaikinio meno suvokimą?

Kiekviena naujovė ilgainiui paplinta ir įgyja stereotipo formą. Menininkas yra tas, kuris peržengia stereotipus. Kadaise buvęs revoliucinis pasiūlymas ilgainiui subanalėja, prie jo priprantama. Toks buvo visų avangardistų likimas, nors jie to labai nenorėjo. Šių dienų problema yra permainų greitis. Visuomenė paskui jas nespėja. Šiuolaikinis lenkas geriausiu atveju žino ankstyvąjį Picasso, bet yra ir visiškai bejėgis, kai susiduria su šiuolaikiniu menu. Jis dažnai bijo būti to meno apgautas, ypač jei būdamas nepasirengęs pajunta emocinį meno kūrinio poveikį. Dažniausiai jo reakcija būna neigimas, pasipriešinimas, įsižeidimas, nes buvo pažeistas jo saugumo jausmas. Tai normali reakcija. Skirtumas tarp lenkų visuomenės ir kitų yra tas, kad kitos visuomenės turi įprotį klausti. Kiekvienam suteikiamos įvairios galimybės įvardyti savo požiūrį į nesuprantamą meno kūrinį: galime pradėti jo mokytis, galime juo pasitikėti, pagaliau galime pasirinkti barbaro kelią ir sunaikinti kūrinį (nebūtinai fizine prasme). Tas trečiasis požiūris – pats lengviausias, Lenkijoje jį pasirenka daugelis, tačiau tai talibų kelias.

Gal jį renkamės todėl, kad žiūrėdami į nesuprantamą kūrinį pasijuntame visiškai vieniši?

Lenkijoje apie meną įprasta mąstyti istorinėmis kategorijomis. Meno istorikas ir kritikas skiriasi tuo, kad pirmasis gali sutelkti savo žinias ir skonį į vieną epochą, o kritikas turi apimti visą meno istoriją ir papildyti mitus, šamanų veiksmus, papročius tyrinėjančios kultūros antropologijos ir sociologijos žiniomis. Kritikas turi atlikti sintezę. Jis nėra mokslininkas, todėl disertaciją rašo vis iš naujo ir ji telpa į du mašinraščio puslapius. Garbingam kritikui, bandančiam atliepti šiuolaikinio kūrinio keliamiems reikalavimams, padeda meno istoriko išsilavinimas. Netiesa, kad galima iškart pereiti nuo filosofijos prie tikros meno kritikos. Čia svarbu net ne kalba, nes išvados dabar dažniausiai formuluojamos pasitelkiant filosofiją, o ne klasikinę meno istoriją; svarbiausia atmintis, į kurią neprivalome kreiptis tiesiogiai, bet ji giliai užkoduota mumyse.

Istorija moko, kad viskas jau buvo?

Meno istorija buvo parašyta XIX a. ir pasakoja apie pačius kūrinius, o ne apie užkulisius ar konfliktus, lydėjusius jų atsiradimą. Sutrumpėjusi garsiojo Mantegni kūrinio perspektyva jo laikais sukėlė didesnę revoliuciją nei Picasso kubizmas, bet dabar nežinome, ką apie tai galvojo tikintieji, pamatę perspektyvos požiūriu drastiškai sutrumpintą Kristaus kūną ir jo pėdas pirmame plane. O menininko etosas? Leonardo persikėlė į karaliaus Pranciškaus I dvarą, vos tik Prancūzija užkariavo Milano kunigaikštystę. Menininkai dažnai ir noriai leisdavosi įkinkomi tarnauti įvairioms ideologijoms – Ignazio di Loyolos ar Karlo Marxo. Menininko etosas – labai šviežias išradimas, susijęs su socialiniu meno vaidmens pasislinkimu, kurį apibrėžė Josepho Beuyso konceptualizmas.

Gal už mūsų abejingumą šiuolaikiniam menui yra atsakingi muziejai, kurie paprasčiausiai juo nesidomi?

Lenkijoje iki šiol nėra šiuolaikinio meno muziejaus. Nepritariu kultūros ministrui, esą mes pajėgūs pastatyti penkiolika naujų objektų. Jei juos pastatys, tai bus tik krautuvėlės, boutique, prekiaujančios vietine menine galanterija. Mums reikia vieno, bet tikro muziejaus. Gimsta Europa be ribų ir jaunimas gali važiuoti į Berlyną ar Paryžių pasižiūrėti XX a. pasaulinio avangardo lobių, kurių mes neturime ir niekad neturėsime. Tas laikas jau prarastas negrįžtamai. Tačiau ten eksponuojama pasaulinė meno istorija ir jos aprašymai vadovėliuose neapima vertybių, kurias į tą lobyną sukrovė lenkų menas. Pastaruosius darbus galima pamatyti vietiniuose muziejuose, bet išplėštus iš tarptautinio konteksto. Lankytojai prieis išvadą, kad pas mus atsirado kažkokia vietinė europietiško meno atmaina!

Kengūros vaidmuo labai vargina, jei negyveni Australijoje. Pats laikas pagalvoti apie kolekciją, kurioje lenkų menas atras savo natūralų tarptautinį kontekstą. Šiandien dar galime nusipirkti jauno amerikiečio, prancūzo arba serbo darbą. Rytoj jau jų nebeįpirksime, kaip nebegalime įpirkti Picasso ar Malevičiaus darbų, kurių kadaise nenorėjome ir dykai. Reikia vertinti ir privačius kolekcionierius. Ratas vėl užsidaro: jei muziejaus nebus, kam jie perduos savo kolekcijas? Iškyla grėsmė, kad dauguma šiuolaikinių lenkų menininkų darbų bus parduota užsienyje. Nesu įsitikinusi, ar tapę išmintingesni galėsime sau leisti pirkti darbus iš antrų rankų.

Šiuolaikiniam menui turi tarnauti sisteminga "ekspertų kritika", apie kurią profesorius Porębskis rašo, esą ji pakeitė "poetų kritiką".

Man jie ne ekspertai, o vadybininkai, kurie meną, kaip ir kiekvieną produktą, išleidžia į rinką. Jie yra priklausomi nuo rinkos. Pasitaiko tokių, kurie, neatsisakydami kritikos, tampa verslininkais, pvz., Krokuvos galerija "Zderzak" arba Varšuvos "Raster". Toks vaidmenų susimaišymas būdingas tik Lenkijai. Matome ir priešingą kryptį: kas nors pradeda prekiauti menu, o paskui užsiima kuratoriaus veikla, vadinasi, ir vertinimu. Pvz., Andrzejus Stelmachas – puikių parodų iniciatorius ir autorius.

Ar dar matote vietos apolineriškai nesuinteresuotai "poetų kritikai"?

Rengdama parodas, esu būtent tokia kritikė. Gal tarp strategijas ir struktūras kuriančių kolegų atrodau kaip dinozauras, bet rengiu parodas vedama smalsumo ir dažnai tampu menininko partneriu.

Tai gal kuratorius perėmė kritiko funkcijas?

Paryžiaus salonuose, kaip ir "Zachętoje" ar Krokuvos Meno rūmuose, galiojo taisyklė: kiekvienas, atnešęs darbą, gaudavo numeriuką, nulemdavusį darbo eksponavimo vietą. Sienas nuklodavo paveikslų tapetai, ir nieko keista, nes paveikslai buvo panašūs vienas į kitą. Kritikai išlukštendavo iš tapetų gražiausią aktą, gražiausią natiurmortą ir pan. Tačiau tam tikru momentu menas pradėjo spraustis į tikrovę, ėmėsi socialinio diskurso. Tada atsirado kuratorius, t.y. kažkas, kas pateikia publikai konkrečias, aktualias meno keliamas problemas. Kai kurias tų parodų istorija įvertins kaip lūžį, pvz., Haraldo Szeemmano parodą "Documenta V" (1972), išvedusią į pasaulio areną tokius paskutiniojo XX a. ketvirčio gigantus kaip minėtasis Josephas Beuysas ir įtvirtinusią tokias sąvokas kaip hepeningas ar performansas. Visa tai vyko dabartinės žiniasklaidos pagreičiu. Dabar per televizorių galime tiesiogiai pamatyti karą Irake, bet mūsų meno suvokimas tebėra toks pat kaip impresionizmo laikais.

Jūsų darbas remiasi pasirinkimu. Kokie jo kriterijai?

Nesu kokių nors sąvokų ar estetikos vergė, nors man dažnai tai prikaišioja. Vienas žinomas menininkas kelis kartus nesėkmingai mane "gundė" savo labai iliustratyviais darbais. Kartą jis surengė parodą ir parodė "kitą veidą" – konceptualius darbus. Jis buvo įsitikinęs, kad man jie tikrai patiks. Labai sunku paaiškinti, kad tuščia forma tėra gryna dekoracija. Mane domina menas, kuris kelia klausimus, problemas ir kuris nesiūlo lengvų sprendimų.

Kokius klausimus Jums kelia, pvz., Katarzynos Kozyros kūryba?

Kozyra (ir keli jos draugai) man nekelia klausimų, bet pastato akis į akį su problemomis, kurias visuomenė nori pati nuo savęs nuslėpti. Egzistuoja milžiniška visuomenės veidmainystės erdvė, susijusi su vadinamaisiais "subtiliais dalykais" – neįgalumu, liga, bjauriais kūnais, senėjimu, mirtimi. Mielai kalbame apie paliatyvią globą, tačiau tylime, kai mūsų artimieji vieniši miršta ligoninių koridoriuose. Menininkė rodo kūnus, kurie visai neprimena reklamos modelių kūnų.Tie sumodeliuoti kūnai yra vieša nuosavybė. Andy Warholas sulygino karvę, Marilyn Monroe, Jackie Kennedy ir elektros kėdėje sėdintį tipą, sakydamas: "Štai mūsų nuosavybė!" Ar jo pasisakymas pakeitė pasaulį? Ne! Pasaulis nusipirko Warholą!

Kodėl mes "nenusipirkome" Kozyros? Kodėl ją lydi skandalai?

Nuo tada, kai Jeanas-Louis Davidas Prancūzų revoliucijos laikais piešė egzekucijas, kai Goya tapė Napoleono karų Ispanijoje žiaurumus, niekas nepasikeitė menininko ir politikos santykiuose. Angažuoti kūrėjai buvo ir yra visuomenės atakų taikinys. Tiesiog ieškoma atpirkimo ožio. Visuomenė turi savo tabu.

Kai Jūs kalbate apie tabu, kuriuos laužo šiuolaikiniai menininkai, galima įtarti, kad už meno vartotojų jausmų slypi ne tik baimė pažeisti tabu, bet ir patirti katarsį, kuris visada yra skausmingas.

Teisingai. Mes nemokame išgyventi katarsio. Antikinėse ir genčių kultūrose ceremoniją sudarė trys pakartojimo mito dalys: draudimo (tabu) peržengimas, t.y. nusikaltimas, bausmė, t.y. auka, ir atpirkimas, t.y. apsivalymas. Roger Caillois rašė, kad mito kartojimo praktika yra bandymas sugrįžti į amžinybę, t.y. į prarastąjį rojų. Tam tarnavo ir švenčių atskyrimas nuo kasdienybės. Kasdienybė yra išsižadėjimas, o šventė, priešingai – "pilvo ir papilvės siautėjimas". Šiuolaikinė civilizacija gamina gėrybes, kurios anksčiau buvo reglamentuojamos. Kadaise pasninkauti vertė ne tik religija, bet ir gamta. Po pasninko ateidavo šventės. Dabar šoninę galime valgyti visus metus. Nebeegzistuoja priežastys, dėl kurių reikėtų kartoti mitus. Katarsis dabar yra kasdienybės dalis ir nors noras apsivalyti nė kiek nesusilpnėjo, mes jį iškeitėme į smulkias monetas. Einame į kiną, į futbolo rungtynes, užsiimame seksu dėl sekso… Tos atsipalaidavimo ir apsivalymo akimirkos iš tiesų nesuteikia mums nei atsipalaidavimo, nei apsivalymo. Jau nelabai žinome, kas yra katarsis.

Kaip šiame kontekste interpretuoti Katarzynos Kozyros "Šventąjį pavasarį"?

Stravinskiui ir Diagilevui "Šventasis pavasaris" buvo sugrįžimo gyveniman ritualas, bet kartu ir avangardo manifestas. Prie didžiojo triumfo prisidėjo ir Nižinskio šokis. Kozyra remiasi šiuo kūriniu ir kuria animuotą baletinio judesio groteską. Sugrįžimas gyveniman transformuojasi į pamėklišką mirties šokį. Labai tiksli viena Mieczysławo Porębskio pastaba. Vietoj techninio termino "animacija" jis vartoja medicinos terminą "reanimacija". Pasak jo, viena vertus, Kozyra suvedė sąskaitas su XX a. avangardu, kita vertus, jį reanimuoja taip, kaip bandoma reanimuoti lavoną. Gal verta prisiminti Nižinskio gyvenimą: jo gražus skrydis truko trumpai – baleto premjera įvyko 1913 m., netrukus šokėjas išprotėjo. Tačiau XX a. pradžios dekadansas atrodo nekaltas, palyginus jį su šiuolaikiniu dekadansu. Tai primena Kozyra.

Kokios kritikos reikia "kritiniam menui"?

Einančios kartu. Tai, ką vadiname "kritiniu menu", Lenkijoje nuolat yra prie išnykimo ribos. Visuomenė jo nemėgsta ir nenori, nes tas menas vertina jos, visuomenės, skaudulius. Situacija yra dvigubai nesveika: ne tik todėl, kad "kritinis menas" turi būti kuriamas ir reikia bandyti jį suprasti, bet ir todėl, kad jo negalima vertinti tradicinės laikraštinės kritikos priemonėms. Dabar tarsi kartojasi Liaudies Lenkijos laikų situacija. 1981 m. analizavau to laikotarpio kritikų pažiūras, kai svarbus buvo ne tik kūrinys, bet ir jo visuomeninis kontekstas. "Komunos" laikų kritika laikėsi padorumo ir gynė menininkus. Buvo svarbu net ne rašyti apie juos teigiamai, bet bent jau jų neužsipulti. Potencialiai jiems buvo grėsmingas visas partinis aparatas. Jei dabar džiaugtumėmės autentiška demokratija, jei menininkai nebūtų nuolat užsipuolami, būtų galima svarstyti, kuris iš jų pasisako geriau ir išmintingiau, o kuris – blogiau ir kvailiau.

O ar nereikia to daryti? Apginti "kritinį meną", paversti jį tikresniu?

Kas tai turėtų daryti? Laikraščiai?! Dauguma vyriausiųjų redaktorių – tai menui aklos mūsų epochos vaikai. Todėl jie leidžia vertinti meną neišmanėliams. Lenkijoje niekas nediskutuoja apie meną, daugių daugiausia pasirodo, straipsniai apie atsitiktinai pasirinktus reiškinius.

Kokios gali būti to tylėjimo pasekmės?

Pirmieji "kritinio meno" signalai pasirodė 10-ajame dešimtmetyje. Zbigniewas Libera taikliai pavadino tą laikotarpį bevaldystės laiku. Anuomet maniau, kad "kritinis menas" yra karinės padėties pasekmė ir kad jis pasibaigs sustiprėjus demokratijai. Tačiau įsivyravo chaosas, o santykiai tarp menininko ir visuomenės pasidarė priešiški. Veiksmas lygus atoveiksmiui: juo visuomenė nepalankesnė menininkui, juo labiau jis linkęs ją kaltinti.

Kai buvo nuteista Dorota Nieznalska, mane pakvietė į televizijos laidą. Jos vedėjas paklausė, ar galima uždrausti tam tikrą kūrybą? Tada priminiau, kad 1958 m. Centro Komitetas iš dalies uždraudė užsiimti abstrakčiu menu: parodose buvo leidžiama eksponuoti nedaugiau kaip 15 procentų abstraktaus meno. Tada kiekvienas save gerbiantis menininkas pradėjo kurti abstrakčius paveikslus. Draudimai provokuoja nepaklusnumą. Sibiro lokio medžioklės alegorija tą taisyklę aprašė Vladimiras Bukovskis knygoje "Ir sugrįžta vėjas". Medus iškeliamas aukštai, jį pasiekti galima tik pasinaudojus prie virvės pririšta sija. Meška lipa ant medžio, patraukia siją, o ši apsisukusi trenkia jai į kaktą. Įtūžęs žvėris stumia ją dar stipriau, sija grįžta su dar didesne jėga. Nesunku nuspėti, kuo visa tai baigsis.

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
8:00:41 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba