SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-01-20 nr. 692

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Laima Kreivytė
Londono akis
34

Muzika 
• Rima Povilionienė
Pagerbiant Mozartą
6
• Lietuva mugėje "Midem 2006"1
• KONCERTAI

Dailė 
• Malene Vest Hansen
Naujo viešųjų erdvių meno link?
5
 Teritorijų žymėjimai5
• Milda Valentaitė
Debesų piemuo ir Snieguolytė
1
• Kornelija Česonytė
Raudoni siužetai
3
• PARODOS

Literatūra 
• Animacija prasidėjo Kaune
• VAKARAI

Teatras 
• Rasa Vasinauskaitė
Apie lėlių ir kaukių teatrą
2
• Lietuvos nacionaliniame dramos teatre "Mažasis princas"10
• Naujausių lietuviškų pjesių atranka3
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Romano pabaiga3
• Naujas kino festivalis "Žiemos ekranai"
• Tarp civilizuotų žmonių1
• Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmo premjera
• Savaitės filmai1
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Pasikėsinimas, sukilimas ir pasisavinimas12

Anonsai 
• Šiuolaikinio meno centras skelbia konkursą5
• Moksleivių darbų konkursas "Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai"

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Teritorijų žymėjimai

Pokalbis apie senąsias ir naująsias medijas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Fibreculture žurnalo tinklo žemėlapis

Lietuvoje jau beveik metus veikia elektroninis žurnalas "Balsas" (www.vilma.cc/balsas), plėtojantis medijų kultūrą. Apie ją diskutuoja Vytautas Michelkevičius, elektroninio žurnalo "Balsas" redaktorius, ir informatikas, Atvirojo universiteto (Didžioji Britanija) filosofijos mokslų studentas Žygimantas Medelis.

Žygimantas Medelis: Televizorius, internetas, radijas, laikraščiai ir kiti pranešimus skleidžiantys daiktai yra tapę beveik namų apyvokos reikmenimis. Gali būti, kad medijos suvokiamos tame pačiame lygyje, kuriame galvojama apie šaldytuvą ar mikrobangų krosnelę. T.y. medijos sutapatinamos su dar vienu pasyviu vartojimui skirtu objektu. Ar įmanoma įvardinti tam tikras medijos rūšis, apie kurias mes kalbame? Ar jas įmanoma suskirstyti?

V. M.: Pirmiausia medijos skirstomos pagal auditoriją: masinės ir nemasinės (specialiosios). Kitas variantas – naujosios ir senos, bet tai priklauso nuo to, kurią mediją mes pasirenkame atspirties tašku. Jeigu mes medijas apsibrėžtume kaip priemones, per kurias perduodama patirtis, kultūra etc., tuomet galima būtų sakyti, kad meno srityje medijos yra architektūra, tapyba ir t.t. Jei mes iškart įvedame saugiklį, medijai priskirdami tam tikrą aparatą ar technologiją, tuomet medijos prasideda nuo fotografijos. Medijų teoretikai ją laiko pirmąja medija, kuri dabar priskiriama senųjų medijų kategorijai. Kalbant apie medijas meno kontekste, tapyba priskirtina senosioms medijoms, fotografija – naujosioms.

Ž. M.: Geras medijų konvergencijos pavyzdys būtų BBC ar CNN televizija: kalba galva, fone – vaizdas iš įvykio vietos, ekrano apačioje – bėganti teksto eilutė. Taigi televizija pajėgi pateikti visus tris tokio medijų skirstymo variantus. Taigi medijų klasifikavimas į vizualines, garsines ir tekstines lyg ir netektų prasmės.

V. M.: Kultūros istorijoje nužymimi trys posūkiai – lingvistinis, vaizdinis/ikoninis (kai visuomenė pradėjo mąstyti ne sąvokomis ar kategorijomis, o vaizdais) ir dabar besitęsiantis medijų posūkis. Medijinis kultūros posūkis siejamas su technologinių aparatų įsiliejimu į sociumą. Televizija jau priskiriama prie senesnių medijų, labiau turima galvoje kompiuteriai, skaitmeninis vaizdo ir garso transliavimas ir pan.

Ž. M.: Kaip manai, ar galimybė padaryti pranešimą skaitmeninį ir leido paskutinįjį – medijinį posūkį? T.y. ar naujoji (po posūkio) medija iš esmės skiriasi nuo senosios būtent savo skaitmeniškumu?

V. M.: Medijų skaitmeniškumas taip pat nėra pakankamas kriterijus. Fotografija gali būti juostoje ir skaitmeniniame formate.

Ž. M.: Gal tada iš viso neverta šnekėti apie skirstymą į senas ir naujas medijas, o apie tęstinumą? Kita vertus, analizuojant pačią mediją (o ne fotografiją), yra vienas ryškus skirtumas: skaitmeninis pranešimas yra nepriklausomas nuo laiko, t.y. laikas jo turinio nepakeičia. Fotografiją ant popieriaus laikas veikia, ji sensta, tuo tarpu skaitmeninis turinys gali būti identiškai perkopijuojamas ir taip išsaugomas nepakitęs pirminis variantas. Bet nežinau, ar tai yra svarbu.

V. M.: XX a. pradžioje filosofas Walteris Benjaminas buvo labai sunerimęs, kad meno kūriniai praranda aurą. Straipsnyje "Meno kūrinys mechaninės reprodukcijos amžiuje" jis teigė, kad pasitelkus fotografiją galima tiksliai reprodukuoti realybės atvaizdus. Jam tai buvo esminis supratimas, kuo ji skiriasi nuo tapybos: turint vieną negatyvą, galima pridaryti šimtus identiškų meno kūrinio kopijų. Su tapyba to nepadarysi. Kilo klausimas, kas svarbiau – kopija ar originalas, ir ar originalumas yra svarbus meno kūrinio vertinimo kriterijus? Dabar vėlgi galima kelti tokį klausimą.

Ž. M.: Žiūrint į medijos perteikimo įrankio istoriją ir bandant rasti senosios ir naujosios medijos takoskyrą, kertinis skirtumas yra skaitmeniškumas, jis suteikia galimybę turėti daug identiškų, nuo laiko nebepriklausomų kopijų, tuo tarpu visi kiti įrankiai buvo priklausomi nuo laiko. Net fotografija per šimtą metų pasensta, negatyvai sensta. Kompaktinė plokštelė irgi gali sulūžti, bet tu gali pasidaryti daug identiškų jos kopijų.

V. M.: Vinilas irgi buvo šimtus kartų kopijuojamas, nors nebuvo skaitmeninis. Jis kartu buvo ir masinė medija. Trečiąjį posūkį labiau apibūdina ne medijų, tiksliau, kultūros skaitmeniškumas, o greičiau jos aparatiškumas. Tai reiškia, kad kultūra ir joje vykstantys procesai vyksta per medijas ir vien tik per medijas, kurios savo ruožtu yra tam tikri aparatai. Visgi skaitmeniškumas yra ne tik technologinė kategorija, jis pats suteikia kultūrai savo savybių. Tuomet pati kultūra tampa skaitmenine ir galima teigti, kad kultūros pagrindu tampa ne kalba ar vaizdas (ikona), o kodas, kuris gali turėti bet kokias išraiškos formas. Be to, kodas daro kultūrą instrukcišką (atsitinkančią pagal tam tikrų instrukcijų rinkinį) ir atsitiktinę.

Ž. M.: Tada vėl iškyla klausimas, jau minėtas diskusijos pradžioje, kada medija tampa masine?

V. M.: Komunikacijos moksluose yra toks apibrėžimas: kai yra vienas siuntėjas ir daug gavėjų, bet nėra arba beveik nėra grįžtamojo ryšio, kaip, pavyzdžiui, televizija, radijas, laikraštis.

Ž. M.: Tai internetas jau nėra masinė medija?

V. M.: Ne, internetas turi ir masinės, ir specialiosios medijos savybių. Be to, jis yra interaktyvus.

Ž. M.: Wikipedia gerai iliustruoja interneto mediją, nes joje pranešimo turinio vartotojas yra ir jo kūrėjas. O tai kelia kitą įdomų klausimą: kas yra šios medijos pranešimo autorius ir kas prisiima atsakomybę?

V. M.: Tai yra svarbus ir slidus klausimas. Masinėse medijose ta autorystė vis dar išlieka, nurodomi pranešimų autoriai, o galiausiai skelbiamas ir redaktorius. Masinėse medijose išlieka institucija, kuri viską koreguoja. Naujųjų medijų kontekste (naujųjų meno medijų kontekste taip pat) autorius yra išsklidęs. Dažnai vartojama sąvoka "kolaboracinė autorystė", ji dažnai yra neįvardinta (kaip ir kalbant apie wikipedia). Vieno žmogaus autorystė nyksta.

Ž. M.: Jeigu autorystės išnykimas yra vienas iš naujosios medijos skiriamųjų bruožų, mes turime gana įdomius socialinius padarinius: nebelieka atsakomybės už pranešimą. Grįžtant prie wikipedia, ten pasirodžius žmogų šmeižiančiam (pvz., kaltinimai nebūtomis žmogžudystėmis) pranešimui, nėra ką apkaltinti. "Lietuvos rytą", CNN ar kitą žiniasklaidos priemonę būtų galima už tokį šmeižtą paduoti į teismą, wikipedia neįmanoma.

V. M.: Teisinių problemų naujųjų medijų srityje iškyla daug. Naujųjų medijų aktyvistai vietoj tradicinio autorinių teisių ženklo "Copyright" (©), nusakančio, kad saugomos visos teisės, naudoja kitokį ženkliuką su dviem c raidėmis (cc), reiškiančio tik kai kurių teisių saugojimą. Tai leidžia paimti bet kokį kūrinį, jį perdirbti, padalinti, perpjauti, išversti į kitą pusę. Priklausomai nuo autorystės lygio pasirenki, kokios teisės yra saugomos: arba nurodai buvusį autorių, iš kurio kūrinio padarei derivatą – išvestinį kūrinį, arba ne. Yra dar ir taip, kad visi savo kūrinius sudeda į bendrą archyvą ir juo leidžiama naudotis visiems norintiems. Atsakomybė padalijama visiems. Savo interaktyvių medijų kurso studentams kaip klasikinį pavyzdį rodau tokį projektą, kuris vadinasi communimage – http://www.communimage.ch. Tai kolaboracinis bendruomeninis meno kūrinys, kuriame nėra vieno konkretaus autoriaus.

Ž. M.: Tai į senųjų ir naujųjų medijų apibrėžimo krepšį būtų galima įdėti dar ir tokį: senosiose medijose buvo lengva nustatyti autorių, kuris prisiima visą atsakomybę, ir jis buvo svarbus; tuo tarpu naujosiose autorių nustatyti sudėtinga, o ir atsakomybės tarsi nebelieka.

V. M.: Dar atsiranda ir kitas dalykas. Pats vartotojas tampa dalyvaujančiu: ne tik žiūri, bet ir prisideda prie pranešimo kūrimo – čia atsiranda interaktyvumo momentas. Jis gali pasireikšti daug kur. Pavyzdžiui, per "Discovery" kanalą visą savaitę žiūrovai balsuoja ir nusprendžia, kokias laidas, pavyzdžiui, šeštadienį, jie nori matyti. Televizija transliuoja tai, ką matyti nori žiūrovas: atsiranda grįžtamasis ryšys ir dalyvavimas. Bet čia tik pradinis taškas televizijoje.

Ž. M.: Tokiu principu pranešimas vis dėlto dar nekuriamas, tik suteikiama galimybė spręsti, ką rodyti.

V. M.: Bet savo vaizdinę patirtį kuriesi, pavyzdžiui, "šokinėdamas" per televizijos kanalus ir selektyviai gaudamas tam tikrus pranešimus. Vartotojas tampa dalyviu. Meno kūriniuose irgi prasideda interaktyvumo momentai, kai priėjęs prie kūrinio gali ką nors pasukti, paspausti, pakalbėti etc. ir nuo to kažkas pasikeičia: meno kūrinys pradeda egzistuoti tik sąveikoje su žiūrovu-dalyviu.

Ž. M.: Šio interaktyvumo padarinys yra tai, kad pranešimas ar pati medija visada yra nebaigta. Pradinis pranešimas, vos pasiekęs savo auditoriją, yra jos transformuojamas. Kitas žiūrovas-dalyvis gauna pranešimą jau pakeistą, papildytą prieš tai buvusio žiūrovo. Minėtas "Discovery" balsavimas dėl laidų reiškia, kad praėjusios savaites programos, surinkusios mažiausiai balsų, išvis nepateks į naujos savaitės sąrašą. Taip šios savaitės žiūrovai yra suformuoti praėjusios savaites balsuotojų. O koks medijų vaidmuo formuojant asmens identitetą? Sąlytis su aplinka vyksta per medijas. Jei jos suteikia daugiau sąlyčio taškų su išoriniu pasauliu, tai ar jos turi ir didesnę įtaką formuojant tapatybę?

V. M.: Iš esmės – taip. Naujosiose medijose vienas iš savo tapatybės kūrimo būdų yra elektroniniai dienoraščiai (weblog). Vienas žmogus gali dalyvauti, pavyzdžiui, penkiuose dienoraščiuose, kuriuose jis rodosi vis kitame socialiniame ar pan. vaidmenyje (menininkas, medikas, verslininkas etc.), ir žiūri, kaip į jį reaguoja internetinė visuomenė komentarais. Naujosios medijos suteikia daugiau galimybių su kažkuo save sutapatinti ir sukurti savo tapatybę. Kuri savo identitetą sąveikaudamas su aplinka per medijas, per komunikaciją.

Ž. M.: Tai nuteikia optimistiškai, nes naujosios medijos leidžia aktyviau kurti savo tapatybę, ir net visapusiškesnę. Identitetas kuriamas per santykį su išore, o jį formuoja medijos. Galime daryti išvadą, kad medija formuoja identitetą. Iš pirmo žvilgsnio tokia išvada atrodo pakankamai apokaliptinė. Kita vertus, jeigu aš pats irgi esu medijos kūrėjas (nes naujosios medijos leidžia kurti pranešimą), tada turiu supergalingą įrankį savo identitetui kurti.

V. M.: Paminėjai svarbų momentą. Yra tokia taktinių medijų sąvoka, kuri yra masinių korporacinių medijų, arba žiniasklaidos, priešprieša. Apie jas kalbėti pradėta prieš kokius aštuonerius metus, kai naujosios medijos pasidarė gana pigios ir prieinamos visiems (skaitmeninis fotoaparatas ar videokamera). Taktinėmis medijomis vadinama galimybė pačiam kurti žiniasklaidos pranešimą – ir tekstinį, ir vaizdinį. Aktyvistai su savo skaitmeninėmis videokameromis paprastai nuvyksta į kokio nors svarbaus įvykio vietą, kur susirinkę ir didžiųjų televizijų (CNN, BBC etc.) atstovai. Taktinių medijų aktyvistai tiesiog parodo, kad pasaulis ir realybė nėra tokia, kokią matome per didžiųjų TV kanalų laidas. Jie teigia, kad yra begalė skirtingų realybės ir gyvenimo versijų.

Ž. M.: Šnekant apie galimos perskyros tarp senosios ir naujosios medijos radimą, siūlau aptarti fragmentacijos aspektą. Knyga yra monolitas – turi skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kad suprastum istoriją. Tuo tarpu naujieji pranešimai "suvartojami" dalimis, nepriklausomai nuo visumos.

V. M.: Tai, ką paminėjai, aš suvedu į hipertekstinį patyrimą ir linijiškumo atsisakymą. Fragmentiškumas (skaidymas į modulius, fragmentus) atsiranda dėl to, kad galėtum kurti savus naujus ryšius ir savo galutinį produktą ar suvokimą. Hipertekstas sudėtas iš tokių prasminių vienetų, vadinamų leksijomis. Tas prasminis vienetas dažniausiai gali turėti nuorodą į kitą prasminį vienetą. Leksija ir yra, galima sakyti, tas modulis-fragmentas, kurį paspaudęs patenki kitur: tarkim, pasiklausai vienos dainos ir nueini į kitą puslapį, kur nusiperki visą albumą. Interneto "knyga" yra hipertekstas: vaikštai ten, kur tau įdomu. Tai – nelinijinis skaitymas. Medijų teoretikas Jonas Dovey’us straipsnyje apie hipertekstinius naratyvus rašė, kad visą laiką buvo stengiamasi žmogaus patirtį sudėti į vieną liniją. Pavyzdžiui, fotografijoje – ciklas, filme – naratyvas su pradžia ir pabaiga ir t.t. Jisai pastebi, kad tai visiškai prieštarauja realiam gyvenimui. Ryte atsikeli, žiūri "Labas rytas", pasitikrini paštą, nueini į vieną paskaitą, paskui į darbą ir t.t. Gyvenimas susideda iš fragmentų, diena nėra linijinė. Hipertekstas, anot jo, ir yra grįžimas prie realios gyvenimo patirties, artimos žmogaus prigimčiai. Meno kūrinys ar bet kurios medijos turinys turi būti fragmentuotas ar moduliuotas, sudarytas iš įvairių dalių, kad galėtum jį vartoti ir naršyti taip, kaip tau norisi būtent tuo momentu. Šiuolaikinis vartotojas nori būti viduje, nori dalyvauti. Vertinamas ne ekrano diktatas, o laisvė pasirinkti ir kurti savo vaizdines patirtis.

Užrašė d.t.

 

Skaitytojų vertinimai


6346. Balsas2006-01-25 14:07
išplėstinę interviu versiją galite rasti čia http://vilma.cc/balsas

6350. Saulius2006-01-25 15:15
Idomus pokalbis. Neprailgo skaityti. Smagu, kad jaunieji filosofai ir teoretikai siandien geba aiskai delioti mintis - to kartais pasigendu jaunuju tekstuose.

6517. rerg :-( 2006-02-14 18:17
kas nahui cia per nesamones bled nahui kurskis tu bled nahui kurwas jus...........??????????????????????????????????????????

7756. rererg :-) 2006-06-08 11:25
gaila, kad tokie kaip rerg gali rasytii komentarus. just kill thi idiots

15809. skaiste :-) 2009-11-27 21:42
Idomiai ir aiskiai destomos mintys, suprantamos mintys kiekvienam..aciu

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 78 iš 78 
8:00:04 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba