SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-15 nr. 722

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Mikalajūnaitė
Savirefleksija, autizmas ir nelaikiškumas

Muzika 
• Pax et bonum
• Kintantys
• Kongresų rūmuose – „The Swingle Singers“
• Operos ir baleto teatras pradeda sezoną
• Muzikos vakarai Vilniaus rotušėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Arklys prospekte
• Nesu šešiarankis Šiva
• Neringa Černiauskaitė
Pabuvus kūrinio viduje
• Rita Mikučionytė
Tango ir vapsva
1
• Lietuva scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalėje
• PARODOS

Literatūra 
• Gyvenimo audinys, sąžinės tremtinys ir žodžio paieškos
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Naujo seno cirko žavesys
• Naujajame sezone – kūrybos laisvė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Lokarnas, kino vasara…
1
 Živilė Pipinytė
Bjaurūs, pikti, negražūs
• Nauji vokiečių filmai
• Laisvės hipnozė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Bjaurūs, pikti, negražūs

„AXX“ programos „Gėris ir grožis“ finalas

Živilė Pipinytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Zero“

Keli paradoksai

Pirmasis festivalio-konkurso „AXX“ žaidimas „Grožis ir gėris“ baigėsi: kino teatruose rodomi finaliniai filmai. Iš daugybės mėgėjų ir profesionalų finišą pasiekė du – Kęstutis Gudavičius ir Emilis Wėlyvis. Jiems ir suteikta teisė sukurti pilno metražo filmus.

Metus užtrukęs specifiškai lietuviškas „AXX“, kurį lydėjo tokia pat reklaminė kampanija („Geriausia, ką turime“), sukėlė refleksijų. Refleksijas žadino ne „AXX“ filmai, kurie, tiesą sakant, visai nenustebino ir nesukrėtė (nebent dominavusia tikrovės suvokimo banalybe), bet tai, kaip pristatomi konkurso rengėjai ir kūrėjai. Jų tikslas – nei daugiau, nei mažiau: atnaujinti lietuvių kiną, sukurti žiūroviškus filmus, taip pat kiti, iš esmės globalūs tikslai. Iš dažnų „AXX“ rengėjų ir ideologų pasisakymų buvo galima daryti išvadą, kad geri yra tik tie filmai, kurie sulaukia daugiausia žiūrovų, tad, sekant šia logika, kino istoriją turėtų sudaryti „Gėlė dulkėse“, „Jesenija“ ir visi Holivudo „blokbasteriai“. Tai pirmasis paradoksas, nes holivudiškas sėkmės suvokimas reikalauja ir milžiniškų pinigų, kurių lietuvių kinas neturės niekad.

Kitas paradoksas – „AXX“ iš pradžių deklaruotas noras kurti alternatyvų oficialiajam, valstybės remiamam kinui. Vadinamasis „ofinis“, „nepriklausomas“, „paralelinis“ ir pan. kinas (nepainioti su mėgėjų kinu, nes nepriklausomi gali būti ir kino profesionalai) dažniausiai taip pat yra opozicija pagrindinės srovės (mainstream) kinui. Tačiau lietuvių kine net sovietų laikais dominavo ne žanrinis, ne oficiozinis ar „didžiojo stiliaus“, bet autorinis kinas. Net garsiausias lietuvių filmas „Niekas nenorėjo mirti“ savo vesternišką struktūrą ir detektyvinę intrigą („Kas yra Apuokas?“) dangstė poetiniais lietuvių kaimo vaizdais ir mitiškais broliais Lokiais. Nepriklausomybės metais lietuvių autorinio kino kanoną atnaujinęs Šarūnas Bartas taip ištobulino filosofinio kino esė formą, kad turbūt niekam liežuvis neapsivers jo pavadinti pagrindinės srovės režisieriumi. Regis, nėra prieš ką maištauti. Tačiau „AXX“ kūrėjai, priešingai nei dažniausiai vėliau patys tapę klasikais maištautojai iš Rytų ar Vakarų, maištauja prieš „antimeistriminį“ kiną ir nori kurti smagius, mielus žiūroviškus filmus, kurie būtų atsvara taip jų niekinamam šių dienų lietuvių kinui – uždaram, festivaliniam, nežiūroviškam, panirusiam į paprastam žiūrovui nesuvokiamas formos paieškas, žodžiu, tokiam, kuris pasaulyje dažniausiai ir tapatinamas su nepriklausomu. Kalbant XX a. antrosios pusės kiną iš esmės pakeitusių Naujosios bangos maištininkų žodžiais, „AXX“ filmai (su menkutėmis išimtimis) – grynas „tėtušių kinas“, smagiai virškinantis senus juokelius, anekdotus bei prieštvaninę kino kalbą, nepretenduojantys į nieką daugiau, kaip tik vaizdais papasakoti istoriją be jokio „antro dugno“.

Trečiasis paradoksas – šią vasarą buvo paskelbti vieno „AXX“ rengėjų pasiūlymai, kaip finansuoti lietuvių kino gamybą. Valstybei buvo atvirai pasiūlyta remti ne meninį, aukštų estetinių aspiracijų kiną, bet komercinį, tokį, koks atrodo idealus „AXX“ kūrėjams ir žiūrovams. Paradoksas, nes Europoje valstybė remia būtent nekomercinį kiną ir jo platinimą. Kita vertus, vengrai, čekai ir lenkai visada mokėjo derinti komerciją su nekomercija, bet tam jau reikia gilesnių ne tik kino, bet ir kino kultūros tradicijų bei savos mokyklos.

Kad „AXX“ atkreipė dėmesį į ne vieną lietuvių kino paradoksą, liudija ir finaliniai filmai: Dailės akademiją baigęs ir kino nesimokęs Emilis Wėlyvis savo „Zero“ įrodė profesionalumą, o kino ir televizijos režisieriaus specialybę Muzikos ir teatro akademijoje įgijęs Kęstutis Gudavičius „Keturios susikertančios tiesės“ nufilmavo telenovelės „vizualumą“ mėgdžiojantį anekdotą.

Gražaus vaizdelio karikatūra

Gudavičiaus filmas „Keturios susikertančios tiesės“ trunka valandą, bet atrodo daug ilgesnis, nes anekdotiška istorija apie dvi skirtis sumaniusias poras sutilptų ir į dvidešimt minučių. Bet režisieriui reikia daugiau, todėl filmas prigrūstas nereikšmingų detalių, nereikalingų dialogų, pasikartojimų. Didelis filmo minusas yra siužeto neatitinkantis ritmas, mėgėjiška vaidyba ir pasakojamą istoriją nuolat gožiantis spalvų, rekvizito ir muzikos margumynas. Viskas rodoma taip banaliai, kad primena užsitęsusią reklamą (ypač neva meilės scena Gedimino bokšte, kur nesuprasi, kas reklamuojama: moteriški apatiniai, senovinė lova, nežinomas afrodiziakas ar nauja muziejų teikiama paslauga). Viena pora – paprasti lietuviai, kuriems smegenis nuolat skalbia televizija. Už kadro skamba LNK (ši televizija labai rūpestingai globoja „AXX“) „šaukiniai“ ir „Srovių“ bei „Paskutinės instancijos“ intonacija skelbiamas anonsas apie giriose gyvenantį žynį, kuris išsprendžia visas problemas. Išsirengusi pas jį šeima sutinka kitą porą – tipiškas lietuviškas garsenybes: impotentą televizijos laidos vedėją ir bebalsę jo žmoną dainininkę. Kulminacija taps karikatūriškas žynio (Algirdas Latėnas) psichoterapijos seansas, palydimas filmui visai nereikalingos, nes neatitinkančios filmo žanro ir stiliaus, animacijos. Tačiau iki tol bus gausiai pateikta abiejų porų kasdienybės vaizdelių, ypač „garsenybių“, kurie, iš visko spėjant, turėjo ironizuoti gerai filmo kūrėjams pažįstamą reklamos ir šou verslo pasaulį. Tačiau, panašiai kaip ir Igno Miškinio „Diringe“, ironijos nėra nė kvapo, nes ji pirmiausia remiasi autorefleksija, o „Keturios susikertančios tiesės“ pavirsta tiesiog to gana uždaro pasaulėlio karikatūra, juk iš svetimų silpnybių ir tuštybių pasišaipyti daug lengviau nei iš savęs, nors „gyvenimo būdo“ terpė, nepaisant visos savo banalybės, gali paskatinti originaliausias asociacijas ir įžvalgas, juolab kad režisierius su ja tiesiogiai susijęs. Kiek gerų filmų apie tai jau sukurta ir kiek dar bus, Gudavičius šio šanso neišnaudojo. Jis pasitenkina tuo, kad karikatūriškai ir kartu gana didaktiškai atspindi apgailėtinus žmones, apsimetančius tuo, kuo jie nėra ir niekad nebus.

iliustracija
„Keturios susikertančios tiesės“

Zero – tai nulis

Net neabejoju, kad Emilis Wėlyvis – talentingas, jautriai kiną jaučiantis ir jį kurti sugebantis žmogus. Manau, kad kino kūrimas jam teikia didelį malonumą, jis tai sugeba perteikti ir savo bendradarbiams. Malonumas juntamas ir kino salėje, nes jis nuoširdus ir nesuvaidintas. Filmas „Zero“ turi daug susikertančių ir išsiskiriančių siužetinių linijų ir daug herojų, jis tarsi kaleidoskopas, kur kiekviena žmonių ir įvykių kombinacija – kitokia. Iš kariuomenės pabėgęs dezertyras įsuka keistą likimo ruletę, kurioje suksis ir jo persekiotojai, prasilošęs šarvojimo namų savininkas bei jam klientus tiekiantis greitosios pagalbos vairuotojas, pornografinių filmų kūrėjai, banditai, sukčiai, prostitutės, „mentai“, narkomanai… Visas dugnas, toks, koks jis yra, koks vaizduojamas filmuose ir kasdien sutinkamas Šnipiškėse – spindinčių Vilniaus dangoraižių papėdėje. Visi tie pikti, bjaurūs, negražūs personažai, kuriuos skirtingais laikotarpiais kinas apdainavo ir smerkė, mistifikavo ir niekino.

Wėlyvis puikiai kuria tos erdvės atmosferą keliais štrichais, kai, pavyzdžiui, pirmame plane filmuoja sukrypusias Šnipiškių „Šanchajaus“ bakūžes, o antrame – „Europą“ ir savivaldybę. Tačiau jo filme keistą dabarties laikinumo atmosferą, kai svarbu tik akimirka, pinigai ir turėjimas (daiktų, numirėlių, narkotikų, jėgos etc.) geriausiai perteikia personažai – chrestomatiniai postmodernistinio kino nevykėliai, sugebantys viską prarasti, parduoti, pralaimėti, atiduoti. Tai – dugno žmonės, nesvarbu, ar jie geria kavą geruose restoranuose ir važinėja brangiomis mašinomis, ar tai rusiškus anekdotus pasakojantys Lietuvos armijos karininkai, ar tik apgailėtini vagišiai narkomanai, ar prekiautojai lavonais. Visi jie – gyvenimo nulis, bet kartu ir jo variklis, visi jie egzistuoja toje pačioje absurdiškoje erdvėje, kurioje sutelpa filmų apie gangsterius fikcija ir realybės dvokas. Net stebiuosi – Wėlyvis rodo barzdotų anekdotų personažus ir situacijas, iš esmės, – seniai nuvalkiotas klišes, bet tai nesukelia jokio vidinio pasipriešinimo, nes režisierius puikiai jaučia postmodernistinio kino konvenciją. Tai svarbu, nes režisieriaus meistriškumą atskleidžia būtent mokėjimas žaisti su konvencija (nesvarbu, su kokia), pasislėpti už jos ar net ją ironizuoti.

Žinoma, kartais ir Wėlyvis paslysta, kai pernelyg užsižaidžia: po mirties banditų garaže scenos lošėjas gyvas ir beveik sveikas pasirodo lombardo epizode ir tai visai netrikdo, tik primena „Bulvarinio skaitalo“ Travoltos personažo „prisikėlimą“, bet pornografinio filmo filmavimo scena jau atrodo dirbtinai įterpta ir nelabai logiška, nes pornografo – Skirmanto Valiulio dėvėtus marškinėlius („aš – pornografijos karalius“) dezertyras apsivilko nematant žiūrovams ir tik trumpam šmėkštelėjo juos dėvėdamas filmo pradžioje, išėjęs iš namo, kuriame susidorojo su mylimąja ir jos meilužiu. Šįkart laikų sukeitimas – ne „Zero“ naudai, bet kritiko pasirodymas – puikus filmo cameo.

„Zero“ kūrėjų meistriškumą liudija puikus ritmas, nemonotoniška kadruotė, meistriškas garso takelis, mokėjimas paversti aktorius (profesionalus ir mėgėjus) savo bendraminčiais, t.y. kolektyvinis stiliaus pojūtis. Filme puikiai atsiskleidžia ir operatoriaus Viktoro Radzevičiaus meistriškumas. Ypač svarbus Wėlyvio ir jo scenarijaus bendraautorių Dariaus Lukoševičiaus, Aido Puklevičiaus, Jono Banio sugebėjimas kurti gyvus dialogus. Tai kas, kad jie susideda išvien iš necenzūrinių žodžių ir padugnių slengo. Scenelė, kai policininkas perka vogtus daiktus, tiesiog virtuoziška: keli necenzūriniai žodžiai ir intonacijos bei nutylėjimai pasako daug daugiau nei sušukuotas taisyklingas dialogas.

Nekyla jokių abejonių, kad Wėlyvis turi kurti kiną, ir ne tik „AXX“. Bet man yra vienas „bet“. Wėlyvis nuosekliai seka Quentino Tarantino pėdomis, gal net pernelyg jam ištikimas, bet tik formos požiūriu, nes Tarantino kine yra ir šis tas daugiau nei tik masinės kultūros archetipų konglomeratas. Net Tarantino gerbėjams Wėlyvio filme pristigs gilesnių prasmių bei poteksčių, visos (ne tik Tarantino) kino tradicijos apmąstymo, tos savotiškos metafizikos ir poezijos, kuri gimsta iš poteksčių, užuominų, viso to, kas yra užkoduota trafaretinių personažų viduje. Be abejo, tai ne tik meistriškumo, bet dar ir tradicijos, dramaturgijos klausimas. Didžioji postmodernistinio kino dalis atėjo iš Tarantino. Bet, kaip čia pasakius, traukinys nuvažiavo. Gausūs Tarantino sekėjai visame pasaulyje dabar intensyviai studijuoja tvarkaraščius. Aš ne prieš garvežius ir kitokius lokomotyvus, ne prieš Tarantino. Bet būtų gaila lietuvių kino, jei Wėlyvis liktų vietinės reikšmės tarantino.

Kas toliau?

Toliau – „AXX“ programa „Gėris“. Kuriami nauji filmai. Tarp jų autorių anonsuojamas Algis Ramanauskas-Greitai, tapęs finalinių filmų vizitine kortele. Ko gero, sujungęs abu filmus jo picų išvežiotojas atlieka tokią pat funkciją, kaip ir „Dekalogo“ stebėtojas, šmėkščiojęs kiekviename iš dešimties filmų. Kartais juk tik nuo stebėtojo priklauso, kuo taps stebima tikrovė – anekdotu, drama ar tragedija. Tačiau grįžkime prie „AXX“. Pagal visas rinkodaros taisykles atlikta reklaminė akcija pagyvino lietuvių kino gyvenimą, ir nors „AXX“ neatrado naujų vardų, atskleidė tam tikrą potencialą ir tam tikrus nacionalinio kino proceso nesklandumus bei pavojų iš nacionalinės kultūros dalies tapti tik masinės kultūros dalimi – pramoga ir vartojimo objektu. Be abejo, kad lietuvių kino raida būtų bent jau normali, reikia jam skirti daugiau pinigų. Bet ir patys didžiausi pinigai neišgydys nuo chroniškos idėjų stokos, nes kinas pirmiausia yra idėja, o tik paskui – vaizdas, garsas ir visi kiti malonumai. Ko gero, tai ir yra pati svarbiausia „AXX“ pamoka.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:59:45 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba