SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-15 nr. 722

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Mikalajūnaitė
Savirefleksija, autizmas ir nelaikiškumas

Muzika 
• Pax et bonum
• Kintantys
• Kongresų rūmuose – „The Swingle Singers“
• Operos ir baleto teatras pradeda sezoną
• Muzikos vakarai Vilniaus rotušėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Arklys prospekte
• Nesu šešiarankis Šiva
• Neringa Černiauskaitė
Pabuvus kūrinio viduje
• Rita Mikučionytė
Tango ir vapsva
1
• Lietuva scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalėje
• PARODOS

Literatūra 
• Gyvenimo audinys, sąžinės tremtinys ir žodžio paieškos
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Naujo seno cirko žavesys
• Naujajame sezone – kūrybos laisvė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Lokarnas, kino vasara…
1
• Živilė Pipinytė
Bjaurūs, pikti, negražūs
 Nauji vokiečių filmai
• Laisvės hipnozė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Nauji vokiečių filmai

Goethe’s instituto programa „Guten Film!“

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Vasara Berlyne“

Rugsėjo 22–28 d. Vilniaus kino centre „Forum Cinemas Vingis“ vyks Goethe’s instituto Vilniuje inicijuotas kino renginys – naujų vokiškų filmų programa „Guten Film!“. Pristatydama renginį, Vokiečių kultūros instituto Vilniuje direktorė Irmtraut Hubatsch sakė, kad institutas planuoja „Guten Film!“ rengti kasmet rugsėjį ir rodyti naujausius vaidybinius ir dokumentinius vokiečių filmus, sulaukusius didžiausio dėmesio. Ruduo pasirinktas neatsitiktinai – tikimasi, kad ateityje „Guten Film!“ rodys filmus, kurių premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, kviestis žinomus kūrėjus ir aktorius. Goethe’s institutas Vilniuje pastaraisiais metais rengė retrospektyvas, temines filmų programas, dalyvavo Lietuvoje rengiamuose kino festivaliuose. Pasak Hubatsch, naujojo renginio tikslas – parodyti filmus, kurie savo keliais gal ir nepasiektų lietuvių žiūrovų.

Vokietijoje kasmet sukuriama per du šimtus filmų, o kinas remiamas valstybės kaip niekad anksčiau. Vidutiniškai filmo gamyba kainuoja 2,6 milijono eurų, pinigai gamybai renkami 2–3 metus, labai svarbūs televizijų skirti pinigai, tačiau įdomu ir tai, kad įvairiais kinematografijos rėmimo būdais gali pasinaudoti debiutantai ir autorinio kino kūrėjai. Visa tai atspindės ir šiųmetinė „Guten Film!“ programa. Ji nuteikia optimistiškai – Vilniaus žiūrovai galės pamatyti didžiulio tarptautinio atgarsio ir gerų vertinimų sulaukusius pastarųjų metų vokiečių vaidybinius ir dokumentinius filmus.

„Vasara Berlyne“ („Sommer vorm Balkon“, 2005)

Filmas pasakoja apie karštą vasarą Rytų Berlyne. Apie dvi moteris – kaimynes Nikę ir Katrin, gyvenančias Prenzlau rajone. Viena yra socialinė darbuotoja, kita – bedarbė dekoratorė. Jos dažnai kartu leidžia tvankias vasaros naktis balkone gerdamos pigų vyną ir kalbėdamos apie sudėtingas problemas bei santykius su vyrais. Viskas pasikeičia, kai Nikės gyvenime pasirodo sunkvežimio vairuotojas Ronaldas... Filmas „užkabina“ vos porą moterų gyvenimo mėnesių, tačiau palieka įspūdį, tarsi jas pažinotume ilgai ir iš tikrųjų. Be abejo, tai pirmiausia režisieriaus ir scenaristo Andreaso Dreseno nuopelnas, neatsitiktinai filmas pelnė geriausio scenarijaus apdovanojimą pernykščiame San Sebastiano kino festivalyje. Lietuvoje gana gerai žinomas režisierius – įvairiuose kino renginiuose buvo rodyti jo filmai „Nakties šešėliai“, „Policininkė“, „Kavinė „Halbe Treppe“ – tarp originaliausių šių dienų vokiečių kino kūrėjų. Savo filmuose jis vienas pirmųjų pažadino susidomėjimą socialine problematika. Dresenas sumaniai derina dokumentinio ir vaidybinio kino bei „Dogmos ’95“ metodus, improvizuoja kartu su aktoriais. Didžiulio populiarumo sulaukę Dreseno filmai dažniausiai pasakoja apie paprastus buvusios VDR žmones, o kartu ir apie vidines tos visuomenės permainas po dviejų Vokietijų susijungimo. Režisierius sako, kad vokiečių kinas beveik nerodo žmonių, kurie atsidūrė socialinėje skylėje, normalių profesijų žmonių. Pasak Dreseno, visuomenės būsena prasta, sugrįžo pragmatizmas, vis mažiau vietos lieka svajonėms ir utopijoms. Bet apie tai reikia kalbėti, tai reikia rodyti. Panašiai jis elgiasi ir filme „Vasara Berlyne“, kurį galima pavadinti ne tik sociumą analizuojančiu, bet ir pramoginiu filmu. (22 d. 19 val.)

„Žydrynė“ („The Wild Blue Yonder“, 2005)

Režisieriaus Wernerio Herzogo mūsų žiūrovams pristatinėti nereikia: 2000 m. Goethe’s instituto ir „Kino pavasario“ iniciatyva surengtą didžiulę šio kino meistro filmų retrospektyvą iki šiol prisimena ne vienas sinefilas. Režisierius Vilniuje filmavo ir dalį filmo „Nenugalimasis“, vėliau pats atvyko jo pristatyti ir susitikti su žiūrovais. Herzogo filmų laukiama – tai įrodė ir šiemet „Kino pavasaryje“ rodyto jo filmo „Žmogus grizlis“ sėkmė. Vienas svarbiausių vokiečių Naujosios bangos kūrėjų išliko eksperimentatorius. Jis kuria vaidybinius ir dokumentinius filmus, bet „Žydrynėje“ jungia abi kino rūšis. Kai kurie „Žydrynės“ gerbėjai vadina filmą „vizualine opera“. Šiame filme-mistifikacijoje susilieja mokslas, mitas, nuotykis, žaidimas su žiūrovais, NLO, Rouzvelo paslaptis ir kelionės nematomais kosminiais tuneliais. Mūsų planetos grožis supriešinamas su civilizacijos nešama destrukcija. Herzogas virtuoziškai montuoja archyvinius kosminių kelionių kadrus ir „tikrą“ ateivį iš kosmoso, iš sušalusios Blue Yonder planetos, ieškantį Žemėje naujos vietos gyventi. „Žydrynė“ – tai filmas ties dokumentikos ir vaidybinio kino riba, refleksija apie šiuolaikinį žmogų ir naująjį humanizmą. (23 d. 19 val.)

iliustracija
„Didžioji tyla“

„Didžioji tyla“ („Die grosse Stille“, 2005)

Režisierius Phillipas Groeningas laukė šešiolika metų, kol broliai kartūzai sutiko jį įsileisti į savo kartūzų vienuolyną prancūzų Alpėse. Tris mėnesius operatorius ir režisierius Groeningas pakluso ypatingam vienuolyno ritmui, kur gyvenimas pasižymi griežčiausia askeze. Tris filmo valandas jam visiškai paklūsta ir filmo žiūrovai. „Didžioji tyla“ – tai filmas-meditacija, nors rodomas paprastas kasdienis vienuolių gyvenimas, jame neskamba muzika, tik vienuolių giesmės, jų maldos. Iš laiko tėkmės, lėtos metų laikų kaitos, kasdienių ritualų režisierius sukūrė filmą, kuris sukrėtė didžiausių kino festivalių žiūrovus. Vienas įsimintiniausių filmo kadrų – vienuolio šypsena. Savo celėje jis pakyla ir staiga pasižiūri į kamerą, tarsi demaskuodamas operatoriaus, o kartu ir žiūrovo buvimą šalia. Tą akimirką suvokiame, kad dalyvavome intymiame maldos akte. (24 d. ir 25 d., 19 val.)

„Sofija Scholl – paskutinės dienos“ („Sophie Scholl – die letzten Tage“, 2005)

Filmas nukelia į 1943 m. vasario 18 d., kai antifašistinės organizacijos „Baltoji rožė“ nariai brolis ir sesuo Hansas ir Sophie Scholliai anksti ryte įėjo į Miuncheno universitetą. Jie turėjo lagaminėlį, pilną prikrautą atsišaukimų, kviečiančių vokiečius pasipriešinti Hitlerio režimui. Netrukus brolis ir sesuo atsidūrė gestape. Režisierius Marcas Rothemundas pasakoja apie paskutiniąsias Sophie Scholl dienas iki pat vasario 22 d. įvykdytos mirties bausmės, dokumentiškai tiksliai, neįtikėtinai kruopščiai atkurdamas tardymus, pokalbius kalėjimo celėje, teismo procesą. Iš pirmo žvilgsnio „Sophie Scholl – paskutinės dienos“ – kameriškas filmas, nes dažniausiai matome tik stambiu planu nufilmuotą Sophie (Julia Jentch) veidą, bet kartu tai ir filmas apie naujųjų laikų Žaną D’Ark, apie tikėjimo galią ir dvasios stiprybę, apie vokiškąją tapatybę. Tai ne tik filmas apie konkrečią merginą, metusią iššūkį prievartai, bet ir žaidimas klausimais ir atsakymais, kurie patys tampa klausimais apie vidinės jėgos šaltinius, apie svarbiausių gyvenimo sprendimų motyvus. (25 d. 19 val.)

„Stambulo garsai“ („Crossing the bridge: The Sound of Istanbul“)

Turkų kilmės režisierius Fatih Akinas tapo įžymus po to, kai jo filmas „Galva į sieną“ 2004 m. buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“. Šis pasakojimas apie dviejų Vokietijos turkų meilę baigėsi simboliškai – grįžimu į Stambulą ir kerinčiais turkiškos muzikos garsais, skambančiais mečečių fone. Naujausiame filme režisierius tarsi pratęsia tą kelionę. Filmas – šių dienų Stambulo, muzika ir gyvenimu pulsuojančio miesto, portretas. Kartu su kūrėjais keliaujame po miesto gatves, nors Stambule muzikos nereikia ieškoti – ji visur: baruose, kiemuose, gatvėse. Pankrokas, pomuzika, džiazas, repas, folkloras – svetimi ir atpažįstami garsai. Kiekviename žingsnyje svaigina egzotika ir nežinomas koloritas, nuostabus Azijos, Europos, Rytų ir Vakarų kultūrų mišinys. „Regis, režisierius norėjo sukompiliuoti savo mėgstamiausias dainas ir padovanoti plokštelę savo naujiems draugams visame pasaulyje“, – teigia „The New York Times“. Šiame muzikiniame dokumentiniame filme išgirsime Alexanderį Hacke, Baba Zula, „Orient Expressions“, „Duman“, „Replikas“, Erkiną Koray, Cezą, „Istanbul Style Breakers“, „MercanDede“, Selimą Seslerį, „Siyasiyabend“, Orhaną Gencebay, Müzeyyen Senar, Sezen Aksu ir kitus. (26 d. 19 val.)

iliustracija
„Žydrynė“

„Šviesos tolumoje“ („Lichter“, 2003)

Režisierius Hansas-Christianas Schmidas, kaip ir Andreasas Dresenas, yra įdėmus socialinių permainų stebėtojas. Filme „Šviesos tolumoje“ jam pavyko sukurti savotišką visuomenės, atsidūrusios ties Rytų ir Vakarų pasaulių riba, panoramą. Abipus Vokietijos ir Lenkijos sienos gyvena žmonės, kurie anksčiau nelabai domino filmų kūrėjus. Tačiau Schmido filme tie kriminalinių polinkių paaugliai, kontrabandininkai, fiasko patiriantys verslininkai, nelegalūs migrantai ir jiems padedantys žmonės rodomi nauju rakursu – režisieriui jie žymi savotišką Rytų slinktį visose gyvenimo sferose, kartu jam įdomu stebėti vis labiau tuose sluoksniuose įsitvirtinančius vartotojų visuomenės idealus. Keliose susipinančiose filmo novelėse tie idealai susiduria su senaisiais ir tampa skirtingų socialinių sluoksnių jų herojų meilės, žmogiškumo išbandymu. (27 d. 19 val.)

„Vaidybos įaistrinti“ („Die Spielwütigen“, 2003)

Andres Veielio „Vaidybos įaistrinti“ – vienas garsiausių ir populiariausių pastarųjų metų vokiečių filmų. Režisierius septynerius metus filmavo keturis jaunuolius, kurie svajoja tapti aktoriais. Iš pradžių Stephanie, Karina, Constanza ir Prodromosas rengiasi stoti į aktorių mokyklą. Atrankos procedūra trunka mėnesius – tai svaiginantis periodas, kupinas vilčių ir nerimo. Jie įstoja. Studijos iš pradžių žadina euforiją. Tačiau netrukus ateina ir pirmieji nusivylimai, nes dėstytojai negailestingai kritikuoja menkiausius būsimų aktorių trūkumus. Aistringas noras vaidinti susiduria su daugybe išbandymų, abejonių, krizių. Keturi filmo herojai labai skirtingi, tuo įdomiau stebėti jų vidinę ir išorinę metamorfozę. Karina, regis, neturi jokių problemų, Stephanie nuolat lanko įvairias aktorių atrankas, Constanza stengiasi įsijausti į vaidmenis, o Prodromosas vis konfliktuoja su savimi, vaidmenimis ir savo fantazijomis. Žiūrovas priverstas tapti psichologu ir supriešinti savo pradinę nuomonę apie filmo herojus ir tai, kas jiems atsitiks vėliau. Andresas Veielis: „Mes lydėjome filmo herojus, stebėjome jų kovą, pastangas nepasiklysti tarp aukštų siekių ir galimybių. Stebėjome jų siekius rasti tapatybę ir aktoriaus pašaukimą, jų – aktorių ir individualybių – brendimą. Pagaliau jiems iškyla tikras išbandymas – šuolis į profesionalų gyvenimą. Staiga atsiranda daugybė klausimų. Kas yra sėkmė? Kokia jos kaina? Kas liko iš jų svajonių ir vilčių po septynerių metų?“ (28 d. 19 val.)

Parengė Kora Ročkienė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:59:29 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba