SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-09-15 nr. 722

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Eglė Mikalajūnaitė
Savirefleksija, autizmas ir nelaikiškumas

Muzika 
• Pax et bonum
• Kintantys
• Kongresų rūmuose – „The Swingle Singers“
• Operos ir baleto teatras pradeda sezoną
• Muzikos vakarai Vilniaus rotušėje
• KONCERTAI

Dailė 
• Skirmantas Valiulis
Arklys prospekte
• Nesu šešiarankis Šiva
• Neringa Černiauskaitė
Pabuvus kūrinio viduje
• Rita Mikučionytė
Tango ir vapsva
1
• Lietuva scenografijos ir teatro architektūros kvadrienalėje
• PARODOS

Literatūra 
• Gyvenimo audinys, sąžinės tremtinys ir žodžio paieškos
• VAKARAI

Teatras 
• Goda Dapšytė
Naujo seno cirko žavesys
• Naujajame sezone – kūrybos laisvė
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Birutė Mar
Lokarnas, kino vasara…
1
• Živilė Pipinytė
Bjaurūs, pikti, negražūs
• Nauji vokiečių filmai
 Laisvės hipnozė
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Kinas

Laisvės hipnozė

krėsle prie televizoriaus

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pirmadienio vakarą supratau, kad mūsų politikai nežiūri televizoriaus. Be abejo, tai gerai, nors… Sekmadienį LNK reklamavo, kad politinių debatų laidoje „Partija“ įvyks tiesioginis pokalbis su Viktoru Uspaskichu, todėl nustebau, kai „Partijos“ studijoje Viktoras Muntianas, Rasa Juknevičienė ir Eligijus Masiulis pirmą kartą išgirdo, kad teks tiesiogiai pabendrauti su garsiuoju bėgliu. Tautos išrinktieji turi tiek daug patarėjų, padėjėjų ir kitokio aptarnaujančio personalo, ir niekas jiems neužsiminė apie būsimą sensaciją? „Partija“ nuo pirmos akimirkos virto vieno veikėjo šou ir nepasakė nieko naujo nei apie Uspaskichą ir jo oponentus, nei apskritai apie politiką. Man pasirodė įdomesnis kitas laidos aspektas. Ji akivaizdžiai pademonstravo reiškinį, su kuriuo susiduriame jau ne pirmus metus. Tas reiškinys – visuotinis neprofesionalumo toleravimas. Per keliolika nepriklausomybės metų paaiškėjo, kad šalį gali valdyti virėjos ir aukštųjų partinių mokyklų absolventai, bažnyčiai vadovauti – konditeriai ir ekonomistai, apie kiną ar meną rašyti – biologai ir prekybininkai, politines diskusijas vesti humoristai, ir niekas tam neprieštarauja. Matyt, todėl, kad tie žmonės atspindi liaudies nuomonę, o liaudžiai tik ji ir svarbi. Manau, kad jeigu staiga prisikeltų Leninas, jis būtų laimingas, kad jo neapykanta inteligentams ir intelektualams Lietuvoje įgijo apčiuopiamas formas. Ir ne tik Lietuvoje. Be abejo, tai globalinė liga – mėgėjų antplūdis į visas sritis. Jie visiems patogūs, nes neprofesionalais lengva manipuliuoti, įpiršti jiems savo nuomonę, pasufleruoti. Neatsitiktinai kino platintojai taip skatina kritikus mėgėjus: šie neturi savo nuomonės – pakiši parengtą reklaminę medžiagą, užsiminsi apie tai, su kuo žvaigždė pergulėjo filmuodamasi, ir žmogelis savo žodžiais perpasakos tai, kas ten parašyta. Jokios kritikos ar nepasitenkinimo – sekant visagalės rinkodaros dėsniais, kiekvienas naujas filmas yra vis geresnis, nes skirtas masinei auditorijai, o ne kažkokiems kritikams. Tai tik vienas pavyzdys, bet panašius procesus pastebiu ir skaitydamas politikos ar literatūros apžvalgas. Internetas atvėrė didžiausius informacijos klodus, kuriais kiekvienas gali naudotis kaip išmanydamas. Todėl apie politiką, kiną, mediciną, muziką ir kt. rašo visi, kurie netingi, bet analizuoti tai, kas vyksta iš tikrųjų, prognozuoti, formuluoti problemas sugeba tik vienetai. Tik profesionalai. „Partijos“ vedėjas Haroldas Mackevičius akivaizdžiai neturi jokio politologinio ar humanitarinio išsilavinimo, bet jis ne vienerius metus kartu su kitais kuria politinį kabaretą „Dviračio žinios“, todėl, manau, yra įsitikinęs, kad apie politiką ir televiziją išmano viską. Vis dėlto pirmoji „Partija“ įrodė ką kita – vedėjas visiškai negalėjo suvaldyti įsisiautėjusio pagrindinio herojaus, ganėtinai rimtai skambėjo tik iš anksto parengti klausimai, o dalyvių išprovokuotos spontaniškos replikos buvo tik, atsiprašau, apgailėtini „bajeriukai“. Laida griuvo žiūrovų akyse, bet ponas Mackevičius, regis, taip ir nesuvokė, kad ekrane viešpatauja chaosas ir kad pats išprovokavo katastrofą. Tačiau nemanau, kad po šito fiasko „Partijos“ nebeliks. Tiesiog visi apsimes, kad taip ir turėjo būti. Visi savi, visi vienas kitam atlaidūs. Kalčiausi, žinoma, liks politikai.

LTV „Elito kinas“, kaip supratau, pradeda čekų klasikos ciklą. Pirmas bus parodytas Jiri Weisso 1960 m. sukurtas filmas „Romeo, Džuljeta ir tamsa“ (20 d. 23.10). Jo pagrindas – Jano Otčenašeko knyga, ją 7-ajame dešimtmetyje, savo žalios jaunystės metais, skaičiau lietuviškai, filmą pirmąkart taip pat pasižiūrėjau tada. Paskui buvo 1968-ieji, ir daugelio mėgstamų čekų autorių ir kino kūrėjų vardai ilgam buvo ištrinti iš oficialių žinynų, liko tik prisiminimai apie filmus ir knygas. Weissas emigravo į JAV ir prie režisūros grįžo tik 1989-aisiais, jau Čekoslovakijoje.

Weisso likimas taip pat primena romaną. Gimęs 1913 m. Prahoje, jis nuo pat vaikystės svajojo kurti filmus, bet tėvų liepiamas ėmė studijuoti teisę. Žinoma, kinas nugalėjo: 1933 m. Weissas susipažino su rašytoju Vladislavu Vančura, kuris tada kūrė avangardinį filmą „Neištikimoji Marijka“, ir tapo jo asistentu. 1935 m. Weisso filmas „Žmonės saulėje“ buvo apdovanotas Venecijoje, mėgėjiškų filmų kategorijoje, ir tai jam atvėrė „Barrandovo“ studijos duris. Nacių okupacijos išvakarėse jau pripažintas dokumentinių filmų kūrėjas Weissas spėjo išvykti į Angliją, kur kūrė ir dokumentinius, ir vaidybinius filmus. Po karo grįžęs į Čekoslovakiją, jis kūrė optimistiškus filmus apie naują gyvenimą. Tačiau pagrindinė jo kūrybos tema buvo karas ir okupacija, meilės tragedija miesčioniško egoizmo fone.

„Romeo, Džuljeta ir tamsa“ laikomas geriausiu Weisso filmu. Veiksmas nukelia į 1942-ųjų pavasarį, kai Prahos žydai buvo deportuoti į Tereziną, o po pasikėsinimo į fašistų generolą Heydrichą visur siautėjo gestapas. Būtent tada gimnazistas Pavelas palėpėje paslepia išvežto žydų gydytojo dukrą Hanką. Pavelas staiga subręsta – pirmoji meilė ir atsakomybės už Hanką jausmas padaro savo. Tačiau netrukus apie Hanką sužino vaikino motina, kaimynai. Pavelas turi stoti akistaton ir su motinos meile, ir su kaimynų panika. Beviltiškoje situacijoje Hanka patenka tiesiai po vokiečių kulkomis, Pavelą apsaugo sargo užtrenktos kiemo durys. Palyginti su netrukus į čekų kiną įsiveržusia Naująja banga, Weisso filmas kartais gal pasirodys senamadiškas, tačiau įvairių festivalių, kuriuose jis buvo apdovanotas, žiūrovams darė įspūdį jo naujumas ir lyrizmas. Melancholiško žavesio filmui suteikė ir Hanką suvaidinusi Weisso žmona Dana Smutna, neprofesionali aktorė. Filmo kokybę liudija puikus operatoriaus Vaclavo Hanušo darbas, preciziškas montažas ir nepaprastai turtingas garso takelis – atkreipkite dėmesį, svarbiausiais filmo ženklais tampa ne dialogai ar vaizdai, bet terjero lojimas, motociklų variklių garsai, automato serija ir kanarėlės čiulbėjimas.

Kino istorijos entuziastus turėtų sudominti BTV (16 d. 14.50) rodomas Billo Corcorano televizijos filmas „Sapnas – tavo širdies troškimas: Anetės Funičelo gyvenimo istorija“. Jo herojė Annette Funicello buvo 7-ojo dešimtmečio amerikiečių televizijos žvaigždė, žiūrovų numylėtinė. Ji pradėjo filmuotis būdama dešimties ir Disney’aus studija jai pranašavo žvaigždės ateitį, specialiai jai kūrė muzikinius numerius tada labai populiarioje laidoje „The Mickey Mouse Club“, o vėliau ir jos pačios televizijos šou „Annette“. Norėdama skirti daugiau laiko šeimai, Funicello vėliau tapo, jei neklystu, riešutų sviesto gamintojų spaudos atstove, o 9-ajame dešimtmetyje jai diagnozuota išsėtinė sklerozė. 1994 m. ji parašė autobiografiją, kuri, matyt, ir įkvėpė filmo kūrėjus. Filme pasakojama ir apie dvejas Funicello vedybas, ir apie romaną su Paulu Anka (mano jaunystės metais jis buvo garsesnis gal net ir už Elvisą Presley). Aktorę suvaidino Eva LaRue Callahan, bet ir ji pati pasirodo cameo.

LNK „Snobo kine“ (21 d. 22.40) – prancūzų aktorės Laure Duthilleul debiutinis filmas „Neli“. Jo premjera įvyko 2004 m. Kanuose – filmas parodytas „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Pagrindinį staiga vyrą praradusios slaugės Neli vaidmenį sukūrė kita režisuoti pamėgusi aktorė Sophie Marceau. Pasak režisierės, filme jai buvo svarbiausia parodyti su mirtimi susidūrusių artimų žmonių išgyvenimus, jų pastangas susitaikyti su netektim.

Neabejoju, kad didžiausias malonumas šią savaitę laukia Honkongo kino gerbėjų. LTV (16 d. 22.40) rodo jau savotiška legenda tapusį, tęsinių ir perdirbinių sulaukusį Andrew Lau ir Alano Mako filmą „Dviguba rokiruotė“ (2002). Jame rasi viską, kuo taip žavi policinis kinas – precizišką siužeto konstrukciją, paslaptį, išdavystę, įdomius, net tragiškus charakterius, dinamišką ritmą, virtuozišką montažą, melodramatinius motyvus ir populiariausias Rytų kino žvaigždes. Šįkart tai Andy Lau tak-Wah (jis dar yra ir vienas garsiausių Honkongo dainininkų, talentingas gitaristas ir kinų kaligrafijos žinovas) ir Tony Leung Chiu-wai (matytas Wong Kar-wai, Johno Woo, Hou Hsiao-hsien, Tran An Hung filmuose), suvaidinę gangsterių „kurmį“ policijos departamente ir policijos agentą „Triados“ viršūnėje. Vieną akimirką jie abu suvokia, kad išgyvens tas, kuris pirmas atspės, kas yra kas. Prasideda tikros lenktynės… Filmas įtraukia nuo pirmos minutės ir tiesiog hipnotizuoja ne tik vaizdais (kad ir metaliniu šalčiu dvelkiančios metropolijos), bet ir žanro laisve, kuri, regis, svaigina net filmo kūrėjus.

Jūsų – Jonas Ūbis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 84 iš 84 
7:59:26 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba