SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-07-25 nr. 578

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Jaunų dienų vaizdai
6

Muzika 
• Užsienio festivaliuose
• Edmundas Gedgaudas
Nidos popietės ir vakarai
5
• Pirmosios "Palangos vasaros naktys"
• Muzika Ravensbriukui
• Šv. Kotrynos bažnyčia. 19847
• KONCERTAI

Dailė 
 Armina Jonušaitė
Gyvybinga tradicija
1
• Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Kristina Stančienė
Nauji atradimai II
• Mobilūs žaidimai3
• PARODOS

Literatūra 
• Mano išsilavinimas: sapnų knyga1
• Vytautas P. Bložė8
• Jaano Krosso spyriai pastalėje1
• Dailės žurnalas

Teatras 
• Zuikių medžioklė
• Dramaturgijos vaikų, paauglių ir jaunimo teatrui konkursas2
• SPEKTAKLIAI4

Kinas 
• Vasaros filmai2
• Kaip pasivyti save?
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Gyvybinga tradicija

Lietuvių liaudies meno paroda "Arkos" galerijoje

Armina Jonušaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ipolitas Užkurnys. "Mykolas Arkangelas"

"Arkos" galerijoje vyksta didžiulė lietuvių liaudies meno paroda. Parodos dalyviai - liaudies meistrai iš įvairių etninių Lietuvos regionų: Dzūkijos, Žemaitijos, taip pat Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Telšių ir Vilniaus. Pristatoma daugiau kaip šeši šimtai skulptūros, tapybos, grafikos, kryždirbystės darbų, daugiausia atrinktų iš Lietuvos tautodailininkų sąjungos regioninių skyrių parodų. Gausaus liaudies meistrų būrio sukurti per pastaruosius devynerius metus, jie leidžia susipažinti su senųjų liaudies meno tradicijų raida. Paroda, inicijuota Lietuvių liaudies kultūros centro ir Lietuvos tautodailės sąjungos regioninių skyrių, surengta neatsitiktinai - ji papildė Pasaulio lietuvių dainų šventės renginių programą. Dainų šventės proga liaudies meno parodos rengiamos gana seniai; iki XX a. pabaigos jose buvo eksponuojami visų liaudies meno šakų dirbiniai, tačiau vėliau parodų sudėtis kito - 4-ajame dešimtmetyje panašioje parodoje rodyti vaizduojamojo meno dirbiniai: skulptūra, tapyba, grafika. Aštuntajame dešimtmetyje parodose galima buvo išvysti daugiau taikomojo meno kūrinių.

Parodoje eksponuojami kryždirbystės, grafikos pavyzdžiai, tačiau gausiausia ir įspūdingiausia ekspozicijos dalis - skulptūra ir tapyba. Ekspozicijoje daugiausia medžio plastikos, kiek mažiau - metalo dirbinių, kelios akmens skulptūros.

Labiausiai šiuolaikinės liaudies skulptūros raidą veikia Rokiškio rajone rengiami L. Šepkos vardo drožybos ir Prakartėlų konkursai. Beje, parodoje eksponuojama nemažai įvairia stilistika sukurtų prakartėlių. Viena realistiškesnių skulptūrinių kompozicijų - Prano Dužinsko prakartėlė (2003), kur matome išlaikytas taisyklingas proporcijas, vaizduojamose žmonių ir gyvūnų figūrose paisoma anatomijos dėsnių. Skulptūrų siužetuose taip pat nemaža kitų tradicinių krikščioniškų, biblinių motyvų - Paskutinė vakarienė, Pieta, įvairių šventųjų ir jų atributų vaizdavimas, taip pat mitologinių, folklorinių - artojų, piemenėlių motyvų. Šių nuo seno liaudies kūryboje populiarių siužetų ir motyvų ikonografija beveik nepakitusi, nors parodoje galima pamatyti ir vieną kitą įdomiau traktuotą kūrinį. Pavyzdžiui, neįprastai vaizduojama Vandos Umbrasienės sukurta Pieta (1997), kur virš Marijos galvos matome du didžiulius angelus, o visą kompoziciją vainikuoja trikampė Dievo apvaizdos akis. Tarp skulptūrų yra ir plačiai pagarsėjusių liaudies menininkų darbų. Vienas jų - tai Lietuvos kultūros ministerijos ir L. Šepkos konkurso laureatas Ipolitas Užkurnys, kuriantis ne tik skulptūrines medžio kompozicijas, bet ir kryžius. 1975 m. Ipolitui Užkurniui, vieninteliam iš liaudies meistrų, suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Parodoje eksponuojami jo darbai "Skerdžius" (1992), "Šv. Barbora" (2002), "Kristaus vainikavimas" (2000) bei kiti pasižymi kompozicine darna. Nors iš pirmo žvilgsnio skulptūros atrodo statiškos, tačiau jų plastinė kalba kupina pulsuojančios gyvybės. Taip pat ne mažiau garsus liaudies skulptorius yra ir Kazys Bimba, kuriantis nedideles apibendrintų formų medžio skulptūrėles. K. Bimba skulptūra susidomėjo 1977 m., o liaudies meno parodose dalyvauja nuo 1978 m. K. Bimba garsėja kaip poetiškų, lyriškų skulptūrų kūrėjas. Jo darbams "Miegantis angelas" (2001), "Angelas" (2003) būdingos švelnios formos, kiek išilgintos proporcijos, jausmingumas, sentimentalumas.

iliustracija
R. Butkuvė. "Šv. Barbora iš paminklo Domeikavoje"

Tapybos ekspozicija taip pat įvairuoja nuo labai primityvia iki artima akademistiniam vaizdavimui maniera sukurtų darbų. Čia vyrauja kaimiško gyvenimo motyvai, peizažai, taip pat ir biblinius siužetus vaizduojančios drobės. Tarp įdomiausių tapybos darbų reikėtų paminėti savo monumentalumu išsiskiriančius Stefanijos Katkevičienės paveikslus. Čia kone visą itin siauro ir ilgo vertikalaus stačiakampio formato paveikslo erdvę užpildo didžiulės, apibendrintos šventųjų - Danieliaus, Petro, Sebastijono - figūros. Jos atrodo tarsi įsispraudusios tarp paveikslo rėmų; didžiulės migdolo formos šventųjų akys ir be galo mažos, neproporcingos figūros atžvilgiu rankos suteikia paveikslų veikėjams nepaprastos įtaigos. Tapytoja savo paveiksluose dažnai naudoja sodrią, žemės spalvų gamą. S. Katkevičienė - viena garsesnių pastarųjų dešimtmečių lietuvių liaudies tapytojų; jos kūryba yra susilaukusi nemažai dailėtyrininkų dėmesio. Neįprastas menininkės išraiškos formas, savitą, primityvią ir kartu labai paveikią žmogaus kūno traktuotę galima drąsiai lyginti su kitų garsiųjų lietuvių liaudies tapytojų - Petronėlės Gerlikienės, Jadvygos Nalivaikienės, Monikos Bičiūnienės - kūryba.

Neįprastu spalviniu sprendimu išsiskiria Elenos Kniūkštaitės drobės. Tapytojos darbuose - "Peizažas su garniu" (2001), "Madona su pienių vainiku" (2001), "Du žvejai" (2001) - ypatingas vaidmuo tenka mistiškai spalvai, ryškiai raudona šviesa užliejančiai paveikslų herojus. Kai kur E. Kniukštaitės maniera primena senųjų meistrų kūrinius, pavyzdžiui, Giotto figūras ir kompozicinę sandarą ("Kelionė", 1999), arba vėlesnių epochų kūrinius, atsigręžiančius į viduramžių dailę (prerafaelitai ir kt.).

Iš demonstruojamų tapybos kūrinių įvairovės galima išskirti tapytojo Anatolijaus Celiko akademistinės formos darbus "Ipolito Kavecko portretas" (1994) ir "Natiurmortas" (2001). Taip pat tarp daugiau ar mažiau primityvios manieros paveikslų yra ir mažai kuo nuo profesionaliosios tapybos besiskiriančių kūrinių. Pavyzdžiui, Janinos Bartusevičiūtės-Kuliešienės, Rūtos Fabijonavičienės paveiksluose matome karnavalo, šokio tematiką, modernistinę dailės kalbą.

Gausi ir nepaprastai marga liaudies meno parodos ekspozicija liudija nepaliaujamą tradicijos tęstinumą. Nepaisant kintančių dailės formų, socialinių, ekonominių aplinkybių, liaudiškosios kūrybos tradicija tebėra gyvybinga ir įdomi.

 

Skaitytojų vertinimai


10686. pega2007-07-10 20:42
Mažoka informacijos, norėtųsi daugiau.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 86 iš 86 
7:59:10 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba