SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-07-25 nr. 578

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
• Monika Krikštopaitytė
Jaunų dienų vaizdai
6

Muzika 
• Užsienio festivaliuose
• Edmundas Gedgaudas
Nidos popietės ir vakarai
5
• Pirmosios "Palangos vasaros naktys"
• Muzika Ravensbriukui
• Šv. Kotrynos bažnyčia. 19847
• KONCERTAI

Dailė 
• Armina Jonušaitė
Gyvybinga tradicija
1
 Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Kristina Stančienė
Nauji atradimai II
• Mobilūs žaidimai3
• PARODOS

Literatūra 
• Mano išsilavinimas: sapnų knyga1
• Vytautas P. Bložė8
• Jaano Krosso spyriai pastalėje1
• Dailės žurnalas

Teatras 
• Zuikių medžioklė
• Dramaturgijos vaikų, paauglių ir jaunimo teatrui konkursas2
• SPEKTAKLIAI4

Kinas 
• Vasaros filmai2
• Kaip pasivyti save?
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Dailė

Nauji atradimai II

Paroda "Maldžio" galerijoje

Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Kristina Stančienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kazimieras Stabrauskas. "Aukso rūmai". 1912 m.

Šiuo metu "Maldžio" galerijoje veikianti paroda "Nauji atradimai II" - renginių, skirtų Lietuvos valstybės ir karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui, dalis. Pristatomi Vilniaus dailės mokyklos tradicijų tęsėjų kūriniai, XX pirmosios pusės Vilniaus ir Kauno dailės palikimas. Visas šis lobynas - Edmundo Armoškos kolekcijos dalis. Parodos rengėjai ypač pabrėžia įspūdingą Jono Šileikos, Adomo Galdiko, Kajetono Sklėriaus, Mstislavo Dobužinskio kūrybos palikimą. Pasak Viktoro Liutkaus, ši kolekcija formuota keliolika metų.

Atrodo, "naujų atradimų" parodos įgauna tęstinio projekto pavidalą. Lyginant pirmuosius ir antruosius "atradimus", pastaroji paroda stebina ne tik vertingų eksponatų gausa, iškylančių Lietuvos dailės istorijos problemų įvairumu, garsiausiomis lietuvių dailės kūrėjų pavardėmis. Šiuo atveju identifikacijos klausimai reikalauja didžiulės kompetencijos, gilaus nevienareikšmių XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės procesų išmanymo."Nauji atradimai II" kelia mažiau abejonių, čia daugiau "nežinomųjų", susijusių su atskirų paveikslų istorija, sukūrimo ir vėlesnio likimo aplinkybėmis, netikėtais darbais ir pavienių autorių, ir viso anuometinio dailės konteksto požiūriu.

Svarbu, kad "Maldžio", kaip, beje, ir galerijos "011", veiklą, svarstant dabartinę Lietuvos dailės situaciją, galime laikyti simptomatiška. Vietoj inertiškos, apsnūdusios oficialiųjų valdžios struktūrų kultūros politikos, vos krutančių Nacionalinės galerijos steigimo reikalų, susidariusią nišą užpildo privati iniciatyva. Todėl net kritikos susilaukę veiksmai (prisiminkime A. Samuolio paveikslų ekspoziciją) yra svarbūs; sunku vienareikšmiškai šias iniciatyvas paneigti. Juk nepaisant anuomet eksponuotų dalies abejotinų A. Samuolio darbų, ginčai, diskusijos turėjo ir tam tikros pozityvios reikšmės - nedažnai šitaip plačiai ir karštai svarstomos lietuvių dailės, juolab jau istorija tapusio laikotarpio, problemos. "Nauji atradimai II" ypač implikuoja svarbų galerijos statusą - čia sumanyta ir edukacinė paskaitų programa, skirta projekte pristatomo laikotarpio dailei (visą parodos veikimo laiką kiekvieną antradienį vyksta paskaitos). Planuojamas išleisti ir parodos katalogas.

Parodoje pažymėtinos tam tikros eksponavimo ypatybės. Ekspozicija formuojama ne visada laikantis chronologinio principo ar atskirų autorių kūrybos grupavimo, kartais - pramaišiui. Vilnietiškos dailės dalis, minėtų autorių kūriniai, sudaro gana monolitiškus ekspozicijos blokus. Tuo tarpu matome ir savotišką oficialiosios dailės "kampelį" - Adomo Varno, Petro Kalpoko, Vlado Didžioko užsakomuosius portretus (Didžioko, Varno peizažai eksponuojami atskirai). Toks eksponavimas rodo, kad norėta išskirti oficialiojo portreto, užsakomųjų darbų XX a. I-os pusės lietuvių dailėje problemą. Todėl keista, kad nuošaliau matome iš esmės panašaus pobūdžio Justino Vienožinskio Tūbelių poros portretus, Povilo Puzino "Moterį tautiniais rūbais" (1942) ar Adolfo Valeškos "Lietuvaitę" (4-ojo deš. pab.).

Tačiau svarbiausias parodos akcentas - eksponuojamų darbų "naujumas". Chronologiniu požiūriu "seniausioje" ekspozicijos dalyje, tarpukario Vilniaus dailininkų darbuose, matome iškylant svarbius šio laikotarpio dailės aspektus. Čia pastebime ne tiek daug meniniu požiūriu vertingos tapybos. Užtat minėtas laikmetis įdomus savo internacionalumu, įvairių tautų kultūrinių tradicijų samplaika. Negana to - dominuoja lenkų kilmės dailininkų darbai, taigi tai primena Vilniaus dailei būdingą lenkiškosios kultūros dominavimą, lenkų dailinininkų parodas, stiprias lenkų tautos miestietiškos kultūros šaknis. Unikali tautinė, kultūrinė to meto Vilniaus situacija parodoje tarsi sugretinama su Kauno meninio gyvenimo atspindžiais; taip ryškėja tam tikri Lietuvos kultūros centrų skirtumai, meninio gyvenimo ypatybės. Čia galima prisiminti ir istorijos detales - kad ir 1931 m. Kaune surengtą Vilniaus lietuvių dailinkų parodą, šaltai sutiktą laikinosios sostinės publikos, liudijančią apie tam tikrus interesų, lūkesčių ir intencijų nesutapimus.

Kalbant apie atskirus autorius, galima paminėti tapytojo Juozapo Balzukevičiaus (Juzef Balzukiewicz) darbus. Eksponuojami Vilniaus vaizdai atspindi svarbesniąją jo kūrybos dalį (akvarelės "Vilnius", 1912 m., "Aušros vartai", 1913 m.). Tapytojas preciziškai studijavo senamiesčio pastatus, interjerus, kūrė architektūrines kompozicijas, "rekonstruodavo" architektūros paminklus pagal fotografijas. Tai - vienos minėto laikotarpio tendencijos atspindys. Pirma - Vilniaus vaizdai buvo mėgstama to meto ikonografinė tema, antra - daugelis to meto dailininkų siekė atkurti sunykusių architektūros paminklų vaizdus. Įdomu, kad tokia kūryba, turinti labiau dokumentinę vertę, parodoje dalyvauja lygiom teisėm su "meniškais" kūriniais. Panašiai galėtume apibūdinti ir Vincento Slendzinskio kompozicijas. "Kristus" (1884) ir "Šv. Marija" (1884) įdomūs kaip sausos realistinės-akademistinės manieros užsakomieji religinio turinio paveikslai.

Intriguoja mažo formato nedatuotas peizažas "Tempia rąstus", su klaustuku parodos rengėjų priskiriamas Ferdinando Ruščico autorystei. Vaizduojamas tarsi būdingas autoriui motyvas - debesuotas, neramus dangus. Tačiau abejones sustiprina buitiškos detalės, susmulkėjusi, palyginti su chrestomatiniais Ruščico darbais, tapymo maniera.

Varšuvos dailės mokyklos įkūrėjo ir direktoriaus Kazimiero Stabrausko kūrinys "Aukso rūmai" (1912) - vienas iškilesnių parodos eksponatų, atspindintis būdingiausias menininko kūrybos ypatybes. Aktas auksinio kolorito peizažo fone asocijuojasi su žinomais dailininko kūriniais - pavyzdžiui, su Lietuvos dailės muziejuje eksponuojama simbolistine kompozicija "Rudens auksinė pasaka", tai pat su simbolistinėmis, romantinėmis XIX-XX a. sandūros tendencijomis.

Parodoje pristatomas ir ne visai tipiškas Antano Jaroševičiaus, lietuvių dailininko ir kultūros veikėjo, kūrinys "Prieplauka" (1909), nuo autoriaus etnografinių, dokumentinių studijų besiskiriantis keistu motyvu, egzotiška scena. Skurdokoje aplinkoje čia matome netikėtai iškylantį teatrališką rytietiškų formų pastatą - paviljoną, pasak V. Liutkaus, sietiną greičiausiai su "rusiškuoju" autoriaus periodu.

Įdomus parodos momentas - Vilniaus aplinkos autoriai, anuomet studijavę ar didelę gyvenimo dalį praleidę Paryžiuje. Tai Stanislovas Jarockis, Boleslovas Buika, Bencionas Cukermanas (priklausantys skirtingoms posukiliminės emigracijos - po 1863 m. - bangoms). Boleslovo Buikos kūrybinė veikla pažymėtina dėl sąryšio ne tik su vietiniu Lietuvos, Lenkijos dailės kontekstu, lenkų dailininkų Paryžiuje meniniu gyvenimu. Tapytojas organiškai įsiliejo ir į pačios Prancūzijos meno kontekstą - dalyvavo parodose, susilaukė teigiamų prancūzų dailės kritikos atsiliepimų.

Eksponuojami šio menininko kūriniai svarbūs ir dėl to, kad meninis Buikos palikimas itin negausus. Vilniaus lenkų dailininkų S. Jarockio didelio formato kompozicija "Šventoji Žemaitija" (1910), idealizuotas, suromantintas peizažas su lietuviškais koplytstulpiais, mena svarbias to meto Vilniaus kultūrinio gyvenimo aplinkybes - orientaciją į LDK kultūrines vertybes, "prarasto rojaus", t.y. Žečpospolitos vertybes.

Svarbią tarpukario Vilniaus dailės neoklasicistinę tendenciją atspindi mažai žinomos menininkės K. Adamskos paveikslas "Moteris su cigarete"(3-4 deš.) (parodos rengėjai taip pat abejoja dėl šio darbo autorystės).

Su Kauno menine terpe susijęs ekspozicijos blokas siekia stipriai papildyti jau žinomą lietuvių tapybos klasikų palikimą. Čia galime kalbėti ir apie vyresniosios kartos XX a. pirmos pusės lietuvių dailininkus, pirmųjų lietuviškų parodų dalyvius, tiek apie "ARS" judėjimo atstovus, menininkus, sietinus su Vakarų Europos dailės reiškiniais.

Apibendrinti Jono Šileikos peizažai, Viktoro Vizgirdos Vilniaus motyvai, Vlado Eidukevičiaus skirtingų žanrų, tačiau būdingos pastozinės tapysenos, monumentalių vaizdų kūriniai, solidi Adomo Galdiko tapybos bei piešinių kolekcija ir daugelio kitų autorių darbai tarsi antrina žinomiems, reprodukuotiems jų kūriniams, primena svarbiausias jų kūrybos tendencijas. Čia galėtume nebent svarstyti parodos organizatorių subtiliai apeinamas tokios darbų gausos atsiradimo, įsigijimo aplinkybes. Labiau šiuo požiūriu sudomina daugiau nei dvi dešimtys K. Sklėriaus akvarelių (pasak parodos rengėjų, sukurtų 3-iajame deš.). Žinoma, 1921-1931 laikotarpis buvo vienas produktyviausių menininko kūryboje. Literatūroje dažnai teigiama, kad šio laikotrapio K. Sklėriaus akvarelės pasižymi spalvingumu. Tai akivaizdu žvelgiant į jo darbus reprodukcijose, muziejinėse ekspozicijose. Tuo tarpu parodoje demonstruojami darbai - gana blyškaus kolorito, santūrios spalvinės gamos. Sklėriaus manierą čia labiau atspindi meistriška akvarelės technika, skaidrūs potėpiai, apibendrinti lietuviško gamtovaizdžio motyvai.

Kalbant apie užsienio dailės įtaką patyrusią eksponatų dalį, minėtini M. Dobužinskio, N. Arbitblato, P. Domšaičio, V. Kasiulio kūriniai. Susiklosčiusį M. Dobužinskio kūrybos vaizdą papildo keletas įdomių piešinių, kur dailininko pamėgti miestų architektūros motyvai ironiškai gretinami su mechaniniais agregatais, mašinomis - "Žemkasė" (1927), "St. Peterburgas" (1922). Postimpresionistinės manieros P. Domšaičio portetas "Juodaodė mergaitė" (1925) kelia klausimų dėl jo sukūrimo aplinkybių - neaišku, ar darbas gimė Berlyno aplinkoje, kur tuomet dar nebuvo įsigalėjęs fašistinis režimas, ar autorius keliavo po Afrikos šalis. Viena aišku, kad toks kūrinys, atsidūręs gana konservatyvioje anuometinėje kaunietiškoje aplinkoje, dėl savo drąsaus kolorito, ekspresyvios plastikos, netikėto motyvo būtų susilaukęs didelio atgarsio.

Neemija Arbitblatas - svarbi prieškario Lietuvos žydų dailės asmenybė, į meninį Kauno gyvenimą įsiliejusi antroje 3-iojo dešimtmečio pusėje. Jo kūrybos palikimas (ir iki emigracijos, ir Paryžiaus laikotarpio) lietuvių dailėtyroje iki šiol nėra giliau tyrinėtas, neturime gausesnių tapybos rinkinių. Iš eksponuojamų trijų autoriaus kūrinių bene įdomiausias "Režisieriaus J. Vaičkaus portretas" (1930), kurio reprodukcija yra "XX lietuvių dailės istorijos" 2-ame tome, tik čia portreto autoriumi įvardytas E. Jakubauskas. Taip matyti vertingų darbų sklaida, migracija, tam tikri meno kūrinių apyvartos momentai. Dar viena reikšminga parodos dalis - trys 5-ojo dešimtmečio V. Kasiulio scenografinio pobūdžio teatrališkos kompozicijos, taip pat artimesnės Vakarų Europos dailės srovėms; šiems kūriniams sunkiai rastume analogų tarp panašaus laiko lietuvių dailininkų darbų.

Itin reikšminga parodoje iškylanti, nedaug tyrinėta minėto laikotarpio oficialiosios dailės linija. Pasak J. Mulevičiūtės, Lietuvoje užsakomojo pobūdžio žanro plėtotė susidurdavo su dideliais sunkumais - menkai išlavintas, į saloninius, saldaus natūralizmo manieros darbus orientuotas visuomenės skonis, negausūs užsakymai. Čia įdomu didžiųjų Lietuvos dailės asmenybių kūrybos ir užsakyminių darbų santykis. Demonstruojami J. Vienožinskio sukurti Tūbelių šeimos portretai rodo kiek kitą, daug rečiau minimą dailininko ir pedagogo veiklos kryptį - intensyvią oficialių užsakymų paiešką, tam tikrą savo, kaip portretisto, reklamą. Pristatoma oficialioji ar tiesiog visuomenės meniniam skoniui pataikaujanti dailė įvairuoja nuo banalaus, trafaretiško akademistinio vaizdavimo iki šiltesnių, gana meniškų traktuočių, kaip, pavyzdžiui, A. Valeškos "Lietuvaitė".

"Nauji atradimai II" - XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės mozaika, nepretenduojanti į išsamesnę šio periodo apžvalgą. Tačiau ekspozicijoje vis dėlto ryškūs paskiri laikotarpio meninės situacijos aspektai, tarsi trūkčiojančiu punktyru nubrėžiantys bendrąsias dailės raidos tendencijas. Viena ryškiausių - neoromantinė gija, pastebima daugelyje eksponuojamų kūrinių motyvų, žanrų, nuotaikų. Ji tarsi sujungia skirtingas menines mokyklas - Vilniaus bei Kauno dailės palikimą. Dominuoja "vietinis" neoromantizmo variantas, pažymėtas senosios LDK ir nepriklausomos Lietuvos idealų. Peizažuose, portetuose, net kai kurių autorių natiurmortuose tai ryškėja kaip tam tikrų atributų vartojimas (lietuviško kaimo mažųjų formų architektūra ir skulptūra, žymių Lietuvos paminklų vaizdai, nacionalinis kostiumas ir jo priedai). Matome ir vieną kitą darbą, linkstantį prie kosmopolitiškesnio romantizmo raiškos - egzotinių, tolimų kraštų motyvų, mistiškų, teatrališkų nuotaikų, nuo civilizacijos elementų "išgrynintos" gamtos vaizdų.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Kovo

PATKPŠS

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 85 iš 85 
7:59:00 Mar 7, 2011   
Jul 2008 Nov 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba